en
Lauke tebelijo. Iš vieškelio pasuko platus, juodai lakuotas važys. Žvangučiai aidėjo, kai didelis sartas arklys purtė sulytus karčius. Kitas skambutis, įtaisytas virs išlaukinių krautuvės durų, cvanktelėjo - žmogus iš važio, apsitraukęs ilgu ir duksliu brezentiniu apsiaustu virš kailinių, pasirodė ant slenksčio.
- Ponas viršaitis - svečias nebuvėlis! Prašom toliau, - išbėgo priekin Veronika.
- Ačiū, Gužien. Bus gerai ir čia pat. O kad lyja, lyg brolių miegančių dieną. Kelią beregint nuvarys. Jau vietom pavažos žvyrą siekia, - jis atlenkė kailinių apikaklę ir, nusiėmęs kepurę, padaužė į šoną, nukrėsdamas stambius lašus. Po kelis lašus kabėjo ant juodų ir stangių antakių. Platus sklastymas skyrė jo sniego baltumo plaukus, o plynai nuskustą veidą abipus nosies iki lūpų kampų dalijo raukšlės.
- Jau gal ir laikas. Po pusiaugavėnio, - pritarė šeimininkė.
- Ar suvežė Melamedo mišką? - viena ausimi klausydamasis geriančių pasiteiravo svečias.
- Sako, jog mažai kas belikę.
- Susimėtė žydelis. O būtų gavęs per kelnes.
Lietaus sukapota, sunki kaip kalnas prietema lipo iš upės, juodalksnius prilenkdama prie žemės. Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio. Vilko akim rausvai spingsėjo eigulio žiburėlis, nusitraukęs patin giliausin tamsos dugnan. Žmogysta, likusi važy, kiurksojo, nusisukusi pavėjui.
- O kur ponią dėjot? - susirūpino Gužienė.
- Tai, - numojo žmogus. - Vadinau. Nėjo. Sakė palauksianti. Aš mat neilgam. Apsižiūrėjau, kad degtukus būsiu užmiršęs. Tai, sakau, užbėgsiu.
- Senis išgerti eina, o senutę palieka rogėse, kad lietus gerai kaulus ištrinktų. Degtukai tik dingstė, - šaipėsi Tilius, žiūrėdamas tuo metu pro langą.
Mergos suprunkštė.
- Kas jums? Ar pasvilino?
- Pamatęs tą senutę, tik akių neišspragink.
- Olia lia! Tai kas ji tokia? Kuom jau ypatinga?
- Mūsų pienininkė. Buvusi, tiesa.
- Panelė Monika. Ponia dabar jau.
- Nutilkit, - sudraudė motina, šmirinėdama kaip lapė apie savo urvą.
- Tai ponia Doveikienė - žmona viršaičio.
- Kad, mama, jis jau nebe viršaitis, - kraipė šviesią galvutę Agnė, lyg ožka, skabydama jurginus per tvorą.
- Man žinoti, kas jis. O jums tylėti. Bėgu atsivesti vidun.
- Jūs tai taradeikos, - grūmojo pirštu Tilius, krypuodamas pas vyrus.
- Palauk, pamatysi patsai, - stabdė jį Milė.
- Ė, Tugaudį reikia prikelti, kad tave saugotų nuo kavalierių. Kitas dar išneš duris su visom staktom. Akmenų netrūksta Virsnėse.
Ne degtukai Doveikai rūpėjo, o snapą kyštelti kamaron, kur miško vyrai linksminosi taip trankiai, jog per lietų ir vėją už kelių varsnų girdėjosi. Jis užsidūrė ant savo piemens.
- Ir tu čia dar?
- Ir aš. O kas, gal nepatinka? - nedraugiškai laikėsi Laurynas.
- Ne dėl patikimo. Tik kaip su karvėm?
- Aš ne jautis. Apsieis tavo karvės ir be manęs. Karčemoje man ne ponas esi. Aš su draugais geriu. Mane myli ir vaišina. Stačią pasigavę pripiltų.
- Yra čia ką ir vaišinti, - stebėjosi Doveika.
- O kas jis, ar ne žmogus? - Tiliaus papurtytas, Tugaudis kniosterėjo ir iš karto atiloko, priešais save išvydęs juodus vešlius antakius.
- Rodos, kad turi dvi kojas, nors vieną ir trumpesnę. Ir gerklę degtienei supilti.
- Tavo vieloj, Laurynai, aš tai vožčiau į marmūzę tam poniukui, kad apsiverstų. Neši lažą visą amžių ir duodiesi jojamas.
- Oho, ko netenka išgirsti senatvėje... - Doveika niekinamai atvėpė lūpą.
Tugaudis jau seniai galando iltį ant Doveikos, laikydamas jį visų savo nelaimių kaltininku. Tik, kol viršaitis, nebuvo kaip. Dabar jau jis pradrįso ir surado žodelį.
- Išgirsi dar ne tiek. Pasibaigė katino dienos.
- Ką padarysi. Pasibaigė tai pasibaigė. Nieko amžino nėra. Ir pačiam, rodos, pasibaigė, o vis šiaip taip skurstam, - buvęs viršaitis truktelėjo petį ir, iš kišenės išsitraukęs cigarečių, siūlė visiems iš eilės. Pasiūlė ir Tugaudžiui, tik šis neėmė. Kiti negaišdami traukė ir degėsi. Kas čia tokio? Ar pirmą kartą jam tenka su žmonėm pasišnekučiuoti? Girdėjęs jis ir ne to. Per tiek metų visko pasitaiko. Apsisukęs pastebėjo linguojantį Krivicką. Pakalbino ir jį.
- Krivickas jau itin pavargęs.
Bet jis tuojau turėjo pasigailėti šio kaimyniško pašnekinimo, jei jau iš viso nesigailėjo koją įkėlęs į tą širšyną. Krivickas Vargdienis po tų žodžių suknarkė taip garsiai ir bjauriai, lyg staigiu oro trūkiu į plaučius būtų įtraukęs pusę trobos ir savo išgirstą pavardę. Pravėrė plačiai akis ir sustingo stulpu. Jam, matyt, kažin kas visai negero pasivaideno. Tai tetruko kelias sekundes, per kurias išbalo kaip popieris ir vėl pasidarė beveik mėlynas. Jis pašoko ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu balsu, lyg veršis permuštas kūle ant žemės ir išvydęs prie kaklo taikomus dalgio ašmenis.
- O Jėzau! Duokit šen peilį! Papjausiu! Grobus paleisiu!
Viena ranka įsikirto į Doveikos kailinių atlapą, o antrąja siekė nuo stalo butelį. Butelio nesugraibė, kadangi Doveika traukdamas vilko jį kartu į aslos vidurį. Kol jie spėjo susikibti kaip reikiant, į tarpą, kaip perekšlė pasišiaušusi, metėsi Veronika ir, droždama per ranką, išvadavo belaisvio kailinius.
- Jau tu per daug, Krivickai. Stačiai be gėdos taip ant žmogaus pulti. Kas taip matė? Nusigėrei, tai ir eik namo.
Tiesa, kad niekas nematė tokio Krivicko. Ir taip nesmagiai pasijutusio Doveikos. Jis atsisveikino greitomis ir, palydėtas bendro ūžesio, šeimininkės globojamas ir atsiprašinėjamas, smuko pro duris į savo važį. Užmiršo ir degtukus.
O Vargdienis kaip ūmai šoko, taip ir susileido atgalios.
- Negaliu į jį žiūrėti, negaliu, broleliai brangiausi. Kol dar negėręs - dar, dar. O kai tik kokią raselę paimu, tai tuojau jakna ir užkaista. Suėdė, susprogo mano žemę. Ubagais paleido...
- Kas tau liepia žiūrėti? Jei nepatinka, tai ir duok. O duodamas žiūrėk, kad žymė liktų. Bobos išsigando, - barėsi Každaila, negalėdamas nė pasižiūrėti į sukiužusį žmogėną.
Tugaudis irgi būtų davęs. Tik jis, girdi, ne vietinis, tai ne taip patogu.
- Kodėl ne? Ranka tavo įtaisyta policijoj tarnaujant.
Ne, ne. Tugaudis žmonių nemušęs, būdamas tarnybiniu. Už kitus jis neatsakąs. Kiti gal. O jis neužgavęs skaudžiai nė vieno.
Vargdienis užlindo už krosnies. Patirtos skriaudos ir nelaimės išsiliejo į bejėgį raudojimą ir šnirpštimą.
Tuo tarpu duryse išdygo eigulys. Pats paskutinis iš miško, kaip ir pridera miško sargui. Nusilakusi kirtėjų krūva jį pasitiko pakeltais balsais.
- Kur valkiojies taip ilgai?
- Eik šen, velny miškinis!
- Mačiau Doveiką išvažiuojant, - guviai žvalgėsi eigulys. - Ko jis čia buvo?
- Buvo. Tik išnešė kudašių. Vargdienis taisėsi prie jo žarnų.
- Eik, eik? Jau nudedat žmogų. Krivickas ir zuikio bijo.
- Būtumei matęs. Kad šoko kaip levas. Peilio tik nesugraibė po ranka,
- Kad ne gaspadinė, tai jau amen - po viršaičio mūsų.
- Nepagalvotum pasižiūrėjęs. O ar nieko nesakė?
- Sakė, sakė...
- Ir pasakė.
- Nieko nepasakė.
- Nežinot, matau. Su anuo svietu ževernojat, - eigulys nekaip jautėsi, būdamas blaivutėlis lyg prieš komuniją. - Kai išgirsit, beregint išsipagiriosit.
- Nujau, nujau. Ar tik netrauki per dantį? Šiandien visi kaip gailių prisiuostę, - nekantravo Žabelis.
- Ką tu niekus. Reikalas didžiai svarbus. Ar jūs man duosit sušlapint birbynę, ar ne?
- Še, ryk.
- Sakyk, sakyk. Nesibrangink kaip merga parugėj.
Eigulys išgėrė, apsišluostė burną. Dar nusikosėjo.
- Tai klausykitės. Pati naujausia žinia. Ką tik iš urėdijos atėjo. Valdžia nutarė sausinti mūsų tyrelį.
- Su kuom jį nusausins?
- Tave gerai pakočios po liekną, ir bus sausa. Durnumėlis gi jūsų barštinių, kad kur. Upę kas, suprantat?
- Ką?
- Vilkiją pradės kasti, sakiau.
Tai pasakęs, eigulys nekantriai mostelėjo galva ir susiraukė, nusivylęs sudaryto įspūdžio menkumu. Tik Raudonasis Petras iškėlė plaukuotą kumštį ir sudrebino stalą.
- Nutilkit! Už tą žinią Baikštį negyvai nulesinsim. Neškit degtienės!
- Tik du pusbonkiai spirito bėra likę, - pastebėjo Tilius.
- Duokit tą spiritą. Dar geriau.
Baikštys degėsi cigaretę. Veronika pluošė su spiritu, o Petras tėškė iš kišenės dešimt litų.
- Kelkit, snaudaliai! Brangią žinią mums atnešė. Aukso žinią. Į sveikatą eiguliui!
- Valio! - suniūkė nupiepęs balselis iš papečkio.
Į kamarą grūdosi broliai Jurėnai, prilaikydami broliškai vienas kitą. Krapinėjo Jatulis ir Vincė Žabelis. Každaila vartė tamsias akis, seilino palūpį ir krumpliais trynė kaktą, gindamasis nuo miglos. Kas dar nukando bent žodį ir pavilko kojas, tutinėjo artyn. Tik šlubasis Laurynas kaip tyčia kietai įmigo. Jis sėdėjo ant suolelio taip tiesiai, lyg būtų kas mietu pasmeigęs, ir knarkė, striūbaudamas ilga nosimi. Jo rankų plaštakos patogiai rėmėsi į aslą.
- Atsibusk, raganiau, - daužė jo pakaušį.- Ar negirdi, kad Vilkiją kasa?
- Ne mano, tegul kasa.
Spiritą miešė vandeniu. Pabalusį kaip ožio akis, nenusistojusį ir šiltą vertė į gerkles. Buvo ir tokių vamzdžių, kurie maktelėjo gryną ir stulpu akyse žiūrėjo į sieną, žiopčiodami ir gaudydami orą.
- Duonos pauostyk. E, kad tu ir nemoki.
Baikštys smulkiau papasakojo, kaip jis sužinojo iš girininko. Na, kas, kas, bet Melamedas daugiau medžių nebeplukdys Vilkija. Paskutinį kartelį tai daro.
- Vyreliai, gerus metus mums žada. Valdžia kur imasi - visuomet gerai pamoka. Dabar bus iki tol, - braukė pagerklin Petras.
- Tikras dalykas. Doveiką tik nuo valdžios numetė, ir matot kas, - aiškino eigulys klastingai. - Suprojektuota seniai. Tik vis trukdė. Su žydu išvien ėjo.
- Ar ne išgama!
- Tai galėjom leisti, kad Vargdienis šonus pakutentų varlės išnarai.
- Nebūtų įveikęs. Stingrus senis. Nepersidirbęs per amžių.
Ir patsai Krivickas suliko, kad gal nebūtų įveikęs. Bet kai jakna užkaista, tai nėra žiūrėta. Ir visaip dar gali būti.
Žinia supurtė, prablaivino ir nauju gėrimo troškuliu užkūrė. Bet krautuvėje besimaišė tik sausi produktai: šukos, degtukai, muilas. Gerai, kad Veronika ištraukė nuo savęs savo pačios reikalams užkeiktą skaidriosios butelį su šaknelėmis. Dešimt tokių butelių niekai prieš žinią, atneštą kaimyno Baikščio. Ji greičiau už kitus sumojo, kad nauja gadynė ateina į tą nuošalų kampą. Jos krautuvė klestės ir vasarą. Šimtai vyrų apylinkėje dirbs ir gers. Daug bus tokių dienų kaip ši. Įžvalgi šeimininkė spėjo nugirsti, kad su upės prakasimu nesibaigs. Prasidės durpynų išnaudojimas. O Jėzau, tai užeis rugiapjūtė! Gužui teks antrą arklį pirkti, kad žemę apdirbtų ir prekių pristatyti spėtų.
- Į sveikatą, kaimynai, - nešė prie burnos karstelėjusios žolienės taurelę iškaitusi nuo rūpesčių, lakstymo ir didelių nujautimų.
- Ačiū, ačiū. Gyvensim ir norėsim,- didele sparta baigė eigulys pasivyti seniau geriančius.
- Čia jau ir bus mūsų kelio galas. Kur kitur? Kur tu rasi kitur geriau? Nerasi...- iš anksto pasiduodamas likimui, kurį spendė didžioji ateitis, Jatulis įmerkė galvą į dubenį su nugraužtų silkių liekanomis. Gelsva lempos šviesa blizgėjo jo praretėjusiam pakaušy.
Gilus juodas vakaras sunkiais vandeningais debesimis aklinai apvožė mirkstančią žemę. Šviesos ruoželis pro langinės plyšį skurdžiai suposi ant vėjo lankstomos krūmo šakos ir smego nakty be pėdsako. Nuovargis sunkėsi į kaulus kaip nakties pagėla. Kas jį atlaikė, daužė krumpliais kortas ir skaičiavo akis. Ir skaičiavo pinigus už kubinį metrą žemių, už kubinį metrą durpių. Ne, durpes kas mašinomis. Kas ten besiterlens rankomis, kai mašinų geriausių pridaryta. Pastatys katilą, kūrens tom pačiom durpinėm velėnom ir girdys tuo pačiu balos vandeniu. Iki molio išgremš kiaurai, kokia dvylika pėdų.
O kas - tegul stato nors malūną kelmams malti. Upę kas, sausins tyrelį - tegul sausina ir išdžiovinę tegul padega. Dar geriau, kad padegtų balas. Šunim padvisusios tos kalbos. Ir Gužienei vienas kartas nemeluos - priskverbs uodegytę. Čiups trumpai, jog nespės dėkoti. Kol gerai, tai gerai. Gerti, lendravoti, katinais kniaukti, o Veronikai šlavinėti į priejuostės kišenę prakaitu sulipusius pinigėlius. Ir nebijok tu man vienai maišytis tarp tokių rudnugarių. Baisūs juk čia žmonės tarp miškų, kai nusisprogsta. Kurią dieną pakiš pastogėn rūkstančią pypkę ir nuleis pavėjui. Langą jau išnešė, ir nieko. Ne pirmą, matyt, nes Gužas įpratęs lopyti. O mergoms pasididžiavimą kelia. Kaip mušasi ir smaugiasi dėl mūsų - pasižiūrėkite.
- Tą akmenį tu pasilik atminčiai, - vogravo Tilius virtuvėje, apkabinęs Milę. - Ant stalo prieš veidrodį, tarp visokių mosčių jį laikyk. Ir parodyk, jei kam užeis ant seilės negražiai kabinėtis.
Tugaudis, vaikinas, karpo ausim, aplink ją vaikščiodamas. Bet jis turės susimesti žvaliau, kad jam nenujotų iš panosės koks arkliavagio sūnus. Merga pasiutėlė kasdien gražesnė darosi. Nesulauks nė pilnų metų ir išdainuos iš Virsnių. Bjaurūs bernai čia tarp miškų. Ant mergų kaip užkurti.
- Saugok, Gužien, dukteris. Saugok, - strapinėjo po aslą Tilius.
- Aštrūs nagai, nebijok. Mergelės kaip katės, - ramių ramiausia motina.
O Tiliui vis tiek neramu. Tugaudi, policininke niekam tikęs, saugok mergaitę, tykok pašaly su mietu ir, jei kas sėlins, nesigailėk. Nenorėk, kad kiti visą laiką muštųsi dėl tavo mylimosios. Žiūrėk, koks jos kaklas, kaip ji, viliokė, kraipo strėnas, o krūtys nebetelpa po marškiniais. Dievuli brangus, šiurpu vien pagalvojus. O Agnė - vaikas, liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo menkiausio apkabinimo. Ji dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras, visu grožiu atskleidžiąs lapelių švelnumą. Neiškabins ji akių nagais - per ploni pirštai. Toli jai dar iki sesers. Daugiausia, ką ji galėtų, tai rėkti. Bet kas išgirs miške? Neik viena į mišką uogauti. Neik, Agne mieloji, nežinai, koks galvažuda zimagoras driekiasi pakrūmėm.
Pasiimi tokią ant rankų ir nešiesi. Kažin kur galėtum nunešti. Šiltas, net per daug prikūrentas kambarys, ir padriki plaukai ant pagalvio. Gužo vietoje jokiu būdu neleisčiau dukterų kambarin įgaliotinio. Ką tas driskis pasakė ten, prie bufeto, begėdiškai grabinėdamas Milę? Už tai jis atsiėmė, atsiėmė. O su tuo žyduku reiktų atskirai pasikalbėti. Miške jis labai gudrus, ką tu jam. Bet ir čia jis nepėsčias. Išeina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. Vėdina kambarį mergiotės, bet kaip išvėdins jo akis? Sėdi jis ir spokso į lovą, kur miega Agnė. Paglosto pagalvį, kur likusi jos galvos įspausta duobutė. Atsiimdamas pinigus, jis matė ilgą šviesų plauką ir pažino, jog tai Agnės. Neleisčiau ten nė kojos svetimiem įkelti. Nėra tvarkos, kaip tu besakysi. Jei jau dėl pelno jį laiko, tai vis tiek kitą kambarį galėtų duoti.
Nykstant svaiguliui iš galvos, į krūtinę graužėsi nerimas kaip kinivarpa į sausą medį. Užpilti ją reikia, papildyti atsargas, degalo širdžiai ir glembantiems sąnariams. Seniai vis tebeževernoja apie upių kasinėjimus ir durpynus. Padegti balas ir durpynus, tai būtų gražiausia. Išdžiūtų bematant kaip rėmens svilinamas gomurys.
- Duok susimildama ką nors ant danties užlieti, - pasigavęs Agnę, prašė Tilius. - Jei nenori, kad be laiko sudžiūčiau kaip rugelis ant kalno.
- Acto gali gauti, - pasiūlė Milė.
- Tu, gegute, liaukis.
- Žinai, kad nebėra.
- Atsirastų, jei paieškotum. Bet su tavim nesusitarsi. Tu nagas - ne merga. Tuščiai tik žiaunas varstau.
Agnė kraipė galvutę, mirkčiojo, lyg sutartus ženklus duodama, lyg ir parodydama. jog ji žino tai, ko kiti nežino.
- O aš žinau.
- Nieko tu nežinai, - atsisuko apypikčiai sesuo, jausdama išdavystę.
- Kad yra, - ir, brūkštelėjusi indaujos dureles, atvėrė visu grožiu spindinčius butelius. - Kas čia?
- Gausi nuo mamos. Uždaryk!
- Ne, katytės. Vieną aš jau nusavinsiu. Gužienė ne tokia, kad nepagalvotų apie rytdieną. Kuom atsipagirios berniukai? - traukė iš spintelės pusbonkį Tilius ir, nagais nukrapštęs laką, paukštelėjo dugną į šlaunį virš kelio. Kamštis išlėkė. - Gera mamytė. Gudri ir išmintinga. Bet negražu leisti katalikui kamuotis troškuliu. Už pagirdymą dangaus karalystė pažadėta. Taigi atsiimu savo dalį, nieko nenuskausdamas. Sveikas, Gužai!
- Ačiū, ačiū, - šeimininkas kaišiojo žabus į priežadą. Puode kliuksėjo vanduo, turbūt vakarienei. - Atnešiu stikliukus, - pasisiūlė jaunoji.
- Nereikia, - taikė butelio kaklą prie burnos Tilius. - Mums, darbininkams, ir iš viso gerai. Ar ne, Gužai?
- Tai jau.
- Pasigersi, Tiliau. Nevalgęs nieko...- pusbalsiu, beveik pašnabždom, skiemenavo mergaitė. Patraukė jį už marškinių. - Marškiniai išsipešę.
Jis sugriebė jos ranką, ir, staigiai truktelėta, atsimušė į jo krūtinę. Jis sušnabždėjo dar tyliau, tyliau, negu buvo galima, taip, kad niekas neišgirdo. Plaukai užkrito kaklą. Jis pasilenkė prie jos ir beveik siekė lūpomis.
- Agne, miela mergyt... Jeigu tu būtumei viena... Išbučiuočiau tave kaip nežinau ką... O, po šimts...- jis atmetė plaukus ir atsitiesė, giliai įtraukdamas oro. Po to nusijuokė garsiai, nenatūraliu juoku. - Sakai, aš pasigersiu. Nuo ko aš pasigersiu? Tik ne nuo šito vandenėlio. Dabar aš galiu dieną naktį, nors ant pilvo atsigulęs iš lovio. Kai įpranti... Va, Gužien, aš nukniaukiau vieną bonkelytę. Nereikia pykti. Bus užmokėta.
Veronikai ne tas galvoj. Ji turėjo kitų rūpesčių. Po tokios dienos, po tokio lakstymo ji dar galėjo visur spėti ir viską matyti.
- Vis tebelyja. Kaip rėtis dangus prakiuro. O tamsumėlis - ganą, gana. Kaip reiks parvažiuoti, sako Špicas, pono Melamedo įgaliotinis.
- Tai jis dar čia? - sukluso Tilius, pajusdamas dieglį prieširdy. Kažin kas tame tarpe buvo užmiršta. Kažin kas svarbaus. Ir jis pradėjo atsiminti.
- Tebedirba. Popieriais apsivertęs. Mat, sako, būtų geriau pasilikus. Tik kur mes jį paguldysim? Teks mergas iškraustyti ant aukšto.
- Atsirado ponaitis. Aš nenoriu, - patempė lūpą Agnė.
- Klaus čia kas tavęs. Pasiimsit duknas, nesustipsit, - greita visoms išeitims ir sprendimams, tvarkėsi motina.
- Aš neleisčiau jo čia pasilikti...- Tiliaus dantys barškėjo į butelio kaklą. Kai atitraukė, per du piršlu bebuvo likę. Ištiesė Gužui. - Pabaik. Bet kam aš čia pasakoju? Bene man kas rūpi?
- Kas čia tokio? Koks oras, ir dar su pinigais! Negali žmogaus varyti. Ir kelią jau suvis nuleido. Ir šiaip jau...
Kas tas - šiaip jau? Bet jos nepamokysi. Jos rankose valdžia neribota, ir Gužas gali džiaugtis, gavęs porą burnelių. Mergos bus sutvarkytos. Nėra ko per daug skėtriotis rankomis.
- Kiaulė, - nepasakiusi, kam taiko, pilna maištingos dvasios prieš motinos potvarkius, nėrė iš virtuvės Agnė.
Močia daugiau nebeduos degtienės. Nebeduos - tai tikra. Tilius išėjo priemenėn ir atsišliejo sienos. Plikos mergos tebesižargstė švediškuose laikraščiuose. Tiltai, laivai, artistės. Cigaro dūmas iš storo pono snukio, labai pavėdaus į kiaulę su cilindru, piešiamą velykiniuose atvirukuose. O čia mat gulės anas vyrukas minkštai supurentoje lovoje. Ponu jis miške ir čia, guldomas mergų kamaron. Jo dantys kaleno kaip prie.s minutes, apžiojus butelio kaklą. Jį purtė savotiškas drebulys lyg peršalus. O ausys ir sprandas degė. Pirštai graibė cigaretę, trindami taboką. Žarijos biro ant žemės. Gulės jis lovoje ir visą naktį mėgausis sužadintos vaizduotės reginiais. Ir užmigęs, sapne, glėbesčiuos pagalvį, ant kurio, išmesta virš galvos, ilsisi Agnės ranka. Jos plaukai pasilieję auksiniu sriautu. Va ten, už tų durų. Kur jos atsidaro, aštrus šviesos pjūvis ant tamsių priemenės grindų. Už sienos lošiančių murmėjimas ir krumpliais teškiamos į stalą kortos.
Kam visko perpilniui, tam dar prideda. Jauną mergą atveda ir paguldo šalia. Ten va, už tų durų.
Jo keliai palinko. Krūtinė sugniužo, lyg butų kas orą ištraukęs iš plaučių, ir pečiai pasidavė pirmyn.
- Paleisk!
Ir dvigubai didesniame triukšme jis būtų atpažinęs Agnės balsą. Kėdės stumtelėjimą, duslų stalo atsitrenkimą į sieną. Žiovulys surakino žandikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias duris ir puolė taip staigiai, jog Špicas nespėjo atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti. Jis nekrito iš karto. Susvyravo, kaire pamosavo prieš save, o dešine nubraukė ratą virš galvos. Moterys sukliko kaip pempės, kažin kas suriko: duok! Ir davė. Jie krito ant lovos, kurios maigūnas susispaudęs vėl išmetė porą pėdų aukštyn ir pastatė ant kojų. Špicas taikė iš apačios, į pažandę, ir koja į paširdžius - muštis jam pusėtinai sekėsi. Susikabino glėbiais, ir ankštame kambarėlyje sutratėjo kėdė, apsivertė stalas, braškėjo sienos. Padvelkė žibalu iš sukultos lempos. Jie grūmėsi tamsoj, pamažu išsiversdami priemenėn. Maišai, statinės virto iš savo vietų.
- Jėzau! Gelbėkit! Skirkit, skirkit! - plyšavo moterys.
- Pilkit vandeniu! - siūlė kažkas. O Každailos balsas lyg ir vadovavo:
- Su dešine, su dešine, Tiliau! Ot taip. Dabar abiem...
Tiliui pavyko išvaduoti pagniaužtą ranką, atsitraukti tiek, kad užtektų užsimojimui, ir vožė visa jėga. Apačioje žnektelėjo ir nurimo. Tilius prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas lesė.
- Keliais per muziką, keliais!
- Užteks, užteks, Tiliau!
Tada tik jis pažino Petro balsą ir jo ranką ant pečių. Publika grūdosi, didžiai patenkinta reginiu. Veronika verkė ir keikėsi ir kitokią tvarką darė. Nešė vandenį, nešė rankšluosčius. Gužas išėjo arklio kinkyti. Be daktaro juk neapsieis. Peštukus atskyrė ir tvirtai laikė.
- Snukis kaip vėdaras, paruoštas kepimui. Velniai mane griebtų - švariai pasidarbavo, - nuovokiai padėtį vertino Každaila.
- Duos į teismą, - manė vienas.
- Tegul duoda. Abudu mušėsi.
- O kur liudininkai? Mes nieko nežinom ir nematėm, - aiškiai pabrėždamas paskutinius žodžius, lyg siūlydamas juos atsiminti, apžvelgė aplink Petras.
- Aš busiu liudininku! Aš mačiau!..
Vyrai atsisuko. Tarpdury stovėjo nagais išakėtu žandu kiauraklynis.
- Tu tik prasižiok! Aš tave dar pasigausiu, - metėsi jo gaudyti Každaila.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
