lt
Prieš geras keturias dešimtis metų, taip vieną vakarą apie Užgavėnes, žiemkeliu atėjo jaunas vyras ir pasiprašė nakvynės. Senis Striūna, parėjęs iš jaujos, kur vėtė sėmenis, nubraukė rankove antakius, nagais išgrėbstė linpelius iš ūsų ir paklausė:
- Ko taip vėlai valkiojies po mišką?
- Paklydau, - atsakė jam.
- Miškai čia klaidūs. Gali kartais ir nebeišeiti, jei susuks tave ratu.
Vaikis buvo kiaurai permirkęs nuo atlydžio sniego. Pūtė sugrubusius nagus ir brukosi arčiau ugnies. Ir alkanas taip pat, nes dubenį baltintos putrienės supilstė nė nekramtydamas ir dar aplaižė medinį šaukštą.
Senis su pačia sėdėjo prie stalo, o jų duktė stačia prie plūktinės krosnies, viena ranka semdama viralą, o antrąja pridegdama šakalius ir juos kaišiodama į žibinčių, pritaisytą galvos aukštyje, ir bailiai dėbčiodama baltom į besisotinantį pakeleivį.
- O kur keliauji ir ko ieškai?
- Darbo ieškau. Bandininku kur pas gaspadorių.
- Kad čia nėra gaspadorių. Tik mes ir medsargis Baikštys ten, už Vilkijos. Aplink tik tyrelis ir eglynai per geras dvi mylias.
- Dideli miškai, - sutiko pakeleivis.
- Vilkų ateina prieškalėdy, - giedote užgiedojo plonai ir verksmingai moteriškė.
- Prieškalėdy žmones drasko, eidami rujom. O taip, jų netrūksta apvalius metus. Po pamatais pasikasa į kūtes. Andai mums išvilko peniukšlį. Ir šuva ilgai nepasilaiko. Pro vartus, ir jau dulka vilnos.
Pabuvęs senis klausė pačios:
- Motin, kaip mislini, ar mums nepraverstų? Pas medsargį darbo jis negaus.
- Kaip ir praverstų. Tamstai strėnos dar vis neatsitaiso. Kai anais metais drangas nukėlei, tai taip ir galuojies.
- Dėl strėnų dar pusė bėdos. Tik koja, va, tai per kelį vis girgžda kažin ko.
- Girgždėlė bus įsimetus, girgždėlė. Suvirinsiu parstapo šaknų su krišpolu, - giedojo graudingai moteriškė.
- Jau tau čia girgždėlė. O kad aš nebespėju paskui akėčių, tai va, kur kliaudis. Ar moki žambrį įsitaisyti?
- Moku. Nuo tokių metų pradėjau, - parodė ateivis ranka, koks buvo, kai išmoko arti.
- Dalgį įsitverti ar galėsi pats?
- Tik paduok.
- O linus plūkti?
- Ne vieną birkavą esu kaip šilką nutaisęs. Moterys verpia, tai pluošto nereikia pirštais traukti. Slysta į verpstę pats.
- Moterims įtiksi, - nusprendė Striūna. - O sėti kartais? Man ranka ar tai prieš kokias darganas, ar galu mėnesio kaip nukirsta.
- Esu sėjęs. Be biržytojo galiu. Nepaliksiu nė vogio, nė į krūvą subersiu.
- Gerai, kad moki. Tikras artojas, kai sėt gali. Tik nežinia, kas per žmogus būsi, gal koks iš dvariškių? Dieną apsižiūrėsi, o naktį klėtį išveši, arklius pasikinkęs? - šakalio blūsčiojančioj šviesoj mėgino įžvelgti jo veidą šeimininkas.
- Paklauskit Šunkiškių Kaziūno. Jis mane siuntė, - ramiausiai atsakė vyras.
- Ar Baltramiejaus? Sakyk tu man! - nudžiugo Striūna.
- Jauja aną rudenį sudegė.
- Tigi, tigi,- net rankom suplojo Striūnienė. - Per Aniuolą sargą. Tokios pagados buvo tą vasarą, kad Dieve susimylėk. Rugiai ant lauko išbiro, pūdymo negalėjom sukartoti. Žemelė kaip pelenas, perdžiūvusi ir sušokusi gabalais. Tigi, Baltramiejus mūsų Zuzaną prie krikšto nešė.
- Tas pats, - mojo senis dukters link, kuri klausėsi akis pabalinusi, lūpą patempusi. Jai taipogi didžiai rūpėjo, kas čia bus.
Po to jau greitai ėjosi. Vaikis nesiderėjo. Pasakė savo, ir tiek. Bandą sudarė po pūrą avižų ir miežių, sėjamų po pūdymu. Tris pūrus rugių ir du kviečių gatavai nuo klojimo. Dar penkis rublius gyvaisiais. O dėl drapanų, tai ką čia jau daug kalbėti.
- Gero nebebus, kai turi prasidėt su šeimyna. Šitiek mantos! Ale ką darysi. Mūsų duktė, kad ir tvirta kaip išdaris jautis, nebespėja. Žemės turim daug, - skundėsi Striūna.
Ir pati ne mažiau dejavo:
- Ir tam raišeliui juk trys rubliai. Nu, ar matyta kur? Toks užvargęs, nugybęs, kaip milinė pirštinė. O sako, kad jau keturiolikos metų. Kažin, ar nuganys?
- Nuganysiu.
Plonas balselis pasigirdo patamsyje. Ateivis dar nebuvo pastebėjęs vienos žmogystos, susirietusios kampe ant pakulų krūvos ir, dantyse įsikandus, vejančios apivarą.
Taip ir prasidėjo bandininko dienos sename Basiuliškių vienkiemy, pas Striūną.
Pakilę gaidykste, sugiedoję adynas ir apsiliuobę, ėjo mušti peniukšlio. Čia vaikinas ne juokais nustebo pamatęs, kad senis sakė tiesą apie dukterį. Ji buvo lygiai tvirta, kaip ir negraži. Nuo jos žingsnių dundėjo žemė. Pėdas statė į vidų, storom, suskirdusiom blauzdom ir per strėnas tokia plati, jog, eidama kamaron, tarpdury pasisukdavo skersa, kad neišverstų staktų. Ji galėjo turėti ir trisdešimt, ir penkiasdešimt metų. Bjauriai raupų išėstas, tamsus ir platus kaip duonkubilio dugnas veidas nieko nesakė. Tik akys vartėsi dideliuose kaip slyvos baltymuose.
Vaikis siūlė nutrenkti peniukšlį kirpente ar kūle į kaktą ir tada sau be vargo padurti. Bet Striūna nesutiko. Daužyti gyvulį, savo namuose augintą, jau būtų ir gaila, ir negražu. Jie turėjo savo papročius ir būdą. Piemuo švietė sakų žibinčium, o merga sėlino prie kiaulės, atkišusi tuščią delną, čiuke, čiuke, šaukdama. Kai tik ši atsikėlė iš šiaudų migio, klastingai delnu suviliota, ji ūmai pasilenkė ir stvėrė už kojos per papilvę priešingoje pusėje. Nespėjo penimoji nė dorai sužvigti, kai jau gulėjo aukštinelka, o ant jos, pilvą apžergusi, sėdėjo Zuzana ir laikė priekines kojas, kol senis prisitaikė ir, apčiupinėjęs pagerklį, panėrė geležtę iki pat kriaunų.
- Lovį duok, lovį! - subliuvo ji bernui, dar vis neperprantančiam, kas čia dedas. - Iš ko juką virsim?
Lovelį jis padavė, ir putoto, garuojančio kraujo srovė užliejo jo rankas.
Otri darbininkė buvo Zuzana. Tvirta, patvari, išmoninga ūkės darbuose, paklusni ir nuolanki tėvams. Ir dievobaimingai išauginta, nedrįstanti pakelti akių į jaunikį, kriošintį krikštasuolėje, ir į piršlį, liežuviu keliantį vėją senojoj troboj. Tėvai nelaukė užkurio, bet žinodami, kad vienąkart reikės - vilkino kiek galėdami. Metų metus duktė vis dar buvo per jauna, dar piemenė, dar tik iš piemenės teišbėgusi. Kol sveikata nesiskundė, nenorėjo, viską atidavę svetimam, patys eiti išimtinėn. Paskui, nors piršlių kas žiemą dar vis pasitaikydavo - jie visi buvo ar driskiai, ar utėliai, ar kokie sklypininkai, neverti į žentus tokios senos ir pagirtos vietos, kaip Basiuliškių vienkiemis.
Gyvenimas čia plaukė lėtai, beveik nepastebimai, nuo amžių išgraužta vaga, kaip vanduo upėje, užgožtoje karklais ir juodalksniais, apvytoje apyniais ir karklavijomis. Vaikinas netruko persiimti, kuom laikosi ūkis ir jo gyventojai.
Iki pavasario prasiniovė skiedryne su malkomis ir žabais, ant senų, baigiančių susmegti, kurių pilnos pastogės ir pašiūrės, metų metais nejudinamos, kur veisėsi šeškai ir žebenkštys, kraudami naujus. Skuto, tašė, skaldė beržus, uosius ir ąžuolus įvairiai namų reikmenei. Visų gausių trobesių pašaliai lūžte lūžo medžiagų atsargom, ir senio patyrimas besurado kur tarpelį naujai.
Didelė klėtis su kamaromis, su grėdais ir prieklėčiais nebetalpino grūdų, sėmenų, miltų, kruopų, linų, kanapių ir mėsos. Taukų, lydyto sviesto, medaus, sūrių - be skaičiaus ir be nuovokos. O kūtėse baubė karvės, veršiai, mituliai ir žindukliai, jautukai ir telyčios. Maži, pašiaušę ilgą vilną, blogai per žiemą šeriami, bet atsigauną vasarą plačiose ganyklose. Ožkavilnės avys, deglos smailiasnukės kiaulės veisėsi ir dauginosi, kaip ir paukščiai, nesulaikomai ir nesukontroliuojamai. Jei ne vilkai ir lapės, ne šeškai, šermuonėliai, žebenkštys, žiurkės, vanagai ir varnos. Jei ne marai, raudonligės ir juodligės visokios, šita plaukuota ir plunksnuota gyvūnija būtų užliejusi gyvu tvanu laukus ir miškus.
Vedėsi Striūnai ūkis. Ėjo nuo rankos gyvuliai. Jis ir nesiskundė ir nerūgojo Dievui.
Vakarais, kai moterys sukosi su rateliais ir vėliau staklėmis, vyrai suko pančius, mušė šienveržes virves, vadžias, viržius iš linų ir kanapių ir gyvuliams rišti iš liepų ir vinkšnų karnų. Piemuo vijo apivarus ir botagus, mezgė krytis, narpliojo bučius. Gaidykstėmis kamaroje ūžavo girnos, dundėjo piesta, grūdant kruopas ir grucę. Visą padarynę, visą apyvoką nuo siūlo iki kailinių, Striūnos šeimyna išmanė pasigaminti pati. Nė daktaro, nė aptiekoriaus jie nesišaukė. Senoji pažino visas pelkių ir miškų žoles. Ji mokėjo atsodyti rožę. užkalbėti gyvatės kandį, atitaisyti pamestą karvės gromulį, išliežti liežuviu akį. Visokių raganysčių žinojo senė.
Nuo polaidžio iki plikšalų nieks nekėlė kojos toliau kiemo ir laukų su ganyklom. Tik žiemos keliu prasilauždavo ir pasiekdavo miestą, kad pratuštintų aruodus ir pastoges naujam derliui ir tuo pačiu papildytų tarbelę su raudonaisiais.
Žemės tedirbo gal ketvirtąją dalį. O kiek jos iš viso valdė, tai kas ten galėjo pasakyti. Už patyrelio balas, už paupio užliejamus karklynus, už miško lūžtančius plotus mokesčių nemokėjo. Tai iš kur jie galėjo susivokti savo žemės platybėse? O dirbamą visas jėgas įtempę turėjo saugoti, nes miškas smelkėsi iš visų pusių, grasindamas kurią dieną užželdinti patį vienkiemį.
Kol arė mediniais žambriais ir akėjo medinėmis akėčiomis, nepajuto, kad jau po saulės grąžos. Ir vasarą, mojuojant dalgiais gyvatynus ir aukštas atuorėčių dirvas. Jauja rūko kasdien, kur, be spragilo, kitos mašinos nežinojo. Banda užderėjo - geros žemės neskundė. Išvėčius ir susėmus nuo klojimo ir supylus į maišus, senis paklausė, kur nuvežti.
- Jei rastum kur aruodėlį klėties kampe... Kur aš dabar vešiu?
Toks pasakymas glostė Striūnai širdį. Ne kad būtų dreižęs uždirbtą gerą atiduoti, bet kad visad sunku skirtis su savo žemės vaisiais. Kol jie tavo klėty, tai kaip ir tavo. Bet neilgai jie pabuvo, neilgai.
Nelaukęs Kalėdų, jis sutiko antriems metams. Ir už tą patį. Dar didžiau nudžiugino pasakęs, jog nė poilsio neis. Jis įkosėjo ir piemeniui pasilikti. Kurgi jis rasiąs tiek šeškų, zuikių ir kitokių žvėrelių gaudyti spąstais, už kurių kailiukus nejučiom sudarysiąs antrą algą? Kur tiek jerubių, karvelių gaudyti su kretilais ir su kilpom?
Kai vieną dieną apšarmojusiais arkliais ir apiedijusiais ūsais sužvangėjo kalėdninkai, jų laukė niekad nepatirtas priėmimas. Vaikis mat buvo pripūtęs moterims ne tik trobą apsikuopti, bet ir ragaišių prikepti, padaryti alaus, pamušti žąsų ir paršų. Pritinka pavaišinti brangius svečius vieną kartą per metus. Ir tikrai, moterys nustebo, kaip anksčiau to nesumetė, kai gėrybių tų visur perpilniui.
Bet prieš vaišes šeimininkas vedėsi kalėdninkus į klėtį atiduoti pyliavos. Vaikis sekė įkandin - padėti. Senis turėjo savo nusistatymą ir, kas priklausė bažnyčiai, nesivaipydamas davė. Davė gerai. Klebonui po puspūrį rugių ir kviečių ir pūrą avižų jo arkliams. Vargonininkui ir zakristijonui - po sieką duoninių, o varpininkui - sieką miežių kruopoms.
Kai jau bažnytiniai padėkoję raišiojosi maišus, vaikis pagavo klebono ranką, stovinčio čia pat ant prieklėčio, pabučiavo ir nusižeminęs paklausė:
- O nuo manęs, tėveli dvasiškas, ar nepriimtumei kalėdos?
- Ką čia iš tavęs imsi, kad ir taip esi plikas kaip kuilio bamba.
- Nesigirsiu. Tik, ką man Dievas davė, tuo ir norėčiau pasidalinti. Paaugo, dėkavot Dievui, gaspadorius geros žemės nesigailėjo. Pats iškūliau, pats bėriau ir vėčiau. Grūdas į grūdą.
- O-o, - atkuto klebonas.
Striūna išsižiojo, tai girdėdamas. O vaikis nebegaišdamas sėmė po pilną sėtuvę iš savo bandos aruodėlio ir vertė į pražiodintus maišus. Visiem po pūrą miežių suvožė, o klebonui dar ir avižų tokį pat saiką. Tą patį gavo ir klapčiukas - varpininkas.
Striūna pažaliavo ir ūsai sulindo tarp dantų, ir nebesikęsdamas suriko:
- Nedaryk sarmatos man, gaspadoriui, prieš šventą ypatą!
- Nieko, nieko, geradėjau. Apieros bažnyčiai dar niekad nebuvo per daug, - suramino jį klebonas.
Suvargęs piemenėlis, didumo suaugusiam lig juostos, pritraukta koja, kurią žengdamas turėjo mesti į šoną kaip kobinį kokį, vaikio, matyt, iš anksto pamokytas, atvilko virtinę jerubių, porą zuikių, pasmaugtų kilpom, ir įbruko į roges.
- Iš kur tu toks medinčius? - stebėjosi klebonas.
- Piemenėlis mūsų,- jam paaiškino.
O jau vaišinosi - tai ką gi. Moterys dar apdalino pirštinėm ir stuomenim. Tie neužsileisdami - saldainiais ir šventais paveikslėliais. Klebonas gyrė visus atsispirdamas. Nebekamantinėjo nė poterių, nė prisakymų.
- Kas duota bažnyčiai, to nė velnias neatims. Juk ar geriau būtų žydo karčemoj už kertės prašlapinti?
Po tokių žodžių seniui kilo noras neužsileisti bandininkui ir todėl vedėsi antrą kartą į klėtį bažnyčios tarnus, pripildydamas dvikarčius maišus iki pat kerpių. Tokio nuotykio neturėję, kalėdninkai išlėkę gulom ir dainuodami, neužsibuvę ilgiau tik dėl to, kad bijojo vilkų.
Vaikis ir galvą sukrią turėjo, ir nagus kabrius. Padirbo dantytą volą javams kulti. Tuoj pamatė ir pripažino, kad spartina darbą ir užvaduoja rankas. Įtaisė karvėms sietus, arkliams gardus, kiaulėms tokius lovius, kad neišknistų ir nereiktų žargstytis, norint jovalą supilti. Lempą tokią, su knatu, kurioje lajus dega ir duoda gerą šviesą. Lajaus gabalai kaip girnapusės sulydyti šimtui metų. Tai iš jo žvakes lieti pamokė. Kur tu nelabojo, koks išmislinčius, pasakorius ir štukorius, galima sakyti! Nepraėjo pro šalį, to ar to neužkalbinęs, kad ir paties menkiausio. O jau Zuzanai ir nykščiu pašonėn neįdūręs. Tai riešutų kišenę priraškęs.
- Še. Tik dantų neišsilaužyk.
- Hu hu hu... Kur čia išsilaužysi? - patenkinta merga kūkčiojo uždaru juoku.
Vasara buvo. Pats gražumas, pats augimas ir brandis. Jis padėjo Zuzanai nunešti žlugtą paupin ir valandžiukę drybsojo ant žolės, žiūrėdamas į dangaus debesėlius ir leisdamas dūmus iš pypkės. Ji daužė kultuve, pasikaišius sijoną, įsibridus iki kelių, iškaitus, suplukus. Pasirūkęs ir pelenus iškrėtęs, prisitaikė ir griebė per pusiaują, koja papynęs, nes geruoju jau jos nepergriausi. Ir įniko volioti po žolę ir kutenti kaip pašėlęs. Pasivoliojo net po juodalksniais. Ši tik kikeno, kikeno ir užsimerkė.
O vėlai rudenį Zuzana apsunko, apsileido. Nė traškumo darbe, nė elgesy. Storyn ir dukslyn ėjo, apniukusi, užgriuvusiom akim, lyg neišsimieganti per naktis.
- Į tinginį merga išvirto, - bambėjo motina. - Neryk tiek daug, ne pjovimui užleista.
Ji ir nerijo daugiau, rodos, o sijonai vis tiek nebesuėjo.
Ir saulę, rodos, kas nuo dangaus nubraukė. Nejauku, gudu ir laukstu kažko. O ko, nepasakysi.
O vyrukas dainas dainavo visokias, plušėdamas per dienų dienas. Ir švilpiniavo taip gudriai išraitydamas, kad tik klausykis, liežuvį pasidėjęs.
- Ve, dar gerai, kad turim tokį smarkų darbininką. Per tą ledergą supūtų atuorėtis pradalgėse.
O vėliau, jau taip apie mikūlas, močia susirinko švęstų žolių ir pagavo ją smilkyti. Tėvas subrandino vadžias ir, kertėje ją prispyrę, klausė pasimainydami:
- Kas buvo tas, pasakyk mums, tu, sterva?
- Jei nepasakysi mums, savo gimdytojams tikriesiems, tai pagal prisakymą kailį vadžiomis nuengsiu.
- Iš kur jis atėjo? Ar ne iš miško? Sakyk tu, nederla.
- Rodos, kad iš miško, - unkštė vargdienė, engiama šlapia virve.
- Ar jo kojos apžėlusios ir su nagom? Atsiliepk gi, nevaleika tu!
- Nemačiau kojų...
- Tai gal kailiniais išvirkščiais buvo, ir dūmai su siera iš nasrų ėjo? Lerva, tu lerva.
- Ėjo dūmai...
Daugiau nė iš pėdos. Gali negyvai sukapoti, gali visus kadugius sudeginti. Tad laukė klebono, atvažiuojančio kalėdoti. Ir puolė jam į kojas, melsdami susimylėti ir atitolinti koronę nuo namų.
- Tai kas toks buvo? - klausė ganytojas.
- Kad užsispyrus nelaboji. Nesako. Sukapok nors į gabalėlius. O tyli. Tik sako, jog iš miško, tėveli, - giedojo pamaldžiai Striūnienė.
- Iš miško?
- Tigi, iš miško. Ir sako, jog apžėlęs ir dūmai iš nasrų ėjo.
- Kokie dūmai?
- Sieros, sieros.
- Jau tu, mamun. Geriau aš pats paklausiu. Eikšen, Zuzan. Arčiau, arčiau.
Merga atkariai laikėsi, tartum į žemę suvaryta, ir krūpčiodama laukė smūgių.
- Tėvai, mirkyk vadžias! - tvarkė motina.
- Pala, pala, be vadžių. Mes gražiuoju pasišnekėsim. Nu, nebijok. Ar tu pažįsti tą? Ar pažintum jį, jei parodyčiau?
- Pa, pa... - nepakeldama akių, dejavo vargšė.
- Tai ką jis tau darė?
- Ugi kad įniks kutenti pašones ir paširdžius... Ugi...
- Ir užkuteno. Nu, žinoma, taigis. O kur jis, ar yra šioj troboj?
- Y-y-yra...
Seniams akys lipo ant kaktų. Motina dar prie to žegnojos. Pas duris stovėjo vaikis ir iš padilbų vėpsojo. Klebonas komandavo:
- Eikit šen! Ir tu, ir tu, Petrai. Klaupkitės, o aš palaiminsiu. Poterius mokat? Kur nemokėsit? Jau kai prisipažįstat, tai ir išrišimą gausit.
Jaunuosius suklupdė ir netruko palaiminti.
- O dabar klausykit, ausis patempę. Po Kalėdų užsakus pirmuosius duodu iš ambonijos. Po Trijų karalių atsibus tretieji ir pats juos surišiu į krūvą moterystėje gyventi. Merk salyklą, Striūna Pranciškau. Trink apynio spurgas. Šoksim veselią, kad zuikiai išlakstys į pašalius.
- Tai, tai, kad, tėveli dvasiškas, mums netinka jis į žentus, - vapaliojo motina, puldinėdama akim nuo vieno prie kito.
Senis graibstėsi vadžių, traukdamasis atbulas.
- Toks perėjūnas svieto. Bandininkas...
- Žegnokitės, seniai Pats Dievas atsiuntė jums žentą į namus. Toks vyras, tokios rankos ir širdis, - klebonas dar gerai atsiminė pernykščią kalėdą.
Seniai šnypštė, ir tiek. Nors tu ką. Tai klebonas paklaus, kiek jų dukteriai metų.
- Kiek čia būtų? Ar tu neatsimeni, tėvai?
Ne. Ir tėvas nebežinojo, nors lenkė pirštus ir stiebėsi pasižiūrėti po balkiu, kur buvo įkirpti karpai, ženkliną visus įvykius ir skaičius.
- Nebenutuokiu.
- Nugis, kai rauplės visus septynius kaip su dalgiu paguldė žemelėn. Dieve jiems dangų duok. Zuzana, pati mažoji - tokia jau buvo. Tik ta viena ir beužsikorė.
- Aha, - klebonas greitai atsekė. - Kai rauplės siautė... Tai jau bus visos trys dešimtys metų, dar su viršum, praėję. O Zuzana tokia, sakai? Tai jau jai visos keturios. A?
- Tigi, tigi. Tiek jau gal ir bus vaikui... O rodos, piemenė. Kiek čia seniai lakstė paskui karvės uodegą.
- Piemenė ne piemenė, o merga kaip staklės subudavota ir nunokus jau ant to paskutiniojo. O jūs, tėvai, ją bergždžią norėjot išlaikyti. Ar nežinot, ką pasakė Dievas, kad veiskitės ir dauginkitės? Ir kad pasakyta Dievo paties taipogi, jog šaka, kuri neveda vaisiaus, turi būti nukirsta ir sudeginta ugny. A? Klaupkitės ir jūs. Ir kad man nebūtų jokių barnių ir rūgojimų.
Nebebuvo rūgonių. Net gera pasidarė, kad nuslinko sunkumai nuo širdies. Vestuvėse gėrė ir šoko Zuzanos krikšto tėvas, Baltramiejus Kaziūnas iš Šunkiškių, ir medsargis Baikštys su šeimyna.
Darbai sekėsi, ėjo nuo rankos. Pavasaris išaušo gražus, ir vasara brendo, ir ruduo auksinis, versdamas glėbiais į klėtį ir klojimus. Zuzana atkuto, pajaunėjo, nors tai ir nesidavė nustatyti iš raupų klaikiai suėsto veido. Bet akys blizgėjo tokia gera, tokia malonia ir nuolankia šviesa, kai sekiojo vaiko žingsnius ir nejučiom savo jauną vyrą. Parėjęs iš lauko, kartais pasigaudavo jį ant rankų.
- Eikš, panešiosiu tave, varloži. Vyras išaugsi kaip pečius.
Moters akys rasojo palaiminga drėgme, ir ji buvo laiminga.
Ir seniai negalėjo atsidžiaugti mažiuku. Grobstė vienas nuo kito. Išsiėmė didelę išimtinę, pamažu traukėsi iš ūkio ir iš viso gyvenimo. Devintą dešimtį einančius vieną ir kitą nulydėjo į Laumakių kapelius. Striūnos pavardė išnyko Basiuliškėse. Išliko Doveika.
O Doveika akis buvo atsikrapštęs dar prieš ateidamas. Jis nebelaukė žiemos ir nebesitenkino rogių keliu. Pasibalnojęs arklį, jodavo miškų šunkeliais ir parsinešdavo tai tą, tai tą, kas daugiau šviesos įneštų jų urkštynėn. Medžius nugenėjo aplink trobą ir langus iškirto didesnius. Praskynė krūmus, kelelį pratiesė bent iki brastos. Ilgai nelaukęs, parsivedė vaikiną ir mergą. Yra duonos, yra iš ko algą mokėti, o darbo - tai tik sukis. Kad šeimyna pasilaikytų ir jos liūdnumas neužpjautų, kas antra savaitė siuntė į bažnyčią ir pasižmonėti. Armoniką įtaisė ir pats pagroti pasirodė sugebąs. Mėgo jaunuomenę Petras Doveika. Mėgo žmones pašnekinti, juos aplankyti ir pas save prie alaus pasivadinti. Ir piemenį įtikino, jog niekur geriau nerasiąs. Kartu, girdi, pradėjom tarnystę tose pūstynėse, tai ir pabūkim, žiūrėsim, kas išeis.
Šlubiui jau ir ūsai stagarojo, ir kaulai sustembo. Rankos tokios kaip verstuvės. Visas augimas į rankas suėjo. Jomis galėjo jaučiuką pasmaugti, jei to būtų prisireikę. Bet augumu ir pasiliko iš pupų nevaromas. Su darbu sunkiai valiojosi, tai plūkėsi prie karvių.
Gera buvo gudrauti ir vaikščioti gūžį išvertus, kai namie tokia šeimininkė. Ji dirbo už dvi samdytas mergas, apėjo visą liuobą, apverpė, apaudė, nors visko buvo perpilniui kad ir dvidešimčiai metų. Savo gyvenimo būdo ji nepakeitė. Sūnus augo, augo laukai aplink, didėjo ūkis, didėjo šeimyna. Vyras vis ką nors naujo vežė iš miesto, pirko, taisė. Bet sunkus čereslas, jai tėvų patikėtas, nėjo menkyn, kartais vis dar papildomas. Kiek ten to gero buvo, žinojo tik Doveika. Ji kaupė pinigus, o leido vyras. Bet jie nemažėjo. Ne. Tiek jau ji išmanė.
Nemažėjo jie net tada, kai Doveika pradėjo naujas trobas statyti. Pamažu, ne iš karto. Vieną vasarą nugriovė senuosius laidarius, ir jų vieton iškilo nauji mūriniai tvartai, baltomis sienomis, raudonais stogais, nusižiūrėjus į dvarus. Po to daržinės, klėtis, viralinė, rūsiai. Savo miško turėjo per akis, tad tik darbo ir nusimanymo. Tik su gyvenamąja troba dar nesiskubino, vis kažko laukdamas.
Jis laukė, teisybė. Visą laiką laukė. Bet tai nesiklojo pagal jo valią, kaip visa kita. Tačiau laukdamas nesėdėjo, o veikė. Pradėjus tvertis savai valdžiai, nuo pat pirmų dienų jodinėjo raitas ir darbavosi sušilęs, kol koją įkėlė valdžion kaip valsčiaus tarybos narys. Pamažu jis ten tvirčiau jautėsi, kad iki viršaičio mažai betrūko. Vieną dieną jį išrinko ir patvirtino. Jis tapo ne tik turtingiausias ūkininkas valsčiuje, bet ir galios daugiausia turįs.
Jis jau galėjo vykdyti savo senus planus ir užmačias. Prakirsti spragą į tą nuošalųjį kampą, parodyti ir kitiems, kas tai per daiktas Basiuliškės. Vedė vieškelį per miškus. Vieškelis dulkėjo pro pat jo kiemą. Sūnų atidavė į mokyklas. Sūnus ėjo didelius mokslus. Ūkį vedė kieta ranka pati, o jis valsčių ir visa kita.
O tas ir buvo, jog tos smulkmenos nesidavė lengvai sutvarkomos. Senė laikėsi, ir tiek, lyg iš ketaus nulieta. Ir tai, kad devynioliktais metais belaisvių ir plėšikų gauja juos siaubė, ir ją po balkiu buvo pakabinę, kojų apačias svilindami. Replėm nagus lupinėjo, reikalaudami pinigų. Inkstus atmušė, bet viską atlaikė, neišdavė tėvų palikto ir vyro patikėto čereslo. Ir gyveno sau kaip niekur nieko. Su siaubu jis pagalvodavo, kad, ko gero, dar pačiam teks pasenti, neparagavus saldaus jaunatviško meilės gėrimo, gyvenant tokiame pertekliuje. O ką tu, jei senė susimanys savo motiną pralenkti? Ir viena, ir kita, jau iš anksto numatyta į žmonas, baigė pasenti, nuvysti. Jis laukdamas turėjo dairytis naujų.
Kad taip sausais dantim būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Leido sau per šalį pasiglemžti kokią traškią moteriukę, našlelę ar merginą, bet tai visa tik tam kartui.
Gal ir iki šimto trauks senoji, ir tu dėl to jai nieko neprikiši. Pajuodusi, nusimušusi, viską atidavusi kitiems, kojos beveik neiškėlusi iš tėviškės. Vaikystėje nugalėjusi raupus, didelį atsparumą įgijusi. Tačiau vieną kartą pasiprašė sūnaus. Su ašarom minėjo Petrelį. Bet tas toli, mieste didžiausiam. Kol davė žinią, kol atvažiavo, atrado motiną nurimusią visam laikui.
O garbstymo ir giedojimo tai nepagailėjo ir nepamažino. Ir pakasynas tokias iškėlė, kad visa parapija gėrė, ir visi pavargėliai buvo sotūs. Gražiai palaidojo, paminklą pastatė Laumakių šventoriuje. Gera buvo moteriukė. Gera. Tik jau labai suvėlino Doveikos gyvenimą, nors ką tu...
Tuo metu jau buvo pasirodžiusi jauna ir graži pienininkė Virsnių grietinės nugriebimo punkte.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
