lt
Visą žiemą slankiojau po Lietuvą. Be prasmės, be tikslo. Nedaug ką matydamas, nieko negalvodamas.
Į pavasarį pradėjau ieškoti darbo. Nubodo rankoms būti palaidoms. Didėjo noras valgyti, o mažėjo sutaupyti pinigai.
Gyvenęs anksčiau svetimas ir vienas tarp žmonių, galėjau gyventi ir dabar.
Bet vargoninku būti niekuomet daugiau nenorėjau.
Gavau malūninko vietą štai šitame Sargautų malūne.
Man čia patiko.
Pamažu supratau, ką malūno girnos dainuoja:
Gyvenau, gyvenau, daug girdėjau ir mačiau.
Karalius karaliukas karalaitę pamylėjo.
Pamylėjo, pamylėjo.
Ji už kito ištekėjo, ištekėjo.
Tariau tai dainai daugiau linksmas, mažiau suinteresuotas.
Dar būdamas pas Šionfeltą mėgau klausytis malūno bildesio, ratų ratelių teleskavimo ir pikliaus dūsavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man atrodė, kad aš girdžiu žodžius, matau patį malūną pavidale balto, daug žinančio ir daugybę girdėjusio senuko.
Jis žino viską. Jis klausos ir klausos ir paskum apsakinėja.
Vėjinį malūną labiau mėgau neg vandeninį.
Jis aukštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vėjo žodį, kiekvieną jo garsą nugauna. Vėjas jam aibę pasakų iš tolimų mėlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios kaip čia, mūsų žaliuose laukuose lėtų žmonių išaustos. Tenai kraujas karštesnis ir žygiai drąsesni.
Gundės meilė liko mano sieloj ir širdyje kaip gili žaizda. Ji vis labiau gijo. Kartais aštriai sugeldavo, kartais atrodė, kad ji mane sunaikins. Bet aš ją gydžiau kaip koks gydytojas.
Geriausias vaistas buvo knygos. Pradėjau ilgėtis jų kaip gero, ištikimo draugo. Jis manęs dar mažo niekuomet vieno nepalikdavo. Rūpestingai augino ir vedžiojo gerai žinomais, išmindytais takais.
Paprašiau Sargauto, kad duotų ką paskaityti. Ką turėjau pirmai, neilgam išteko.
- Ką tau duoti?
Ėmė Sargautas vartyti tarp senų iliustruotų savaitraščių, pasakų rinkinių ir romanų. Niekas man nepatiko.
- Gal Kanto Gryno proto kritiką? - juokais ištraukė.
- Paskolink ją tamsta! - beveik sušukau.
- Ar suprasi, kas čia parašyta?
- Gal ne, bet pasistengsiu.
Skaičiau Gryno proto kritiką lyg kokį sunkų, bet įdomų darbą dirbdamas. Naktimis nemigau. Kai kurias vietas valandomis skaičiau. Ir tai buvo sunku suprasti. Ir ne viską supratęs, bet knygą perskaitęs jaučiaus paturtėjęs.
Parnešiau Gryną protą Sargautui atgal.
- O ką, patiko?
- Labai
- Nejaugi? - labai nustebo Sargautas.
- Dar ką iš filosofijos... - paprašiau.
Jis pažiūrėjo, pažiūrėjo į mane, paskum ištraukė keletą knygų ir sako:
- Rinkis.
Permečiau visų antraštes ir skubiai paėmiau Feuerbacho Das Wesen der Religion, tarytum bijodamas, kad Sargautas atgal jos neatimtų.
Paskum perskaičiau to pat filosofo Gedanken über Tod und Unsterblichkeit, Das Wesen des Christenthums ir Grundsätze der Philosophie der Zukunft. Pagaliau išgavau ir Wundto keletą veikalų. Skaičiau ir kitus filosofus, bet Wundt ir Feuerbach man labiausiai patiko.
Toliau aiškiau pradėjau suprasti. Ėmiau ir savistoviai galvoti. Kai kuomet ir Sargautas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Mačiau, kad ėmė į mane kitaip žiūrėti. Kartais ir labai ilgai įsišnekėdavom. Po truputį ėmiau mažiau skaityti, o daugiau vienas sau galvoti.
Vakarais, kai leidos saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia suliejęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pajėga, žvaigždėmis trykšdama rėdo. Jaučiau tuomet Dievą mažiausioj gėlėje, kuri saulės pusėn sukas, ir drugelyje, kuris suglaudęs sparnus ant jos nutupia. Jaučiau Dievą beržyne, kuris saulėleidyj ir vėjui nutilus ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje ir dirvoje.
Štai pasislepia saulė, savo spindulius sugaubus. Visa gamta suvirpa. Dievas iš jos atsitraukia, poilsiui palaiminęs. Žvaigždės danguje sužiba. Mėnulis, visas nuraudęs, iškyla iš tarp krūmų. Aukščiau risdamas užtiesia žemę žalsvai sidabriniu šydu ir migdo ramiam miegui, žvaigždėms rytojaus pasaką sakant.
Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti. Jos toli ieškoti nereikia, o tik naktį įsiklausyti. Tuomet ausis geriau girdi ir mūsų siela aiškiau nujaučia.
Dievas amžinas, Kūrėjas nenuilstamas kasdien naujus pasaulius kuria. Paima savo sielos mažutę dalį, pūsterėja ją beribėn erdvėn, liepia sustoti ir augti tarp milijonų senesnių, seniau jau išskridusių. Ir auga nauja gyvybė, naujas pasaulis, keičiasi, vystosi, savo Tėvą atsiekt stengias. O Dievas daboja ir gėrisi, kaip jo vaikas per kančias, per vargus, per dideles kliūtis į jį kopia ir stiprėja jose.
Mes, mūsų žemė, tai didžiam pasaulyje Dievo kūrybos vienetas, kuris jau yra pusiaukelio atsiekęs. Žmonės jau yra pajautę savyje laisvę. Laisvė, tai kūrybos pradas, tai ieškojimas. Pravėrimas akių ir pakėlimas galvos.
Bet mes dar tik pusiaukelyje. Blaškomės ir mėtomės, lyg per greit nubudę. Vieni vartodami laisvę tik patys save ir aplinkinius sužaloja. Kiti vartoja ją visiems kitiems, pakrikusiems, sugaudyti ir supančioti. Laisvė yra tik tobulinimo įrankis. Ir savęs, ir kitų. Bet tai nedaug dar kas žino.
"Laisvė tai kaip sprogstamoji medžiaga, - galvoju Kuprelio lakią mintį sekdamas. - Jos pagelba galima sunkiausias kliūtis nuversti ir dailiausius šimtmečių kultūros kūrinius sunaikinti. Laisvę reikia mokėti vartoti."
- Dar ir dabar nueinu aš kai kuomet į tą raudoną akmenį. Kai saulė sėda ir žemė tyli. - Žiūri Kuprelis pro langelį akmens pusėn. - Sėdžiu ten vienas ir apie daug ką galvoju. Seku kiekvieną gamtos reiškinį, gyvenu su juo ir galvoju. Tai padeda man galvoti, jaučiu, kad nesu vienas. Jaučiu ryšį ir su tuo, kas nematyti. Tuomet lengva galvoti apie Dievą, sielą ir kitas kasdienines ir amžinas problemas.
Siela? Tai mūsų pačių, mūsų laisvės ir valios sukurtas daiktas. Mūsų tobulybės ir amžinybės ilgesys.
Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir jai tiki.
Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą.
Siela tik norima, auginama ir tobulinama gyvena ilgiau neg kūnas ir patveria daugiau neg akmuo.
Dievas tai visaties kuriamoji pajėga, kuri nuolat budi ir kovoja su medžiagos pailsimu ir jos palinkimu mirti.
Dievas nėr vienodas šiandien ir rytoj. Jis kuria, taigi jis keičia ir save. Jis pats auga ir turtėja.
Dievas nėr išmatuojamas ar kokion fizikos formulėn įspraudžiamas. Jis gali būti tik jaučiamas, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiamas džiaugsmas. Jis gali būti matomas, kaip matomas proto spindėjimas gabaus žmogaus akyse, kaip matoma mintis jo veide.
Dievui tiki, kas turi sielą, kas jaučia ryšį su Juo.
Dievui tikėti ar Jį pajausti nereikia eiti tik bažnyčion ar važiuoti Jeruzalėn ar Romon. Jis yra tiek pat čia ir šitam malūne. Ir dar daugiau jaučiamas laisvoj gamtoje, akivaizdoj saulės ar žvaigždžių.
Kažin, ar senovinės tikybos nebuvo artimesnės Dievui neg visos dabartinės, dogmatizuotos? Dievas tapo paslėptas storose knygose. Jis nepramatomas pro tirštas eiles tikybos amatninkų, kunigų, pastorių ir rabinų. Visi jie reikalauja sau pirmos vietos, visi jie skelbias, kad jiems viskas priklauso. Ne vien Dievo supratimas ir aiškinimas, bet ir žmogaus rūbas ir jo kasdieninis valgis.
Ar ne daugiau paprasta ir betarpė buvo ir mūsų senovės tikyba? Ar ne stiprūs buvo lietuviai, kai jų kelias į Dievą buvo trumpesnis ir kai jie Dievą daugiau, dažniau jautė, o mažiau galvojo? Jų tikybos simboliai, tikybos kalba rišo juos su Dievu kiekvienam žingsnyje, kiekvienu laiko ir dienos metu. Lietuvis jautė Dievą per saulę, mėnulį, vėją ir audrą - ar tai blogas kelias?
Visos tikybos genda, kai jos pradeda daugiau virsti amatu ir kai ima maišyti grynai tikybinius jausmo reikalus su įvairiais pašaliniais, piniginiais ar politiniais. Tuomet dažnai nežinia, kaip vieną daiktą atskirti nuo kito. O krinta vieno vertė, krinta ir kito.
Kristui aš tikiu kaip žmogui, kuris, pajautęs gyvą ryšį su Dievu ir matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipė juos į tiesesnį kelią. Dievo sūnūs tai visi žmonės ir visa žemė. Gal ne kiekvienam skyrium tas vardas pritinka, bet Kristus pats geidė, kad visi būtų lygūs Dievo sūnūs.
Ir Jo atnaujinta tikyba šimtais metų negalėjo išsisaugoti visų pražūtingų nukrypimų, kurie aptemdė ir visas kitas tikybas. Ir jei Jis dabar grįžtų, Jį vėl tuoj nukryžiuotų. Ne žydai, o šių laikų krikščioniški tikybos "žinovai".
Tikyboms kliudo ir tai, kad jos visos nori universalėmis tapti, visus žmones savaip sutikinti. Kiekviena tauta turi savo kalbą, turi ir savo atskirus simbolius, atskirus Dievą pajausti ženklus. Net pavieniai žmonės taip pat. Tegul tikėtų kaip kas jaučia. Tuomet kiekvienam kelias į Dievą ir Jo pajautimus būtų daug artimesnis ir tiesesnis. Esperanto visam pasauliui ir visoms tikyboms gali būti tik paviršutinis daiktas.
Dievas kūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visam kame vienodumas nėr gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu susivienodinti, aprimti, amžinai nutilti.
Kas kuria, stumia žemę pirmyn.
- O kuo aš ją pastūmėsiu? - susimąstė Kuprelis, susiglaudė. - Kaip noriu, kiek stengiuos, lig šiol nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas vietoj manęs nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Aš esu sulūžęs... Nenoriu mirti, o mirštu...
Tai ne Kuprelio lūpos kalbėjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Iš pajautimo ir sielos gilumos. Perėmė jis mane visas. Aš beveik virpėjau jo klausydamas.
XXXIX
- Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino, - atkėlė Kuprelis galvą.
Žiūri pro langelį, pro kurį mėnulio sidabrinė juosta tiesias per stalą, per aslą, dengia lovos kraštą. ieško tarytum ko.
Kuprelis lyg ką nubraukė nuo savo veido, atsilošė kėdėje, pažiūrėjo tamson ir jau kitu balsu pasakoja.
- Stebėtina, kaip laikas nudildo viską. Po keletos metų jau vargiai galėjau prisiminti Gundės veidą. Regis, taip viską dar įžiūriu, nors pro rukus, o veido jau veik nematau.
Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nesapnavau. Bet sieloje, širdyje jaučiu dar ir dabar meilės antspaudą. Ji tapo ugnimi įdeginta. Jos iš tenai niekas neįstengs išdildinti.
Tiesa, ir vėliau neretai galvojau, laukiau, kad štai, štai prasivers malūno durys, guviai sugirgždės laiptai ir Gundė į mane ateis pavargus, bet linksma, štai šitan kambarėlin. Laikiau jį visuomet švaroj, padabintą. Nieko, jokio žmogaus, jin neleidau.
Tai tik jai, brangiai viešniai.
Tu pirmas peržengei slenkstį.
- Kam tave įleidau, nežinau, - lyg kokia mintis Kupreliui skersai kur kelio atsistojo.
Pats čia visuomet skaitau, dirbu, galvoju. Čia viskas sklandžiai man sekasi. Lyg jausčiau Gundę prie savo peties ar girdėčiau ją mūsų vaikams rūbus dorojant.
Prieš trejetą metų įvyko tas, ką ir dabar kiekvienoj smulkmenoje pamenu.
Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir čia aukštai būdamas jaučiau pavasario kvapą. Apėmė noras likti ir nakvoti malūne.
Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulkmena Gundės meilės pro mano akis palengva plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malūne, o Skardžiuose. Jaučiu ir matau, kad esu vargoninkas. Pamilęs nuostabią Gundę, nuostabaus gyvenimo kaitinamas.
Štai mėnesieną naktį laukiu jos su Irša atvažiuojant. Laukiu ilgai, nerimauju. Ji pagaliau atvažiuoja. Linksma, nudžiugus, kad niekas jos nepatriko.
Vedam. Gyvenam vienus metus Prūsijoj. Laimingi, vienas nuo kito negalėdami atsitraukti. Grįžtam Skardžiuosna, susitaikom su tėvais. Visi mums palankūs, visi draugingi. Aš pastebiu net, kad mano kupros mažėja, mano savijauta auga.
Matau kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną mūsų gyvenimo. Galiu viską paliesti rankomis, tiek tikra.
Turbūt užmigau...
Švenčiam Olesėlio septynerių metų gimimo dieną. Sveikas, gražus vaikas. Geltonplaukis. Panašus į mamą. Gal daugiau mane mėgsta. Bet nenori būt vargoninku, nenori skambinti, sako, bus malūninkas. Ar inžinierius. Aš džiaugiuos. Šiandien dovanojau jam vėjinį malūną. Pats padirbau, numalevojau. Štai Olesėlis darželyje ant šulo jį pastatęs geresnio vėjo laukia, į visas puses kraipo. Aš ir Gundė žiūrim pro langą, džiaugiamės, didžiuojamės. Aš apskabinu ją, spaudžiu į save. Ji glaudžias.
- Žiūrėk, Olesėlio malūnas jau sukas, - sako Gundė. Ji taria tą vardą taip ypatingai. Jame jungias ir meilė sūnui, ir man.
- Tėveli, malūno sparnas užsikabino! - šaukia Olesėlis. - Ateik, padėk!
Skubinu padėti...
Nubudau. Pamažu, nenoromis.
Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti.
Pro langelį ryški vėlaus ryto šviesa veržias, bet aš nesikeliu.
Girdžiu Gundės, girdžiu Olesėlio balsą, viską matau. Matau net, kad jo kairės rankos nykštukas aprištas. Įpjovė vakar, statydamas savo tiltą per upelį sode...
Kas beldžias į duris.
Reikėjo keltis, reikėjo eit malti. Bet visą dieną,visur mačiau tik tą sapną. Svaigau nuo jo.
Gyvenau juo ilgai. Mažai valgiau, mažai gėriau. Niekas man nerūpėjo.
Pamažu pajaučiau, kad vėl prasivėrė mano didelė žaizda. Visą vasarą vėl buvau nepanašus į žmogų.
Bet laukiau, nuolat laukiau vėl tokį sapną susapnuoti.
Jis negrįžo.
Aš norėčiau mirti, antrą kartą jį susapnavęs. Matyti Gundės žvilgsnį, girdėti Olesėlio balsą. Ir likti tame sapne...
Nutraukė Kuprelis.
Tyli. Niekur nežiūri. Akys nepaprastai, juodai spindi.
Vis tyli Kuprelis. Laukia ko.
Laukia.
Aš keliuos. Tyliai, palengva.
Einu į dureles vos liesdamas aslą.
Kuprelis nemato manęs, negirdi.
Pravėriau, išėjau. Pravėriau dureles po truputį, po truputį.
Lipu laiptais žemyn. Tyliai, vos liesdamas juos.
Malūnas pilnas šešėlių. Sienose, lubose. Jie sėdi ant girnų, glaudžias į piklių. Žiūri į mane. Aš sustoju, į juos žiūriu.
Čia viskas gyva. Bet viskas dabar tyli.
Aš stoviu, žiūriu, klausaus.
Man nuostabu, sunku daros. Tarytum aš įėjau į kokią paslapčių vietą, iš kur sugrįžti negalima.
Stoviu, nedrįstu eiti.
XL
- Ignasėl! Kur tu? - tėvo balsas iš apačios.
Prašvito kiek akyse. Bet nedrįstu pajudėt: gyvi, slaptingi šešėliai į mane žiūri.
- Kur tu?
- Aš čia! - kuždančiai atsiliepiau.
Bėgu laiptais žemyn. Jaučiu, kad mane kas vejas. Šnabžda, kužda iš užpakalio.
- Ar sumalėt? - klausia tėvas.
- Sumalėm. Maišus ratuosna greitai neškim, - puoliau prie vieno maišo ir nešu jį.
- Nenešk taip sunkiai, - priėjo tėvas pagelbon.
Sunešėm, sudėjom. Tėvas nespėjo nei paklausti, kam taip skubinau.
- Dabar reikia Kupreliui mokėti, - sako tėvas.
- Kitą kartą.
- Kodėl? - nustebo.
- Nieko, kitą kartą.
- Gal kas atsitiko?
- Ne. Kuprelis miega.
- Jau?
- Jis labai pavargęs.
Įsėdom.
Traukia atgalion pažiūrėti. Negaliu. Atsigrįžau.
- Kur tu žiūri? - atsikreipė ir tėvas.
- Važiuok, tėveli, greičiau. Važiuok! - paėmiau jo ranką ir spūsterėjau arklį.
Arklys nunešė kaip vėjas pakalnėn.
- Pavyko pirkti! Tik tu pažiūrėk, kaip eina - kaip paukštis skrenda. Tai ne Širmis, - giria tėvas.
Negirdžiu jo. Žiūriu tenai, atgalion. Ir viskas kaip paverta man matos. Malūnas stovi juodas, išdidus. Jame sėdi Kuprelis ir laukia.
Mėnesiena lietaus nuskaidrintu pavasariu mėlynuoja. Rasa žvilga, lyg palietas sidabras joje tirptų.
Naktis tyli, žemė miega.
Daug kur, daug kam sapnuojas neregėti sapnai:
Ne visur, ne visiems.
< Ankstesnis skyrius
