lt
Mėnuo, daugiau praėjo. Šnekos žymiai aptilo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Žmonės ieško pagaliau ko naujesnio. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedė.
Bažnyčioje Gundė jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįždavo. Bet ant viškų neidavo, matyt, tėvų buvo užginta. Pritardavo iš tenai, iš apačios.
Susitikti mums vis nebuvo kaip. Negalėjau nei aš į ją nueiti, nei ji į mane. Jau Gundė nedrįso pasivogusi atlėkti.
Būdavo, sutemus nueinu, pavaikščioju, pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties Gervydžių sodyba, ir vėl grįžtu namon.
Vis stengiaus, kad tiktai būti į ją arčiau. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad bent vienu žingsniu mus mažesnis tolumas skirtų.
Einu aš po vakarinių, prieš Šeštinių šventę, mišparų iš bažnyčios, gi žiūriu, Gundė, po liepomis atsistojus, manęs laukia. Daugiau nieko aplinkui nebuvo. Jei ir buvo mišparuose kelios davatkos, jos bažnyčioje dar tupėjo.
Gundė sutiko mane išsiilgusiu linksmumu:
- Sveikas, Olesi, seniai matytas! Ar dar gyvas esi? Ar neužkrimto dar tavęs Skardžių išgirtieji žmonės?
Tik spaudžiau jos ranką, jaučiau jos švelnumą ir šilumą ir tylėjau laimingas.
- O-o, su manim buvo blogai... Labai blogai. Jau tu tiek nekentėjai.
- Kaip? Kaip? - išsigandau.
- Daug pasakoti... Kitą kartą. Čia gali dar kas mus pamatyti.
- Kuomet susitiksim? - skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į pagilėjusias akis. Daug, nabagė, suliesėjo per tą laiką. Nepažinęs gerai, nepažintum tuojau. Lyg po sunkios ligos. Man dar gražesnė ji atrodė. Buvo tokia tenva, lėna, švelnutė. Pajaunėjo tarytum.
- Gerai, rytoj? Mano tėvai išvažiuoja Dargiuosna į atlaidus. Bus lig vėlaus vakaro. O gal ir svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pat dieną. Laiko turėsim. Tu tuojau po mišparų, po visam, ateik paežerin, Raganakrūmin. Tenai mūsų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščioja. Prisišnekėsim, prisišnekėsim!
Bažnyčios durys girgžterėjo, ir jose sujuodavo sendavatkė, keliais sunkiais rožančiais nešina.
Gundė tik spėjo pasakyti man "sudieu", greitai apsigaubė skara ir nubėgo nuo šventoriaus.
Davatka kiek nežiūrėjo, ko nedarė, bet, matyt, nepažino, kas ten buvo. Kažin, ar ji galėjo tą naktį ramiai užmigti?
XXV
Atlikęs visus darbus, sekančią dieną, kaip buvo sutarta, nuskubinau paskirton vieton.
Tai buvo didelis, aukštas, tankiais krūmais apaugęs skardis. Tenai augo ir alksniai, ir ievos, ir šermukšniai, ir daiktais įsispraudę links-mūs kleveliai.
Atsisėdau ievų pavėsyje ir laukiau Gundės.
Apačioj skardžiai pliuškena pavasaringos ežero vilnys. Plaka į kraštus, lyg juos išrauti norėtų.
Girdėtis skambūs narų šūkavimai, rėkavimai laukinių ančių, nerimaujančių dėl tarp ajerų linksmai pakrikusių ančiukų.
Aplinkui krūmuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, - kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia ir rėkia dar labiau, sulaukę maisto.
Štai sušlamėjo kas netoli. Nekantriai, greitai. Žiūriu, prasimuša pro žalią tankumyną mano Gundė. Tamsiai raudonu sijonu, balta jake. Prisisegus į banguojančią krūtinę margų avižių ir rūtų pluoštelį. Ir vieną vasaros pirmą rugiagėlę.
- O aš tavęs ieškau! - sėda pailsus Gundė greta manęs. - Maniau, nerasiu.
- Čia gražu! Ir mes tik du!.. - sušunka Gundė prasiveržusiu, išsiilgusiu džiaugsmu.
Šliejamės vienas į kitą arčiau.
Staiga apsiskabinam ir bučiuojamės, bučiuojamės.
Užsimiršom tame pasibučiavime, tarytum išnykom kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo, bet visam kūne, visoj sieloj juntamo pasaulio. Jis buvo nematomas, bet aiškus kaip vasara, gilus kaip dangus.
Prisiminėm pamažu, kad esam žemėje, gyvenam tarp žmonių.
- Papasakok, kas tave ištiko, - paprašiau.
- Ar reikia?
- Aš noriu.
- Ne! Nepasakosiu dar, taip pasėdėsim... Žiūrėk, koksai dangus. Toks mėlynas, mėlynas, tarytum kokia bedugnė. Ir kokie neatsargūs balti debesėliai joje plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai kur po du... Žiūrėk, tie du glaudžias vienas į kitą.
- Matau, Gunde.
- Gerai jiems dabar. Turbūt kaip mums... Žiūrėk, jie į vieną susilieja. Jau vienas, tiktai vienas. Vėl skiriasi. Po truputį, po truputį, nenoromis. Žiūrėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis, žiūrėk, nyksta; tuoj visai jo nebus... Išnyko. O tas vienas plaukia. Liūdnas koks. O gal ir jis jausmą turi?
- Galbūt, - žavi mane Gundės vaidentuvė.
- Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių debesėlių? Visi jie vienijas, skirstos. Tyliai, ramiai. Susilies, ir išsiskiria. O tenai štai, ties bažnyčios bokštu, matai, kokie du dideli debesys vienas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų; priešakines aukštai bauginančiai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs lekia vilkas. Sudraskys, rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukė, žiūrėk, jau nėra. Kaip greitai išnyko. Ten štai ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rūmai kabo... Visaip tie debesys draikosi. Kodėl taip?
- Dievas juos žino.
- O tu nežinai?
- Sunku viską permanyti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip draiko; vienoj vietoj jie taip atrodo, kitoj kitaip ir mums žiūrint panėši tai į kokius gyvulius, tai į paukščius, tai net į žmones.
- Gal tik todėl. Bet žmonės sako, kad jie reiškia kai ką, kai kam parodo ką. Jei angelą pamatai, tai būsi laimingas, jei seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi pamatyti. Taip?
- Žinoma.
Nutilom. Sužiurom į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjom, rodos, savo pasiaiškinimams. Norėjom, laukėm, kad jie patys ką pasakytų, patys paaiškintų, kam jie taip plauko, draikosi.
Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vien tik vieni nuo kitų bėgo ir nyko dangaus mėlynoj bedugnėje. Ramiai, iškilmingai.
Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir sustojo ties mumis viršuje. Išsiplėtė. Užtemdė saulę. Kažin kas ne taip pasidarė. Truputį šalta, lyg jis būt pavogęs ką.
- Dabar, jei nori, papasakosiu, - sugrįžo Gundė iš dangaus. Tarpkrūmin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.
- Papasakok, - sugrįžau ir aš.
- Antrą Velykų dieną, jau pavakarį, pareina mama iš sodžiaus ir nieko nesakydama puola į mane ir trenkia kumščia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu smarkumu bloškia žemėn.
Man akyse aptemo.
Parbloškusi asloje ėmė mušti ir spardyti kojomis. Ir vis tyli, nieko nesako.
Man dingterėjo, kad mama iš proto išėjo. Pradėjau rėkti visu balsu, šaukti pagelbos.
Įbėgo tėvas ir visas išbalęs kaip drobė klausia jos:
- Ką tu dirbi?!
Ji vis tyli ir dar pikčiau mane muša. Pagaliau tėvas sugriebė ją už pečių ir atplėšė nuo manęs. Tuomet mama užsidengė priekaiščiu akis ir sukniubusi ant suolo baisiai užraudojo.
Tėvas, atkėlęs mane, visą sudaužytą, ėmė rūpestingai klausinėti:
- Sakyk, Gunde, kas čia yra?
- Nieko nežinau, tėveli.
Tuomet mama pradėjo tarti savo raudai:
- Tai tau dukrelė, tai tau mūsų geroji! Tai ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji mūsų namus, apibjaurino visą giminę!.. Aš tau sakiau, aš tau sakiau, kad reikia geriau ją priturėti, reikia geriau įžaboti. Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!
- Kas čia yra, aš nesuprantu, - visai jau nusiminęs ėmė tėvas spirti.
- Tu dar nesupranti?! - suriko atsistojusi motina. - Tu dar nežinai, kas čia yra?! Tu nežinai, ką padarė tas prakeiktas kupris tavo dukterei?! Tu nežinai, kad jis sudergė ją?!
- Kaip?! Kaip?!
- Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos!
Man galvoje tuščia pasidarė. Visu kūnu kaip ledas šalta srovė perbėgo.
- O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, - barė tėvas mamą. - Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar pati save.
- Užmušti ją, užmušti! - vėl šoko mama į mane su kumštimis, bet tėvas ją atstūmė. - Nelaiminga aš, nelaiminga, tokią paleistuvę pagimdžiusi, - atgal ant suolo krito. - Kad geriau ir tavęs būčiau nepažinus... Kur man dabar dėtis, kur man dabar dėtis?.. Tegul geriau negyventų toksai vaikas.
- Na, ką tu dabar man atsakysi? - piktai priėjo į mane tėvas.
- Ką aš galiu atsakyti, būdama visai nekalta, - ištariau pro ašaras.
- Tu nekalta! O kad pasakytum teisybę, tai... - ėmė tėvas į kampus dairytis.
- Tėveli mylimas, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, - puoliau jam rankų bučiuoti.
Bet jis išsirovė ir nuėjo už krosnies.
Girdžiu, kad virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion, užrakinau duris.
- Ką jie čia mane nekaltai plaks! - augo manyje pasipriešinimas. Net ir langenyčias iš vidaus uždariau ir skersinius uždėjau.
Atsivijo tėvai paskui.
- Atidaryk, o jei ne, tai užmušim! - grasino.
- Darykit, ką norit, - atrėžiau piktai.
- Duris išlaušim!
- Laužkit.
Apie valandą beldė, daužė, bet manęs nepasiekė.
Dvi dienas neišėjau. Nevalgiau, nemigau. Jau nebeldė, bet pamokslus, pamokslus man rėžė anapus durų!
Trečią dieną sužinojau iš Julytės, kad klebonas pasišaukė tėvus. Paskum, kad jis išaiškino jiems, kad čia dar nieko blogo nėra atsitikę, kad aš tik nekaltai apšmeižta. Vargais negalais įtikėjo seniai. Prisipažino net paskum, kad klebonas jiems aiškinęs, kad meilei kelio negalima pastoti, kad reikia dukrelę atiduoti tam, į ką jos širdis traukia. Ir kad, Dieve sergėk, negalima nieko varu varyti. Tuomet tik tėvai patys savo vaiko buitį sugriauna, dėl ko jis dažnai visą gyvenimą juos keikia.
Tuojau iš klebono sugrįžę išprašė tėvai mane iš seklyčios. Mama apskabino mane ir apsiverkė.
Bet kai aš pasakiau, kad tiktai už to tekėsiu, už ko norėsiu, mama vėl ėmė spirtis:
- Už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi!
- Tikrai, Gunde, mes tavęs jam neduosim. Pagalvok tiktai pati! - pritarė tėvas.
- Nieko negalvosiu! - atkirtau visu pasipriešinimu.
Panašiai ne vieną dieną mes susikertam. Ir niekas neįveikia...
- Tai vis dėl tavęs, - užbaigė Gundė ir giliai atsiduso.
- Kad tik tu truputį būtum kitoks, kad tik neturėtum tos kupros, būtų viskas gerai; seniai jau būčiau tavo, - pradėjo ji po valandėlės kitu balsu, žemai palenkus galvą. - Tėvai nei kiek nebūtų priešinęs, būtų seniai išleidę. Bet dabar... Ir žmonės sako: "Kur jai už tokio eiti: ji gali sveiką, gražų vyrą iškirsti..." Nejaugi jau negalima tos kupros atitaisyti? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebūtų matyt, kad ji išnyktų?
- Deja, niekas negali, - atsidūrė mano balsas kaip į šaltą uolą, kur mano svajonės dėl nugaros išlyginimo seniai jau buvo palaidotos.
Ir pajaučiau dabar, kokia mano kupra buvo sunki. Neatkeliama, kitus bauginanti.
Gundė paraudonijo. Lyg pajautė, kad aš jos vidaus mintį atspėjau. Tarytum sugauti, abu nutilom. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš, ir ji neturėjom rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėmės ir tik pavogčiom vienas į kitą. Keista, nejauku darės.
- Ko mes tylim? - pertraukiau, nes man per sunku buvo.
- Ir aš nežinau.
Ir vėl nutilom.
Mano galvoje išdygo menka, mažutė mintis. Augo ji, kėlėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau - drąsiau. Pagaliau išsiveržė. Kad ir būčiau norėjęs, negalėjęs būčiau jos sulaikyti. Tikrumoj nenauja ji buvo:
- Ar tu pirma manęs mylėjai ką?
- Ką sakai? - lyg nesuprato, lyg nenugirdo.
- Ar seniau, pirmai mylėjai ką? - atkartojau švelniai, įsivogdamas jos širdin.
- Kam tau? - šaltai pažiūrėjo akysna.
- Taip...
- Kodėl klausi?
- Neturim ko šnekėti, tu papasakotum, aš paklausyčiau.
- Papasakok tu, aš paklausysiu, - staiga įsivogdama pakreipė galvelę.
- Aš dar nieko nemylėjau ir manęs niekas.
- Gal ir aš nieko?
- Ne, tu turbūt mylėjai.
- Mylėjau, - ne tuoj atsakė. - Bet kokia ten buvo meilė: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Lenką. Buvo jis Argaudo ūkveizdos sūnus. Trejus metus mokinomės drauge liaudies mokykloj. Paskum jį tėvas išsiuntė toliau mokintis Lenkijon. Atvažiuodavo tik vasarai ir Kalėdoms. Baisiai išsiilgdavom vienas kito. Todėl atvažiavęs saldainių ir ko kito man atveždavo. Lakstydavom drauge po miškus, rinkdavom gėles pievoje, eidavom uogauti. Tėvai mums negindavo - geruoju tarp savęs sugyveno... Jis buvo nepaprastai gražus berniokas, tiktai man jis ne visai patiko - buvo lenkas. Aš spirdavau jį lietuviškai šnekėti, o jis mane lenkiškai. Dėl to dažnai smarkiai susibardavom.
- Kuo pasibaigė? -- mane rūpino.
- Pasibaigė taip, kad visai išsiskyrėm. Jo tėvas, susipykęs su Argaudu, išsikėlė Lenkijon ar Galicijon. Paskutinį kartą atsisveikinom mūsų klojime. Raudojom apsiskabinę didelėmis ašaromis. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tuomet už jo eisiu, kai jis užmirš lenkiškai. Ir vėl susibarėm. Išsiskyrėm vienas kitam grūmodami.
Kvaili dar buvom. Man tuomet buvo koks penkiolika, o jam šešiolika metų.
- O ar neužmiršai jo.
- Kur tau. Nei pėdsakų tos meilės neliko. Kas gali lenką, savo priešą, mylėti?
Kam man buvo visa tai žinoti? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Dabar norėjau daugiau.
- Man užaugus mane daug kas pradėjo mėgti, daug kas važiavo pirštis, bet visi jie tai dėl to, tai dėl kito man nepatiko. Piršosi, lindo ir tavo pirmtakūnas. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas kaip kartis kojas ir baltus, siaurus ūsus. Bet buvo visuomet labai poniškai apsivilkęs. Bijojo musių ir dulkių. Tėvams, tiesa, patiko. Mokėjo savo geru liežuviu pataikauti, prisimeilinti jiems. Gyrėsi savo pinigais, žemės kažin kur esančiomis keliomis dešimtinėmis ir turtinga teta.
Jokiu būdu negalėjau jo atsiginti. Taigi kartą sustikus jį priemenėje tiesiai pasakiau: "Jei tamsta pasipirši man dar kartą, suodžiais tėvų akyse ištepsiu." Išsigando, daugiau nesipiršo ir lankytis nustojo.
- Smarki tu esi mergiotė! - sakau pralinksmėjęs ir pasigėrėdamas jos pasakojimu, bet kirminas dar labiau ėmė širdį krimsti.
Gundė arti prisiglaudė, bet slapčiomis iš užpakalio žvilgterėjo į mano kuprą.
Nuo to žvilgsnio mano kuproje svetima, šalta srovė perėjo.
Vis daugiau stebėjau, kad ji tą dieną kitaip į mane žiūrėjo, kitaip šnekėjo. Buvo ne tokia linksma ir meili. Pralinksmės kiek, švelniai prisiglaus, ir vėl susimąsto, susirūpina. Tarytum joje stigo ko, tarytum persilaužė kas.
Nusistačiau prieiti aiškumo. Greitai, tuojau pat. Drauge ėmė baimė kai ko nesuardyti. Suvaržiau save, ėmiau vartoti pusiau juokaujantį, pusiau rimtą pobūdį.
- Kuomet būsi mano? Aš šeimininkės neturiu. Nėra kam gerai valgyti pagaminti.
- Juk tarnaitė yra.
- Kas man iš jos.
- Tai ko norėtum?
- Tavęs, Gunde. Be tavęs negaliu užmigti.
- Kas mus sužieduos?
- Skardžių klebonas.
- O kas palaimins?
- Tavo tėveliai.
- Nelaimins. Nekenčia jie tavęs.
- Palaimins Dievulis. Jo palaiminimas geresnis.
- Reikia, kad tėvai pirma.
- Ne. Dievas pirma, paskum jau tėvai.
- Bet kunigas kitaip nesutiks.
- Sutiks, aš žinau. Šnekėjaus su juo.
- Kažin... Žmonės vėl ims kalbėti.
- Tuščia jų! Pakalbės ir nustos, kai matys, kad nebijom.
- Nežinau... - svyravo. - Gali blogai pasibaigti.
- Mes galim taip padaryti, kad niekas nežinos, - įtikinėjau.
- Kaip?
- Nueisim klebonijon, užsirašysim ir paprašysim klebono, kad išsiųstų vyskupui dispenso prašymą. Nereikės nei užsakų. Ateis dispensas, nueisim kokią naktį bažnyčion, kunigas ir sujungs mumis. Ir viskas. O kai tėvai sužinos, kad Dievas jau palaimino, negalės ir jie priešintis.
Tikėjaus, kad mano sumanymas Gundei patiks. Bet ji, dar man pasakojant, kraipė galvą, o paskum:
- Kokios tenai bus vestuvės be gėlių, be iškilmių, be jokio daikto, ir dar naktį! Žmonės ir laidoja gražiau.
- Mūsų gyvenimas dabar nei kiek ne geresnis, - visai pamečiau ūpą.
Gundė ėmė mane raminti:
- Palūkėk dar, Olesi. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Tu mane vis viena rasi. Anksčiau ar vėliau. Palaukim dar rudens, gal dar ir tėveliai sutiks. Žmoniškiau viskas bus. Mums patiems bus geriau.
- Kad labai ilgai... - pradėjau daužyti lazdele pievą.
Sužiurau į vakarus, į sėdančią saulę, norėdamas tenai atspėti ką. Ji, didelė, raudona, skendo į tirštai pakilusius rūkus. Darėsi vis didesnė ir geso.
Paskendo saulė pilkoj tirštumoj.
Toje vietoj ištryško smarkios raudonos srovės. Nudažė rūkus, nudažė debesis. Visas dangus pasruvo raudonumu.
Raudonumas didėjo, degė.
Tuojau raudonumu persisunkė pievos, užsidegė miškai, paraudo ežeras, sužibo kalneliai.
Krūmai, tvinkdami raudonume, sušlamėjo, nutilo ir vėl sušlamėjo. Šiurpas juos perėmė.
Niekur jokio balso.
Man buvo šiūšu.
Nustvėriau Gundės ranką:
- Žiūrėk, kaip viskas raudona!
- Tai prieš didelį vėją, - atsistojo ji ramiai. - Pamatysi, koksai rytoj bus vėjas. Gal net medžius su šaknimis raus ir stogus kilnos.
- Aš nemėgstu šitos varsos.
- O man patinka. Man patinka, kaip visur raudona... Žiūrėk, dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir žemėje taip pat. O žiūrėk, klonys, grioviai net prisunkti raudonumo.
Pažiūrėjau. Atsigrįžiau tuojau į rytus. Tenai kilo didelis, žalsvai juodas, kaip milžinas koks, nakties šešėlis.
- Einam namon.
- Einam, - sutiko Gundė.
Po truputį, nei nepamatėm, visas raudonumas dingo kur, išbluko.
Eidami pakriaušiu žiūrėjom į ežero ramume bepliuškančias žuvis. Jos šokinėjo, gainiojos. Visas ežero paviršius mirgėjo. Joms šiandien buvo linksma.
Vakarų aušra visai atslūgo; paliko tik kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.
Dangaus skliauto viršuje dygo žvaigždės. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Bet vasaros nakties pilkumoj jos atrodė dar tolimesnės.
- Ar tiesa, kaip knygos rašo, kad žvaigždės yra tokios pat saulės, kaip ir mūsiškė? Kitos ir didesnės. Ar tiesa, kad apie jas sukas po keletą planetų žemių, ant kurių gyvena žmonės? Vienur tokie, kitur kitoniški. Vienur labai protingi, kitur dar menkesni neg mes. Ar tiesa?
- Aš tikiu, kad tiesa, - patvirtinau. - Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja tarp tų planetų, nuo menkesnių vis į geresnes. Gal ir mes mirę pereisim kokion geresnėn, tolimon planeton. Tenai būsim kitoki neg čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsim tiek vargo, tokio persekiojimo.
- Kaip būtų gerai! - nudžiugo Gundė. - Gal tenai tu nebūtum toks kuprotas, o aš būčiau dar gražesnė?
- Žinoma, - nusišypsojau.
- Kaip būtų gerai. Aš ir dabar norėčiau numirti ir nuskristi ant anos štai žvaigždės, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, - parodė į vieną aiškiausią.
- Nuskrisim gal kuomet ir pasieksim ją, bet dar pirma reikia ant šitos žemės pagyventi, reikia čia siekti tobulumo ir atlikti žmogui paskirtą uždavinį.
- O jei mes neįstengsim?
- Turim padėti vienas kitam.
- Padėk man, suprask mane, - paspaudė Gundė mano ranką.
Priėjom kluono. Ties svirnu buvo matyt ratai, iš atlaidų parvažiavusių Gervydžių.
- Tėvai jau parvažiavo! - nusiminė Gundė. - Nerado manęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lėksiu, - skubiai perlipė tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną.
Sugrįžau dar į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krūmuose mestas mano širdin grūdas sparčiai augo ir plačiai skleidė savo dygius lapus.
Vaidentuvėje stovėjo klaikus raudonas saulėleidis ir vis baisiau atrodė. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pranašavo man ką.
Bet pranašystė gal buvo mano paties sieloje, viduje.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
