lt
PASKUTINE VARGONŲ GIESMĖ
Bet kas sušauks erdvėje paukštį,
Kas apgręš kelius, kuriais išėjome...
V. K.
MĖLYNŲ ir rausvų žaibų šviesoj pro langą buvo matyti pušis gale daržo, giria ir įbingęs ežero paviršius. Vėjas plėšė pirkios stogą, sienos girgždėjo ir švilpė, lyg būtų kiauros. Prie Kosto glaustėsi kalė ir unkšdama žvelgė jam į akis, mėgino gultis ir pasidėti snukį ant letenų, bet vėl kilo ir cypė. Senis guodė šunį, ir jam pačiam buvo ramiau, kai šnekėjo. Kelintą kartą jau grįžo prie lango, vis dar neatsipeikėjęs iš savo apstulbimo, nors jau bus valanda, o gal ir daugiau, kai visa tai įvyko. Vėjo daužomos vilnys šoko toli nuo kranto, ošdamos ir griaudėdamos. Jis matė žaibo nušviestas keteras, putomis aplipusias, ir vienas sau murmėjo: "Tu šitaip jai padaryk, tu šitaip jai..." Ir jis spaudė veidą prie staktos, lyg norėtų su išgrūstais stiklais kristi į naktį ir audrą, beviltiškai skubėti ir jieškoti.
Kalė atsikėlė ir urzgė, žiūrėdama į duris.
- Užuodi ką?
Rudė atsargiai priselino prie slenksčio ir vėl dzimbino baukšti į kertę. Kostas mąstė:
- Gal tikrai kas stovi lauke?
Ir pravėrė plyšį duryse. Vėjas įsibrovė ir į grindis plakė ištaršytas lietaus čiurkšles. Pastogėje rymojo žmogus.
- Užeik, - tarė senis.
Į pirkią įėjo Antanas.
Jis buvo vienplaukis, kiaurai perlytas. Jo švarkas, it subliuškęs maišas, karojo.
- Dėl Dievo, kas jums šiandie pasidarė, - nusiminęs kalbėjo senis. - Sėskitės bent.
Antanas sudribo ant suolo. Kai jis patraukė po savim kojas, batai žliugsėjo, pilni vandens.
- Jums reikia persivilkti... Šitaip sumirkęs... - galvojo Kostas.
Jis paėmė grabnyčią, švietėsi užpečky ir jieškojo drabužių.
Iš tamsos atsiliepė nusilpęs Antano balsas:
- Aš jos niekur neradau, Kostai.
- Ko taip?
- Išvaikščiojau visus pažįstamus, - lyg vienas sau pasakojo vaikinas. - Nei pas Bronę, nei klebonijoj, nei baliuj jos nebuvo. O balius! Dieve tu mano, kokia ten orgija...
- Bet apie ką gi kalbat?
Antanas žiūrėjo į smėliu aplipusius batus ir sakė:
- Jei Valentina dėl manęs... Ne, ji bus grįžus namo.
Kostas pakėlė galvą. Grabnyčios vaškas jam varvėjo ant pirštų.
- Aš ją mačiau, - tarė jis.
- Matėt!
- Nebuvo dar lietaus, kai aš sėdėjau vienas sau ant slenksčio. Tik žiūriu - iš girios pasirodo Valentina, prieina prie manęs išvargusi ir klausia: kaip man rodos, ar tuojau ims lyti? Aš jai atsakiau, kad ligi tėviškės nespėsianti jinai. Tada ji susimąstė, o buvo tokia pribaigta, kad man graudu net darės... Ji tarė:
"Imsiu dėdės valtį - bus greičiau". Nespėjau žodžio pasakyti, kai jinai atsikabino laivę ir įšoko...
- Ir jūs leidot!...
- Kai pribėgau prie vandens, ji buvo ežere...
- Reikėjo gelbėti...
- Juk tai mano paskutinė valtis...
- Vistiek nereikėjo leisti.
- Aš ir pats žinau... Ir man jos gaila. Šitas vaikas išaugo mano akyse, aš jos laukdavau, kada pro šalį praeis ir gerą žodį pasakys. Ji viena čia nepamiršo manęs... Ir kodėl ji taip darė?
-- Šiandie ją ir namie ir mieste...
Nustebęs senis žiūrėjo į Antaną, kuris pasakojo:
- Ji buvo pas mane, o aš ją... Ar ji į tėviškę nuplaukė?
- Ji yrėsi tiesiai per ežerą.
- Bet juk ištiko audra!
- Ir trenkia gi, Viešpatie Aukščiausias! - persižegnojo Kostas.
- Ar jos neapvertė, ar neapvers?
- Kol buvo mano akyse, gerai ji plaukė... Mat, iš mažumės vis prie vandenų. O vistiek - nė aš nebūčiau drįsęs.
- Paskui?
- Paskui ją lietus lyg skraistėmis užtraukė... Vienas Dievas žino, kur ji dabar.
- Eisiu jieškoti.
Ir Antanas atsistojo. Nuo jo pribėgus telkšojo bala.
- Kaip tu jieškosi - nei valties, nei žmonių... Dabar Valiutė jau vistiek bus savo vietoj.
- Kaip tai savo vietoj? Ką jūs čia šnekat?
- Jeigu pasisekė jai, bus pas seserį Gertrūdą.
Vaikinas žiūrėjo į krūpsinčią grabnyčią. Paskui išėjo ir likosi pastogėj. Jį atsekė ir sems. Ežero vilnys tiško ligi pat lūšnos. Rytuose, tarp girių, ėmėsi raudonas dangaus kraštas, čia išblėstąs, čia vėl besiplečiąs, tarsi kažkas pritūpęs ten pūstų žarijas. Pro griausmus, pro girios gaudimą ir vėtros šauksmą buvo girdėti, kaip pritvinę grioviai ir griovelai gurguliuoja į ežerą. Lietus buvo sodrus ir šaltas, stambiomis čiurkšlėmis pasruvęs iš debesų. Nuo stogo į pažliugusį smėlį dribo tankios skaros. Protarpiais vėsios vėjo srovės mušė lietaus sriautus į sienojus, o žaibai, vieni išsikeroję, kiti stačiais kampais sulužę, kryžiavosi danguje, plieskė debesis, ir blankioje jų šviesoje stūksojo susigūžę ūkiai, išblyškę laukai ir girios.
- Grįžkim, - nedrąsiai prasitarė senis, - dar įtrenks.
Antanas paklausė ir grįžo į pirkią. Pro langą skaitė jis žaibus ir laukė, kol jie ims retėti, o griaustiniai nudundės į kitas lygumas ir kitas sodybas. Laikas slinko sunkus, slėgė jis ir kankino... Kur dabar Valentina?... Pro lubas žlagsėjo lašai į molinę aslą. Vienodai ir nuobodžiai jie tiško į juodą langą, o grabnyčios šviesoj nykiai drebančiose sienose vingriavo pageltę vandens latakai... Ir laikas slinko, sunkus ir alpinantis.
Atsargiai Kostas pravėrė duris ir išėjo. Kai jis po ilgo vaikščiojimo grįžo, Antaną rado giliai berymantį, su nuleistomis akimis į grindis. Valandėlę laukė, o paskui priėjo ir pažadino už pėties:
- Jau lietus liovės.
- Kas yra? -nustebęs pakirdo ir žvalgėsi Antanas.
- Valtį parsivežiau... Gavau ją Gervinyčiuos - pusantro kilometro iš čia. Ar plauksit su manim?
- Aš? Neplaukčiau! Einam.
Ore dulkė paskutiniai lašai. Buvo šėma prieblanda, kurioj grimzdo ežero vanduo, švendrai, pakrantės ir laukai. Priplaktos žolės stiebėsi ir vešliai kvepėjo. Grioveliai šnerėdami skubėjo ir griuvo į Geisatį. O vilnys mušėsi aukštos, apsiputoję - bėgo jos rykaudamos per visą ežerą, plačiai dūsaudamos ir šniokšdamos, griuvo į krantus, šoko į pakriaušes, paskui gi lūžo, kniubo atgalios ir eižėdamos nyko gelmėse. Jau žioravo šiaurėje ar neužgesusių saulėleidžių žalsvi pėdsakai, ar tvinko ten žadanti tekėti aušra. Iš tų aukštumų pro skystą rūką, pro ežero purslus košėsi neregima šviesa.
Juodu nusikasė ligi antro kranto. Ant smėlio gulėjo išvilkta valtis.
- Tai mano, - tarė Kostas.
Antanas žiūrėjo į girią, per kurią juodu ėjo. Priešais niūksojo tamsus vienuolyno bokštas. Ties juo sustoję pabeldė į vartus. Už tų mūrų buvo jausti nuslėpti žingsniai, kuždesiai ir rūpestingas plušėjimas.
Vartininkė Antaną pažino ir klausiama atsakė:
- Taip, ji tenai.
Ir numojo į juodą koridorių.
- Kaip ji?... Ar jai nieko neatsitiko?
Ne, vartininkė dabar Valentinos nemačiusi, bet galinti pakviesti seserį Gertrūdą: jinai budinti.
Vaikinas krūptelėjo sulig šituo žodžiu.
- Budinti? - jis sukuždėjo, klausdamas.
Bet vartininkė jau buvo dingusi tamsioje angoje. Tik jos gaubtuvo kraštai dar bolavo kažkur toliose tamsybėse, nykiai kaukšėjo žingsniai į sunkius akmenis ir aidėjo niūriuose skliautuose. Neilgai laukus atsikartojo antri žingsniai, dūslūs ir nelygūs, lyg žmogus eitų po ilgos nemigos ir ilgo sielvarto naktų, slėgiamas viso išvargusio kūno.
Sesuo Gertrūda juos įsivedė į prieangį. Ji pirmutinė atsisėdo ir nuleido pailsusią ranką ant masyvaus, ąžuolinio stalo. Žiburio liepsna šokčiojo ir blaškėsi, traukiama šalto oro srovės, o iš lubų smigo aštrūs Apveizdos spinduliai. Antanas žvilgterėjo į juosius - ir nedrįso žiūrėti. Jam vaidenos, lyg toji gera akis tamsiam trikampy, krūpsėdama ir blaškydamosi drauge su liepsna, veria jį nenumaldomu priekaištu ir smerkimu. Priešais gi ji stebėjo išblyškęs, neperprantamas sesers veidas, apgaubtas juodų ir neramių rūbų.
- Sunku buvo plaukti? - prabilo ji.
- Ežeras dar siautėja, - tarė Antanas.
Ir pridėjo:
- Bet ne taip, kaip anksčiau... Aš norėjau, sesele, paklausti, ar ji čia? A, teisybė, sakė jau vartininkė.
- Taip, - nuteigė sesuo Gertrūda.
- Ar negalėčiau jos pamatyti... Man taip reikia.
- Ji guli.
Ir sesuo vengiančiu žvilgsniu pasižiūrėjo pro langą į sutemas, kuriose miegojo daržininkės gėlynas.
Jis nuraudęs pasitaisė:
- Tikrai, pas jus negalima... Ir kaip ji čia atsirado?
- Mūs tarnai ją išgelbėjo iš ežero.
- Kaip - išgelbėjo!?
- Buvo jie ten pašiūrėj prie vandens per audrą.
- O kaip jai - buvo bloga?
- Gerumas ir blogumas yra Dievo rankoj.
Ir sesuo atsiduso.
- Bet dabar? Sveika?
- Prašykit jai Dievo pagelbos.. Aš atsimenu jus, ir Valentina apie jus man yra ir seniau kalbėjus. Tai galiu jums atvirai pasakyti: reikia jai Dievo pagelbos.. Bet perdaug jūs nesirūpinkit ir plaukit namo. Mes darom, ką galėdamos. O jums duosim žinių apie Valentiną. Atsiųsim žmogų, gal užsuks grįždamas kunigas klebonas...
- Jis čia?
- Taip. Mūsų kunigas buvo išvažiavęs, tai paskambinom...
Senis Kostas nusigandęs žiūrėjo į seserį Gertrūdą.
Ji sakė:
- Pakeliui gal praneštumėt tėvams. Jau ketinom siųsti valtį.
- Argi taip bloga? - klausė Antanas.
- Visados reikia turėti vilties.
- Aš dar norėjau paklausti... Jūs pasakytumėt gal Valentinai, jog aš čia buvau ir prašiau, kad man atleistų.
- Ji kalbėjo man apie jus ir viską atleido. Ne, ji negali turėti piktumo, - ramiai atsakė sesuo ir pakilo.
Antanas išėjęs atsisėdo ant bažnyčios laiptų. Rytuose tvenkėsi raudonos pašvaistės. Paukščiai budo ir giedojo. Jie audė giesmes viršum ežero, girių ir šito iškilaus bokšto, kuris, rodės, drauge skambėjo. Ir tikrai - iš bažnyčios kilo duslūs, prislėgti aidai. Vaikinas įėjo į vidų. Tamsūs skliautai, boluojančios kolonos, sambrėškiuos nuskendusios kertės sunkiai vaitojo. Nuo viškų vargonai drebėdami šaukė vienišo žmogaus skausmą. Rodėsi, kad didžiam tyrlauky stovėtų vyras ir vis garsiau pasakotų savo sopulį aplinkiniams smiltynams, kuriuos vėjas ardo ties juo, išdegusiems krūmokšniams ir akmenų uoloms. Garsai vis augo, plaukė į vieną maištingą srovę, kurie vis tvino didyn, nenumaldomai daužėsi ir griovė. Ir toj muzikoj būta tiek įnirtusio sielvarto, tokio baisaus skundo ir grasinimo, kad vaidenosi, jog skliautai ims trupėti ir byrėti, o vargonų dūdos neišlaikys ir sprogs. Tik staiga iš šito siautėjimo prasimušė aštri, klaikiai rėkianti gaida, nutildė visus kitus garsus ir svaigiu greitumu kilo vis aukštyn ir aukštyn, kaip jietis, sviesta į žvaigždžių erdves. Ir ūmai nutilo.
Nusigandęs šito kerštingo šauksmo, šitos ugninės paguodos, Antanas susigūžęs stovėjo prie pilioriaus ir nedrįso nei atsisukti, nei į lauką eiti. Ir jis net knystelėjo, kai už savęs išgirdo rūbų šiugždenimą ir žingsnius.
Nuo viškų nulipo kunigas Motiejus. Jis pastebėjo atgręžtą Antano veidą ir pats ėmė bailiai žvalgytis, lyg nusikaltęs.
- Aš maniau, kad čia nieko nėra, - tarė jisai.
- Aš netyčia... Dieve, kaip gražu buvo! Aš norėčiau, kad jūs mums kada pagrotumėt dar.
- Mums... - pakartojo klebonas ir žiūrėjo į plazdančią liepsnelę prie altoriaus.
Aukštai varpas skambino saulės tekėjimą. Pirmi spinduliai tyliai palydėjo margus langų stiklus. Juodoj bonioj tamsa retėjo, o šventieji vienas po kito nėrėsi iš sambrėškių, nėrėsi jų rankos, pernakt budėję, gyvi veidai ir rūbų klostės, pilnos šešėlių.
- Jaunas žmogau, nebus jau manęs kam klausyti... Kam daugiau aš begrosiu? - kietai pasakė kunigas Motiejus ir nuėjo.
Ir kai jis ten ėjo vis mažėdamas bažnyčios prieblandoj, Antanui rodėsi, lyg ant šio vyro būtų nugriuvę visi sunkūs šitų mūrų akmens ir slėgtų silpnus jo pečius, gniuždintų jį prie žemės, kurioje nieko jam neliko: toks sunykęs, nežymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvės siaubiamas nukaukšėjo klebonas šalta asla ir pasislėpė siaurose durelėse.
Lauke vaikinas dar vaikščiojo po kapus, buvo nuklydęs į girią. Grįžęs sėdo su seniu Kostu į valtį ir plaukė ežeru, kuris vis lėčiau alsavo. Šiluose giedojo strazdai. Skaidrioje, audros išpraustoje šviesoje lakstė drugiai.
Kai juodu pro meldus atsimušė į krantą, ežero vanduo vos girdimai dūstelėjo. Iš gelmių suskambo lėtas balsas. Štai jis ėmė garsėti, gaudė visiems namams, visiems žmonėms ir žvėrims.
Senis atsisuko į aukštą bokštą, kur vėl bylojo varpas. Valandėlę klausėsi ir buvo toks skurdus, tarsi į žemę smengąs. Ir jis sunkiai pasižiūrėjo į Antaną ir persižegnojo.
Antanas iš pradžių nesuprato šito ženklo. Bet paskui jis nuleido galvą ir kopė į krantą. Jis bijojo žvelgti ir į medį ir į baltas rugių lyses. Ir visoj šitoj didelėj žemėj neliko jam į ką žiūrėti.
Ten sužvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą.
Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivininkė, viena dainuotoja, neišeis į šitas lygumas ir, pasirėmus į rikę, nestebės ji vasarų derliaus.
< Ankstesnis skyrius
