en
VALENTINA
Aš esu Žemės ir Vandenų duktė
Ir Dangaus augintinė.
Shelley
VALENTINA ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse, kaip dūmas, kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Jau gegės nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo lakštingalos balsas. Iš lizdų jau skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriaušėj ant šakos ir, krutindamos rudus gurklius, laukė motinos su kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striuoksėjo ir bandė muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenys vartė samanų kupstus ir rinko laukinį medų. Jei ne šiandie, tai rytoj vartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudas prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonos rikių eilės, o nusigandus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.
Vasara brendo laukuose, kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo derlių. Valentina pailsus atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražoles ir glostė pūkuotus šalavijos lapus. Iš atolo išlindo varlė ir ją stebėjo, vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų. Žydra plaštakė nutūpė ant smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė ji visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės. Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėje žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo tiesiais takais, be rūpesčio ir abejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė, ji nežinojo, kur dingti. Klausydamosi mykiančio veršelio tėviškės žardyje, mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški ir aiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti iširusius sienojus ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juose džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios prasmė jai ėmė niauktis. Iš tikrųjų, tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad dukteriai paguodos nebus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikėtasi. Ir jai Modesto draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų gyventi pusiaušešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi naktis. Modestas neša viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybę tėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę jai pačiai. Jis į ją žiuri, kaip į jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia tavęs. Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir namiškiams, kuriems bus sunku. Ak, ir jai sunku ir neaišku Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi ji gyventų su inžinierium. Auka, štai vertingas žodis! Ir jis traukė ją. Gražu atiduoti už ką nors savo gyvenimą. O tačiau tėvas iš senelio grįžęs tarė jai: "Duktė, aš noriu tavo gero..." Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau...
Kaip aiškiai jis matė: "Tu jiems duodi kruviną auką". Žiaurūs žodžiai! Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip šita žemė ir sykiu rafinuotas - štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjo su visais šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško visa būtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai toki. Ateina valandos, kada jie už moterį atiduotų ir "Dievą ir karalių", anot Antano. Ir jis anąsyk jai deklamavo kurio ten poeto žodžius: "Ir eisiu laimingas, kaip su moterim". Tai sakydamas jis galvojo apie ją. Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitas moteris, matė jų ydas ir juokėsi. Daugybė jų neegzistavo jam - nei Bronė Šveliūtė, nei Vincuko motina... Valentina suprato: jis negalėjo papildyti jų savo idealiniais įsivaizdavimais. Ją gi išpuošė, išskyrė iš kitų, padidino. Apie tai galvodama ji pati net išvydo dvi Valentinas: vieną išaukštintą, vos žemės prisilytinčią pirštų galais, tokią lengvą, antrąją gi - paprastą, neseniai laksčiusią giriose ir slėniuose, čiuožusią ežere, susivaidijančią su Izabele, erzinančią Petrą ir atkakliai, su meile skambinančią Schubertus ir Chopinus. Ir ši paprastoji sėdėjo pilna rūpesčio. Koks vaikiškas tas Antanas! Jis mano jus nevertas. Jis smerkia save, kad nėra jai pakankamai geras, tarsi ji jam yra moralinė norma. Jis dabar grįžta nuliūdęs giriomis. Ką jis eidamas galvoja? O, ji beveik pasakytų, ką jis galvoja. Vargšas. "Būk mano!" Juk juodu neseniai buvo dar vaikai! Taip, gražu, kai jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas žydėjimo metas, tai susitikimas be apskaičiavimų. Ir jis graužiasi, kad kilęs iš skurdžių namų, nieko neturi jai, be prastos pastogės ir ateities, kuria jis tiki. Lyg jai reikėtų kažkokių kalnų! Tačiau, prieš juodu yra dar laiko, jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįsta, jo vaizduotė visą laiką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi prisipažinti: "Aš nėsu dar su juo susigyvenus. Jis perdaug naujas, aš neįsiskverbiau, neperpratau jo. Ir ko skubėti". Ji nuliūdo: namie bus kažkur nuslėptas šešėlis, jeigu ji Antanui šiandie būtų pasakiusi taip. "Tavo gero!" Bet ar negalvos sunkiomis valandomis: "Jeigu Valiutė nebūtų ištekėjusi už..." Ir ko jai tekėti, ko skubintis...
Dar labiau nusiminė: dalykai artėja taip, kad reikia jiems duoti šį ar aną atsakymą. Iš šitos kryžkelės ji turi pasukti ar į šiaurę, ar į pietus, ar į vakarus. Vienas kelias jau ėmė jai blukti, o du neaiškūs. Ji tikro žodžio negali tarti Antanui, gi jos Chopinai neužpildys visų dienų, jeigu liksis šiam pasauly viena. Netekėti! Tą žodį ji sakė Antanui, lyg gindamosi nuo staigios ištarmės, bet jai rodės beprasmiška ir tuščia vien tik dėl savo fantazijos netekėti: reikia gilesnio pateisinimo šitokiam lėmimui. Jei ją trauktų laisvės verpetai... Ne, širdies avantiūros ne jos būdui. Ji neturėjo didelio visuomeninio jausmo, kad ir ši sritis ją pripildytų. Ji buvo siauros draugės žmogus: savo tėviškės, kelių bičiulių, kelių šeimų... Ir savo valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, jūs faraonai, gera jums, gera miegoti, ramiai miegoti... Vis dėlto vienas dalykas sroveno joje, sroveno neaiškiai ir truputį klaikiai. Kaip įtūžo Antanas! Kokius šiurpius žodžius sakė: "Verčiau grabe, o ne ten..." Sesuo Gertrūda jai visados gera, žiūrį į jos akis ir šypsosi, lyg ko vildamosi. "Ne, sesele, aš nieko nežinau, tu nieko nesitikėk iš manęs". Valentina manė sau: tas bokštas šaukė ją, bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šaukė amžinai. Buvo tai neramus šauksmas, traukiantis ir grasinantis. Mieliau ji nukeliautų savo dalį su visais žmonėmis. Ji nenori būti išskirta, pažymėta. Tegu ji pereis žemę ne tokia graži, kaip sesuo Gertrūda... Su gailesčiu ji galvojo, kad jai turėtų užtekti tų baltų mūrų, kad ji negalėtų vaikščioti pievomis, riešutynais, kad būtų svetima ir tėviškės kiemui, ir miestui, ir žemei. Lyg iš neužkasto kapo ji turėtų žiūrėti į mėlyno dangaus sklypelį viršuj galvos ir laukti Dievo. Tarsi apmirti, niekingai žvelgti į pavasario žydėjimą ir vasaros brendimą. O, sesers neleis jai siautėti ežeru, neleis dainuoti "Leise fliehen". - "Tavo Sužieduotinis danguje" - girdės ji sakant. "Tikriausias kelias yra į Dievą, tik įvairiai galima ten eiti", tarė sau ji ir nusipurtė. Ją nusmelkė šaltis.
Nustebus apsižvalgė. Jau. temo. Dobiluos žiauriai rėkė griežlė.
Valentina atsiduso:
- Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau.
Ir buvo atsisėdus kelio rasti, apsispręsti: ji meko nerado. Jai buvo dar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė, kad sprendimas pats artėja - nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs, susimuš kaip įsibėgėję traukiniai ir svies ją netikėta linkme. O, kad taip neatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti? Jie gal nėra nė toki baisūs. "Visados esti debesų" - atsiduso Valentina ir turėjo neaiškia, viltį, kuria tačiau giliai dvasioje nepasitikėjo. Jautė vakaro vėsumą, iš žemės dvelkė šiurpas. Paukščiai migo. Nuo pagirio prieblandose graudeno armonika - grojo kažkur, balsas buvo silpnas ir lėtas. Tolima gaida lydėjo Valentiną namo.
Įėjo pro seklyčios duris nepastebėta, pastatė liepžiedžius priemenėj ir užsidarė savo kambarėly. Su vėsiu oru skverbėsi stiprus, astrus gėlių kvapas. Valentina pasirėmė ant lango ir mąstė; ji galvojo apie tuos menkutėlius, rausvus naktibaldų (koks keistas vardas!) žiedelius, kurie dieną esti susitraukę, neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po visą darželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveik dusinte dusindami savo tirštu kvepėjimu.
Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas drebančių žvaigždžių. Ji žiūrėjo į jąsias, į brolį sietyną ir į šienpjūvius, ir norėjo, kai numirs kada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigždės į žvaigždę, regėti, kas jose gyvena ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių keliu, vienišą begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, nieko ji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje likusioji Valentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, kokių naktinių paukščių jinai klausėsi.
Niekas to nepasakys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
