en
NAMUOSE
... aš buvau drauge su juo
visa tvarkydama ir gėrėjausi
kasdie, žaisdama visą, laiką
jo akivaizdoj.
Pat. 8
NIEKO Antanas nerado sode, nieko nesusitiko po klevu ir kieme, kur vaikščiojo baltas gaidys su raudonais žandais, o patvartėje, pasislėpusios nuo spindulių, stovėjo avys ir mieguistai atrajavo. Kai kuri jų susimąsčiusi laižė apirusią, molinę sieną, kurioje širšės gręžė sau skyles. Saulės nuberti, epušės lapai šlameno anapus kluono ir marguliavo, tarsi būtų stikliniai. Namuose buvo tylu. Ir nejauku darėsi vienam čia laukiant. Rodėsi, kad gyventojai susislapstė kur nors dideliam, nūn apytuščiam kluone ir pro plyšius stebėtų ateivį. Vienu tarpu vaikinui šmėstelėjo, lyg už tų sunkių sienojų būtų ne žmonės, o kokios dvasios, susibėgusios iš laukų, iš alkų, iš girių tankmės - jų buvo prigužėjęs pilnas kluonas, jos grūdosi prie kiekvienos spragos ir stebėjosi. Štai jų kuždesiai tuoj sušiurens kieme. Ne, tik višta sukurkė, primerkta akim sekdama vanagėlį - rėkdamos jį persekiojo kregždės.
Tada nuėjo į pirkią ir pabeldė į duris. Niekas neatsiliepė. Atsidarė ir sustojo ant slenksčio. Viduje buvo pritemę. Pro audeklines užuolaidas sunkiai košėsi medaus spalvos reti spinduliai. Asla buvo šviežiai išbarstyta smėliu, kuriuo basos kojos buvo išmintos ligi stalo - vienų vienos pėdos. Kampinėje Žolinės paveikslas buvo apkaišytas alyvų šakomis, o nuo pečiaus sklido neseniai nulaužtų kiečių kvapas - ten kur nors turėjo būti pakabinta šluota musėms sulįsti. Prieblanda ir tyla Antanui priminė savo namus, tą laiką, kada sirgo mama: tuomet ir jis ir Onutė vaikščiojo ant galų pirštų, bijojo šnekėtis ir nusigandę slankiojo palei užskleistus langus.
Dabar jis panoro žengti šituo geltonu, dar drėgnu smėliu, kaip juo braidydavo mažas būdamas, semtis jo rieškučiomis ir sklaistyti pro pirštus. Tačiau nedrįso paliesti švarios, rūpestingai nubarstytos aslos, tik galu bato įspaudė žymę prie slenksčio ir atsigręžė į lauką. Ko jis dabar troško, jeigu nieko neras, - tai nueiti pas bites, išsitiesti žolėje ir klausytis jų zurzimo viršuj galvos, klausytis kaip dūzgia jų aviliai, pilnį begalės skabrių darbininkių, pilni gilios ir nesuprantamos šnekos.
Jis atsikėlė vartelius į sodą, bet pastebėjo kitam pirkios gale darželį ir prisiartinęs atsirėmė į stulpą. Ilgus ir aštrius, kaip durklą, tiesė vilkdalgis savo lapus, tarp kurių skleidėsi tamsiai mėlynas žiedas. Žemai aplinkui šitą gėlę augo smulkios ir bailios saulutės - raudonos ir baltos jos žėlė mažais kupsteliais, susispaudusios viena prie kitos, tarpais susisiekdamos su plačiai atmerktomis, aksominėmis našlučių akimis: stebėjosi šitos akys ir juoda žeme, ir obels šaka, ir raudonu čerpių stogu, ir debesiu keliauninku ir neišmatuojama dangaus gelme. Už buldino krūmo, kuris žydėjo taip baltai, tarsi būtų apsivilkęs krikšto marškiniais, buvo girdėti lygiais dūžiais kažką dunksteliant - kaip ir vandenį kas sklunduriavo ir pilstė. Iš šito pliūskavimo, iš šitų žydrai ir geltonai atvertų ir kvepiančių taurelių smelkėsi ramybė ir užmarštis. Buvo gera ir vieniša. Ir sielą apėmė sustingimas, visi daiktai mirgėjo akyse, nepaliesdami sąmonės. Ir darželio pinučiai, ir svirties viršūnė ten pro medžius, ir jovaro aukštai iškeltos šakos nūn rodėsi kažkaip tolimos ir apkerėtos, keistoj šviesoj skendinčios. Antanas jautė, kad tarp daiktų ir jo sielos nutrūko ryšys, kad jo dvasioj jau neatliepė nei gandro kalenimas, nei lėtai skrendąs kovas, nei bičių dūzgimas: visa tai gaudė ir mirgėjo pro jo akis, bet nesiekė jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsi laikas būtų sustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų dengęs didelis stiklinis vožtuvas. Toliau ten mirguliavo įkaitęs oras viršum arimų. Krūme pragydo paukštytė, pragydo viena sau, jos giesmė traliavo pro šalį, sklido graži ir laiminga, bet tokia svetima, atsimušanti į sustingusią, užsidariusią sielą. Ir susyk jo dvasioj tapo nei tai sunku, nei tai tuščia. Neaiškus skausmas, graudumas nusmelkė jį. Tyli kančia graužėsi nejučiomis, kančia dėl to, kad nei daina nei gėlė negali prakalbinti jo, kad nėra ryšio tarp jo paties ir viso, ką jis mato, kad viskas čia vyksta kaip burtuos, kuriuos jis stebi pro stiklinį, slėgiantį gaubtuvą. Ir paukštytė traliavo, ir kovas jau nuskrido, ir epušės lapai mirguliavo už kluono, ir buvo taip tylu ir ramu.
Už buldino krūmų buvo susilenkusi Valentina ir laistė gėles. Antanas, ją pastebėjęs, valandėlę žūrėjo apstulbęs, neišsiblaivęs. Stipriai, stipriai ranka suspaudė grubų stulpo viršų. Net suskaudo. Vėsus šiurpas perėmė vaikiną. Paukštytė čiulbėjo taip giedriai.
O ten buvo Valentina. Laistydama ji palengvėle slinko į dešinį šoną. Iš pradžių ji buvo matytį tik pro langelius buldino šakose. Iš krūmų pasirodė jos alkūnė, sukrutėjo petys. Lėtai jį pilstė vandenį, ir žemė aplinkui tulpės stiebą pajuosdavo. Jinai baigė kibirą, išliejo paskutinius lašus ir atsistojo. Galva jai turėjo susvaigti: ji pridėjo ranką prie smilkinio, lyg save prisilaikydama, kad neparpultų. Saulė, prasimušusi pro medžius, kaitino, ir žiedai buvo nuleipę. Valentinos plaukai, truputį pasipūtę, atrodė dar šviesesni, negu paprastai: tarsi į juos būtų prisigėrę šitų kaitrių spindulių, kurie iš vidaus spindėtų. Jinai, apsivilkusi balta suknele, stovėjo visoj šitoj lapijoj ir žiūrėjo į ežerą. Žiūrėjo nejudėdama, lyg ilsėtųsi po didelio darbo ar būtų pilna svarių minčių. Staiga ji neramiai krustelėjo ir apsidairė. Atsisukus žvelgė į avilius, į sodą - arti savęs jinai kažką bus pajutus. Vos pastebimas šešėlis, nejaukumas joje dumstelėjo: štai kas nors eina, ar stovi, ar selina netoliese, kur nors už tvoros, už obels ar kriaušės.
Valentinos akys susimerkė. Jį pastebėjo savo svečią ir mostelėjo ranka.
- Tu atėjai? - tarė ji.
Ir nuraudo.
- Atsiprašau, ponas Antanai, - teisinosi sumišus, - aš pati nežinau, kaip čia pasidarė...
Bet jisai buvo laimingas. Ji turėjo apie jį galvoti, ji savo mintyse bus su juo šnekėjusi ir laikė jį namiškiu, savo šeimos nariu giliai širdyje. Tasai netikėtas "tu" jam kalbėjo apie Valentinos slepiamus mąstymus, apie tą pasaulį, kurį kiekvienas žmogus nuo kitų gina ar tai ironijos, ar pašaipos, ar mandagumo, ar atkaklios tylos ir išsisukinėjimų skydu.
- Išvažiavo tėčiai? - klausė jisai.
- Viena likau namuose.
- Gi broliai, sesuo.
- Izabeliukė išvažiavo - su dūdomis išvažiavo: per ašaras išsiprašė... Na, o Petras turi savo rūpesčių: rožę į atlapą, kepurę ant ausies...
- Dar kas išneš - moteriškam tiek pavojų...
- Turiu du sargus. Ir koki dar vyrai!
- Na?
- Juozukas su Jokūbu.
- O, juodu tikrai atgins nuo visų priešų.
- Ir dar šitas.
Ji parodė į Tarzaną, kuris spraudėsi pro pinučius, gailiai unksdamas. Įsimalinęs nusipurtė ir tingiai vėžliojo prie Valentinos, baltakiuodamas į Antaną.
Pro vartelius su nauju kibiru įsirito Jokūbas. Jis stabtelėjo, pamatęs svečią, ir iškišo visus dantis - miela jam buvo šypsotis. Tačiau susigėdo, kad gali būti negražu taip vaipytis, smarkiai susičiaupė ir įsiręžęs tabalavo vandenį. Antanas jam pasakė labas, o jis čiupo kepurei už snapo, jį stuktelėjo aukštyn, skersuodamas į Valentiną, kuri jam tarė:
- Užteks, Jokūbėli.
Vaikiščias apsilaižė: kaip dailiai čia jį pavadino.
- O kur Juozukas?
- Juozukas! Ogi anakur... matote, vage. Po beržu - pailso toliau eiti.
- Bėk pas jį. Tik nepalik vieno!
- Ne-e!
Ir jis nustraksėjo tiesiog per lyses, mataškuodamas skvernais ir atbrizgusiomis, ilgomis rankovėmis.
Valentina toliau laistė. Ji buvo priklaupusi vienu keliu, ir tarp menčių jai buvo dabar įdubimas, ties kuriuo suknelė nežymiai prisiplojo ir raukšlėjosi. Ant rankos jai nutūpė skaidriai raudonas vabalas, išsipuošęs žaliais, žvilgančiais dryžiais. Jis rėpliojo, jieškojo pirmutinėmis kojytėmis kelio ir kilnojo savo smailą, taip pat žalią nosiukę: jis turėjo jaustis kaip miške tarp medžių. Štai jis ėmė burti paskutinėmis kojomis, sustingęs vietoje: įsipainiojo į plaukus rankoje ir negalėjo toliau repetoti. Valentina ramiai sekė jį.
- Tai ir pakliuvai, - tarė jinai. Paėmė ir išpainiojo vabzdį. Užsidėjo ant piršto ir iškėlė:
- Na, skrisk.
Dryžuotasis pakėlė raudonus sparnus: po apačia jo turėta dar ir kitų, plonutėlių, permatomų žėručių.
Ir nulėkė.
- Laimingos kelionės, - jį palydėjo Valentina.
Baigė laistyti ir susimąstė.
- Šiandie man gali būti blogiau, kaip Tarzanui.
Ir ji užgręžė šuniui ausį.
- Bitės rengiasi spiesti, - ji kalbėjo.
- Nagi, parodykit - aš jas susemsiu.
- Nebūkit toks greitas: jos dar nelekia...
Juodu išėjo į sodą. Aviliai sunkiai dūzgė. Vienas jų, kaip varške, buvo aplipęs bitėmis. Jos nelėkė į darbą, buvo susimetusios į kamuolį aplink laktą, kitos nirtėdamos lakstė siena, kilo į orą ir zirzė aplink šakas, pamiršusios laukus ir gėles. Valentina žiūrėjo susirūpinusi, beveik nelaiminga.
- Iš tikrųjų, kokios netikusios bitės - vos tėtis išvažiavo, tuoj ir išėjo iš proto visas avilys. Negalėjo ar vakar spiesti ar palaukti rytojaus dienos.
- Gal dar nelėks, - guodė Antanas.
- Taip, o bijoti reikia. Tėtis jokiu būdu nenorėtų pražaidoti spiečiaus.
Ji pažvelgė į sodą: ten po obelim buvo suolas - stora lenta, prikalta ant dviejų kuolų.
- Einam, ką čia stypsosim!
Juodu susisėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą. Antanas manė, geriau būtų, kad nuotolis tarp juodviejų sumažėtų. Pavydžiai žvairavo į tuščią vietą, lyg ją būtų užėmęs žmogus ar nematoma, kliudanti dvasia, drąsinosi arčiau pasislinkti, tačiau jį varžė mažiausias palinkimas į Valentinos pusę, nes galvojo, kad jinai žino slaptą jo troškimą, skaito jo smegenyse: išsiduoti, padaryti tai, ką tave mano padarysiant kitas, - jam atrodė savęs pažeminimas. Ir juo geidė, kad juodviejų keliai, juodviejų alkūnės susiliestų, juo jautėsi kebliau: stiprėjo įsitikinimas, kad jis nė sprindžio nepriartės, lyg juodu būtų skyręs koks daiktas, sunki, nepajudinama uolos skeveldra. Šita kliūtis ėmė jam augti, tapo akla, būtina siena, nors drauge jame ruseno viltis, kad visa painiava, ta sunkenybė turėtų kažkaip netikėtai dingti. Po kojomis, kvepiančiam šiene, mirguliavo nuo šakų atsimušę šviesos ir šešėliai - jie žaidė, čia geso, čia vėl skaidrėjo ar raibuliavo, kaip vanduo, derindamiesi į lapų virpėjimą ir lėtą viršūnės sūpavimąsi. Geltoni, vėsūs ruožai glaustėsi Valentinai ant kojų, drebėjo ir slankiojosi, tarpais visai išnykdami, susimaišydami. Štai spindulys prasiveržė tiesiai ant bato smaigalio, ant pakilusio, nuogo pėdos gūbrelio už baltos sagties.
- Laiminga saulė, - šiurkščiai ir nuoširdžiai sumurmėjo Antanas.
- Na, dar pradėsit ant jos pykti, - nusijuokė Valentina.
Ir ji atrėmė ranką į tuščią vietą. Oda ties riešu ir ties alkūne pasiraukšlijo, smulkios vagutės susipynė ten viena su kita. Jis stebėjosi šitais plonais, ilgais pirštais, stebėjosi baltomis delčiomis naguose. Tenai, kur baigėsi rankovė su raudonomis strigomis, jis matė tris rudus spuogelius, - ir jam viskas buvo taip miela, kad manė: štai apkabins jos įremtą plaštaką, suspaus ją taip smarkiai, taip smarkiai, kad Valentinai net ašaros ištrykš. Ir juodu paskui abu juoksis, ir ji bars jį. Graudžiai jis galvojo, kad to niekados nepadarys - tai neperšokamas šuolis, tai žingsnis, kuris nebus nužengtas. Ir kas jam kliudė, kas kliudė! Papurtė galvą, su savim ginčydamasis, susikrimtęs. Anoj pusėj antai mažais pirštais išsiskyrė nuo kitų ir ties sąnariais atrodė truputį išlinkęs, lyg kreivas.
- Tai gerai bitėms, - atsiduso jisai, - kur nori, ten laksto. Kai aš buvau mažas ir ganiau avis, verkdavau iš pavydo, kad negaliu skraidyti kaip vyturys, kaip tas strazdų pulkas. Ypač pavydėjau gandrui, kai tas suko ratą netoli žvaigždžių.
- Jums ir dieną žvaigždės šviečia.
- Nesvarbu, ar jos šviečia ar ne, bet svarbu, kad manome, jog jos šviečia. Čia ir glūdi visa tikrovė.
Valentina nepatikimai žvelgė į jį. Ji norėjo kalbėti, bet susilaikė ir susivaržius atitraukė ranką.
- Ką gi sudūmojot? - tarė jis.
Jos akys smarkiai sumirkčiojo. Antanas buvo pastebėjęs, kad ji, kai jaučia keblumą ar nori sunkesnį dalyką pasakyti, sumirksi greitai, tarsi būtų netikėtai užklupta, nustebinta.
- Na?
Valentina ryžosi:
- Ponas Antanai, kodėl jūs taip baisiai į mane pasižiūrėjot anąsyk pas senelį?
- O, Viešpatie! - sušuko jisai.
Jam buvo linksma ir gera.
- Aš gi maniau, kad jūs vadinatės Marytė: taip buvau jus apkrikštijęs ežero vandeniu. Man buvo gi keista, išgirdus kitą vardą... Valentina! Pasiutiškai gražus vardas!
- Olelia!
- Na, neimk juoktis iš manęs, kad nesusipeštume.
- Nebijau - Juozukas atgins.
- Ligi prisišauksit...
- O kas ten.
Vaikas, lyg pempukas, kiepsėjo takeliu. Aplink jį zujo ir žolėje vartaliojosi Tarzanas. Berniukas nėjo tiesiai prie sesers, apsuko didelį lanką, prisiartino skersas ir atsistojo Valentinai tarp kelių. Abu juodu turėjo dideles, mėlynas akis. Juozukas glaustės aplink ją, baikščiai dirsčiojo į Antaną ir norėjo kažką sakyti. Bet nė žodžio netarė, pasitraukė ir nukuduliavo paskui šunį, kuris vijosi rudą plaštakę. Paskui juodu susėdo pas kupetą, glamonėjosi tol, kol Tarzanas piktai sucipo, patrūkėtas už uodegos. Vaikas užsirangė ant šieno, skėsčiojo ir manėsi esąs malūnas; malė labai rimtai, įsigilinęs, kol jį sutrukdė šuva: jis atsigulė pavėsy ir pasidėjo snukį ant baltų savo batukų. Vaikas griuvo ant jo ir išgąsdino. Tarzanas pabrukęs uodegą nusirito už kelintos obelies ir paniuręs cimpino prie Valentinos. Vaiką apėmė nepaprastas džiaugsmas. Jis vėl užšliaužė ant kupetos ir ėmė apdainuoti savo pergalę. Jis šaukė visa gerklaite, šaukė užsimiršęs ir rankomis mosikuodamas, kartodamas tuos pačius žodžius ir vis svaigdamas jų naujumu:
Aš nuo kupsto nušokau,
O Tarzanas pabėgo!
- E, Juozuk, iš galvos neišeik! - pašaukė jį Valentina.
Berniukas susigėdo ir tylėdamos nušliaužė nuo kupetos. Nulipęs suplakė rykštaite žemę. Jis grįžo pas seserį, bet pergalės žavesys buvo jau dingęs.
- Noriu valgyti, - skundėsi jis.
- Teisybę sakai, sūnau, - tarė Valentina.
Antanas nuleido galvą: kokia laimė būtų... sūnau... Kodėl negalėtų būti jos sūnus? Ak, ir jam patiktų mažas kūdikis...
Atsikėlė, abu patikrino tirštą bičių gniutulį: taip, jis kabojo savo vietoj. Paskui nuėjo po klevu. Priešais, pro vartus, tyvuliavo plieninis ežeras.
- Kai aš buvau maža mergaitė, - pasakojo Valentina, - dažnai stovėjau po klevu ir laukiau, kada vandens paviršiuj išsimuš balta puta ir išrėplios žaltys iš ežero vilnių, toks žalias, žėrintis žaltys, ir įšliauš į mūsų kiemą. Aš laukiau baimės apimta, tačiau nėjau į pirkią ir gailėjaus eglės, epušės ir uosio, linkėjau jiems, kad vėl pavirstų žmonėmis ir būtų laimingi...
Nuėjus į priemenę atsidarė spintą. Neturėdami ką veikti, ją nulydėjo ir abu vyrai. Valentina kilnojo puodynes, ragavo ir skundėsi:
- Šitas pienas jau apkirpęs... A, palaukit, rasiu ten rūkštaus... Dar bus geriau... Antanai, praverkit pirkios duris - bus aiškiau bent kiek...
Ji pasistiebė, nukėlė indą ir atsisuko į pilką, prigesusią pirkios šviesą. Dabar Valentinos plaukai buvo tamsūs, jos veidas, suknelės klostės skendėjo prieblandoj. Tačiau kaktoj, skruostuose, ant krūtinės sunkūs, neaiškūs ir lyg iš labai tolį nukritę košėsi šviesos pluoštai, - ir jinai atrodė tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi šitam šešėlių ir šviesos žaidime.
- Palaikykit, - įdavė Antanui ji puodynę.
Jis savo delne pajuto jos pirštus.
- Na, aš savo rankų neatiduosiu. Imkit aukščiau.
Jis nukaito ir sumurmėjo:
- Valiute, o jeigu ir... ir ranką...
- Ponas Antanai, laikykit gi stipriau - dar išliesit pieną.
- Nesibarkit... Aš... aš...
Ir nustebęs jis gėrėjosi, kaip jos plaukų pasipūtęs viršus neaiškiai švitėjo, patekęs į skaidresnį ruožą, retai plaukiantį pro pirkios duris, iš tos gilios ir ramios prieblandos.
Nusinešė puodynę po klevu, prisiraikė duonos. Susėdo valgyti. Teisybė, sėdo ne visi: Juozukas stačias buvo krėsle ir smarkiai suko šaukštą po dubenį. Ir vaikas buvo besotis: jis paukštė duoną su pienu, paskui jam prireikė medaus ir agurkų, o pagaliau susigėdęs jis kažką ėmė vatlioti seseriai: jinai suprato - teko atsegti kelnaites. Kai jis susirūpinęs kuduliavo už klėties, Valentina juokėsi ir kalbėjo:
- Jeigu netingit, pažiūrėtume žemuogių.
- Aš maniau, kad jau nėra.
- Tuoj sužinosim... Gal dar ne visas žvirbliai nulesė.
Ant kiemo buvo suversta medžių, kurių dalis nulupti bolavo, lyg didžiuliai kaulai, ir aštriai kvepėjo. Ant jų buvo susikūprinęs Jokūbas ir taisė malūną: reikėjo taip priveržti medinį dieduką, kad jis linguotų, kai sparnai sukasi. Juodu pamatęs, jis nukišo savo pramonę po skvernu: tarsi pabūgęs, kad negautų bartis, kam šventa, dieną knibinėja.
- Rengiatės ką statyt...
- Tvartai jau prasti.
- Nieko nepasakysi - gerai gyvenat...
- Ne taip jau puikiai, kaip iš viršaus atrodo... Kiekvienas turi savo bėdų... Tėčiui yra skolos... Dar tiek, kad neverčia grąžinti...
- Kas gi jau toks geras?
Valentina suabejojo valandėlę.
- Vienas pažįstamas...
- Kam pažįstamas?
- Ir jums ir, gal būt, man...
- Aš žinau, - nusmimęs tarė Antanas. - Norit, kad pasakyčiau?
- Ne, nenoriu... Sukam į šituos vartelius.
- Kvailas gyvenimas, visai kvailas.
Jis skundėsi nuoširdžiai.
- Verčiau žvilgterėsim, ar liko dar uogų, - tarė Valentina.
Ji nusilenkė ir sklaistė lapus. Ir jis ėmė vartalioti čia vieną, čia kitą krūmą. Iš pradžių meko nerado: šita žvirblaitė gerai lesė. Jis žiūrėjo į Valentiną, ir jam buvo kažko gaila, graudu. Jis norėjo kalbėti, išsipasakoti, norėjo užsimerkti, nematyti nei medžių, nei paukščių, nei šitos baltos suknios... Ne, jis ir juodžiausioj nakty, visados jis regės prieš save ir šitą suveržimą ties krūtine, ir anas raukšles, ir kiekvieną klostę.
- Jau radau, - išsitiesė ji su pilna sauja uogų. - Oi!
Ir vėl pridėjo ranką prie smilkinio.
- Jums negerai...
- Ne, tik keliantis galva sukasi. Kaip Jokūbėlio malūnas... O štai uogų.
Valentinos pirštai kvepėjo žemuogėmis.
- Jūs mane visai nupenėsit. Ir medum ir...
- Ir juoda duona Tikrai apsirysite.
- Maži juokai. Turėsit vežti į Kirbynę. Tai būtų puiku.
- Kaip ten bus, dar nežinia, o uogų ir patys galėtumėt rinktis.
- Kad aš nematau.
- Ak, jūs mokate dieną skaityti dangaus žvaigždes... Na, katras daugiau pririnksim.
- Pasiduosi moteriškam!
Ir kaip du paukščiai iš dangaus, juodu puolė į uogas. Antanas vartė lapus, bet sektis jam nesisekė: jis drauge turėjo stebėti, ką daro Valentina, turėjo pripažinti, kad ji po kiekviena sodybėle randa sau grobio, kai pats... Ir be to, jis užsimiršęs pusę aptiktų žemuogių surijo: jos taip skaniai kvepia!
- Parodykit, - tarė ji, atsigręždama su pilna sauja.
- Prašom! Sakysit, kad mažai?
- Teisybė, vos pakeliat. Dar nutirps ranka...
Ir Valentina linksmai švilptelėjo.
- Nieko nepadarysi, - nusileido Antanas, - moterys turi šimtus gudrybių...
- Nūn pagalvosim apie bites, - ji tarė.
Juodu grįžo į sodą.
- Jau negirdėti to erzėjimo, - pastebėjo Antanas.
- Garbė Dievui: matyt, bitės susiprotėjo. Prisiartino prie avilių.
- Tikrai apsimalšino, - sakė Antanas.
Valentina susirūpino. Ji pažvelgė į avilį, pažvelgė į šakas aplinkui ir tarė:
- Tai tau ir piemenė...
- Kas gi?
- Ar nematot: jau išspietė.
- Ne, nieko nematau: avilys gi ne tuščias.
- Ak, būta bitininko! Žiūrėkit, kaip nyku ant laktų - ir jausti, kad dalis gyventojų išsikraustė. Vos viena kita bitelė išlenda... Ir ta lyg nesava...
- Neliūskit, Valiute, aš jums atnešiu savo avilį.
- Ką?
- Turiu kambaryje bityną.
- Nebent musių porą.
- Valiute, jūs šmeižiate mane: turiu tikrą bitę samanę. Jį tokia stambi, kad viena užims pusę būčio.
- Olelia! - sušuko Valentina.
Ir ėmė taip smagiai ir atvirai juoktis, kad ir Antanas neatsilaikė - taip jam buvo linksma.
Ir kai pavakare paliko Skaudvilių namus, negrįžo tiesiai į Kirbynę, o vazojosi trakais, brūzgynais, vaikščiojo tarp pušų ir beržų ir klausėsi vakarinių giesmių. Laukymėje, kur saulė metė paskutinius, ilgus spindulius pro eglių viršūnes, jisai rado nušienautą pievaitę, išsitiesė po kupeta ir nieko negalvodamas stebėjo šen ir ten baltuojantį debesėlį aukštybėje: jie slinko taip sunkiai, nukeliavę didžiulį žydrumų kelią ir nežinodami, kur sustos ir nakvynę ras. Antanas gulėjo nejudėdamas, rankas išskėtęs ir leido šienui kutenti ir žnaibyti kaklą, lįsti už marškinių, o tam juodam vabaliukui rėplioti skruostu. Staiga davė kumščiomis į pirmus atolo daigus, švelnius it pūkas, ir sušuko: "Valiutė bus mano!" Džiaugsmo apimtas, jis išsitiesė, nepatikimai žvelgė į kupetą, tarsi į savo priešą, paskui įsibėgėjo ir šoko per ją, nugriaudamas viršų. Ir vėl šoko ir ragožium apsivertė pievoje, ir dar sykį šoko...
Ūmai sustojo. Buvo tylu. Ir jis jautė, kad kur nors aikštės pakrašty ar tuoj už medžių turi stovėti žmogus ir jį stebėti. Balti beržai stiebėsi į viršų. Toliau už jų, visa galva aukštesnės, tiesėsi pušys, o dar toliau dunksojo kupli liepos viršūnė. Už šitos štai viršūnės dabar sėdo saulė, ir nutysę medžių šešėliai nepastebimai artinosi prie šieno ir prie Antano. Tačiau jis, nepatikimai žiūrėdamas, nė už vieno liemens neregėjo nei žmogaus, nei žvėries, nei dvasios: argi jis būtų apsirikęs!
Tik štai kažkas sukrykštė jam už nugaros.
Jis smarkiai atsigręžė.
Vejoj buvo nutūpęs kėkštas ir juokėsi iš Antano, pakreipęs rudą savo kuodą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
