lt
KAITRA KIRBYNĖJ
... ir siautėja oras nuo karščio.
Vergilijus, En. II, 759.
TIESIAI iš dangaus alpi ugnis degino plikus bruko akmenis, žėrėjo namų stoguose ir jame naikino ryšius su ošiančiu ir savo reikalus žinančiu susibūrimu. Elgetos giedojo, nebylys skambino varpeliu ir bekojis žiūrėjo nuo savo ratų, o mieguista, nukorusi galvą kumelė stovėjo su dobilų kambliu lūpų krašte. Drebindamas žandenas, beviltiško žmogaus blaškymusi ir įnirtimu šaukė iš kauliukų lošęs žydas. Antanas, nugrimzdęs tarp arklių, tarp jūros gėlėtų skarelių, tarp dalgių artavojimo ir burninių armonikučių derinimo, yrėsi į kitą rinkos pusę. Išskirtas, svetimas jis brovėsi pro palapines ir nematė nieko artimo. Valentinos nerado jis nei šventoriuje, nerado jos nei gatvių grūsmėje - niekur jos nebuvo. Ir niekam čia jo nereikėjo, niekas jo geru žodžiu nekalbino. Jis tik mąstė, kad jinai bus namie likusi, nes vakar gi sakėsi nusišaldžius: ne, tegu ji būva sveika ir linksmai saugo savo spiečių. Taip su savim tardamasis, nusiminęs jis spraudėsi pro žmones ir jau suko iš rinkos - plati, negrįsta gatvė tiesiai vedė į jo pastogę ir į jo vienatvę.
Šalia išgirdo balsą:
- Štai jis.
Troškios kaitros nusiaubtas, jis nesusivokė, jog čia jam sakoma. Stabtelėjo, nieko nepažino ir norėjo vėl toliau eiti, įsižeidęs, kad susilaikė dėl kažkam tartų žodžių, lyg ir pajuokai save išstatęs.
- Čia dabar! - sutūrėjo už skverno jį.
Izabeliukė drąsiai žvelgė į jį ir už rankos laikė Valentiną.
Jis stovėjo apglušęs, jautė, tartum kažkas būtų atsitikę kitaip negu turėtų būti, tartum būtų su ūmia priešgynybe susidūręs. Paskui apėmė jį visą toks tvankus džiaugsmas, kad lūpos drebėjo, žodžio nerasdamos.
Valentina tarė:
- Jieškom lauktuvių Juozukui. Na, kaip jums anas avinėlis?
Ėriukas gulėjo tarp maldaknygių ir kojoje laikė mėlyną vėliavėlę, pilnas garbiniuotų sruogų ir su trimis dūduojančiomis skylėmis pilve. Nupirkę jį atidavė Izabeliukei, o ji pati norėjo rožinio kaspino ir žalių, su baltais stikliukais šukų.
Tas puošmenas įsigijus tarė:
- Man dabar jūsų nereikia. Veskit pas mamą. O paskui galėsit sau eiti.
Antanas nesuprato šito vaiko. Ji buvo apsigalvojus, visados turėjo aiškius norus ir į savo seserį nebuvo panaši ne tik iš lenktos nosies, bet ir iš viso savo mąstymo.
Likosi vienudu. Pro vežimus, pro palapines prasiveržė i gatvę. Valentina buvo išblyškus, tartum nemigus, su nuvargusiais, tamsiais paakiais. Žmonių maišaty, klegant nuo rinkos sumišiems balsams, mušant spinduliams į nubaltintas sienas, jinai atrodė nebyli ir svetima. Laikė rankoj suspaudus nosinuką, kurį, greičiausia, bus pamiršus įsidėti, žvalgės į praeinančias poras ir nieko neįsidėmėjo. Kelis sykius vos pastebimai grįžtelėjo į Antaną, bet nieko netarė. Ką ji mąstė, kur ji dabar buvo? - sprendė ir nežinojo, kaip ją kalbinti. Jam vaidenos, kad Valentina yra susigalvojusi kitu pasauliu negu jo, jis sakė, kad jinai kažkur toli vaikšto savo mintyse: jis bijojo įsibrauti į tas jos tylias mintis, užgauti jas ar prižadinti iš gilaus miego. Štai ji buvo kita - ne šmaikšti liepų rinkikė, ne greita ežero yrėja ir ne rūpestinga spiečiaus saugotoja, bet ano žilo debesies draugė, pati nubalus kaip tas debesis. Jis regėjo tarp juodviejų skirtumą, erdvę, ir tvirtino, kad per tą erdvę nėra liepto vienam pas antrą. Ir jam buvo didžiai jos gaila, lyg būtų ją praradęs amžinai. Jos artumas neteikė jam paguodos kaip seniau - tos žemiškos, ranka atsiremiamos paguodos. Jis atsiminė jos vakarykščius žodžius ir su šiurpu tarė sau: Valentina šiąnakt bus ką nors nusprendus - neatšaukiamai lėmus. Tačiau jinai būtų nesirodžius atlaiduos, jeigu būtų pasiryžus prieš mane. - Taip svarstė jis ir graužėsi. Ir vėl svyravo. O jam reikėjo susiraminimo, reikėjo vilties. Pagaliau jis nudžiugo: jinai panaši į debesų mergaitę dėl savo nušalimo, dėl rūpesčio nakties, dėl tų nykių ir aštrių kelionių, kurias siela nueina viena, nei brolio nei sesers nepalaikoma, nei tėvų nei bičiulių nežinoma ir nenumanoma. Draskosi ji, vargšė dvasia, vieniša, nusiaubta, vėtrų ir sriautų mėtoma, - ir aplinkiniai žiūrį į tave ir nenujaučia ir neperpranta tavęs. Jis raginosi stengtis, gelbėti save ir ją. Ir graudžiai jautė, kad prieš juodu stovėjo kažkas akla ir neatšaukiama, kad šita švininė kaitra jį tirpdė ir plakė prie žemės, o Valentiną nešė tolyn banga po bangos, spindulių šėlimas po šėlimo. Jis teiravosi savęs, ar visi šitie kliuviniai nėra jo paties darbas, jo mąstymų vaisius, ir beveik rūstus atsakinėjo sau, kad tarp jo ir šitos šviesių plaukų mergaitės, šitos vienintelės nugriuvo sunkus, neperkopiamas akmuo, įsiskverbė aštri briauna... O, jis turėtų nematyti šitų didelių, mėlynų akių! Negirdėti balso, skambėjusio tėviškės kieme, tarp Geisaties švendrų ir kupliuos liepynuos! Ji dabar erzino vakarykštis jo užsidegimas, jis sakė: "Su aistra mes tik ardom", o buvo dar jos pilnesnis. Graudenos, kad mažas ir nekaltas pamišimas gali sueižyti visus lūkesčius, gali Valentiną skaudinti: ir jis nori jai laimės! Tačiau jis nesmerkė anos staigumo valandos - buvo tai jaunystės teisė, geras ir reikalingas aidesys, žmogaus iškilimo ir skirto džiaugsmo momentas, šviesybės ir visiems daiktams giminystės minutė, reta ir brangi mus lydinčioj nykumoj. Tik jis ketinosi nedovanosiąs sau, paniekinsiąs save ir gyventi neturėsiąs prasmės, jeigu dėl jo Valentina buvo nelaiminga, jeigu dėl jo sulaukėjimo jinai davė sau ištarmę, kuri juodviejų daugiau niekados nesusodins po viena liepa ir nenuves po ta pačia pastoge. Aukštai kalbėjo varpai. Aplink bažnyčią ėjo procesija. Vėliavos plazdeno. Žmonės lipo į kalną. ir dėjosi prie giedančiųjų.
- Valentina, - ūmai prabilo Antanas, - jūs man dovanosit...
Ir nutilo: jam dingojo, lyg kad sakytų atsisveikinimo žodžius, lyg jinai liptų į laivą ir žadėtų irtis per gilius ir tolimus vandenis.
Jai nieko netariant, jis vėl prabilo:
- Atrodot, lyg sirgtumėt... Valiute, kas jums?
- Aš gi visados tokia, Antanai.
- Ne, jūs buvot nelaiminga. Ir tai dėl manęs... Beje, norėjau paklausti, ar seniai atėjot?
- Kaip tik prieš sumą. Žinot, sutikau kleboną Motiejų: jis tik sušnairavo, kad esu tokia vėlyva.
- Argi? Juk jis neturi jokio piktumo - bent aš taip manau: jį nuskaidrina Jonas Sebastijonas... Ypač, kai jūs klausotės.
- Ta muzika, sako jis, tokia giedri ir stipri, kad ilgus metus Bachas dirbo labai šviesoj, atvertoj saulei ir dangui Jono bažnyčioj - ten jis ir guli nūn po didžiuoju altorium.
- Bet sėskim čia - jūs tikrai pailsot.
Siauras šešėlis krito ant žemės. Pro lapus tirpo ir sroveno geležinė kaitra. Buvo alsu. Dangus buvo užsitraukęs drumstai mėlyną, sunkų skydą. Iš rytų pusės, pro stogus, pro klebonijos sodo viršūnes kilo kalnuota debesies galva. Varpai vis gaudė. Jiems pritarė alpūs žodžių aidesiai. Procesija ėjo. Sidabrinis varpelių balsas prasimušė pro giesmes.
Atsisėdus Valentina nusišluostė prakaitą nuo smilkinių ir vėl sugniaužė saujoj nosinuką. Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. Joje knibždėjo žmonių ir vėdavos margos vėliavikės.
- Kas gi ten bus? - galvojo Antanas.
- Man rodos, ar tik nesiruošia sutikti vienos retenybės... Tai amerikietė Klara - ta garsioji... Filmų žvaigždė. Čia kažkur jos tėviškė.
- A, žinau ir aš. Ponas inžinierius mane buvo prašęs, kad parašyčiau eilėraštį jos garbei.
- Ir kaip?
- Kvailas būčiau! Ar jūs ten eisit - juk bus ir balius šauniausias?
- Tuo tarpu negalėčiau pasakyti. O jūs?
- Kurių galų! Aš ir be to į valias turiu graužaties.
- Ponas Antanai, kas jums šiandie?
- Ne, tai geru nesibaigs.
- Kas? - nusigando Valentina.
- Aš galvoju, kad šitokia tvanka pasriūs audromis. Matot, kaip žmonės grūdasi aplink šulinį!
- Teisybė, - tarė atsidūsėdama ji.
- Dar ledai javus...
- Tik nepranašaukite šitaip liūdnai... Pas mus rytoj jau gal bus rugiapjūtė.
- Kaip greit... Viskas turi savo laiką... Tik mudu laukiam kažko ir skiriamės kaskart tolyn, skiriamės patys savo valia...
- Jūs į dalyką visados žiūrit iš aštriausios pusės. Gal ne taip jau bloga...
- Argi? Atsimenat, ko aš prašiau?...
- Ko mums skubėti!
- Bet kur nuves šis laukimas, Valentina, kur nuves?
- Taip, mes galim pasukti vienur ar kitur, tačiau... Jau ir dabar...
- Ar vėl kas buvo?
- Nieko, tik taip sau...
- Taip sau!.. Ne. jūs man sakykit teisybę!
- Mažmožiai...
- Mažmožiai! - o dėl jų krimtotės visą naktį. Jūs nenuslėpsit man - turėjo vakar būti kas nors.
- Vakar nieko nebuvo - tikrai nieko.
- Viešpatie, jūs gi kalbat, kad aš nieko nesuprasčiau. O vistiek...
Jis piktai nuspyrė akmenį iš po kojų. Valentina ištaisė suknelės raukšles ant kelių ir atrodė pasirengusi kalbėti ir pasakyti. Nuo jos nosies į lūpų kraštus ėjo du apkartę, vos įmatomi brūkšneliai.
- Vakar pas mus būta Modesto.
- Radot jį?
- Ne.
- Tai viskas ir tvarkoj.
Ūmai jis nutilo: pamatė, kad savo įsiterpimais erzina Valentiną.
- Juozukas išplepėjo, kad su jumis išėjau į girią. Tėvai man būtų nieko nesakę... Tačiau šįryt sesuo man viską išaiškino: esą, ponas Modestas tėčiui taręs, kad aš galėčiau būti dėkingesnė, ir išvažiavęs... Dabar tai prasidės pas mus... Ir tėtis namie liko... Ne, aš nenoriu eiti namo: tarsi būtų kas palaidota juose.
- Valentina!
- Aš norėčiau kur viena sėdėti ir sėdėti: ligi amžių galo...
- Klausykit - aš rudenį gausiu tarnybą. Senelis man parūpins... O jums nereikėjo dėl to verkti... Dieve tu mano... Mes, Valiute, susitvarkysim, vėl bus viskas gerai... Kodėl jūs taip žiūrit į žemę.
- Antanai, ar tu suprasi: rodos, visa šita žemė slėgtų mane - taip man sunku. Aš jos nepanešiu, ne, jos nepanešiu. Ir nežinau dabar, kur man eiti.
Jis pamatė, koksai liūnas atsivėrė Valentinai po kojų. Sėdėjo abu valandėlę tylėdami. Erškėčių krūme šakutėmis žemyn straksėjo dagilis - ir jis tylėjo. Žmonės jau važiavo iš atlaidų. Pro medžius margos vėliavikės vis plazdeno, ir kaitra sunkėsi ir slėgė sąnarius, degino vargią širdį. Antanas nūn suprato, kokia vaikas, kokia nepatyrusi buvo toji širdis šalia jo: pirmas gyvenimo smūgis metė ją skaudžiai iš įprasto kelio, bloškė į nežinią ir neapsisprendimą, kuris skaudino tėvus, o labiausiai ją pačią. Ne, jis galvojo, Dievas neturėtų leisti į žemę šitų trapių sielų - pūstels srovė ir nusineš ją, kaip pienės pūkuotą galvutę. Ką jis gali padaryti, kad jinai liktųsi čia, vaikščiotų po tėviškės girias, guostų pasirodžiusį senį žveją Kostą, ir kleboną, ir profesorių, kad ji vėl linksma valgydintų Juozuką ar stovėtų atsirėmus į laukinę obelį ir kalbėtųsi su juo pačiu...
- Einam pas senelį, - tarė jisai ir apsidžiaugė: - Pabūsim, Valiute, pas jį, pasišnekučiuosim. Žinot, jis vakar taip gražiai jus minėjo. Juk jis tave myli. Visi čia tave truputį myli. Na, einam...
- Dėkui, iš tikrųjų taip bus geriau. Man reikia prasiblaivyti.
- Žinoma. Kai žmogus perdaug įsigalvoji apie savo vargą, tai jis ir išauga kaip kalnas.
Juodu nuėjo per sodą į karštą gatvę. Po jų kojomis degė akmenys, rodės, sprogs jie, iššoks iš bruko ir kirs atšaižomis tau į veidą.
Juodu greitai šaligatviu pralenkdinėjo išretėjusius žmones.
- Tartum nuo siaubo visi bėga, - tarė Antanas, parodęs į važiuojančius.
- Kiekvienam savas pavėsis mielas, - galvojo Valentina. - O kaip senelio darbas?
- Jis niekados neskubėjo. Kartais visą laiką prasėdim dailindami porą sakinių ar jieškodami kurios nors ištraukos. Kai kada jis susimąsto, kalba savo įspūdžius. Aną dieną radau kryžkelėje stebint Dievą, o Dievas jį stebėjo. Senelis man sakė: "Ar neatspėtum, kas paskutiniais metais labiausiai nustebino mane? Jeigu neatmeni, tai klausyk. Dar prieš ligą buvau nuvažiavęs į Latviją. Daug sykių buvau išvaikščiojęs etnografinį jų muziejų, apžiūrėjęs senoviškas žagres, akėčias, strėles ir lankus... Šį kartą man krito į akį moters kapas. Aš stebėjau tos sievetės papuošalus, tūkstantį metų gulėjusius po žeme, stebėjau žalvarines rinkes, žiedus, tuos prasto, negudraus išdarbio daiktus. Netikėtai didelė teisybė atsinaujino manyje: štai mūsų motė, mirus prieš tūkstantį metų, buvo tokios pat sielos kaip ir šių laikų moteris - ji mėgo puoštis, ant rankų, ant kaklo nešiojo žiedus, mėgo žaisti ir mylėjo... Ir mano akyse ji stojo tokia gyva, prabilo taip artimai... Aš tada jaučiau, lyg savo rankomis lytėčiau praeitį... Mano vaike, ir tu pajusi praeitį, kada suprasi, kad šituo vieškeliu prieš tūkstantį metų keliavo tokių pat rūpesčių varginami žmonės, kaip ir šiandie. Ir tada jie kirto girias, ėjo į vestuves, gėrė midų, gaudė žvėrį ir paukštį, verkė ir linksminosi. Ar tu pagalvojai kada nors, kad ant šito akmens po tokiu pat pasvirusiu kryžium kažkada sėdėjo toks pat senelis, kad jo naginė čia buvo įmynusi pėdsaką, kad jis tarėsi ir šnekėjosi su savo vaiku... Keista: mes niekad negalvojam, kad ir senovėj būta vaikų, tarsi visi tada būtų seni ir žili gimę..."
- Iš tikrųjų, - susimąstė Valentina, - ir iš mūsų tiek beliks, kaip kad senelis pasakojo, o mes taip įsikibę į tą savo gyvenimą! Ir tuščiai įsikibę, tarsi ne vistiek, ar mes išnyksim šiandie ar rytoj. Ar atsimeni, ką tu man skaitei aną vakarą iš Omaro Chajam: "Tu pasaulį matei ir visa, ką tu matei: niekai, - Ir visa, ką tu pasakei ir ką tu girdėjai: niekai; - Visą žemę ligi pačių gelmių tu apjieškojai: niekai, - Ir visa, ką tu namams pirkai, - niekai". Aš nė nesigailėčiau, jeigu...
- Kas jeigu?
- Ko gi taip rūsčiai žiūrit?
- Sakykit, ką jūs gi susigalvojot?
- Antanai, aš visiškai nieko... Pagaliau nė kalbėt neleisit.
Ir ji nusijuokė.
- Kalbėti leisiu, bet žiūrėkit, kad niekų man daugiau nepaskotumėt. Jūs turit likti čia. Ji nesmagiai nukreipė kalbą:
- Bet ir gerai atsimenat senelio žodžius.
- Jis man yra lyg senosios, heroiškosios kartos testamentas, paskutinis balsas: greitai jie vien iš kapų mums bylos...
- Dar pažiūrėsim, - atkakliai pasakė Valentina.
Jis apsižvalgė, nesuprasdamas, ką ji manė tais žodžiais, ir tarė:
- Galėtume tiesiai sukti.
- Bus arčiau...
- O ką jūs ten matote?
Ji sustojo ir abejodama susvyravo. Antroj gatvės pusėj Antanas išvydo inžinierių, Bronę Šveliūtę ir dar vieną vyrą su šiaudine skrybėle. Ponas Būdžiūnas oriai žvelgė į Valentiną. Jis, matyt, buvo sotus šituo jos nustebimu ir susvyravimu. Ir jis tartum sakė: "Aš dar galėčiau tau dovanoti". Žmogus su šiaudine skrybėle linktelėjo į Antaną ir Valentiną, paskui kažko klausė iš savųjų.
- Valentina, - griežtai prabilo Antanas, - einam.
- Tikrai, - klusni atsakė jinai ir sujudėjo.
Anie trys greitai susikeitė žodžiais, ir iš jų atsiskyrė Bronė. Ji prisiartino prie Valentinos, padavė jai ranką, o Antanui linktelėjo galva.
- Valiute, - prabilo ji, - prašytume pas mus.
- Mes einam pas senelį, - atsakė Valentina.
- Senelis nepabėgs, - juokėsi Šveliūtė ir pro petį žiūrėjo į Antaną, tartum kalbėtų: "Štai ką aš galiu".
- Bet man svarbu... ne, aš nežinau...
- Klausyk, Valentina, aš rimtai kalbu: ponui Modestui esi reikalinga... Jis tau nori pasakyti... Na, pati išgirsi. Einam. Jeigu skubi - ilgai nelaikysim.
- Ne, verčiau palik mane... Aš taip nuvargus...
- Mano žuvele, mes ko nors užkąsim... Be to, ponas Modestas norėtų sužinoti... Jis truputį įsižeidęs... Ne, ne taip norėjau pasakyti... Žodžiu, vietoj pamatysim. Jei ponas Modestas prašo...
- Valentina juk turi eiti pas senelį, - šaltai pastebėjo Antanas.
- Tik pora žodžių ponui Modestui... - kalbėjo Bronė.
- Ponui Modestui, ponui Modestui... Kartojat jo vardą, lyg archangelą...
- Antanai! - tarė Valentina. - Taip negalima...
- Ne, Valiute, jūs pas jį neisit. Panele Brone, pasakykit grįžę...
- Ko čia stypsosim gatvėj, - Šveliūtė paėmė Valentiną po ranka. - Yra būtinas reikalas, susikeisit pora žodžių - ir galėsit vėl keliauti sau.
- O aš nenoriu, - užsikirto jis.
- Antanai, - tarė Valentina, - tu kalbi, lyg valią turėtum...
Jis tarė:
- Taip, jei tas pirštu pajudino už kelių mylių... O aš maniau...
- Koks jis žiaurus, - tarė Bronė Šveliūtė ir pasitraukė Valentiną į save.
Valentina skaudžiai žvelgė į Antaną, sušnabždėjo: "Aš tuojau" ir nuilsusi leidosi vedama. Jisai nejautė nei pykčio nei pagiežos. Atsirėmė į telegrafo stulpą ir matė, kaip jo liepautoja eina įkaitusiais akmenimis. Štai vyrai ją sveikina, juokiasi ir kalbasi, tarsi tarp jos ir Modesto nebūtų jokio nesutikimo. Dusliam ore slopūs, mediniai tarškėjo praeivių balsai.
Jis krūptelėjo. Visi keturi jie nusigręžė į rinką - jie rengėsi eiti. Valentina tačiau ką sakė, atsisuko į Antaną, bet Šveliūtė su inžinierium paėmė ją į vidurį ir nusivedė.
Ir jinai atsižiūrėti jau neatsižiūrėjo ten, kur jisai šilumos nutrenktas rymojo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
