lt
VIII
Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos,
Ten vieną vasarą
Likimai mūsų rišos.
Salomėja Nėris
VALENTINA įdavė pintinę ir pati įšoko į valtį, kuri susvyravo tarp lendrių. Nubudę drugiai sučeženo ir lėkė ilsėtis toliau nuo plaukiančių. Geisaties ežero krantai buvo ramūs, medžiai iš lėto suposi ir atsispindėjo vandeny drauge su trobomis, su girių viršūnėmis ir vienuolyno bokštu. Anoj pusėj važiavo žmonės - ir arkliai ir ratai buvo maži, juokingi... Kažkur švendruose slypėdami vaikai gaudė žuvis. Jų kalbos buvo girdėti aiškiai ir toli. "Aš vakar sumeškeriojau svarinę lydeką", sakė vienas. Ir buvo taip, lyg kas šalia šnekėtų. Jokūbas, įsibridęs aukščiau kelių, sekė plūdę. Tarpais iš aplinkinių krūmokšnių, iš meldų pakildavo būrys paukščių. Vieni jų skrido tiesiai į viršų, kiti skliautė, kaip strėlės, pavandeniu. Kregždės, lyg pamėtėti akmenukai, taškė krūtinėmis vandenį ir, gerai pataikiusios, džiaugsmingai klykė ir šoko nuo mažos vilnies aukštyn.
Laivė išsinėrė iš retų švendrų, už kurių buvo įbestos kartys: šen ir ten žvejai buvo suleidę tinklus. Yrėsi pro tą pačią pakriaušę, kur andai siautėjo vėžių rinkikai. Buvo tai status šlaitas. Viršuj augo pušys; tarpais jų šaknys karojo nubyrėjusiam, it išgraužtam šlaite. Buvo ten matyti lyg lapės urvų ar vaikų išraustų duobių, kurių juodos akys žiūrėjo į nuolat tekšlenančias bangas. Ir rodėsi, kad sunkus nukarusios žemės luitas nusvirs, pušis susiūbuos, nulenks žalią viršūnę ir iš lėto nugrius į ežerą, ten žemai atsiguls vandeny, o tarp jos šakų plaukios žuvys ir rėplios vėžiai.
- Aš jus paliksiu vienuolyne, - nusijuokė Antanas.
Jis buvo nusimetęs švarką, pasiraitojęs marškinių rankoves ir atlapa krūtine. Užgulęs ant irklų, kapojo vandenį, o Valentina sėdėjo priešais jį, saugojo pintinę su medum ir žiūrėjo į tėviškės lygumas, į kluoną, palinkusį prie ežero, į raudoną pirkios stogą ir į kaimynų trobas, gulinčias medžių tankmėje.
- Tai dar pamatysim, katras liksim, - tarė ji.
- Gi esat mano valioj - bene šoksit į vandenį, jei vienas atgal išplauksiu.
- Oho, atsirado barzdotas vyras - vyras iš jūrų.
- Panele Valentina, ir dainos nieko nepadės. Teisybė, galėsit giedoti už mūrų - tokį balsą turit.
Jinai apsiniaukė. Antanas susirūpinęs galvojo, ar nebus jos įžeidęs.
- Pykstat?
- Kas? Ar aš! Kas jums į galvą atėjo? Aš tik atsiminiau eketes...
- Eketes vidury vasaros!
- Ir čia būva žiemų. Klausykit...
Kai ji pasakodavo, visados pradėdavo tuo pačiu "klausykit": už tai Antanas ją kartą pašiepė. Ji atsikirsdama sugavo jo kartojamą "ar suprantat" - tačiau vienas antro nepataisė.
- Klausykit, - tarė ji, kulnimis suspausdama pintinę ir taisydamosi plaukus, - aš tada buvau jaunesnė... Buvo gili žiema, medžiai pokšėjo, bet ežeras dar neužsnigtas. Dieve tu mano, kaip čia smagu, kada yra ledo! Iš namų ligi vienuolyno pačiūžomis... Arba ligi Gervių salos... Matote, anakur... Čiuožiu taip kartą, vėjas švilpia pro ausis. Temo, pirmos žvaigždės sužibo danguje. Ir taip gera, taip gera, Dieve tu mano... Šitai po pat kojomis - juoda skylė... Ką ten galvosi. Tik pamačiau, kad švystelėjau, nesiekdama ledo - ir jau kitoj eketės pusėj. Čia jų keletą žvejai buvo iškirtę. Vos nenumarmėjau gilyn... Kai atsimenu, visados man esti nyku... Iš tikrųjų, gal ir geriau būtų buvę: žmogus nieko čia neužgyveni. Juk tai nulis ir baisiausias skurdas. Tik išeikvoji pinigus, kuriuos Dievas tau mažam davė, ir grįžti tuščias. Tikra mizerija aš!
- Valentina, kas jums šiandie! - atsiliepė jisai.
Ir buvo graudu.
- Juk yra dalykų, kurie šio to verti, - jis kalbėjo: - ryšiai su žmonėmis, su savo žeme, arba atskiri pamėgimai - kad ir muzika...
- Sakot, - muzika. Bet jums, rodos, arčiau prie širdies kitoks menas.
- Taip, bet niekur neradau tokio artimo žmogaus, kurį taip aklai branginčiau, kaip muzikoj.
- Ir kas jis?
- Beethovenas. Dievas-žmogus!
Ir Antanas nuleido irklus. Laivė bėgo nevaroma. Valentina tylėdama linktelėjo galvą bendram sutarime, jos lūpos sukrutėjo: matyt, bandė ką sakyti, bet susilaikė, nuleido pirštus į vandenį ir lyg bijodama tarti didį vardą.
Kai jau laivė buvo bestojanti, jinai prabilo:
- Susikeiskim vietom.
- Ką jūs...
- E, aš pratus. Pirmiau jūs lipkite pas mane - negalima taip lauktuvių palikti, dar išsilies.
Valtis siūbavo. Valentina atsirėmė į jo petį ir nuėjus atsisėdo prie irklų.
Ji tarė:
- Dabar plauksim, kaip narai.
- Tik nesumuškit mano rekordo. Tačiau. ką gi moteris gali!
- Pamatysim.
Ji giliai įkišo irklą ir pasuko laivę tiesiai į bokštą. Paskui palinko pirmyn, jos pečiai išsišovė, o tarp kaklo ir krūtinės įsirėžė įdubimas. Valtis iš pradžių dar krypuliavo, bet po kelių smūgių išsitiesė ir plaukė lengva ir greita, pjaustydama mažytes ežero vilnis. Iš abiejų šonų nusidriekė dvi vandeninės briaunos, žalios ir pasipuošusios sproginėjančiais burbuliukais. Užpakaly gi išsirausė ilga vaga. Lygi ir žvilganti, ji atrodė tiršta, lyg alyvos nulieta, ir nyko ji ten tolumoje, apsemta smulkių bangų. Antanas žiūrėjo į nurudusias Valentinos rankas, stipriai laikančias irklus ir nardančias tai pirmyn, tai vėl atgal, žiūrėjo į išsitempusius, baltus krumplius ir į kojas, atkištas priešais ir apautas škerpetkomis, kurios viršuj buvo susiraičiusios.
- Lekiam it kregždės. Aš jau pasiduodu, - tarė jis.
Valentina tik pažvelgė: tai tau juoktis, sakė pašaipios jos akys. Jos skruostai buvo sukaitę.
Po valandėlės sulėtino ji valtį ir paklausė:
- Ar jūs esat buvę pas marias?
Antanas tarė sau: "Jinai, tur būt, nori mane paspęsti kalboje. Ką ji mano?? Aha, dėl to ką pas senelį sakiau!" Ir prabilo:
- Pernai senelis ten vasarojo.
- Kaip atrodo?
- Daug vandens, ir tiek. Iš pradžių apvilia - reikia su jomis susibičiuliauti, įeiti į jų paslaptis ir užsispyrimus: lygiai kaip moteris.
Valentina švilptelėjo.
Antanas ironiškai tęsė:
- Tik jūra apvilia iš pradžių, o moteris - pabaigoje.
- Oho, žinovas!
Ir ji nepatikimai atkišo lūpas, šitas jaunas ir žydinčias lūpas.
- Beje, - ūmai nusuko ji kalbą, - pas jus buvo panelė Bronė?
- Taip! Ir aš baisiai patenkintas. Tegu Viešpats pasigaili manęs! Ir jinai paliko man sąsiuvinį - "Širdies kančios" stovi ten parašyta.
- Skaitėt?
- Kur iškęsi O, ten aistros, kraujas nerimstantis, dūsavimai ir ilgesio naktys. Be to, ji prašė išbraukti silpnąsias vietas.
- Pasitarnavot?...
- Taip, perbraukiau nuo pirmos raidės ligi paskutinės.
- Koks žiaurus!... Ir ką ji?
- Pasakė ačiū.
- Bet ji nieko sau mergaitė. Vertėtų apsisukti, ponas Antanai.
- Dėkoju. Bet man dešimt jų nereikia.
- Jau pakliuvot kuriai nors į rankas?
- Ne.
- Tada aš nieko nesuprantu...
- Čia nėra ko suprasti: reikia tik žiūrėti tiesiai.
- Tiesiai prieš save matot bokštą.
- Valentina!
- Jūs kad ir šaukiat, bet nespardykit pintinės. Kai išversit medų, ką aš sakysiu seseriai Gertrūdai?
- Jei paliesiu medų, ežero vanduo bus saldus, ir mudu gersim, kaip tas pasakos mulkis: jis iš vienos bitės pririnko devynis stirnų kailius medaus. Beje, ar dažnai matotės su seseria Gertrūda - juk giminės!
- Taip, ji man labai, labai gera.
- Dar pavilios.
- Dievas žino, kas iš manęs bus. Kai kada taip sunku...
- Valiute, visiems gi tas pat. Pavyzdžiui, ko aš galiu besitikėti - nebent skatikinės tarnybos ir lankstymosi prieš kokį ministerijos asilą... Graži mūsų kartos dalia... Ne, bet vistiek nenusimenu: kada nors aš būsiu viršuj.
Ir griežtai jis įsikabino į briauną.
Ji paerzino:
- Nebent vienuolyno viršininku.
Antanas pasipūtė.
- Ne, to jau neatsitiks.
- Ir kodėl?
- Kodėl? Hm, kodėl?.. Nepatinka, ir tiek. Aš noriu gyventi.
- Visokių esama gyvenimų.
- Jei norit - aš nemoku klausyti. Paskui, paskui... Ir kolei pasaulyje yra tokių, dailių... Aš išgriaučiau ir devynis mūrus...
- Juokus varinėjat.
- Norit, kad rimtai kalbėčiau. Man rodos, kad mūsų vienuolynai prasilenkia su savo pašaukimu: vietoj individualios nuosavybės jie pastatė kolektyvų turtą. Šito dalyko aš nesuprantu - jeigu būti vienuoliu, tai tik tokiu, kaip šv. Pranciškus Asižietis. Visi tavo ištekliai: kelionės lazda, virvė ant strėnų, išmaldoj gauta duonos pluta ir Dievo artybė. Ir Dievo žodis visiems, visiems. Tada ir žuvys klausosi, iškišę galvas iš vandens.
- O gal pamėgintumėt dabar?
- Valiute, aš rimtai šneku.
- Gerai, tik jau nepykit. Beje, ką norėjau pasakyti? Aha, atsimenu. Jūs pamirštat, kad yra visokių vienuolynų: vieni to siekia, kiti ano dalyko. Ir įvairiais keliais.
- Aš ir pasakiau, ką manau apie tuos visokius. Šiaip ar taip, jeigu man reiktų ten stoti, - nuo ko saugok, Viešpatie, - pasirinkčiau vienišą ir skurdų, kalnuose kur apsnigtą... O jus priglaustų sesuo Gertrūda.
Tai jis pasakė liūdnai.
- Ne, aš dabar niekam netikus, tarė ji ir valtį pasuko į vandens taką tarp tankių meldų.
Buvo jau atvažiavę. Valentina prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos - nejučiomis siurbėsi į jas vanduo. Abu ištraukė valtį ir lipo lėkštu, puriu šlaitu, nubertu akmenukų, varliakiautų ir sudžiūvusių švendrų. Juodu priėjo pirmas pušaites, mažas, su skurdžiais spygliais. Nuo smėlio ir pušų kvapo buvo šilta, aitru ir krūtinei skanu.
- Žiūrėkit, - tarė Valentina.
Jis atsisuko: anoj pusėj ežero Skaudvilių vežė dobilus. Ir žmonės, ir arkliai, ir vežimas buvo toki tolimi. Viršum metamos kupetaitės atrodė it koki svaidomi trupiniai: jie lekiojo greitai nuo žemės į Magdės glėbį ir klusniai gulė vienas šalia kito.
- Rodykit kelią, - pasakė Antanas. - aš čia nieko nežinau.
- Klausau.
Rado provėžas. Jos smėlyje buvo nežymios, bet toliau pušyne giliai buvo išraikę taką. Medžiai didėjo, giria buvo tanki ir jauki, pilna šviesių kamienų. Aukštai iškeltos viršūnės sūpavosi ir ošė. Šen ten pro žalius lapus bailiai šypsojosi žemuogės: žiūrėjo į žmones, į medžių šakas ir aukštą dangų tokios smulkutės ir trapios ir lyg stebėjosi šituo dideliu, žaliu ir mėlynu pasauliu.
- Už šito pasisukimo bus matyti bokštas, - parodė Valentina.
Ji ėjo priešais ir taikėsi užminti ant žagarų, kurie traškėjo po jos pėda.
Tarsi pušims ant šakų pastatytas, kilo baltas mūras. Rodėsi, kad jis nesiekia žemės, laikosi ore, pakibęs ant daugybės šakų ir šakelių, ant tų visų aštrių spyglių ir žalsvų metūgių. Buvo kaip ir pusiau nugrimzdęs, nes kyšojo tamsus langų stiklai, kuriuose tarpais sužėruodavo ir drebindavo kaitrus spindulys. Atsimušę šešėliai slinko aukštyn skliautais, it lengvi pieštuko brūkštelėjimai, ir baigėsi dviem bokšteliais - tarp šviesių kolonų tuose bokšteliuose buvo matyti nedidelio varpo siluetas. Juodu buvo sargai tam aukštam, taip ramiai ir galingai besistiebiančiam kupolui. Sunkus, didžiulis, bet drauge ir lieknas jis buvo prasišovęs toli pro visas viršūnes, įsiviešpatavęs ant visų medžių, romiai įsistebėjęs į rugių vilnijimą girių lygumose ir ežero mirguliuojančias bangas.
Kelias vėl pasisuko. Valandėlę juodu ėjo tylėdamu, kol Valentina sustojo ir pasakė:
- Štai.
Jis ir pats matė. Priešais takas vedė ligi pat bažnyčios durų. Tarp žalių pušyno sienų bažnyčia stovėjo šviesi ir aukšta, pilna giedrumo ir tokia darni. Ją stebint rodės, kad ji neregėjo žiemos audrų nė rudens niūrių dienų, kad jos nepaliete laiko nė žemės skaudžios atmainos. Ir drauge buvo keista, kad, tokia daili, jinai čia glūdėjo vieniša, su keletu prisiglaudusių namų, tokių pat baltų, vienų viena tarp amžino girių gaudimo, tarsi užmiršta žmonių, įsiklausiusi į paukščių giesmes ir savo viršūnę glaudžianti nakčia į dangaus žvaigždes, kurių kalbą ji supranta. Ir dabar artinantis į ją buvo nedrąsu, varžė ji Antaną savo nuošalumu, savo tyla ir tuo linijų bei skliautų žaismingu paprastumu. Jis pažvelgė į Valentiną: ir ji buvo tyli, susimąsčiusi, tarsi ten traukiama ir prieštaraujama.
Be žodžio juodu nuėjo likusį kelią, ir Valentina paskambino prie vartų. Antanas laukė, kol pro langelį pasirodys rimtas, pasninko išvargintas ir raukšlėtas veidas: trakštelėjo sklendė, sugirgždėjo gegnės - jaunos, kūdikiškos akys pasižiūrėjo į Valentiną ir nusišypsojo. Lyg kieno ranka būtų loštelėjus jį atgalios, - nustebo, apsidairė, pats nežinojo ko nesuprasdamas, lyg ką sau priešinga išvydęs.
Vartininkė ir Valentina pasižinojo.
- Sveikos, - tarė vienuolė. - Aš tuojau.
Ji atidarė duris ir įleido į prieangį.
- Mes seseriai Gertrūdai lauktuvių...
- Pasilsėkite valandėlę: aš ją pašauksiu... Turėkit kantrybės - gerai nežinau, kur ją dar rasiu.
- O, nieko, - atsakė Valentina. - Mes tuo tarpu apsižvalgysim.
Juodu vartė svečių knygą. Apveizdos akis iš lubų švietė juodviem ilgais savo spinduliais. Pro langą buvo matyti rožių krūmai - tokių raudonų gėlių Antanas dar nebuvo regėjęs. Nesulaukdami juodu išėjo laukan, į senus kapus - kadaise čia būta vyrų vienuolyno. Apie tai sakė frateriai Urbonas, Eleuterėjus, Silverijus ir kiti seni, nudilę vardai. Jis įsiskaitė į didelį akmenį, pilną lotyniškų žodžių. "Hic jacet... Converte anima mea m requiem tuam".
- Valiute, čia palaidotas...
Jis nebaigė savo žodžių ir dairėsi aplinkui: josios nebuvo. Augo čia krūmai, žėlė žolė, bet josios nebuvo matyti. Ne, jos nėra nei sode nei prieangy.
Neišmanydamas ką daryti, valandėlę luktelėjo - gal kur tyčia pasislėpė. Nieko neišvydęs, pasuko į praviras bažnyčios duris, žiūrėjo linksmų, krykštaujančių angelų aplink altorius, sekė mėlynus, žalius ir geltonus šviesos ruožus vitražuose. Tenai, raudonam stikle, žibėjo, mirkčiojo lemputė.
Staiga sustojo: už pilioriaus klūpojo Valentina.
Sumišęs traukėsi atgal. Tyliai, tyliai, bijodamas, kad jinai neišgirstų, grįžo prie durų ir atsisėdo ant aukštų laiptų. Jam rodėsi, tarsi vos nepadarė kažko šventvagiško, kad vos neįsibrovė į svetimą sielą ir nesuardė to, ką ji gal su dideliu rūpesčiu buvo sutelkusi ir viena sau išlaikiusi - tą truputį ramybės, taikos su savim, tos paguodos, kuri tik vienatvėj tave kartais aplanko: mažas pūstelėjimas, ir ji nuskrenda ir jau negrįžta. Jis sėdėjo ir laukė jos, akis įsmeigęs į didelius akmenis po savo kojų. Taip, jinai išeis pro šitas duris, jis išgirs jos žingsnius, ir ji nustebs, išvydus jį... Ir jis laukė.
Štai girdėti kalbantis. Jis pakėlė akis. Kaip, kada jos išeita, ar ji kitas duris rado: takeliu šnekėdamosi ėjo Valentina ir jau senyva vienuolė. Bus tai sesuo Gertrūda, - pamanė jis.
Valentina jį pastebėjo, linksmai numojo ranka, ir juodvi artinosi prie jo: viena liekna ir jaunumo pilna, su lengvu vėjeliu plaukuose, antroji - juodu rūbu plačiai įsirėmusi į žemę, su daugeliu metų skruostuose.
Tada jisai pakilo, nusileido laiptais ir ėjo pasitikti judviejų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
