lt
AVILIAI
Ten kur meškinas ant kelmų bites kopinėjo...
K. Duonelaitis
UŽ rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir šlamanti tamsiai žaliais lapais.
Po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina. Jisai ją atlydėjo ligi šios vietos. Ji sakėsi nuo čia nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio. Tai kalbėdama Valentina laužė aštrų obels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: "Tenai prie ežero - mūsų namai". Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyluma snaudė šitoj lygumoj, girių apjuostoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse - tose nedrąsiose, niekieno nemylimose taurelėse su geltonais taškais viduryje. Ir jinai nuėjo taku, paskendus rugių lauke - ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo. Ir vienplaukė jos galva buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra. Pirmi šešėliai ją pasivijo, žaidė aplink ją ir buvo toki linksmi. Štai rymojo čia jos petys, ir štai nulaužtas, plaušuotas obels ūgis. Ir kaip miela savo saujoj laikyti jos ranką, šituos trapius josios pirštus... Ir tai buvo ne vakar, ne šiandie, o toli, toli, kažkur saulėtų amžių pradžioj. Nūn Antanas stovi ir stebi ir klausosi, o vyturio giesmių pilna visam ore, ir pempė atlekia, švaistosi aplink galvą ir baugina, išgąstingai šaukdama. Ir jinai nuėjo...
Ligi šitos obels Antanui viskas buvo sava - ir čirenimas aukštai ir purptelėjusi kurapkų pora. Jis pažinojo akmenų krūvą, surinktą iš dirvų, ir nušienautos pievos kampą. Dirsės šiurkščiais savo grūdais braukėsi pro rankas, rugiagėlės kaišė nustebusius savo žiedus iš po nulinkusių javų: svarios varpos šaukė juos prie žemės, į kurią jie buvo nuberti ir kurioje miegojo baltas žiemos dienas ir naktis. Už sėjimų jisai rado provėžas, juodas ir drėgnas. Nusekė jomis ligi upeliūkščio vagos ir tiltelio, plyšiuose žole apaugusio. Geltono vandens dūbury irstėsi vabalas ir rangėsi dėlė, tokia pat juoda, šiurpi ir nereikalinga. O dar toliau buvo namai, Valentinos tėviškė. Didelis kluonas, nusviręs į ežero pusę, beveik siekė žemę savo rudu šiaudų stogu, ant kurio riogsojo žiogai ir stovėjo garnys. Buvo rami popietė, ir visi sodo medžiai, vyšnios ir obelys, ir tas aukštas ąžuolas gale pirkios - visi jie buvo tylūs.
Siauras takeliukas, šen ten perkirstas sueižėjusių plyšių, ringavo tiesiai į sodo vartelius. Antanas sustojo priešais juos. Buvo truputį nejauku. Giliai už medžių ir krūmų buvo girdėti nematomos kalbos, šūktelėjimai. Atrodė, kad už šitos šakų ir kamienų tankmės būtų kitas pasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti. Cypdami sugirgždėjo varteliai. Sode, tarp nukarusių krūmokšnių, buvo tvenkinys, prižėlęs maurų. ir žliūgių. Geltoni, pūkuoti ančiukai, su dryžomis nugaromis, sukiojosi aplink lieptą.
Jisai klausėsi, ar neišgirs pažįstamo balso. Pro agrastas iššoko šuniukas ir puolė gaigalą, kuris lyginosi plunksnas ant kranto. Paukštis nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė. Šuniukas tūpčiojo aplinkui jį ir skalijo - ne tiek iš piktumo, kiek dėl išdykumo. Netikėtai jis apsisuko, ir gaigalas jį pavykėjo. Šuniukas ties krūmu įsistebėjo į Antaną, kiauktelėjo ir pašiaušė sprandą. Vaikinas greitai linktelėjo prie žemės, ir šunytis nucypė už agrastų.
- Gėdykis, Tarzanai, - prabilo storas balsas.
Išėjo vyras - drūtas, su tirštais ūsais ir vanago nosimi. Jis nešėsi rankoje geldutę ir šnekėjosi su šunim, kuris slėpėsi už žmogaus ir amtelėjo sykį - ne kad išgąsdintų ką nors, bet pats pasidrąsindamas.
Ūkininkas pamatė Antaną ir sustojo.
- Rodos, čia bus Skaudviliai? - tarė vaikinas.
- Taip, - atsakė žmogus.
Tarzanas pro jo kojas stebėjo ateivį.
- Profesorius prašė... sakė...
- Na, tai būsi sveikas. Aš kaip tik einu dūlio.
- Ar jau pradėjot?
- Tuojau. Galit luktelti, arba eikite pas kitus.
Jis linktelėjo galva pirkios link:
- Tur būt, ne visi ten bus svetimi.
- Ne... Bet aš palauksiu...
Juodu nuėjo prie seno, su prakiurusiu šonu gluosnio. Skaudvilis pastatė geldutę prie stuobrio ir tarė:
- Vakar buvom mieste ir aplankėm su Valentina senelį. Koks žmogus! Jis gi mūsų kraštą skersai ir išilgai išvaikščiojo, pusę Lietuvos pažįsta, net akmenis pakelėse atsimena.
- O dabar pats vos bepajuda - skaudu jam taip sėdėti vietoj, - pastebėjo Antanas.
Ūkininkas atlupo didelį pūzrą ir numetė ant žolės.
- Ir juodu susidraugavo su Valiute, - vėl prabilo jisai.
- Ar daug turit bičių? - nesižinodamas ką tarti, paklausė Antanas.
Skaudvilis patenkintas nusišypsojo:
- Ogi bus keli aviliai.
- Čia joms yra iš ko medų rinkti.
- Oje! Gi kai liepos sužydi...
- Jūs ir liepų turima!
- Ne, bet yra girioje... Ištisas liepynas... Taip, dabar žydi... A, jau bus gana šitų pjaulų. Galim eiti...
Tarp krūmų stovėta naujo žmogaus: buvo tai berniukas, su pirštu dantyse. Jis bus keliavęs pas tėvą ir, pamatęs svetimą vyrą, nedrįso artintis.
- E, Juozai, - šūktelėjo Skaudvilis, - eikše man į pagelbą: taip sunku nešti.
Vaikas nesijudino iš vietos: jis tik žiūrėjo į svečią ir pasitraukė tolyn.
- Tai ir kavalierius, - graudeno jį tėvas: - žmonių bijo!
Juozukas atsiliko užpakaly ir kibino Tarzaną, kuris nenorėjo žaisti ir nuleidęs ausis, su tokiu nusikaltusiu snukiu, vėžliojo į šalį ir mėgino slėptis krūmuose. Sodas buvo erdvus, ir tų krūmų ilgos eilės augo tarp nukalkintų obelų ir kriaušių. Vešėjo ten tankiais kupstais aštrios agrastos supurentoj žemėj, ir jų uogos karojo iš po lapų, permatomos, lyg žali vandens lašai. Tarpais kėlė šakas serbentos su raudonomis, jau didžiai praretintomis kekėmis, į kurias pavydžiai žiūrėjo gaidys ir pasišokinėdamas mėgino skintis.
Priešais pirkios duris kerojo klevas, vienu šonu tankias šakas atrėmęs į stogą, o kitu nusviręs į kiemą. Jo šešėlyje stovėjo sunkus stalas, ir aplinkui sėdėjo Skaudvilių šeima. Rūgusiu pienu aplipę šaukštai, tušti dubenys, rudas, su atšokusia pluta duonos kepalas ir musių spiečius rodė, kad būta ką tik po pietų. Antanas apsižvalgė, tačiau nematė, ko jieškojo. Gale stalo, vytinėj kedėj, sėdėjo moteriškė su akiniais ir lopė kelnes. Jisai sumojo - Valentinos mama: abi jos turėjo dideles akis, truputį riestas nosis ir lygiam, apvaliam veide nežymiai atsikišusius žandikaulius. Tik motinos plaukai, nūn jau žilsvi, seniau turėjo būti juodi, o dukters garbiniai buvo šviesūs, visai kaip tėvo.
- Klausyk, - prabilo moteris, - atsivedi svečią, o mes čia apsikrovusios. Izabeliuke, padėk man nukraustyti.
- O ką veiks Magdė, - spyrėsi mergaitė ir įkišusi galvą į priemenę šaukė: - Magde; Magde!
- Matot, kokią panaitę turim, - nusijuokė Skaudvilienė iš dukters.
Duryse pasirodė ir tarnaitė, stambi, raudona, įsistojusi į klumpes. Neskubėdama, laižydamosi jinai tarė vyrišku balsu:
- Kas?
- O štai, - numojo mergaitė į stalą.
- Šaukštai nepabėgs pro vartus, - murmėjo Magdė.
Prikyšte nusišluostė burną ir lėtai imliojo duoną, dubenis. Sužėrė trupinius į saują ir numetė vištai, kuri kaitinosi, užvirtusi smėlio krūvoj, tokia sušiurpusi ir įtraukusi kojas prie pilvo.
Kai jau buvo apsisveikinę ir radę šneką, - Izabelė su karklo virbu rankoje atsistojo už motinos ir nepaleido Antano iš akių: ji viską turėjo žinoti, - Skaudvilis grįžo iš virtuvės su dumtuvėmis, kuriose rūko žarijos, ir sukišo į jas pjaulus. Melsva dūmų gija ramiai kilo aukštyn ir sklaistėsi klevo lapuose. Gailiai zyzdama atlėkė bitė, apsuko ratą aplink Juozuką, ir išsigandęs vaikas apsikabino tėvui koją.
- Nebijok, - guodė mažąjį Skaudvilis, - mes tuoj atimsim jai medų.
Čia prasivėrė pirkios langas:
- Tėti, jau išvaliau geldą.
Šaukė Valentina.
- Gerai, duktė, - atsakė Skaudvilis. - Ir galėtum ateiti čia: radau šį tą.
Ir jis juokėsi.
- Kur tokia susivėlus... Labas, ponas Antanai, - atsakė jinai į svečio mostelėjimą. - Aš tuojau...
Ir Valentina dingo už lango užuolaidos. Tėvas įdūmė pjaulus ir iškėlė už pažastų Juozuką:
- Na, vyre, dabar eisim pas avilius.
- Ne, ne, - graudžiai vebleno vaikas.
- Kodėl ne? Bijai?...
- Aš visai nebijau, - įsiterpė Izabeliukė ir numetė rykštę į sodą.
- Tėvai, užsidėk sietą: kai ims gilti... - prisibijojo motina.
- Ką šneki - aš bičių nebijau, ir jos manęs nebijo.
- Išsigąsi, kai cvaktels kuri tau į nosį.
- O kas? - Tegu kanda: visos nosies man nesuės - perdidelė. Jei tau kiek snapą sutrumpintų, jau būtų nuostolis.
Kai juodu šitaip erzinosi, pro lapus prasimušė geltonų spindulių juosta, krito ant stalo ir, dūstelėjus šakose vėjeliui, raibuliavo, tarsi būtų iš vandens.
- Štai ir aš, - prabilo Valentina.
Ji stovėjo duryse ir ant galvos turėjo skarelę, surištą užpakaly. Buvo apsivilkusi nebaltintos drobės suknia, trumpomis rankovėmis, ir kai ji sveikinosi, Antanas matė tris skiepų su ardytus ženklus odoje.
- Radot kelią? - paklausė ji.
- Kur čia nerasi.
Antanas mąstė: "Štai kokia ji savųjų tarpe - su tėvais ir broliais". Ji atrodė jam, lyg būtų čia gyvenus nuo neatmenų laikų, lyg šita pirkia, klėtis ir svirtis ant kiemo visados būtų stovėję, ir tie patys žmonės juose vargą kentę ar linksmas dienas leidę, lydėdami pavasarį ir rudenį, lydėdami rūgiapjūtes laukuose, obuolių brendimą, soduose ir rinkdami bičių medų. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad šitas klevas, kad anos šermukšnės su dar žaliomis uogomis būtų kada nors, prieš penkiasdešimt, prieš šimtų metų, leidę iš žemės pirmąsias šakutes, gležnas ir nedrąsias. Drauge jis nesuvokė, kad Valentina kada nors maža lakstė šituo smėliuotu takeliu, vartaliojosi žolėje ar drožė rykštę, kaip Izabeliukė. Ne, jinai visados buvo šitokia, daili, nuaugusi, su tuo klastingu šypsojimusi palei akis ir pora nepaklusnių garbinių smilkiniuose, kai tik plaukai esti nesurišti. Ir Skaudvilienė visados buvo žilstelėjusi, lyg pasakų motė, ir Juozukas toksai mažas, apsikniaubęs motinai į sterblę ir dėbčiojąs į svečią. Įsistebėjęs į geltonų spindulių raibuliavimą ant stalo, vaikinas jautė, tarsi bėgantis laikas aplenktų šituos namus, kad žiemos nė vasaros čia nieko nesendina. Jam keista darės pamanius, kad šitoj pirkioj būtų kas miręs, kad būtų čia vaikščioję ar šnekėjęsi kitoki žmonės negu šiandie, kad vietoj šito ūkio kadaise galėjo giria siūruoti ir ošti... Varnėnas, pasilypėjęs ant šakos prie inkilo, čiulbėjo ir švilpė ir trileno, toks patenkintas ir laimingas, lyg apsvaigintas lapuose besisklaidančių dūmų, kurie kilo iš dumtuvės.
- Senelis siunčia labų, - prabilo Antanas.
- Dar nepamiršo manęs, - atsidūsėjo Valentina.
- Kur čia pamirš tokią, tokią...
- Tokią landžią ir įkyrią, kad net barti reikia.
- Na?
- Kartą ėmė ir aprėkė.
- Už ką gi?
- Parodyk, sako, kaip rašai... Aš ir atkišau sąsiuvinį. Jis žiūrėjo, žiūrėjo, pasklaistė ir: "O kas čia?" Aš gi nieko nesuprantu ir raudonuoju, lyg vėžys.
- Ir kas ten netiko?
- Mat, naują skirsnį jam reikia pradėti nuo trečdalio eilutės. Aš gi...
- Žinau, žinau - tokia jo tvarka, - nuteigė Antanas. - O kaip namie sekasi?...
- Neblogai. Pešuosi su Juozuku.
Ir ji glostė plaukus vaikui, kuris išsišiepęs glaustėsi prie jos.
- O, jis tikrai jus sumuša. Ar teisybė, Juozuk, suduodi Valiutei?
Berniukas sukrykštė ir apsikniaubė seseriai ant kelių.
Atsiliepė Skaudvilis:
- Garbė Dievui, galim pradėti. E, Vale, nebijai bičių?
- Šiek tiek, - atsakė jam duktė... - Ir kas bus?
- Panėšėk įnagius ligi avilių.
- A, jei gils - tegu gilia: daugiau niekam nė netinku.
Jinai paėmė dumples, kaltą aviliams atidaryti ir atsistojo šalia tėvo, kuris rankoje laikė geldą, naujai išskaptuotą ir kvepiančią nei tai liepų žiedais, nei tai remunėlėmis. Tuo tarpu Izabeliukė nukūrė į virtuvę ir skubiai atbėgo su dubeniu, įdavė jį sesei ir prašė, kad grįždama atneštų korį: ji neištversianti, ligi sulauks visos geldos. Šita ruoša susidomėjo ir kiti Skaudvilių gyventojai: iš krūmų išlindo vištos ir sustojusios karkino - ir jos norėjo sau medaus užsidainuoti. Kieme antys pradėjo šaukti ir pyktauti, kad joms sutrukdė šildytis. Ramiai kriuksėdama ir nudribusį pilvą trukčiodama, jas pabaidė kiaulė, kurią vijosi balti paršiukai; jie žviegė ir rengėsi žįsti persekiodami degląją, bet ji negulė ir nežindė jų, tik įsuko į taką pirkios linkui, murzina, iškėlusi šnipą ir apsiuostydama.
- Jokūbai! - nuskambėjo namuose storas Skaudvilio balsas. - E, Jokūbai, ar girdi!
Bėgčiomis, ilgais skvernais lapatuodamas pasirodė piemuo Jokūbas, ligi akių paskendęs kepurėje, kurią jis smaukė aukštyn.
- Ką liepsit? - klausė jis.
- Ar nematai - varykis...
- Tu rūpuž...
- Jokūbai, ką aš tau sakiau! - atsiliepė Skaudvilienė, kuri baigė raišioti vyrui rankogalius.
- Vis negerai ir negerai, - bumbėjo piemuo.
Ir tam kerštui, nusivaręs kiaulę į kiemą, taip žybtelėjo botagu per paltis jai, kad toji žvygdama nusirito į žardį, o paršiukai rėkdami lalėjo paskui, žaibuodami savo mažais kulnimis.
- Na, duktė...
Tuojau grįžo ir Jokūbas, o iš virtuvės išlindo Magdė ir žiūrėjo, raudona kaip aguona. Jie nuėjo už pirkios. Tenai sode, medžių ūksmėje, buvo susigūžę aviliai. Pačiam pakrašty prie žemės linko kelminiai - papilkavę, slėsnūs jie ten snaudė toki pasenę, matę daugybę liūčių ir speigų ir štai ligi šiolei išsilaikę. Skaudvilis sakė, kad bitės juos labiau mėgstančios, negu kitus kuriuos. Iš antro šono, vienas po kito išsirikiavę, šiaušėsi aštuoni šiaudiniai aviliai. Apsisiautę kūlių gūniomis, viršuj surištomis į kuodą, o apačioje išsiskėtusiomis, jie priminė, tas devyniomis skrandomis apsivilkusias bobas, storas ir nebijančias nei pusnių nei saulės. Pačiu gi viduriu tiesėsi eilė rėminių namelių, dar naujų, čia geltonai, čia baltai ar žaliai nudažytų. Kai anie aviliai buvo tartum rūstūs, susimąstę ar sapnuose pasinėrę, iš šitų tryško giedrumas ir šviesi ramybė. Štai pilkoji bitutė išbėga ant laktos, stabtelia akimirką ir nulekia, kildama į mėlyną dangų pro obelų šakas. Kita, ratuota, su apsunkusiomis kojytėmis gailiai atzvimbia namo, nusileidžia ir kuldena į juodą plyšį. Ir šito jų zvimbimo pilnas oras - jos šaudo ir šaudo čia į laukus, čia atgal, ir rodosi, lyg erdvėj būtų išvartyti skambantys siūlai, kurie zystų ir zvimbtų, lytimi neregimų pirštų.
- Bitė yra Dievo vabalėlis, - galvojo Skaudvilienė, - ir ji miršta lygiai taip, kaip žmogus. Atsimenu, kai buvau dar maža...
Antanas pažvelgė į ją. Taip, ir jinai kadaise buvo tokia jauna ir graži, kaip Valentina.
- ... kai buvau dar maža, pasakojo man amžinatilsį mama (duok jai, Viešpatie, dangaus karalystę!), kad kartą vagys išplėšė bažnyčią, pavogė Švenčiausiąjį ir išbėrė dvaro laukuose, o kieliką, kuris buvo iš aukso, nusinešė. Tada bitutės surinko Ostijas į avilį ir nulipdė iš vaško kieliką ir padėjo ten Dievulį... Ir garbindamos dūzgė šventų giesmių gaida...
- Ir kaip buvo paskui, mama ? - nutraukė Izabeliukė.
- O žmonės paskui išgirdo bičių giesmes, suprato, kas atsitiko, ir pasakė klebonui, kuris iš išgąsčio net buvo susirgęs. Ir su didele procesija parnešė Švenčiausiąjį į bažnyčią...
Skaudvilis priklaupė ir skleidė šiaudinę gūnią avilio užpakaly. Ant laktos išlindo keletas bičių, bet nelėkė į laukus, tik klausėsi ir stebėjo, kas čia bus. Siaudus nužėręs į šalis, ūkininkas dar nelupo avilio, bet pridėjo ausį prie sienos. Tūkstančiai tylių, nesuprantamų ir skardžių balsų ten ošė ir dūzgė. Ir lyg nyku, lyg labai gražu buvo įsiklausius į šitą slaptą, tokį glūdų gaudesį. Valandėlę jam pasivaideno, kad ten triūsia ir zurzia visai naujas, dar mekeno nepaliestas pasaulis, lyg koks senoviškas miestas ar pilis, apie kurias jam tiek kartų buvo pasakojusi Valentina, apie kurias ir jis pats raštuose skaitė. "Dievo vabalėliai, Dievo vabalėliai", mąstė jis, mąstė su meile ir tarsi gailėjosi, kad nori ten brautis ir suardyti šituos vaškinius miestus, dailiai išvadžiotas gatves. Paskui paėmė kaltą, atlankstė vinis ir tyliai lupo. Pro ausis prazyzė pirmas žvalgas. Skaudvilis padūmė avilį ir vėl kopinėjo. Tačiau atskridusi bitė nirto aplinkui jį. Tada jis tarė:
- Nebūk tokia pikta...
Jis atplėšė avilį ir vėl pasmilkė. Valentina, gindamosi kažką nematomą, nubėgo tolyn ir atsistojo už Antano.
- Tegu tave pirmą nušauja, - truputį apsigandusi juokavo.
- Dulce et decorum est pro patria mori, - pašaipiai tarė jisai.
Iš tolo, atplėštam avily, buvo matyti eilė korių, iš viršaus tamsiai rudų, žemyn vis šviesėjančių, o kairiam šone beveik baltų ir trapių.
- Tame nebus medaus, - sprendė Valentina apie baltuosius korius.
- Už tai kiti net varva, - atsiliepė tėvas.
Bitės lakstė žemai po koriais, bėgo ant laktos ir apdujusios laipiojo po šiaudus. Smarkesnės suko aplinkui Skaudvilį, ir viena įsisegė į ranką: jisai ramiai nukratė bitę, kuri mirdama nupuolė į žolę, ištraukė gylį ir pasiėmė ilgą peilį. Atsargiai pjovė korius, dėjo į geldą, tokius sunkius, su nutysusiais aukso voratinkliais iš sužeistų akučių. Tačiau kitos medaus rinkikės supyko ir ėmė zuiti po sodą. Viena prisikabino prie Antano, bet atmušta puolė Valentinai į plaukus ir dūzgė įsipainiojusi.
- Jau, - pasakė ji ir purtė galvą.
- Įgylė? - atsiliepė motina.
- Dar ne, bet tuoj įgils, - iš anksto pasidavė Valentina.
Suėmusi plaukų sruogą, kratė juos ir bandė išvyti įnirtėlę.
- Palaukit, - tarė Antanas.
Nusilaužė pora šakučių, atsisuko į Valentiną ir paklausė:
- Kur?
- O štai, ties dešiniu smilkiniu.
Ties dešiniu smilkiniu, - taip, kraujas smarkiau plakė šitoj vos pastebimoj gysloj. Ir jis niekad nebuvo jos taip iš arti matęs. Kokios didelės jos akys! Jis stebėjosi ir suėmė bitę ir traukė ją su plaukais.
- Skauda? - paklausė.
- Ne, tik nesutriuškinkit man bitutės.
- Nebijokit. Bet aplamdyt gerokai ją aplamdysiu. Štai!
Su keletu šviesių plaukų jis iškėlė bitę ir pamėtėjo į krūmus:
- Tegu ji pasilsės.
- Dėkui, - tarė Valentina, - pavojus praėjo.
Tačiau ne visiems. Sulig jos žodžiais sucypė Tarzanas. Jis pasileido iš sodo, kaukė, vaitojo ir aimanavo. Buvo girdėti, kaip graudžiai jis skalijo kieme. Vis šaukdamas jis ritosi aplink pirkią, apibėgo vieną eilę, apibėgo antrą, nusigandęs, nelaimingas, sopulio pilnas.
- Vargšas šunelis, - tarė Skaudvilienė ir su Juozuku traukėsi atbuli nuo avilių.
Izabeliukė šnairavo į medų geldoje ir laižėsi. Kai tėvas jau tupinėjo prie kito avilio ir jos neatsiminė, ji šūktelėjo:
- Tėti, o kur man...
- Teisybė, duktė, teisybė - tau gi seilės baigia varvėti. Eikše.
Ir jis įdėjo korį į dubenį.
- Kad aš bijau, - atsiliepė mergaitė.
- Jei bijai, tai palauksi...
- Aš laukti nenoriu.
- Ak, galiu jau panėšėti.
Ir Skaudvilis žengė į sodą, lydimas bičių.
Duktė jį pasitiko, grobė medų ir spruko atgal. Pusiaukelėj staiga stabtelėjo, susiėmė už kaktos, atsisuko į tėvą ir tarė:
- Tai tavo bitės...
- Kas, ar jau pabučiavo? - paklausė Skaudvilis, kopinėdamas avilį.
- Taigi, kad jau, - ji sušliurpsėjo nosiuke.
Tačiau greit suspaudė dubenį, priėjo rami prie sesers ir tarė:
- Ištrauk gylį.
- Skauda? - tarė Valentina.
- Skauda, bet aš nerėksiu, - atkakliai pasakė Izabeliukė. - Tik kakta išsprogs dabar.
- Einam greitai į pirkią, - tarė Skaudvilienė, - aš tau peiliu žaizdą paspaudysiu - netins.
- Ir dar krienais ištrink, mama, - prisidėjo ir Valentina su savo patarimu.
Motina su mažaisiais nuėjo. Dabar jie ten gydysis ir ulios! Sodas buvo prisigėręs dūmų. Bitės šaudė, kaip šaudę, skrisdamos į žydinčias pievas, į šilus ir saulės nukaitintus šlaitus, kur kvepėjo čiobrai. O tenai, kažkur krūmuose pasislėpęs, tyliai vaitojo Tarzanas. Ties aviliu priklaupęs, Skaudvilis bumbėjo ir šnekėjosi su savim. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į dukterį.
- Kas yra, tėti?
- Koriai toki keisti, vaikeli. Toki keisti... Lyg nelaimė kokia...
- Ką čia, tėti...
- Ir aš žinau, duktė... Bet vis kažkaip neramu, lyg kokia ištiktis tavęs lauktų... Na, nesikandžiokit, bitelės, nesikandžiokit, kam pyktis!
Ir jis vėl riekė korius.
Per medžius nupūtė vėjas. Lyg kas būtų bėgęs viršūnėmis - jos sušnero, sušvokštė, lapai sumirgėjo spinduliuos ir vėl tilo. Kregždės gaudėsi ore, retkarčiais klykteldamos ir sprukdamos toli, toli į gedrų dangų ir į tą baltą aukštumų keliauninką debesėlį, kuris prisibijodamas plaukė, nes buvo pirmutinis visoje erdvėje, paskui lydimas trejeto kamuolaičių, garbiniuotų lyg ėriukai.
Antanas nusigręžė į Valentiną. Jinai stebėjo tą debesį. Bet ko ji taip žiūri, ko ji taip susigalvojus!
Jisai tarė:
- Valiute...
Susimąsčiusiam jos veide prabėgo šypsnis, tačiau jis neišblaškė ano susitelkimo.
- Ką ? - tarė jinai.
O jis nežinojo, ką sakyti. Valandėlę laukė sumišęs, norėjo tarti, klausti ko, bet nesuvokė - ko gi pagaliau klausti! Jis tik troško suardyti tą vidudienio rimtį, pilną bičių zyzimo ir varnėno švilpiniavimų.
- Koks debesis! - pagaliau tarė jis, kad ką pasakytų.
- O gal mes eisim į pirkią? - kalbėjo Valentina.
- Luktelk, duktė, - šūktelėjo Skaudvilis, - jau baigiu...
Jis uždarė avilį, sulygino šiaudus ir apjuosė viela. Įsirėžęs ėjo su gelda. Medų pastatė seklyčioje ant grindų - ten jau puotavo Izabeliukė su broliu. Juodu buvo jau pilni saldumo, dabar jieškojo ir rinko bičių duoną, kramtė ją su koriais ir, iščiulpę rūkštį, spjaudė vašką į lėkštę. Atsirado ir daugiau smaguriautojų - iš kluono, miegojęs apypietės, atėjo vyriausias Skaudvilių sūnus Petras, užkirtusiomis dar akimis ir su keliais dobilo lapais ant nugaros. Ir Magdė sukosi seklyčioje, stumdžiodama kėdes, ir piemenukas Jokūbas iš priemenės kyščiojo galvą į kambarį.
Grįžo Skaudvilienė su kreitele agurkų.
- Kad šveisim, tai šveisim, - tarė Petras.
Kelios smilios bitės įskrido pro langą ir suko aplink geldą.
- Kvailiukės, ko gi čia lendat, - barė Skaudvilis, - matote, kad jau pora prigėrė.
Meduje mirko kelios negyvos bitės - rado jos mirtį savo suneštam, iš tiekos žiedų kantriai surankiotam derliuj.
- Dabar visus prašom prie stalo, - ragino Skaudvilienė ir riekė duoną.
Tačiau ne visi ėjo. Jokūbas, nučiupęs korį, išpleškėjo rėkdamas į kiemą ir ten, pasisėmęs iš šulinio vandens, ėmė skonėtis. Magdė su pilna lėkšte nuniro kažkur į pašalį - buvo girdėti, kaip ji gardžiai čepsėjo ar virtuvėje ar priemenėje. Tas jos garsus valgymas, tur būt, prišaukė Tarzaną; iškankintas, su nuleipusia ausim jis užkėlė pirmutines kojas ant slenksčio.
Ir prasidėjo vaišės. Antanas pasikabino tiršto medaus ir rijo. Ir nenurijo - gerklę jam užgniaužė, pritrūko kvapo, akyse gi ištryško ašaros. Atrodė, kad ims ir uždus. Nejučiomis žvilgterėjo, ar kas nestebi: Valentina nusijuokė ir pripylė vandens stiklą.
- Kai kas mėgsta užsigerti, - tarė ji.
- Dėkui, - pasakė jis ir sunkiai nurijo pirmą, kąsnį, galvodamas: - Būčiau dar užspringęs, kad ko gero.
Ne, toliau medus nekliuvinėjo gerklėje.
- Mes dabar kaip meškinai, iškopinėję bites, - juokėsi Skaudvilis.
- Štai ir aš esu meškutė, - atsiliepė Valentina.
- Ir aš noriu, - trukčiojo už sijono motiną Juozukas.
- Ko nori?
- Meškutės.
Visi juokėsi, o vaikas žiūrėjo ir nesuprato, kas čia atsitiko. Jis pasitrynė nosį meduotu delnu, nuėjęs atsisėdo pas Tarzaną ir apsikabino jį.
- Rytoj būtų gerai nusiųsti lauktuvių seseriai Gertrūdai, - galvojo Skaudvilienė.
- Rytoj? - tarė jos vyras. - Turėsime daug darbo - visas dobilų sklypas jau bus išdžiūvęs.
- Valiutė gi tokia čia grėbikė.
- Mama! - užsigynė duktė.
- Vistiek bus laiko nusiirti.
Atėjus gale stalo atsistojo Izabeliukė. Ji žiūrėjo į valgančius, galvojo ir pagaliau nusprendė:
- Antanas gali palydėti, jei tau vienai nepatinka.
Ir apsisukus ji grįžo prie lango, motinos barama.
Vaikinas visas suliepsnojo ir užsigulė ant savo medaus, šaukštu skirdamas vaško gabalėlius.
- Ponas ir taip turi daug darbo, - kalbėjo Skaudvilienė. - Ak, nežinau, kas iš tos mano Izabelės išeis.
Ji baigė valgyti ir kalbėjo:
- Reikia jau ir apie darbą pagalvoti... Petrai, pasakyk, tegu. Jokūbas jau gena... Ir pačiam laikas... O aš tuo tarpu surišiu seneliui lauktuvių. Valiutei jis toks geras... Ką, dukrele, nuplauksi rytoj?...
- Galiu.
- Bet jei viena nenori...
- Dėdiene, aš laiko turėčiau, - tarė Antanas.
Ir nepasijuto, kai jį prakaitas išpylė. Ir kai jis ėjo namo ir Valentina jam panešėjo ryšulėlį, jis paklausė:
- Ar jūsų mama turi seserį kur nors netoli?
- Ten - puseserę.
Valentina parodė pro medžius stūkstantį bokštą.
- Gi ten vienuolynas.
- Uždarysim jus ten... Na, bet daugiau nelydžiu. Ir tėtis laukia gale sodo.
Iš tikrųjų - ko jisai ten žiūri į juodu, tasai Skaudvilis, žiūri atsidėjęs ir tarsi susirūpinęs.
Paėmęs ąsotį su medum, Antanas pajuto šiltą vietą, kur Valentinos buvo laikyta. Stipriai apgniaužė jis ties tuo daiktu raikštį ir eidamas laukais, tarp rugių ir linų, mąstė, kad šita šiluma teka į jį ir sklaistosi jam po kraują.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
