lt
VIŠKOSE
…straigelių choras gieda…
Bern. Brazdžionis
ANT sodo vartelių pasirėmęs, jisai žiūrėjo į dangų. Rytai buvo blaivūs, vakaruose gi kėlėsi debesis, juodas, neramus. Dumsteldavo lengvas vėjelis, sušniokšdavo vyšniose ir persimesdavo jį egles, su kuriomis susikuždėjęs bėgo ir nyko girioje, Ežero pusėje žalvarnio sparnų vasnojimas buvo lėtas, pailsęs ir toks taikingas. "Reikėjo gi čia to debesies", mąstė Antanas: dėl jo gali Valentina liktis namie, neateiti pas kleboną. Įsmeigė akis į jovaro viršūnę ir lygino, į kurią pusę tas juodas mūras slenka. Jis padangėse keliavo taip lėtai, kad iš pradžių sunku buvo pastebėti, ar jis artėja, ar iriasi pro šalį, o gal vietoje stūkso. Vaikinas nusigiedrijo ir guodėsi: "Lietaus nebus! Dangaus kalnai praplauks pro šoną". Apsisuko ant kulnies ir linksmai švilpiniavo. Jisai norėjo bėgti, šokinėti per griovius, raičiotis po šieną pradalgėse ir gulėti aukštininkas dobilų lauke, tarp samanių bičių. Troško šnekėtis, pasakoti niekus ir juoktis. "Jinai ateis", sakė jis ir žvelgė į duris, ar nepamatys Vincuko. E, juodu pasiaustų! Bet gonkose sutrepsėjo šeimininkė - ir jisai pro vartelius išnėrė į gatvę, smėlėtą, su giliomis provėžomis ir nušiurusiais žolės kuokšteliais.
Jis negalėtų tarti, kad nemėgstąs šeimininkės. Geriau pasakius, jautėsi jai nusikaltęs, turėjo negryną sąžinę: buvo tai toji pat moteriškė, kuri autobuse taip smarkiai ir kvapniai vėdavosi priešais jį. Tada jis savo dvasioj pašiepė ją, niekino, ir štai dabar jam rodėsi, lyg Šėmaitienė žinotų jo mintis, žinotų buvusį nedraugiškumą. Dėl to jis varžėsi jos akyse. Kai ji meiliai jam pasakodavo apie savo jaunystę ("Ak, ponas Antanai, ir aš buvau jauna"), apie sudraskytas Vincuko kelnaites, jis vengė tiesiai pažvelgti, stengdavosi stovėti ar sėdėti skersas ir domėjosi pralekiančia plaštake ar balzaminų šakomis, kurios už lango lingavo. Nūn išsisukęs nuo pavojaus, žengė viduriu gatvės. Jam buvo malonu kojomis giliai užkabinti smėlį, pasižiūrėti į smulkutėmis kruopelytėmis aplipusius batų galus. "Ne, debesis tikrai nuvažiuos į šiaurę! Kam jo čia reikia", stiprino jis save. Kregždės kilo aukštai į orą. Užpūtė pušų kvapas, kaitrus ir sausas. Vaikinas pasuko siaura girios juosta, įsibėgėjusia ligi paskutinių miestelio namų. Slidūs spygliai čiuženo po kojomis, buvo gera ir platu. Vis galvojo, kad jinai ateis, o gal ir jis pats ją išvys skubančią takeliu tarp medžių ir sušilusią, su mėlynu kaspinu plaukuose. Kėkštas pralėkė pro šalį, zylutė bėgo žeme ir stragiai krusčiojo uodegaite. Dieve tu mano, kaip dailiai ji geltona, su juodais plunksnų brūkšniais sparnuose... Sustojo, atsilošė į pušį; švelnia jos žieve skruzdė lipo į viršų. Retkarčiais ji stabteldavo, lyg paklydusi supleišėjusiuos grioviuos, pakraipydavo žnyples ir vėl kopė aukštyn, į žalią viršūnę skaidriam danguje. Pušys siūravo, glaustėsi, ošė svaigiai, tave ramindamos ir apkerėdamos. Antanas sekė, kaip jų galvos iš lėto susisiekia ir vėl skiriasi, pasijuto tarsi pats būtų siūbuojamas ir keliamas ar traukiamas iš kurtaus šulinio į šviesą, į aukštybių žydrumą. Bokšto laikrodis ėmė valandas mušti.
- Jau penkios! - krūptelėjo vaikinas ir apsižvalgė aplinkui.
Kielė stovėjo prieš jį, perkreipus galvą. Tarp šakų pralėkė genys ir vėl išnyko.
- Aš gi pavėlavau, - graudenosi Antanas ir skubėjo bažnyčios linkui.
Gatvės buvo tuščios. Rinkoje žolę pešiojo pora ožkų. Jos mekeno, pamatę jį, ir purtė savo barzdas. Nuo namų stogų nusileido šešėlis ir greitai tvindė erdvią aikštę. Debesies sparnas užgavo saulę, paglemžė ją po savim. Tamsus ruožas nuslinko ežeru ir bėgo prie vienuolyno, kurio bokštas dar skaisčiau sublizgo prieš apsiniaukdamas.
- O jeigu neateis jinai, - neramiai pakėlė galvą ir apsižvalgė Antanas.
Taip, ko jai ateiti! Vakar ją lydėjo inžinierius ir buvo po ranka paėmęs. Viešpatie, kaip smagu būtų ją po ranka turėjus! Jam gi teko Bronę Šveliūtę vesti ligi namų. Ji, toji Bronė, visą laiką šnekėjo apie jausmus ir sakėsi rašanti apysaką. O, Valentina, koks gražus jos balsas! Kai ji šypsosi, jos skruostai įsigaubia, ir nosis tada jai esti lyg tarp dviejų mažų kalvelių. Ir ji dabar neateis. Kas jisai jai? Sustojęs prie šventoriaus mąstė, ką jinai dabar veiktų. Išsiėmė veidrodėlį, pasižiūrėjo į save. "Koks išraudęs", tarė sau. Ne, jis prastų žmonių vaikas, ir jei turi truputį gabumo - ką gi reiškia gabumas šiuo atveju! Debesis slinko neskubėdamas ir, apsigalvodamas, traukėsi nuo saulės. Štai jo kraštas ėmė kaisti, žėruoti, ir šviesa vėl apsėmė žoles, namus ir žmones. Ūmai Antanas spragtelėjo pirštais: "Ateis! Ji nenorės kunigo nuvilti: taip gražiai jis prašė!" Ir lengvu žingsniu, pasispirdamas į akmenis, jisai lipo šlaitu, kurio viršuje stovėjo bažnyčia.
Kleboną rado ant bažnyčios laiptų. Sėdėjo alkūnes į kelius atrėmęs, galvą kumštimis suspaudęs. Jis žiūrėjo į šiurkštų granitą po savo kojomis ir nenugirdo ateinančio vaikino. Šisai sustojo, nenorėdamas drumsti kunigo Motiejaus. Plataus šventoriaus pakraščiuose augo dideli jovarai, kurių šakose varnos buvo susinešusios lizdus; jos kvarksėjo ir skraidė aplinkui. Smigo į žemę keletas geležinių kryžių: čia buvo palaidota pora parapijos iškilnesniųjų - dvarininkas, pralotas, dar Dievas žino kas, - o bendri kapai buvo už Kirbynės miestelio, sugulę miško šone: sumigusieji gali klausytis amžinos girių giesmės... Vaikinas bandė negirdomis prieiti ir atsisėsti šalia kunigo: tegu jisai nustebs, pakirdęs iš savo mąstymų.
Tačiau žvirgždas persmarkiai girgždėjo po batais. Ir varnos suskato nežinia dėl ko rėkti. Klebonas pažvelgė, nubraukė rankove per pakaušį, kuris žibėjo nuo spindulių. Jo akys buvo klaikios, lyg ko nesuprantančios. Jis pažino Antaną, pakilo nuo gaidų, kurias buvo pasėdęs, ir tarė:
- Sveikas, jaunas žmogau! Kur daugiau?
- Nežinau. Bet ji netrukus turėtų būti čia.
- Ar šnekėjaisi?
- Su kuo taip?
- Na, su kuo! Ogi su Valentina!
Kaip tu galėtum nesišnekėti su tokia mergaite, - rodos, sakė atviros kunigo Motiejaus akys!
- Sėskis šalia, - tarė jisai, grįždamas ant gaidų... - Dievo galybė, Dievo galybė!...
- Ką taip sudūmojot?
- Ak, jaunas žmogau, visko prisigalvoji. Nūn sėdžiu štai ant laiptų ir mąstau apie Viešpaties kelius. Sunkūs tie jo keliai, ir aš daug ko nesuprantu... Daug ko nesuprantu...
- Nereikia perdaug komplikuoti pasaulio.
- Aš nekomplikuoju. Aš noriu atmesti visas smulkmenas ir pamatyti tik aiškiausias gaires. Ir man pasirodė, lyg būčiau pamatęs... lyg būčiau pamatęs...
- Nagi, sakykite...
- Taip, nūn skelbia šimtus išminčių ir mokslų. Tačiau yra ne šimtai pulkų, bet tik du: tie, kurie su Dievu, ir tie, kurie be Dievo. Nėra jokio tarpo, jokio vidurio tarp šių dviejų. Yra tik du šitie pulkai, o visa kita nesiskaito.
Ir jis griežtai pertraukė pirštu per akmenį, tarsi išbrauktų visus, kurie siūbuodami vaikšto tarp šitų dviejų pasaulio jėgų.
Jis tarė:
- Visi tie viduriniai pila savo alyvą į šėtono katilą. Ir nežinia, kaip visa tai baigsis. Baisu darosi, kai žiūri tolyn prieš save.
Antanas tarė:
- Nėra man abejojimo: nugalės Dievo žmonės.
- Nugalės! Lengva pasakyti - nugalės!
- O, klebonėli, jūs netikite Kristaus pergale žemėj?
- Kaip neabejoti man, jei pats Jėzus nežino.
Jo balsas nutilo graudžiai, skausmingai.
Antanas nustebęs žvelgė į jį, susitraukusį čia ant laiptų ir dvasioje kankinamą.
- Jis nežino, ar ras tikėjimo žemėje, kai ateis, - kalbėjo klebonas, sekdamas varnų plasnojimą.
- Aš manau, kad jis ateis, kai visos tautos bus apkrikštytos...
- Taip yra parašyta, jaunas žmogau. Bet mano dvasia nerami: kas pasakys, ar tos apkrikštytos tautos su laiku nepamirš krikšto, ar bažnyčios nebus sugriautos ir niekur pasauly neskambės Dievo giesmės. Ir tada gali ateiti Kristus, atėjęs nugalėti - bus tai Dievo prievarta, o ne laisvas žmonių pasidavimas. Todėl Viešpaties karalystė gali ir neišsipildyti šioj žemėj: ji čia gali visai išnykti. Ar rasiu dar tikėjimo žemėj, kai ateisiu? - klausia savęs Kristus, abejoja ir nežino.
- Kaip tada žiūrėti į Petro nenugalimą uolą?
- A! Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo Ecclesiam meam...
Čia jis ištiesė kaklą.
- O štai ir ji.
Laiptų viršuje pasirodė šviesūs plaukai, išsinėrė pečiai ir krūtinė. Per dvi pakopas plačiu žingsniu jinai pasišokėjo aukštyn, atsistojo šventoriuje ir dairėsi. Už jos snaudė girių viršūnės ir dunksojo debesis, nusviręs į šiaurės pusę. Pamačiusi kleboną su Antanu, sumojo plaštaka ir iš tolo šaukė:
- Ar seniai laukiat?
- Gero žmogaus visados lauki, - atsakė klebonas.
- O aš visą popietę svarsčiau, ar lis ar ne, ir vis pykau.
- Ko, vaikeli, pykai?
- Pykau, kad lyti gali.
Antaną paėmė juokas: abu juodu šiandie sekė dangaus kelius.
Stovėdama priešais, ji giliai atsikvėpė, metė žvilgsnį į čiurlių lizdus.
- Lipam, vaikai, - tarė klebonas. - Pažiūrėkim, ar dūdos neužkimo.
Pasibruko jis gaidas po ranka ir vedėsi savo klausytojus į šonines duris. Prieangyje gulėjo senas baldakimas; jo gėlės buvo nublukę, avinėlis nusišėręs ir apdulkėjęs. Laiptai sunkiai girgždėjo po kojomis. Jų balsas kilo nejaukiai ir atliepė tamsiose, voratinklių pilnose kertėse. Atrodė, kad iš tų kerčių nubunda didelės akys, stebisi prižadintos iš miego, tyliai kuždasi ir vėl grimsta šešėliuose. Valentinos ranka kilo nuslidintu turėklu į viršų, o Antanas sekė paskui ją ir norėjo lipti ilgai, ligi pat bokšto viršaus ir dar toliau.
- Mes čia it kalėjime, - prabilo ji.
- Tuoj baigsim kančių kelią, - iš viršaus atsiliepė klebonas.
Jis buvo jau užlipęs ir pravėręs duris į viškas.
- Lįskite pro šitą skylę - toliau bus šviesu, - jis kalbėjo ir laukė, kol anuodu sueis.
Paskui jisai užsirakino duris, priklaupė prieš altorių ir užvertęs galvą stebėjo žibančias, šaltas dūdas.
- Ar gerus turi raumenis? - negarsiai paklausė jisai Antano.
- Pusėtinus!
- Tai duosi jėgos dumplėms. Ar moki?
- Vis kaip nors...
- Štai, šitaip, - tarė Valentina ir prisiartinus parodė.
Paskui ramiai ji žvelgė į vaikiną, atsirėmė į sieną ir pasirengė klausytis. Kunigas Motiejus iš pradžių išmėgino čia vieną, čia kitą motyvą, nutilo ir vartė gaidas. Atidėjo į šalį jąsias, užsimerkė ir paėmė psalmę "Dixit Dominus Domino meo..." Iš pradžių grojo lėtai, susigalvodamas ir įsiklausydamas į atskirus garsus, sekdamas, kaip grynai jie skamba vargonuose. Toliau ėmė tekėti iškilmingi, vėsūs aidesiai, nykiai ir galingai prabilo po šituos tuščius skliautus. Kunigas Motiejus žodžiais pritarė muzikai - balsą jis turėjo seną, nemaloniai gergždžiantį, bet į savo giesmę jis sudėjo visą širdį ir buvo sujaudintas tais didžiai skambančiais pranašo žodžiais. Kai kunigas sakė apie rūstybės dieną, kurioje bus sumušti karaliai, pro jo sumerktas akis žengė kariuomenės, jojo su žėrinčiais šalmais valdovai, o vėliavų plevėsavimas liejosi su metaliniais vargonų balsais. Jisai regėjo ir vinguriuojantį tarp tyrlaukio krūmokšnių upelį, iš kurio kelyje geria tie, kurie pakels galvas. Ir savo muzika stengėsi priminti vandens skaidrų čiurlenimą ir kaitroje ištroškusių žmonių skubėjimą prie šaltos srovės.
Baigęs psalmę jis nenutilo, viena ranka sklastė gaidas, o antrąja spaudė klavišius, leisdamas netvarkingai šaukti kuriai nors dūdai. Dabar štai jis garsus suderino, ėmė skambėti neramus, prislėgtas vaitojimas ar gailestis. Tarsi žmogus ten graužtųsi, kankintųsi, jo dvasia būtų sudrumsta ir prislėgta. Tačiau pačios muzikos išreiškime girdėjai giedrią jėgą, sveikatą ir dvasios pilnybę.
- Ar žinai autorių? - pasilenkus sukuždėjo Valentina.
Iš abiejų pusių du susiraitę, ilgi plaukų pluoštai svyrojo ant smilkinių jai.
- Ne, - atsakė Antanas.
- Bacho choralas "Kur aš nubėgsiu?" O paskui, rodos, girdėsim Francko "Pastoralę".
Vaikinas atsidūsėjo, džiaugsmas jį ėmė ir dėl šito rimto, gilaus Valentinos žvilgsnio ir dėl tos išvidinės stiprybės, kuri glūdėjo muzikoje.
Nūn pasiskardeno abejojantis, švelnus balsas - rodės, kad bijo prabilti ir skambėti šitam svetimam pasauly, ištrauktas iš sapnų glūdumos.
Vėl atsisuko jinai:
- "Pastoralė!"
Grynas ir giedrus skambesys atsiliepė iš tolo. Antanas prisiminė piemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiems žaliems medžiams ir pilkiesiems ėreliams. Štai garsai pasikeitė, jie tapo neramūs, greiti ir krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais. Jisai matė palšus klodų sluoksnius, tamsiais protarpiais griūvančius vienas po kito. Jo galvoj šmėstelėjo Čiurlionies paveikslas - jis pats negalėtų pasakyti, kuris. Kažkas žalia ir šėma susimaišė jo vaizduotėje. Jis su pavydu žvelgė Valentinai į pečius: jie taip ramiai kilnojosi ten priešais jį. Taip, suvokia ji kitokią prasmę visų šitų andantino, allegretto ar stoccato. Ir kai kunigas Motiejus paėmė pianissimo, jinai pasižiūrėjo į vargonus lėtu žvilgsniu ir pritardama linktelėjo galva. Tačiau muzikantas nesidairė į šalis; jis atrodė pamiršęs ir sienas, ir šituos du žmones, ir net pačius vargonus, o vaikščiojo ir grimzdo savo melodijose... Vėl atsiliepė piemenėlis pagiryje. Jis grojo vis padažiau - ir švelniai, švelniai užgeso jo daina.
Kas toliau prabilo, vėl buvo pilna jaunystės, giedrumo ir plūstančios šviesos. Vaidenos, kad du žmonės eina patenkinti, eina žaismingu žingsniu erdviam pasauly, eina pasiekti svaigios laimės. "Kelkitės, budėtojo balsas jus šaukia", skaidriais balsais bylojo, ir malonus šiurpas nupurtė Antaną. Nusilenkė nuo viškų, žiūrėjo į taką bažnyčioje nuo durų ligi altoriaus. Ir štai iš šito choralo melodijų išsiskyrė sužieduotiniai, gaivūs, žaisdami žengė altoriaus linkui... Ilgas pabaigos gaudimas nusitęsė kaip baltas nuotakos šydas. Ir ji stovi tenai, šviesi ir graži, ir jisai jaučia, lyg būtų šalia jos. Štai mielos rankos paliečia jį už peties. Dieve tu mano....
Tikrai jį palietė.
- Ponas Antanai, - sakė Valentina.
Jisai atsisuko. Pasikišęs po pažaste gaidas, klebonas lipo žemyn. Muzika, kuri dar gaudė jam ausyse, jau buvo užmigusi bažnyčioje. Skliautai buvo ramūs. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios. Pro langus mušėsi linksmi spinduliai ir žaidė ten žemai, tarp vėliavų.
Antanas norėjo tarti gerą žodį klebonui, tačiau, žvelgęs į jį, tokį rūpestingą, savyje paskendusį, nieko nepasakė. Kunigas Motiejus klupštelėjo prieš altorių, dideliu raktu atsidarė duris, ir taip visi trys nebylūs nusileido į šventorių.
Ilgais sparnais švaistydamiesi aplink bokštą lakstė čiurliai, lakstė ir plasnojo prisisegę prie savo lizdų palėpėse.
- Ech, vaikai, vaikai, - prabilo klebonas, traukdamas saulėtą orą į krūtinę.
Ir geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis įsižiūrėjo į juodu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
