lt
MĖLYNASIS KASPINAS Kiekvieną žydintį pavasarį mes bėgdavom prie atsibudusio upelio krašto ir nešdavom laivus ir klegesį, ir skiedras į mūsų vaikišką pavasarį. Mes trokšdavom, kad mūs laivai laimėtų mėlynąjį kaspiną. O tolimas ir vaikiškas gimtų namų pavasari! Kaip greit sudužo pirma upokšnyje Titanika. Kaip greitai liūdesys įsiskverbė į mūs gyvenimą ir laimėjo mėlynąjį kaspiną. KAM? Kam atėjai šiandien į pilką žemę, kūdiki? Kam nešviesa žiauri turės paliesti mėlynas akis? Juk visos tavo kūdikiškos mintys ir svajonės pirmų žaislų sudužime numirs: kažin kur didelėj kovoj sukris švininiai kareivėliai, kažko į prarają kaladžių miestai grius; į karstą virs lopšys... Kai atsigrįši vėlei - baisi kančia uždengs žydriąsias kūdikio akis. AR IŠDRĮSI? Ar tu išdrįsi, eidamas pro žemės tamsą, paimti šviesą į pavargusias rankas? Nes ji yra liepsna. Tikra liepsna negęsta niekad, bet paliesta nudegina rankas. Ar tu išdrįsi ją paimti, kad sudegtų rankos, bet kad matytųs užmiršti ir einami keliai. Kad vėl vaidentųsi beribis skausmo laukas, kurį jau lopšyje nešei. VAIKYSTĖ Auksinėj karietoj pravažiavo baltos vaikystės dienos su daugybe tarnų ir lekajų. Keturi žirgai jas nešė viesulais į tolimą nepažįstamą šalį. Niekuomet negrįš auksinė karieta tuo pat vieškeliu - tik apsiniaukę bus svetimi dangūs. Kaip rudenio ryto migla aukštybėn kils dulkių debesys, ir juose paskęs vaikystės atminimai brangūs. VAIKYSTĖS MIEGAS Ar jūs atsimenat vaikystės miegą be rūpesčių, atodūsių ir be sapnų? Kai viskas, kas nėra tyla, palieka jūs kambarį ir greit išeina iš namų. Aplinkui jus sustoja - eit, kas ėjo, uždaro motina bais' atsargiai duris. Už lango tik kvatoja kvailas vėjas, tik kartkartėms šviesos šešėlis siena nusiris. Ar nenorėtumėt sapnuot vaikystės miegą kaip pasaką gražiausią iš fantazijos šalies? Užmiršti viską, kas nemiela, užmiršt plakimą nevilties - ir vėl miegot vaikystės miegą pas gimto namo užsklęstas duris. SKAUSMAS Norėjau aš priglausti visą žemę su lobiais: auksu ir anglim, bet dienos buvo neįžvelgiamai užtemę - išroviau skausmą su šaknim. Šiandien jis auga užmirštos vaikystės soduos ir siekia Viešpatį šakom. Pilni, pilni skausmų aruodai, ir akys tvinsta ašarom žvilgiom. MOTINAI Surasim vieną kartą nuostabų pasaulį, mama, toli nuo žemės ir dienų tėkmės baisios. Mes pastatysim mažą iš keistų gintarų laimės namą, ir mums per daug bus neaprėpiamos šviesos. Ant stalo rasime gėlių mažutę puokštę nedūžtančio kristalo vazoj. Ir, paskutines ašaras nušluostę, regėsime, kaip leidžias uždanga ant žemės kruvino ekrano. O ten kažin kas šauks dar: "Mama, mama!" Sudegusių namų pilkuosius pelenus žarstys, keliaus per žemės klaikumą beprasmę, ir nevilties bedugnėn links gyvenimo svirtis. Iš amžinų fontanų trykš gyvybės eleksyras, žiedai Mefisto rankoje nevys... Ir vieną vakarą, gal svetimą, vėlyvą, atidarysime į nuostabų pasaulį, motina, duris! SVAJOTOJAI Mes einame į tyrlaukius, kur nė žolė neauga, į dykumas, į tundras, į Sacharą. Mes einame svajonių parsinešti į mūs sunkaus gyvenimo oazę. Mes nešam viską, kas gražu ir šventa, ko dar žmogaus ranka nepalietė žiauri ir neišliejo pragarišką kerštą baisi, ne žodžiais, tik darbais išreiškiama mintis. Mes einam atsinešti sau galėjimą gyventi iš ten, kur mirtį neretai suranda karavanai dideli, kur tiktai mulai ir kupranugariai išeiti gali dykumų kely. LAIŠKAI Skiriu A. M. Yra laiškai, laiškai kaip talismanas laimingai bėgusių dienų, o tas gyvenimas toks drumzlinas ir nepramatomas tarp liūdesio ir skausmo vandenų. Yra laiškai, laiškai, kuriuos neši kaip talismaną pro bombas, vėją ir audras. Tartum gyvybės ritmas jųjų žodžiai Tau į širdį plakas, kurių pasauly niekas nesupras. Yra laiškai. Ir juos neši per kraujo tvaną lyg šventą, šventą talismaną. ŠEŠĖLIAI IR MEILĖ Mes žaidžiam žmonėmis, ir žmonėmis galingais. Mes žaidžiam vakarais tyliais arba vidurnakčiuos giliuos, kada suminga žvaigždės ir kai matyt ženklai ateinančios audros. Dažnai išjojame narsiais kareiviais į žūtbūtinę kovą su gyvais žmonėms, bet dar dažniau mes pasivertę vėju pabarškiname rudenį į mylimos duris. Ir jeigu mylima neišsigąstų ir neuždegtų kambary šviesos, gal vėl šešėly meilė suliepsnotų kaip kitados. Mes žaidžiam žmonėmis ir žaidžiame karaliais, kada suminga žvaigždės danguje. Ir rudenį tik žaidžiam meile, kai jūs - kovojate ir mirštate už ją. AKMUO Riedėt pavargęs nuo aukščiausio kalno, sustojo pailsėt po samanom tiktai. Praeiviai gulintį negailestingai spardo ir keikia jį piktai. Šiandieną akmenys pasaulyje visam į akmenis atvirto: puikiausi rūmai vien griuvėsių apleista krūva. Tenai, kur sklidinos sidabro taurės dužo ir žvangėjo, šiandieną kaukia pririštas šuva. Žmogaus širdis kadais (matyti!) akmeniu buvojus - šiam amžiui liko vėl akmuo, tik niekas jos nespardo kojomis, nors žmogiška širdis - riedąs akmuo. POETO PLUNKSNA Ant stalo jo pavargus ilsis plunksna iš po sunkiųjų nemigo naktų. Kada svajonės nemige pabunda, kaip didelė esi, poeto plunksna, tu! Ir meilę, širdgėlą tu moki išsakyti, ir verkt su vėjo ošimu. Jaunatvišku klegėjimu pavasarin išskristi, aplink nors šalta ir tamsu. Jūs ilsitės abu po nemigo nakties pavargę: poetas ir metalo plunksna, laistyta krauju, kol vėl mintis pasibeldžia į jūs pastogę ir žadina užmigusius miegu saldžiu. Tada pakylat jūs iš purvinosios žemės, išeidami naujų svajonių parsinešt, ir prirašytais lapais grįžtate į žemę sapnų takais klajoti žmones vest. Kaip didelė esi, poeto plunksna! Žvaigždynams, saulei tu ne per maža! Tik skaudžiai tu poeto širdį virpini, kada krenti iš rankų tardama: "Gana!" FABRIKE Rūstaus metalo sukas ratai dulkėti, purvini. Trumpa diena, su saule ir su rytu, begarsiai praeini. Įsisuka svajonė tarp grandinių - daina suskamba neišsakomai kimi. Tarp ūžesio mašinų metalinių svajonėse paskęst imi. Iškyla miestai, lygumos sapnuotos, Taurakalny karaliais vėl žaidi. Baltutės sniego pilys paauksuotos ir Užvingio šilai nakty juodi. Tyliai ištrauki sulankstytą lapą svajones ir sapnus ir Vilnių užrašyt, ir paslaptis visas, kur slepia begalio ilgesio širdis. Bet sutraška ir krinta grandys... Rūstaus metalo ratai vėl iškyla dulkėti, purvini... Svajonės mirštančios begarsį šauksmą grandinių lūžime girdi. Ir praslenka šešėliai tamsūs auksinių dulkių alkani. Trumpa diena, su saule ir su rytu, begarsiai praeini. ILIUSTRACIJA IŠ "ARS AMANDI" Jis tuoj nueis ir tars tuoj paskutinį žodį: pratars, ir ašara ant tavo veido užrašys. Geltonos kasos ir ilgesiu pasruvę akys jo veidą migloje, tarytumei pro pilką šydą, pamatys. Priglausk jau paskutinįkart prie jojo savo veidą ir įsidėk paveikslą jo akių į jauną širdį, kad neštum per audras, per rudenį ir vėją jį - savo mažą brolį širdy. TYLA Medžių šakose sumigs pavargę paukščiai, vėjas į bedugnę nusiris, užsidegs žvaigždelės danguje taip baugščiai ir į miglą eis gimtasis pagirys. Širdyje suplaks gyvybė paskutinį kartą, kraujas gyslose atšals ir sukrešės, paskutinį žodį, iš širdies išrautą, užrašyti lapan stingstą rankos sieks. Ten jau bus sužibę paslaptingų miestų, kaip bažnyčių žvakės, tylūs žiburiai, kad tylos beribės niekas neišplėštų, augs ant mano kapo kadugiai. KAPŲ PAVĖSIS Tylus kapų pavėsis, išsaugotas aukštųjų medžių. Kiekvienas sąnarys atvėsęs, kiekvienam ištarta: "Atleidžiu". Aš pasiilgau žemėje pavėsio, ramaus kapų pavėsio - čia niekas miegančios ramybės neišplėšia. Tik aš norėčiau rasti tą pavėsį kažkur toli... Pagėgiuos. GLUOSNIAI Prie upelio, kur, romantiką pamėgę, gluosniai vandenin sumerkdavo šakas, suskambėjo burtų žodis ir žiedais nubėgo per pavasario lankas. Bėgo, ir nubėgo, ir daugiau negrįžo: mažo upelio vėsumą gluosniai saugoti paliko. RUDENS DAINA Aplink ruduo. Ir pilkas rudenio dangus Užnuodijo tau širdį. Išeik, išeik! Tave vilioja tie takai, kuriais nuskrido paukščiai Nuskrisk su jais! Gyvenimą, kaip pralaimėtoją, parmesk po kojom Ir eik ir eik! Į amžinų pavasarių ir amžinų svajonių šalį Nueik, nueik! Teplakas rudenio pavargę lietūs - Ne tu su jais! Teapsidrabsto žemė rudenio purvais Juodais, juodais! Nukritę lapai praeiviams sušnara po kojų - Nukris ir jie su jais! O tu, palikęs rudenį ir tolį, Išeik, išeik! Tik rudenio bevilčiai lietūs Šnarės, šnarės! Ir tau širdies gelmėj pasaulio sielvartą Kalbės, kalbės! RUDENS VAIKAI Kai ateina minkštas ir švelnus pavasaris ir tartum maži stebuklai kalas pumpurai, aš esu praėjęs žalią vasarą ir matau, kaip žaidžia pakelėse rudenio vaikai. Nesikalkit! Nesikalkite, žiedai, į saulės šviesą: verčiau likite žalsvom dėmelėm ant šakų, - į jūsų bundančią ir bręstančią gyvybę tiesia rankas būriai rudens vaikų. KASDIENĖ DUONA Sunki, juoda kasdienė mūsų žemės duona, žudikė mūs svajonių ir sapnų. Aukštai padangės mėlynuoja, o aš kasdienės duonos atsinešt einu. Iš dulkių, iš aliejų ir iš ratų iškrinta duonos trupiniai. Renki. Ir niekas čia tavęs nemato, ir tu pro pilką langą nematai, kad nužydėjo mėlyni dangaus skliautai. AR AŠ GALIU? Ar aš galiu išeit iš žemės, kad žemė - liūdesys? Ar aš galiu išeit iš žemės, kad aš - to liūdesio dalis? Ar aš galiu rašyti džiaugsmą, jeigu gili kančios raidė yra žodelyje trumpiausiam? Ar aš galiu rašyti džiaugsmą, jei liūdesys yra gegužyje ir sausy?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
