lt
BORIS PASTERNAK HAMLETAS (IŠ "DAKTARO ŽIVAGO") Triukšmas baigės. Išeinu į sceną, Ir į durų staktą aš remiuos, Gaudau tolimąjį aidą, - kas gi Lemta mano amžiui ir dienoms. Į mane nakties niūrumas kreiptas Su binoklių tūkstančiais ašy. Jeigu, Tėve, Viešpatie, Tu geistum, - Pro mane šią taurę praneši. Man patinka kietas Tavo planas Ir šią rolę sutinku vaidint. Bet dabar vaidina kitą dramą, Šitą kartą rolės man neskirk. Bet veiksmus nustatė jau likimas, Kelio galo mums nebepakeist. Vienas aš. Aplink - fariziejizmas. Išgyventi - ne lauku praeitJAPONIŠKIEJI HAIKU
Haiku, arba hokku, yra trumpiausia japonų poezijos forma, einanti šimtmečiais per generacijų generacijas iki mūsų dienų. 1957 m. Japonijoj buvo leidžiama apie penkiasdešimt žurnalų, skirtų haiku menui. Visi tie žurnalai ir finansine prasme sulaukė pasisekimo.
Haiku yra trijų eilučių, septyniolikos skiemenų visiškai išbaigtas eilėraštis. Pirmoji ir trečioji eilutė turi po penkis skiemenis, o antroji - septynis. Haiku eilėraščiuose rimas nenaudojamas, išskyrus atsitiktinius atvejus arba vidinius rimus bei aliteracijas, susidarančius savaime, kiekvienam japonų kalbos skiemeniui baigiantis viena iš penkių balsių arba raide ,"n", kuri skaitoma atskiru skiemeniu ir tariama taip, lyg po jos būtų balsis.
Kadangi haiku forma yra labai trumpa, jos eilutės originale dažnai būna tik pirmų gramatinių sakinių fragmentai. Skaitytojas patsai turi užpildyti dėl fragmentiškumo susidarančias "tuštumas", iššifruoti telegrafišką stilių. Pažodinis haiku vertimas atrodytų maždaug taip: "Prasideda / ruduo / jūra / taip pat / ryžių laukai / vienas / žalia". Todėl čia spausdinami haiku vertimai yra laisvos adaptacijos. Tačiau ir iš jų galima susidaryti vaizdą apie nepaprastą šios klasikinės japonų poezijos formos subtilumą, trapumą, .gamtos detalių pastabumą, priešingybių bendrumą ar analogiją žmogaus gyvenimui. Haiku originale neturi pavadinimo, bet iš kokio nors atskiro trieilio žodžio nesunku suprasti, [apie] kokį gamtos reiškinį [kalbama], o gamtos reiškiniai yra pagrindinis haiku turinio elementas. Šioji japonų poezijos forma nelaikytina alegorija, greičiau - žodiniu gamtos piešiniu.
Didžiausias haiku rašytojas ir poetas, sukristalizavęs jų stilių, buvo Basho (1644-1694). Jisai turėjo ir mokinių, kurie taip pat tapo žinomais haiku rašytojais: Etsujin (1656?-1702), Kyorai (1651-1704), Yaha (1662-1740) ir kiti. Laiku ir garsu Basho pasekė Buson (1715-1783), bet žmonių labiausiai mėgstamas buvo nelaimingasis Issa (1763-1827), mažiau poetiškas už pirmuosius du, tačiau artimesnis paprastam, eiliniam piliečiui.
Buson bent vienu atveju bandė sulaužyti griežtą haiku formą, parašydamas trieilį tokia skiemenų tvarka: 11, 8, 5. Po vieno bandymo eksperimentų jisai atsisakė. Bet nepaisant to, kaip pripažįsta specialistai ir vėlesnių laikų haiku kūrėjai, hokku išlieka savimi ir tada, kai nuklystama nuo griežtos skiemenų formulės. Todėl kai kurie haiku vertėjai į anglų kalbą, pavyzdžiui, Harold G.Henderson, ne visada laikosi nustatyto skiemenų skaičiaus. Vertimams jie duoda pavadinimus ir pirmąją eilutę rimuoja su trečia. Pasinaudojimą vertėjo laisve jie aiškina tuo, kad tiktai originale haiku gali atrodyti visiškai išbaigtas poezijos gabalas, o vertime išbaigimo įspūdžiui sudaryti rimas iš tikrųjų padeda. Originaluose nėra ir skyrybos ženklų, juos atstoja vadinamieji ,"kireji" - neišverčiami žodžiai, nurodą nebaigtą sakinį ir prisidedą prie šių trieilių ekspresinės jėgos.
Ezra Pound inspiruoti imažistai, neimituodami forminės haiku struktūros, bandė pasiekti haikiškų rezultatų.
MORITAKE * * * Nukritęs žiedas, sugrįžtąs į šaką? Ne! Balta peteliškė. BASHO * * * Į gražią vazą pamerkime šias gėles, nes ryžių nėra. * * * Jūra tamsėja... Laukinių ančių balsai - skrieją ir balti. * * * Sningantį rytą aš nekenčiu juodvarnio.. Bet jis gražus! * * * Sniegas, į kurį žvelgėm abu, - ar šiemet jis vėl iškrito? ETSUJIN * * * Žvaigždėta naktis. Kvaila moteris šnabžda: "Uždegti lempą?" KYORAI * * * Penki ar šeši liekam suversti krūvon. Palinkę gluosniai. YAHA * * * Vienišas skėtis temstant slenka pro namus. Pirmasis sniegas. BUSON * * * Naktis praėjo: ant pūkuoto kirmino rasos lašeliai. * * * Man, kurs išeinu; tau, kuris pasilieki, - mums - du rudenys. * * * Du varpų balsai, šneką saulėleidyje… Ak, vėsi kalba! * * * Pasenę gluosniai... Mąstau: ilgas bus kelias, kai jūs nueisit. GYODAI * * * Krintantys lapai puola ir klojas; lietus plakas į lietų. ANON * * * Atverta burna, drauge, parodo vidų. Negudri varlė! SEIRA * * * Žiūrėk į žvakę! Koksai alkanas vėjas medžioja sniege! ISSA * * * Aplanko kapus... Nurodydamas kelią... Šeimos pasenęs šuo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
