ANTANUI ŠKĖMAI
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
bet piktą džiaugsmą numirti.
Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio: pavasary saulužė ištekėjo už svetima kalba prašnekusio mėnulio. Mirtis yra iškrypėliai malūnai, už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę: vidurnakty išslinko mergina slapta sumalt padienio darbo grūdus. Mirtis yra fanatiški artojai, apakęs kraujo sakramentas su žeme: kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių ir dūžta atsimušę į cementą vakare. Mirtis yra į frontą sugrąžinti pikti ir ciniški kareiviai su medaliais: į šviną puolė išbadėjus mergina, netekus ašarų išverkti savo daliai. Mirtis yra pageltę manuskriptai, senųjų knygų tituliniai lapai: pelėsių kronikon ir išnykimo daton surinko žilas Vilniaus antikvaras. Mirtis yra į patį žemės turtą ištįsusių kolonijų žemėlapiai: į prievartą paklojo Marija - į krikštą - savo kūno liemenį. Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti naujų respublikų vardai istorijos žabangon: netekus žado, klupo negrė Marija, suspaudus ankštą amuletą rankom. Mirtis yra sunaikintos valstybės, žemėlapiuos ištrintos upės iki marių: dainuoja sausrą negrė Marija lelijų, ledo ir lietaus kalba. Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens, archyvuose neblunkantis koliažas: su saule atsikėlė mergina, su sauluže atsigulė į patalą. Mirtis yra prieš juodą arba baltą alyvų kalną ir ugnies pamokslą: dainavus sausrą, gimdo Marija į mirtį, kaip išnykusį gamtovaizdį. I Žalios, žalios! Aš noriu tik žalios uždengti blankančiam beržų sentimentalui, šiurkščios kaip milas šiaurės mėnesienos. Aštraus, aštraus! Aš noriu tik aštraus per Dievo smurtą susapnuotą kūną į sapno vėsumą skalaujančio likimo smūgio. Staigios, staigios! Aš noriu tik staigios, šaltos kaip ledas mėnesienos kilpos ant skausmo nesuvokusios, sutraiškytos galvos. Juodos, juodos! Aš noriu tik juodos, mėnulio plaštakom į sapną apimtos, į Dievo masę dūžtančios avarijos. II Žemyno balsas meldžiasi keliautojų, žemyno balsas šaukias avantiūros. Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska mirties sezoną pakeliu į lūpas. Turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros, turėjai būt sidabras, gipsas ir vanduo. Lyties prisikėlimo aktui kruvinam žemyno torso - džiaugsmą akmenėjantį grąžinkite į šiaurės mėnesieną. Likimine ranka išraižytam žemėlapy žemyno balsas šaukiasi ekskursijos, žemyno balsas stiebiasi iš ūkanų, žemyno balsas auga iš Nedievo. Šaltos, šaltos, aš noriu tik šaltos, žalios rugsėjo mėnesienos ir vario plokštėje - intaglio - žemėlapio, į kraują įsiliejusio. Pilkos, pilkos, aš noriu tik pilkos rugsėjo saulės pakylėjimo ir atvožtajam kaulų rezginy žemėlapio, iš kraujo išsiliejusio. Žemyno balsas puola į keliautojus, žemyno balsas leidžias avantiūron. Lyties prisikėlimo aktui kruvinam turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros. Žemyno balsas, tapęs kūnu ir lytim, prieš aktą paryčiui isteriškai suspiegia: varinėj plokštėje - intaglio - įnirtęs Dievas ritualo vidury atšaukia masei numestą išganymą. Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska mirties sezoną grąžinu į Dievą. Neimsiu kasdienybės konkretumo, neimsiu vynuogės išnokusio ovalo. III Marija lyčiai sutvertoji Marija kilus iš tiesos Marija negre kruvinoji puta išplaukia ant bangos Marijai kūno plotas sučaižytas liemuo Marijai vardas duotas Marijai gims vanduo Marija mirčiai pasikloji aštriais bizūnais užplakta Marija Afrikos pilnoji Marija džiaugsmui išduota Marija sveiko oro Marija duok lietaus Marija kūną kloja Marija iš Sūnaus IV Nesimeldei į kasdienybės konkretumą, į vynuogės išnokusį ovalą, ir taip mirties sezoną sutinku kaip įmestą prieš uždangą finalą. MIRTIŠKOJI Patrauksiu į kraštą belaikę valandą negre Marija Kasyklose kasa anglis ir užkasa plaukus Marija Ten vaikšto mirtis Jie renkasi vyrus Marija Ir kirviais iškirtusi duobę įsako ilsėtis Marija Vidurnakčiais atneša laiškus iš gimtojo krašto Marija Liepsnojančioj saulės laidoj šaukiasi gaisro kaimynai Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija Motina liko viena Iš darbo tėvas negrįžo Tarnaitė seniai ištekėjo Kai baigėsi karas Marija Pilkoj atvirutėj iš Lomžos ji siunčia labanakt Marija Kasyklose kasa anglis Ir užkasa plaukus Marija Retėjantis vyrų būrys sekmadieniais traukia į smuklę Užkimę balsai dainuoja kaip Nemunas plaukia Ir skaito vidurnakčiais laiškus iš gimtojo krašto Marija Į vėstančio vakaro lietų ji dairos išlyjančio veido Liepsnojančioj saulės laidoj tėvas iš darbo negrįžo Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija Seno apsiausto sagas kelionei siuva Marija Ir laukia pavargusių žingsnių į laiptus duris atsivėrus ir laukia pilkoj atvirutėj labanakt iš Vilniaus Marija Plantacijų šmaikštūs bizūnai prakerta odą Marija Kasyklose kasa anglis ir užkasa plaukus Marija Ten stovi mirtis Ji geria ir geria degtinę Nuo saulės akis prisidengus ji moteris renkas Marija Pilkoj atvirutėj iš Lomžos Ji siunčia labanakt Marija Paliepia sukąsti dantis rėkti įsako Marija Kad Lenkija dar nepražuvo pilkoj atvirutėj Marija. Šmaikštūs bizūnai rašai gyvatėmis čaižo Marija Į kietą plantacijų žemę pakloji pečius ir krūtinę gulies iš apnuoginto kūno į Afrikos rasę Marija Patrauksiu į kraštą belaikę valandą negre Marija Retėjantis vyrų būrys sekmadieniais traukia į smuklę Ten geria mirtis Dainuoja kaip Nemunas plaukia Pilkoj atvirutėj iš Lomžos labanakt dainuoja Marija V Ne miegui miegoti susirenkam į miegamuosius, ne sapnui supilti atsinešam smėlį ant kūnų. Marija paliko gyva. Ji peraugo kapą. Bronzinio pieno pilna žemėta Marijos krūtinė. Švietė jos dantys balti, kai klojote patalą mirčiai. Degė jos akys ugnim nuo židinio atšvaisto karšto. Ne sapnui sapnuoti susirenkam į miegamuosius, bet mirčiai patirti sukrintam į paruoštą guolį. Marija daugiau nemiegojo, šeimos amuletą įvėrus į prakirstą kaklą, ir dvasios langan nesibeldė, prašydamos rūbo ir maisto. Išmaldą sau pasilikot, jų krašto kalbos neišmokę. Gėrėt iš kaukolių degančią kavą naktim. Dvokia audros išmesta žuvis ant ežero kranto. Zvimbia ir zvimbia musės įkyrios per naktį. Mūsų lytis atbaigta: vaikams nebeturime žemės. Išlaidota mūsų šeima išsiskirstys į kaulus ir dulkes. Tėvas balsu išraudos palikimą, paliktą Vilniaus bažnyčioj. Siurbias ir siurbias drėgmė į tuščią šeimos sarkofagą. Mes kalbame nykstančiais žodžiais merdinčios mūsų kalbos. Pilas vanduo į laivus - jais išplaukė mūsų šeima. Tuščioj, išardytoj krantinėj niekas nelaukia sugrįžtant. Mes kalbam išgelbėtais žodžiais mirusios mūsų kalbos. VI Rytoj mes tave išlydėsim į taikią numirusių tautą: mes šnekame mirčiai skirtąja, bizūnais kapota kalba. Buvę valstybės piliečiai, įsidėmėkit jo mirtį: pirštais jis buvo suvokęs aklųjų raidyną - egzilę. Numirusioj rankoj suspauski ir mūsų išbrinkusį delną: mes sklaidom ir sklaidom ir sklaidom archyvinio sapno putas. Buvę valstybės piliečiai, įsidėmėkit jo mirtį: grįždamas nebesugrįžo, negrįždamas neatsigrįžo. Rytoj mes tave išlydėsim iš skaudžių nesąmonių laivo: tai mes pasiliekam dairytis žemėlapiuos prarasto laiko. Buvę valstybės piliečiai, įsidėmėkit jo mirtį: kūnas pavirto į žodį, ne žodis pavirto į kūną. Sklaidome sapno putas apsamanojusiom rankom, pikto pavydo šauksmais išlydime tolstantį plaustą. RAUDIŠKOJI 1 Tai buvo septintą valandą ryto, lygiai septintą valandą ryto. Lygiai septintą valandą ryto mirtis reikalinga pagarbos. Septintą valandą ryto civilinės gvardijos vyrai užkėlė į miestą vartus; lygiai septintą valandą ryto, juodais apsiaustais apsigaubę, civilinės gvardijos vyrai užrakino į miestą vartus. Ir lygiai septintą valandą ryto, lygiai septintą valandą ryto trompetės miestui paskelbė raudoną kraujo fanfarą. Septintą valandą ryto, lygiai septintą valandą ryto privalėjo budėt civilinės gvardijos vyrai, nes valstybė nesužinojo, kur palaidotas Lorca. Ir lygiai septintą valandą ryto ginkluoti civilinės gvardijos vyrai - lygiai septintą valandą ryto ispanų valstybės vardu - klausinėjo, kur palaidotas Lorca, nes lygiai septintą valandą ryto po mirties atsikelia žodis. Ir lygiai septintą valandą ryto privačioj audiencijoj popiežius priėmė Dievą, nes lygiai septintą valandą ryto valstybė dar nežinojo, kur palaidotas Lorca. Septintą valandą ryto tirštėjantį kraujo fanfarą, lygiai septintą valandą ryto, uždengė žodis. Ir lygiai septintą valandą ryto, iškilus veriančio žodžio fanfarui, tikėjimų reprezentantai trompetėm ir trombom paskelbė - Dievo nėra! - ir ta proga pasveikino popiežių. Tai buvo septintą valandą ryto. Lygiai septintą valandą ryto popiežius atšaukė Dievą, ir septintą valandą ryto civilinės gvardijos vyrai atkėlė miesto vartus, nes valstybė nesužinojo, ar palaidotas Lorca. Tai buvo septintą valandą ryto. Lygiai septintą valandą ryto nemirtingumo fanfarą už vartų paskelbė trompetės. Ir lygiai septintą valandą ryto, ir nelygiai septintą valandą ryto atšauktas Dievas paskelbė Lorcos prisikėlimą. Tai buvo septintą valandą ryto, lygiai septintą valandą ryto ir nelygiai septintą valandą ryto, lygiai nelygų rytą ir lygiai septintą valandą ryto. 2 Ir aš nenoriu matyt liemens neberandančių rankų, ir aš nenoriu matyt suploto kūno erdvės. Ir aš nenoriu matyt šakotai suskilusio veido, ir aš nenoriu matyt nutraukto riešo raumens. Ir aš nenoriu matyt sutraiškytų, irstančių kojų, ir aš nenoriu matyt nulaužto kūno liemens. Ir aš nenoriu matyt koliažan sudėstyto kūno, ir aš nenoriu matyt išjungto kraujo srovės. Ir aš nenoriu matyt šiurpaus pavydo sprendimo, ir aš nenoriu matyt iškreiptos būtinumo raidės. Ir aš nenoriu matyt mirties suprastinto braižo, ir aš nenoriu matyt į svetur išmetimo žinios. Ir aš nenoriu matyt egzilo ironijos galo, ir aš nenoriu matyt kruvinos išdidumo baigmės. Ir aš nenoriu matyt egzilo tuštėjančių rankų, ir aš nenoriu matyt jų finalinio šauksmo krypties. Ir aš nenoriu matyt baimės, kur būta drąsumo, ir aš nenoriu matyt triumfuojančios meistro mirties. Ir aš nenoriu matyt pleiskanom trupančio kaulo, ir aš nenoriu matyt absurdo, kur būta prasmės. Ir aš nenoriu matyt meistro supančiotų rankų, ir aš nenoriu matyt išjungiamo kraujo srovės. Ir aš nenoriu matyt kumštin suaugusio delno, ir aš nenoriu matyt užspaudžiamo skausmo krypties. 3 Aš norėčiau, kad čia susirinktų stiprūs lietuviai kaimiečiai ir plačiom likiminėm rankom ąžuolo karstą sukaltų. Aš norėčiau, kad čia susirinktų naivūs kaimo bernai ir išvežtų ąžuolo karstą neprijaukintais žirgais. Mes neatvošime dangčio, neprisiliesim koliažo! Svaigsta - vašku ir vainikais palinkus galva. Mes nepakelsim šio kūno ir neišnešime karsto! Sunkiai minkštasuolin sėdas užspringus kalba. Aš norėčiau, kad čia susirinktų senos lietuvės raudotojos ir stambiom įgudusiom ašarom priverktų ašaruves. Aš norėčiau, kad čia susirinktų lankstūs prityrę medžiotojai ir, pusnim lėtai išklampoję, atsektų pėdas šernų. 4 Kritai į negyvą gamtovaizdį konkretaus pasimatymo rytą. Išsilenkė siela iš kūno septintą valandą ryto. Nepranešiau kraujo žinios - susitikote lygiai iš ryto; kraują išjungė mirtis septintą valandą ryto. Dabar iš tikrųjų žinai, ar baigiasi kūno egzilė. Rengiesi vainikų pavėsy suvokti nemirtingumą. Neištariau kraujo žinios - esi ir būsi negyvas. Nulaužto kūno liemens - - - neatpažino. Ryšius su gyvąja gamta nutraukei nedavęs sprendimo: ar kūnui užbaigti siela už kūną išeina egzilėn. Dabar tu esi kaip laivas, užplaukęs ant seklumos: nuskuba upė pro šalį, nekeitus neklaidingumo vagos. Dabar tu esi išvengęs egzilės beprotiškumo: įteikei dokumentus monarchinei santvarkai. Dabar tu eisi pilietis, suradęs nemirtingumo, prisiekęs ištikimybę monarcho karūnai. VII Tolsta mūsų egzilė, tolsta mūsų kalba. Žilvine, Žilvinėėli, bespalvė plyšta puta. Kraujo neišmatuosi, skausmo neišdalinsi. Žilvine, Žilvinėėli, ką pasirinksi? - Kas yra duota, kas yra išrinkta? - Žemė duota, mirtis išrinkta. - Kas yra duota, kas yra išrinkta? - Nieko neduota, tik viskas išrinkta. Į Eglės pasaką grįžta puta. Žilvine, Žilvinėėli! Tai tiek ir tebuvo duota, tai tiek ir tebuvo skirta. TRIUMFALIŠKOJI Ir mirtis nebus nugalėta. Vyrai numirę neatsigrįš, alkūnėm griaučius parėmę. Šiaurės mėnulio šiaurės akis spindės virš buvusio kūno. Kaulus surinks, bet jų nesudės kaip žodžio - raidės prie raidės. Siela paliks, bet sielos neliks. Ir mirtis nebus nugalėta. Ir mirtis nebus nugalėta. Moterys šauks lyties kaip lietaus lygioj išdžiūvusioj žemėj. Kaulai balti sausroj sutrupės į smulkią vasaros dulkę. Dulkes surinks, bet jos neuždengs sutraiškyto kūno liemens. Kūnas paliks, bet kūno neliks. Ir mirtis nebus nugalėta. Ir mirtis nebus nugalėta. Vyrai daugiau negrįš į namus. Už laiko laikrodžiam plakant pulso ritmu, tuščiuos kambariuos bus nakčiai klojamos lovos. Niekas negrįš, bet visa išnyks, duris aklinai uždarys. Laikas paliks, bet laiko neliks. Ir mirtis nebus nugalėta.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >