lt
NEORNAMENTUOTOS KALBOS GENERACIJA
ATSKLANDA - Ką nešu stikliniam karste? - Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet. Šaknis įleido mirę daiktai manin. - Nenusimesi aštraus, mirusio svorio? - Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas. - Būk. I Pabudintas Viešpaties Angelo, žvelgiu į koplyčios vitražą: veidas Viešpaties Angelo, - angele, juoda ir žalia, angele, amžiną atilsį. Miegosiu per Viešpaties Angelą, miegosiu per koplyčios vitražą, per veidą Viešpaties Angelo, per, angele, juodą ir žalią, per, angele, amžiną atilsį. Žalias, angele, kraštas, žalia išdalinama žemė rauda, angele, amžiną atilsį, - tai gimdančios gieda ir gieda, tai, angele, juoda prieš miegą. II Tai įtampos kupinas laikas tai laikas mirties nepaaiškintos tai šauksmas išklydusios generacijos tai atšauktas prisikėlimas tai pirštai ant vėstančio kūno tai išdidumas prieš kojų mazgojimą tai šauksmas išklydusios generacijos tai atšauktas prisikėlimas. LITANIJA Amžinas gedulas pelėsių žaliuojantis kvapas Amžinas gedulas šilti mėnesienos žingsniai prieš išlyjančią kūnų aistrą Amžinas gedulas įsivaizduotas nemirtingumas prieš kaupiantis sniegui Amžinas gedulas prieš visa kas su pradžia Amžinas gedulas prieš visa kas be pradžios Amžinas gedulas prieš amžiną Dievą Amžinas gedulas prieš mazochistišką tylą Amžinas gedulas amžinas amžinas amžinas. Į APVALIĄ SPALVĄ Žmogišką išdidumą - kampuotą vėją žaliuose krūmokšniuose, rausvuose agrastų ovaluose prieš kraujo sukrešėjimą, - atleisk. Smogišką vienatvę - negrįstoj gatvės linijoj riedantį kaimiečio vežimą su grūdais iš gimtojo derliaus prieš rudenio šalną, - atšauk. Neornamentuotą kalbą - išsunktą akių mėlynumą, užgriautą žaislų apvalumą prieš dangaus sulėtėjimą, - užgniaužk. Generacijos neapykantos - kliedinčios vaikystės, pamišimo dėl duonos, geltonų plaukų, prižarstytų apkaso druskos, - nebeatimk. Per vėlu. III Už kieno nuodėmes protėvių mirštanti kalba? Už mūsų sopulius - aštri, neišnykstanti vaikystė. Sopulio valandą būk gailestinga, ledu ir akmeniu, vaikyste, sninga ir sninga. Atsiklaupsiu sniego litanijoj motinos lūpom išpažintą nusimazgoti vaikystę. Nepailstantis meilės kalbėtojau!, kryžium puola karta ant žemės pažadėtos. Kartą sunaikinsi, besąlyginis Viešpatie, atsiminimu įsišaknijusio miesto. Amžinai sopulingoji ledu ir akmeniu sninga, sninga ir sninga. MALDA Mažos metrikos protėvių raštuose mirštančia kalba vaikystės miestui! Nemirusia kalba, protėvių raštuose, prisikėlimo Dieve, besąlyginis Viešpatie! HERMETIŠKOJI DAINA 1 Į avilį nebelėk, medaus nebenešk, bitele pilkoji; koris išvalgytas, avilys išdraskytas, bitele pilkoji; sudegink sparnus, geluonį įleisk, bitele pilkoji; valandėlę gyvenk, ir ramios tau mirties, bitele pilkoji. 2 Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą. Kapai buvo arti - ji nespėjo pažinti liūdesio. Mano mergaitė buvo jauna. Karstą pakasiau aš, - jinai - nepatyrė vienatvės. Kalbėjau su karsto medžiu, ir mergaitė atsakė tikėjusi prisikėlimo tiesa. 3 Maitinuos savimi: sąnariams - kondoras, sąnariams esu hiena. Skausmą dedikuodamas sau, sapnuoju homoseksuališkus angelus, lesbianiškas teresėles. Į ugnį - kraują draskomų sąnarių - paneriu galvą. Raukšlėmis vinguriuoja sliekas, akimis puola vėsa hermetiškan ritualinin indan. Braido aukštom pusnim anapus prisikėlęs Dievas. 4 Kai pavargęs nuo prisikėlimo, Kristau, ieškosi poilsio, aš būsiu patogus karstas: kondoras stiprus, hiena alkana, sąnariai įskausminti Iki neskausmo. 5 Iš visur sugrįžtu neišėjęs. Naktimis ieškau gimtųjų namų. Jeigu rasčiau gimtuosius namus, - niekas manęs iš jų neišneš nė karste, nė mirty. 6 Šitą beprotišką žemę, šitą skausmo išsiveržimą, šį lėtą kerštaujantį žudymą, šią neapykantą teisinu, tiktai - kad nebūčiau toks kvailas, kad naktimis neieškočiau namų visai prakeiktai, išklydusiai generacijai, kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų, lesbianiškų teresėlių: tokioje tremtyje būčiau per silpnas net neapkęsti. 7 Mano mergaitė ramiai nubrido per sniegą. Bitele pilkoji, į avilį nebelėk, - avilys išdraskytas, koriai išvalgyti; nesibaigiantis kartos prakeikimas - be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur. MELSKIMĖS, VASARA ARTINAS Jeigu aš būčiau Dievas, jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, aš būčiau kūnas, geriąs džiaugsmo ežerus Ir minkštą naujagimių angelų pieną. Jeigu aš būčiau Dievas, jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu: melskis už mus, Išganytojau., išklydo kaimenė, neišgaląstos piemens žirklės, o vasara artinas. Melskis už mus, malonės pilnoji, - karšta vasaros saulė - guolis sielai tavai, gimusiai iš kūno. Jeigu aš būčiau Dievas, jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, aš būčiau indas, pripildytas žmogiškos meilės, aš būčiau indas, kupinas peilio, sklidinas miego. Melskis už mus, Išganytojau, kad peilio ašmenys būtų kieti, kad ranka būtų tikinti į aukos nemirtingumų, į Dievo trejybę. POKALBIS SU MIRUSIAIS VAIKAIS Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries. Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys, ne dabarčiai ilgesys. Įšalęs džiaugsmas, angele, gyvų ir mirusiųjų neapykanta, kastruotas džiaugsmas, angele, išdilusi kalba. Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys; ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys; ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas, ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei. Nevaisingas laikas angele supainiotas dangus Jonukas išėjo vakar pasitikti motinos intuityviai atpažintos protėvių dausose Lietaus prašnekinta žolė dar glosto panašų į vaikystės valandą raudoną sviedinuką Teresė atsigulusi kapuos išaugo jau į didelę mergaitę Siauruos mergaitės drabužėliuose tik tėvo rankų paliestos per daug krūtinės Vitražo angelas pas ją rytais išklausęs numatytų iš kalno pasmerktų maldų atbėga su agrastų obuolių ar kriaušių pintine Tėvelis greitai tau atsiųs platesnį drabužėlį tik sudėvėk agrastus Teresėle tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines. Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų; už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti, už žemę, angele, suprastintas dangus ir iškastruotas džiaugsmas, už žemę, angele, ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs šiurkštus agrastų krūmas; už žemę, angele, gyvų ir mirusiųjų neapykanta. POKALBIS APIE NEGYVŲJŲ GIMIMĄ Iškankintame plote esu tamsus ir užtikrintas: Dievas su mumis, Gott mit uns. Transcendentiška mėnulio šviesa liaudiškai filosofuoja ties užvertais saulužės langais. Užmigau amžinam medaus mėnesiui su mirtimi. Nepastebėta atėjo žiema, nepastebėtas iškrito sniegas. (Sninga, angele, sninga.) Žiema - tai laikas gimdyti, tai laikas iškankintame plote, tai laikas mėnesių šaltyje svetimų sezonų ir kūnų artėjančią šilimą jausti ir justi. (Ar negyvi vaikai nereikalingi tikėjimo, angele? Ar negyvi vaikai nereikalingi pasakų?) Iš atsargos pašaukti - Gott mit uns - būriuojasi angelai. DVI GRUBIOS VARIACIJOS IŠKANKINTAM PLOTUI 1 Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote: mano troškulį malšina duobė, duobės troškulį malšinu aš, kauburiuos mano badui šliaužia švininės gyvatės, švininių gyvačių badui šliaužioju dar aš; žaliuose užmaskuotų dievų vitražuose mano pajuokai drausmingai rikiuojasi generolų antpečių žvaigždės, jų pajuokai - nepaklausiau įsakymo gyventi aš. 2 Staiga nebeleidžia ilsėtis šitame iškankintame plote! Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau! Klausau, kaip staiga prisikėlimo operacijos baimėje verkiat, jaunatviškos akys. Nebijokit, sakau: Mesijas dar negimė. Klausau, Dieve tėve! Tamsta klausau! Užmiršote šalmais prisidengti mobilizuotus smegenis - atleidimo nėra už tokią mirtiną nuodėmę. VINJETĖ - Ir taip tampi Tu panašus į mus viešoj vienatvės valandoj, Marijos vystykluos, sterilizuotoj meilėj, forsuotoj šypsenoj, žuvies padauginime, duonos gausume... - Cha, cha. IV Atsiųsk sopulingą raudą veidams išraudoti, sopulingą liaudišką raudą nemirtingai vaikystei išverkti, nepriekaištaujančią sopulingąją generacijos liūdesiui baigti. LIAUDIŠKOJI Ne suvisam išėjo, tik suvisam negrįžo, ošia medeliai, ošia kirtėjai iš liaudiškų kapų. Pulki, mergele, pulki, jaunoji, į gilų vandenėlį, kur lelija siūbuoja, kur akmenėliai žydi, kur debesėliai lyja. Nebūk, mergele, nebūk, jaunoji, ant vėstančios smiltelės, pulki, mergele, pulki, jaunoji, į gilų vandenėlį saulelės paieškoti, saulužės nebegrįžti. HERMETIŠKOJI DAINA SU REFRENU Jaunas Teresės liemuo negyvas keliasi iš žemės apsidairyti šimtmečio. Suvaikėjęs Poseidonas sveria jūros lašus užtroškusiem vaikam, nešantiem savo kūnus vogčia į kapus. Mirštančiųjų procesijos gieda. Užtroškę vaikai ant sudrėkusio smėlio numeta savo kūnus, nelaukę krikšto. Mirštančiųjų procesijos gieda. Neišplaukė jų mirę tėvai su vaškinėm komunijos žvakėm, neišnešė gimtojo namo, neišnešė krikšto rūbo sielai paliudyti. Mirštančiųjų procesijos gieda. Užtroškę vaikai sapnuodami skęsta gėluos šuliniuos. Mirštančiųjų procesijos gieda. Dairykis, Teresėle, vaikystės, dairykis neišraudojamo, pulki, mergele, pulki, jaunoji, į gilų vandenėlį, kur lelija siūbuoja, kur akmenėliai žydi, kur debesėliai lyja. Jaunas Teresėlės liemuo (mirštančiųjų procesijos gieda) negyvas grįžta į žemę apsidairyti vaikystės. V Lėtais vakarais kaip vandenynas be kūno išgelbėk mus Viešpatie lėtais vakarais kaip agrastų ovalai prinokę rudenėjančioj saulėj išgelbėk mus Viešpatie lėtais vakarais kaip įkyrus iš istorijos herbas išgelbėk mus Viešpatie lėtais vakarais kaip kertamas medžio kamienas gelbėkis Viešpatie lėtais vakarais kaip išbudintos džiunglės gelbėkis Viešpatie. Kaip aštrus, neišraudojamas veidas, kaip vandenynas be kūno mirštančiųjų procesijos gieda. Į TOBULĄ ĮTAMPĄ Čia niekas daugiau neateina gyventi: čia ateina klausytis kojoto vaitojimo, kondoro sparnų plėšraus monologo, mirtino hienos kvatojimo. Negyvenamą salą apleido tigrai, panteros ir liūtai, negyvenamą salą apleido taurūs plėšrieji. Čia niekas daugiau neateina gimdyti: čia ateina skausmingai, be vilties suvaitoti, uždegti laužą į šiaurės pusę, kad ledas ištirptų, kad pelėsių žaliuojantis kvapas prisikėlimo dienai išliktų liaudiškuos senolių kapuos. Čia niekas daugiau neateina gyventi: čia ateina pažinti žemės pervertiškumą, rokiruotis tobulam lentos išdalinime vieną vienintelį kartą prieš vienintelę tobulą įtampą; čia ateinama supaprastėti prieš dangaus tribunolo iš kalno paskelbtą sprendimą. Negyvenamą salą apleido išteisinti taurūs plėšrieji, negyvenamą salą apleido jų plėšrumo tobulas skausmas. Omnipotencijos kupini kojotai, omnipotencijos kupini kondorai, omnipotencijos pilnos hienos prieš naują mūsų Viešpaties aistrą naujam absurdiškam kūriniui! UŽSKLANDA: REČITATYVAS IR ŠAUKSMAS Ateina vakaras, ateina saulės išblėsimo laikas. Surinkit dievukus, vaikai, - žaidimas baigtas. Minkštavilnių avinėlių kūnai, - tegul jie klaupiasi skabyt žolės į vėstantį, suartą žemės delną, kur būta Žodžio. Dievo avinėli, tu naikini pasaulio nuodėmes, sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę - sunaikink šauksmą grįžt! Viešpaties angele, tu lydėjai mus nuo vaikystės, tik vieno daikto gimtąja tarme!, tik vieno šiaurės ištarimo! Sunaikinto šimtmečio baltųjų alyvų aliejum tegul bus palytėtos šiaurę išdavusios gentys. Ištobulintos mirties klaupiamės į vėstančią žemę, atšauktos prisikėlimo nelaimės meldžiam akmenėjančioj žemėj. Tai saulės išblėsimo metas, tai vakaro laikas. Surinkit dievukus, vaikai, - žaidimas baigtas: jūsų vaikystė išaugo į piktą, abejojančią sielą, į plėšrų, išgaląstą kūną, į grobiui paruoštą sapną: motinos įsčioj, anapus išdainuotų marių, Jonukas gimtąja tarme šneka namus, šneka tobulesnio gyvenimo sampratą. Tai saulės atėjimo metas, tai namų amžinumas, tai vaikystė be eilėraščio. - Grąžinkite apskritimus! - Grąžinkit augintinį miestą, palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj, grąžinkit mane,- ištariau vienas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
