en
KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE Priartėk, nors nelaukiu. Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino. O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs, kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda, kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano. Bet aš pavargau ir negaliu iškentėti jokios žaizdos, jokio kraujo lašo. Kentėkim išsiskyrę, nes mano žaizdos yra menkesnės. Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti, bet ne atnaujinti. Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina, net nepaguodžia, nes tam yra žemė. Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują, nes ir tam yra žemė. Atiduok man mano praėjusį laiką, nes jame yra palikęs dievnamis siauroje skersgatvio gysloj; o tai buvo vienintelis mano laimės kartas: po to daugiau aš nebuvau laimingas. SUSITIKOM LIETUI LYJANT Mes ir vėl čia susitikom. Tam pačiam lietui lyjant ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant. Ir jeigu mes dar kartą susitiksim - bus lietus, nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami gaivinančio lietaus rankų. Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolė ir po Tavo kojom užgęstą žmogus. Išsiskiriam ir nusinešam su savim savo atsineštus daiktus: kai Tu atėjai - buvo lietus, kai aš - čia degė sausra. KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojai stambiom, raumeningom rankom į jūros gilumą leidžia inkarą giedodami, kad Tu esi jūros gilumas ir kad metamas inkaras yra ne metalas, bet jų širdys, jų kūnai ir sielos. Giedodami jie brenda į krantą. Jų sausos kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. Ant savo nuogų, raumeningų pečių jie neša didelį krovinį. Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą... Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas ir jų barzdoti veidai, kurie seka kiekvienos moters išsprūstančią ašarą. Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio. Nuo savo nuogų, raumeningų pečių jie numeta krovinį. Nustebusios moterys žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta. "Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos". Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą. Žvejų moterys norėtų pakelti suskirdusias plaštakas ir mojuoti giedantiems vyrams už duoną ir pilnas žuvų statines. Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto. Ir jų pamaitinti vaikai žaidžia kriauklėmis. DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS Tu ateini, senas liūdesio apaštale, dulkėtom kojom. Namų ieškoti? Tau nėra vietos žemėje ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj; tave persekioja amžinas mūsų bičiulis liūdesys. Kodėl tu niekada neateini po jo? arba prieš jį? Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra, senasai apaštale. Jeigu jau niekada negrįši žemėn - mes neturėsime vaikystės, ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos. Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano? Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų, senasai liūdesio apaštale? Mes esame negyvas pasaulis, kuris turėjo apsaugoti daiktus. Mes esame miręs sodas, kuriame auga negyvi vaismedžiai. Ant mūsų krinta negyvas lietus ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais, kad tu, senasai apaštale, paliktum mūsų liūdesio tarnas, o mums: kad užtektų tik poros ašarų išeinant anapusėn žemėn. MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS Maldų knygos rūdija. Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas. Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime? Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika ir sodrios baroko linijos; nei kraujas, nes gyslos yra stangriai uždaros; nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė. Aš noriu išsidalinti ląstelėmis, bet nenoriu būti ameba. Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio ir lėto žvaigždžių degimo. Mane baigė pavergti žemė. Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą, kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis. Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės. Aš žinau: Jis buvo Dievas. Mane baigė pavergti žemė: aš nebežinau, ar jis yra Dievas. ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai; palik man paskutinės vasaros žymes: iki raudonumo įkaitintą vynuogę ir vieną kraujuojantį krūmą, kurį palietei savo gyslota ranka. Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui: trapias žiemos mėnesių žymes - tirpstantį kovo sniegą, kuris Tau primintų mano verkimą, kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs, palikai man aštrų savo karūnos erškėtį. Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? - Tavo paliktą karūnos erškėtį? Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai, kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj. MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu, pilamu į medinius kaimiečių kibirus. Buvau alkanas ir ištroškęs. Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinį ir pratęsė žemės šešėlį iki manęs ir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai. Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs. Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte yra šviežaus vasaros šieno kvapas. Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary. Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros praslinko nesusitikusios. UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi? Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo? Aš būčiau kentėjęs troškulį ir vienintelio vandens (jis buvo užnuodytas) neišgėręs. Dabar per vėlu: nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliai yra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai. Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty ruošiasi potvyniui: nepaliks nė vienos misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo. NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta. Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė. Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm. Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės. Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties. Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia, atsiskiria nuo mūsų. Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios. Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą, tik nederlingos žemės plutą. Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm kniumba po sparnais. Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį, kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum. Anapus Stikso lyja. Mes neatsinešėm naujų veidų. Mes pabijojom mirti.DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI
DIEVO MOTINA Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo. Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę. Dangus pasilenkė prie tavo kūno ir angelai grožėjos tavo krūtimis. Iš tavo kūno niekada negimdžiusio šiandieną tavo Dievas sotinas. Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko: kiekvienas esam savo Dievo motina. TĖVAS Skaityk mano meilę, užrašytą pirštais, geležies neliejusiais; skaityk mano žodį, neužgrūdintom rankom meilę palietusį. Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas, liesiu žaižaruojančią geležį, kad užsigrūdintų rankos žemei mylėti. Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu į nedūžtantį žaislą luošam savo sūnui, kad sūnus užsigrūdintų tėvui mylėti. Netapau geležies apdirbėjas, neišliejau nedūžtančio žaislo, neužgrūdinau rankų žemei mylėti. Suspėjau paduoti luošam neūžaugai sūnui neužgrūdintą meilę medienos paviršiuje įskaptuotam eilėrašty. UPĖ, TĖVAS, UPĖ Mano upė artėja į mirties jūrą. Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse, išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais. Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas, kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau. Aš plaukiu artyn į jūrą. Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį, girtų, barzdotų sielininkų dainą, piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį ir nesušukuotus plaukus. Mano vanduo tampa lėtas. Paskenduolės kūnas nebešildo manęs. Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę. Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai, mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron, ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno. Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę - ir aš liksiu gyvas, atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį - ir aš nebūsiu miręs, išgirsk nors vieną ties mano vandenin svajojančią mergaitę pratariant, kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų paukščių šešėliai. Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron. DAINA APIE KAIMO HEFAISTĄ Jau švinta - aukštam debesy skambėjo sidabro kanopos, kažkur nudardėjo Hefaisto vežimas... Varpas skambina priešpiečiams... Išdžiūvus burna... Aštrios hefaistiškos rankos, grubiai atriekusios duoną, siekia ąsočio. Vidurdienio trumpas šešėlis - prie kalvės ilsisi ratai, augalotam pavėsy baltuoja plati skrybėlė. - Saulė pačiam horizonte. Liepsnojančio žaizdro virpąs atspindys, užlūžęs sienos briaunoj, suskaldo veidą pusiau. - Tada - saulės laida. Vakaras eina - nusimeta marškinius, sugirgžda sklendžiamos durys, pėda plati basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą. Garuoja viralas, kvepia išbaltintos lino paklodės... Plaukiančiam vasaros debesy - sidabrinės žirgų kanopos. - Naktis. MIRĘ SVEČIAI I Žaliame vandeny (jis artėja juodo sutemusio miško) atsispindi pavargę mūsų kūnai. Žaliame vandeny (Jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas) žaidžia mūsų berniuko siela. Žaliame vandeny mūsų kūnai yra šalti ir žaliame vandeny berniuko siela taip pat yra mirus. II Virš žalio vandens (jis siekia juodo sutemusio miško) uždega liepsną visų medžių ir visų miškų mirtis. Virš žalio vandens (jį rankoje laiko mūsų mažas berniukas) iš lėto kyla raudonas gaisro liemuo. Žaliame vandeny mūsų kūnai yra užgesęs gaisras, ir žaliame vandeny mes esame mirę svečiai. PASKENDUOLĖ Tu troškai turėti savo upę: ant kranto sudėti rūbus ir nuoga žaisti vandeniu. Tavo upė atėjo prie tavęs: ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis ir basų kojų pėdos. Dabar tu turi savo upę: tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas ir tavo upę atidavė tau. PO VASAROS Vasara buvo vakar: vėlyvas vasaros lietus, vėlyva vasara bailiai stebėjo nokstantį obuolį. PO DRAUGYSTĖS Dabar tu esi šaknis, kurios medis - supjaustytas ir sukūrentas. Dabar tu esi kriauklė, aklom akim žvelgianti į brangius krovinius plukdančią jūrą. PO IŠSISKYRIMO Jau mes nutolome. Tėra ramus vidurdienis: pavasario lietus čiurlena pražydusiom alyvų šakomis, žalioj žolėj negyvas paukštis pakelia sparnus ir išskrenda ieškoti savo kapui vietos. PO AUDROS Paskubom išmėtytos kalnėnų pintinėlės, dubenėliai su vakarykščio maisto liekanom ir ant retų krūmokšnių smulkios sniego gniūžtės kaip kalnėno ašaros, sekmadienį skurdžion trobelėn neatsinešusio pašventinto vandens. Kukli kalnėnų koplytėlė su šviesiom procesijų vėliavom ir geltono vaško žvakėm nubrido į naktį. Tik skardūs galvijų skambalėliai ataidi iš tuščių kaimų, tik suledėję slidžių kaspinai, tarpukalnėje pakirsti, nulūžta. SAUSROS ALEGORIJA Šią vasarą nelijo: sausi miškai, supleišėję dirvonai nemato debesio. Miškų šešėly rudeniškai šlama ištroškusi žolė. Ant augaloto medžio džiūstanti šaka, norėdama paliesti siauras upokšnio lūpas, giliai suaimanuoja. Kodėl šią vasarą nebeatsinešė skaros Veronika? nejau nebuvo kam numirt šią vasarą, nejau vinim per sausas buvo medis? Šią vasarą karūnos nesapnavęs aštrus erškėtis aiktelia iš skausmo. Šią vasarą jo niekas nenuskynė, nepapuošė galvos... Po suaižėjusia žeme, girdėdamos pernykštį lietų ošiant, iš lėto ima vysti šaknys. Kodėl šią vasarą vienplaukė šypsosi Veronika? nejau šią vasarą karaliaus nebėra, nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti? IŠPAŽINTIS I - Atsimeni dar dešimtį įsakymų? - Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias? Tada jis man kalbėjo apie nuodėmės baisybę, palygindamas ją su greitai veikiančiais nuodais. Jis man kalbėjo apie didelį gyvenimą anapus ir apie šventąjį, kurio vardu pakrikštytas buvau. - Gailies už nuodėmes? Mušiausi į krūtinę ir mano skausmo prisipildė klausykla. Kartojo dešimtį įsakymų suklaupusi bažnyčia ir nuodėmes didžiąsias skaičiavo ant altorių angelai. - Pasižadi daugiau nenusidėti? - Paversk mane į uolą, mano Viešpatie! Tada jis man kalbėjo apie atleidimą ir mano Kristaus gailestį; jis man kalbėjo apie nuodėmes, kurias atleidžia jo ranka šventuoju kryžiaus ženklu. Ir mano vaikiškos, per storos mano veidui lūpos įsisiurbė į kojos žaizdą kryžiuj. II - Atsimeni dar dešimtį įsakymų? - Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias? Kartojo naktį man pabudusi žvaigždė, kartojo man medinis Kristaus veidas. III Bet vieną naktį pas mane sugrįžo mano miręs brolis. Jis užpūtė dangaus platybėse pabudusią man žvaigždę ir numetė nuo sienos mano medinį Kristų. - Broli, kodėl mąstai tu apie nuodėmę? - Po nuodėmės ateina josios išpažinimas ir išpažinime ateina nusižeminimas. Tada jis man kalbėjo apie Kristų, kurs žengė žemėn basas ir nuplyšęs. - Jis plovė kojas tam, kuris nebuvo vertas Jojo kojų. - Jis žvelgė tos veidan, kuri verta nebuvo Jojo veido. Aš pažvelgiau į savo brolio nuogą, raumeningą kūną, į jo plačius pečius, kurie paneštų ąžuolinį kryžių, ir į rankas, kurios galėtų glamonėti kiekvieną mūsų žemės moterį ir kiekvienai pražilusiai vienuolei primintų, kad po jos šiurkščiu rūbu nuvyto jaunas ir taip pat aistringas kūnas. IV - Daugiau aš nuodėmių nebeatsimenu. Suklaupusioj bažnyčioj patvino skardi vargonų muzika. Jisai lėtai pakilo iš klausyklos. Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų: many jis matė nuogą, raumeningą mano brolį... V - Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie. - Amžiną atilsį suteik savo tarnui, Viešpatie. VI Už lango degė dvi didžiulės žvaigždės. Ant namo sienos suposi mėnuo, o vandenynuos plaukiojo mažytės rausvos žuvys, ir šilto vakaro saulėleidis įstrigo į medžius. Už lango dar kažkas kalbėjo apie mirtį, kažkas dainavo linksmą dainą apie moterį, kuri daugiau nebuvo nuodėmė, kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo: ji tapo amžiai ir palaiminimas, Kristus ir Pontijus Pilotas, Dievas ir žmogus, ji tapo pats gyvenimas, kuriuo mes esam nubausti, ir pažadėta žemė tiems, kurie yra bedžiaugsmiai. DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI And death shall have no dominion. Dylan Thomos O bloga mirtie! Palik jų meilei žalumo šaką! Federico Garcia Lorca I Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį. Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą jam atiduodu savo vienišumą. Mylėk mane, evangeliste senas, kaip mano kūdikišką brolį mokėjai tėviškai pamilti. Iš tolimos namų kertės dar ir dabar girdžiu linksmai linguojant tuščią mano brolio lopšį, dar ir dabar matau jo ploną kūdikišką ranką, ramiai mojuojančią paliekantiem. Mylėk mane, evangeliste senas, kaip mano kūdikišką brolį mokėjai tėviškai pamilti, mylėk mane, evangeliste senas, nes jau išmokau atsisveikinti, nes jau išmokau įtikėti, kad vienišumas - amžinasis tėvas, kad džiaugsmo ir ramybės valanda tėra tikėjimas į didįjį evangelistą, į mirties didybę, į mirties šventumą, į mirties palaiminimą. Tegul trumpa palieka vienišumo valanda! Tegul ramus man būna atsisveikinimo mostas su tolimų namų, su artimų veidais. II Nuplauk dar kartą, ežere, jų kūnus, pasotink juos prieš didžiąją kelionę, kad troškulio aistroj jie savo žingsnių nepakreiptų šion pakrantėn. Leisk jiems išgerti visą savo vandenį, leisk į kelionės krepšį įsidėt mėnulio ir saują karšto smėlio, kad nukeliavę ten jie rankose ištiestų Dievui žemės dovanas, ir jaustųsi turtingi. Ant ežero pakrantės jauni jų kūnai lauks, kol saulė, palengva užkopus horizontan, nubronzins jų pečius, rankas ir veidus. Tada jie lauks nakties. Akis užmerkę jie virpės, kai vėjas jiems atneš krantu nueinančių girtų žvejų keikimą, kai tankios pakrančių šakos pasilenks virš jų pridengdamos paraudusių krūtinių iškilimą. Išleiski juos ramiai į absoliutų miegą. Tegul tą naktį tuščios grįžta valtys, tegul žvejai tą naktį, tinklus ištiesę tarp grubių kamienų, atsimena tik saldų kūnų alkį. Tegul tą naktį moterys sulaukia savo vyrų, tegul tą naktį jų namus pripildo žuvies ir druskos kvapas. Prieš didžiąją kelionę leiski jiems tylėt. Jie turi pasilikt nuogi, jų meilė turi degt kaip laužas... Prieš didžiąją kelionę jie turi paragaut ugnies, kad susideginimas jiems nebūtų per skausmingas. TIKROVĖ VAIKYSTĖS DETALĖJ Keliaukit, lygumos, nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims, ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis, kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža, kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos. Tikrovė nelauktai šiurpi, kaip mūsų protėviams "Nuo bado, maro ir ugnies išgelbėk, Viešpatie!" jau plėšia paskutinį mano žaislą - prisiminimą iš vaikystės... ...arkliai, nulaužta koja stirna, žirafos, popierėliais aplipdytos, ir pelė kvailom akim... "Dabar esi tu didelis. Jau džiaukis". Dabar ir lygumos artėja į mane... Visi krūmokšniai... Juodžemiai... Ir juodžemy nutilusi širdis... Aš netariu nė žodžio. Aš žinau - aš negalėjau išeiti... Mūsų karstan suguls veidai ir rankos, ir mūsų karstą paukščiai klykdami lydės. Mūsų karste užges diena ir pėdos pavirs į vieną aidintį ir begalinį žingsnį. Mūsų karstan suguls visi prisiminimai ir žaislų skeveldros, tabako pirmas dūmas, pirmas mama ir pirma sumindžiota varlė, ištįsęs ligi miško sliekas, voverė prie plento ir nukritusi skuja... Paliks tiktai ant namo sienos užklijuoti žodžiai: "Mes išnuomojam butą. Butas su baldais. Seimininko vanduo ir apšildymas. Kreipkitės nuo 12 iki 24 arba nuo 24 iki 12 valandos". MIESTAS Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą paklausiau: "Kurie miestai yra didžiausi?" Jis man atsakė: "Miestai, sutikti vaikystėje". Mes seniai išsiskyrėm, tik mūsų nuotoly kiekvieną nostalgišką vakarą atsiveria tavo gyvos akys. Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas, ir aš kalbu žodžiais, išsineštais vaikystės rankomis. Aš grįžtu atgal į vaikystę, į mirusį miestą, kurį laikas apklojo anglim ir žuvusių namų griaučiais. Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko. Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis? Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis? Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę, tu ateini iš ūkanų, iš tolimo laiko. Tavo bokštuose skamba varpai, tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė. Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę: mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto, mes dar nepažinom savęs. Į seną miestą tvinsta laikas, į seną miestą grįžta šmėklos, į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos, į seną miestą tiesia rankas vaikystė. Mes niekada neišsiskyrėm: tik raudono aksomo uždangoj verkia baltas laivas. IŠ RŪŠKANO RUDENS RYTO D. J. Aš niekada nemylėjau žemės. Aš žadėjau išeiti iš jos ir palikti ją vienišą, bet kai aną rūškaną rytą pasirinkai niūrų rudens horizontą, liūdnai supratau - nepaliksiu vienos negerai mirčiai žmogiškam vienišume. (Aš neišdrįsau pasakyt, kad ir aš - savotiška žemė.) LIETUVA I Aš jau greitai nebūsiu, aš jau greitai užmigsiu: mano kraštas žiema, mano kraštas vidunaktis, tik mano krašto delne, mėnuliui šviečiant, žėri apsnigtas vaismedis. II Mano kraštas žiema, mano kraštas vidurnaktis, vienišas balsas prarastų namų amžiuj, tik mano krašto neužsėtais laukais, miego laukiant, aidi rogių ilgi skambalai... Aš dar negreitai nebūsiu, aš dar negreitai apkursiu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
