en
[2]
*
Koksai gyvenimas, toksai ir mirimas, arba: kokia pradžia, toks ir galas. Teip ir Driežo Kotrei: kokia veselija, tokia ir laimė. Tėvams neįtiko niekuomi, niekuomi. Ką tik Kotrė darė, vis peiktinai; vaikščiojo ar sėdėjo, šnekėjo ar tylėjo, juokės ar verkė, darbavos ar gulėjo - vis negerai,ir negerai. Tėvas kiteip jos ir nevadino, kaip tik - šavalka, plikė, ne tokios Jonis bestovįs. Motyna, viseip meluodama, įdavinėjo vyrams, per tai džiaugės nugręžusi nuo savęs tėvo keiksmą, i per jos liežuvį kliuvo kalčia Kotrei.
Išaušo jau pavasaris. Po vakarykščio lytaus nušvito visa padangė. Saulelė kaitina, gaivina ir šildo žemelę, ką tik išsiliuosavusią iš šalto kailinio kietos žiemos; suspausta šalčių, prislėgta sniegų, atitolinta nuo saulės, kentėjo ilgus laikus sustingusi ir apmirusi. Šiandien tarytum juokiasi linksmai, budinama atsigręžusios saulelės, sušilusi jos įkaitoj; net garuoja žemelė, kvėpuodama iš vidurių paskutinį pašalą. Vėjelis, pranokdamas saulelės spindulius, šiltai pūkšnoja, skubindamas džiovinti purvuotą jos paviršę. Sniegas, kur ne kur dar pasislėpęs, baltuoja patvoryj, bet, pabūgęs šviesos, traukias, nyksta, tyža, šyla ir tirpsta, persimainydamas į vandenį, graužia sau vinguruotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net apsiputojęs. Miškai papūro ir papilkavo pumpurais. Paukšteliai kožnas kitokiu balsu vingura savo giesmę, garbina aušrą pavasario. Sumišę balsai - tetervinų bildesio, vivirselių vyturiavimo, varlių kurkimo, vabolių bryzgimo - pasklidęs ore atbalsis - padaro nepermanomą ūžesį, be galo meilų širdžiai, o malonų ausiai. Vadovas didelio pulkelio, stambus žąsinelis, klykdamas partraukia iš pietų, žino gerai kelią, veda paskui savęs nemažą būrelį, persiskyrusį į dvi ilgas kartis; nutraukė, nuklegėjo stačiai į šiaurę. Baltos gulbelės šniokštuoja sparnais viršumi pušyno, pailsusios iš tolimos kelionės; sunkiai mojuoja sparnais, garsiai tūtuodamos, ieško vietos, kur galėtų nusileisti. Kaži kur toliau už miško sukrūkė gervės. Ančių - tai begalinės minios užplūdo, kvarkinasi, pleškinasi po sartis, tokiais būriais pakilusios, kaip debesiais, laksto. Stybrakojis gandras, stypinėdamas po laukus, renka šapus; prisikandęs pilną snapą, kilsta į lizdą; ten, užsiversdamas galvą, klekina, sparnais pasisklaidydamas, gyniojasi nuo priešininkų, langojančių aplinkui. Žvirbleliai kanapleseliai linksmai čiurškauna apie gandralizdį. Ledspira, šokinėdama paprūdyj, linguoja uodegelę.
Kūtvailiškių sodos rugių laukas kaip žalia gelumbe apsidengė. Po sodą teipogi kas gyvas galįs juda, plasta, kožnas ypatingai nurodo džiaugsmą, sulaukęs linksmo pavasario. Margi balandeliai būriais pasilangodami, nuo stogo ligi stogo skrajoja. Raudonas gaidys, išsivedęs vištų būrį ant skiedryno, pasikraipydamas rožėtą skiauterę, garsiai gysta. Širvas žąsinelis kiūto ant vienos kojos netol pringio, galvelę perkreipęs klausosi, bene cypčioja žąseliai ląstvoj. Rainas katinas, pašokęs ant malkos, šerį papūtęs, uodegą pastatė prieš Rutkiuką, o tas, lakstydamas į rinkį, cypdamas, pasikaukdamas loja.
Vaikų cielus būrius ant pamato išperėjo saulelė; sustyrę, susimurinę gniaužė drėgnas smilteles, didesnieji jau basi, raudonoms nosims ir kojoms po ūlyčią važinėjo ratukus; džiaugdamos kits kitam plepa:
- Mamaitė šmotą, šmotą kiaušių rytoj dažys, cielą puodą, su kaupu!.. O jūsų ar šmotą vištos pridėjo? Mušma per Velykas.
- Ji mūsų dažys jaudonai, as ne musu, jitinėsu.
- O aš tavo takšt ir sudaužau!
- Aš mamaitei pasakysiu, - čirpė kuo neverkdamas. Vyrai ant skiedryno, nors kepurės dar žieminės ir pirštinės lopuotės, bet kailinius ant tvoros pasimetę, vienmarškiniai mietus tašė. Kitas, kumelę įsispraudęs į žambrį, bandė paarėti daržą. Mergikės, gatavai vandens viedrą pasistačiusios, tykojo perlieti artoją, kad jo kumelė būtų riebesnė. Kitur gaspadorius grėbstinėjo, valės kiemelyj ir apie laidarį; parėjus iš lauko avims, skaitė ėrelius, rodydamas pirštu, pagal nosia pasikėlęs. Kitame šmote, prie krūvos rąstų ir užtiestos budavoti jaujos, būrys vyrų strūliavo baldės. Kaži kas žilius parsiundė būrį kiaulių iš rugių; votegu nešinas, priėjęs prie vyrų, užniko barties:
- Ar jūs pašėlę esat - teip apleisti kiaulėms rugius! Musėt velnias apstojo, juk tai pavasaris! Cielame sviete nėra tokio pasileidimo, kaip prie mūsų: ką Dievas ir duoda, o mes patys metam duoną nuo savęs. - Aš pasakysiu: kad nevaravostės su kiaulėms, atminkit, nepūpkit, kad nebepareis kita, arba uždarysiu parvaręs, kieno bus, ir neduosiu be rublio; matyti, jog su jumis negali geruoju, kaip su biesais... Į rugius nuėjus, Jezus Marija reik šaukti - kokią iškadą daro!
- Dėkui, dėkui, dėdele, bent vienas apsibark! Teisybė, didelė mūsų visų paleistuvystė teip neveizėti.
- Ant nelaimės neturiu šunų, ne vieną kiaulę velnias atimtų... Kitas katro kiaulė buvo parvarytame būryj, tiek besako:
- Ir tavo paties deglę mačiau vakar rugiuose.
- Veizėkit, plėškit ir mane skrembkit, - šokos senis, - ar velnias jumis neleidžia! Reik visiems daboties, nes paliksma be duonos.
Teip vyrai po laukus brūzdė, o bobos po vidų. Vienur valėsi, dulkinosi, lubas plovė, sienas šveitė, patalynes valkstė; kitur pyragus minkė arba jau išsikeptus dėliojo. Kita miltų geldą nešės iš klėties į trobą; visur taisės mėsas plovė, taisė kepti; varškes dirbo, kastinį suko, lašinius pjaustė, o cieloj sodoj kožname bute kaminas rūko dūmais užkurto pečiaus, net ūlyčia einant jutos įvairūs kvapai. Mergos, siuntinėjamos nuo gaspadinių, tekinos lakstė, skubėjo darbuoties šį vakarą, kad rytojui mažiau beliktų darbo, anksčiau galėtų išeiti į Velykas.
Kitai gaspadinei nevyko nabagei: nekilo pyragai, puodeliu nešina lakstė po sodą, ieškodama mielių; viename ir kitame kieme klausinėja - vis neturinčios.
- Reik lėkti prie galinės - anie gavėnioj alų darė, bene gausiu?
Radusi Jurgienę sviestą beplaustant, apsikabinusi prašė:
- Jurgienele, balandeli, duokš mielių nors lašelį... Miltus tokius langius nupirko... Tėvas išgins mane į pipirų žemę, kaip sukris pyragai.
- Teip mažai teturiu, visos nešė, nešė... Ko neužėjai pas Vingienę? Kotrė nuo motynos andai, mačiau, parsinešė cielą plėčką, anų liks.
- Buvau, nabagele! Kad ten įpuoliau ant tokios lermos, tai bėda!
- Jau turbūt ant Kotrės sukilo? Visi, bračeli, besirieją kaip šunys... Ir Kotrė gerą beturinti liežuvelį... Teip kertas, kad bėda!
- A! matai tiktai, prabils, nebeiškentės!
- No, kad ten negali. Gana kentėjo ir norėjo Kotrė būti mažesnė... Jug aš ten rytas vakaras, žinau viską... Jau kaip ana iš pradžios, tuo parėjimu, lenkė tėvus, visada prilėgniai, maloniai slaugys, šokinės, gatava buvo ant rankų nešioti... Nieko nemačijo: kaip laido dantis ant jos, teip laido. Prisiklausė visako, užteko, dabar jau atsibodo, ėmė kirsties kaip kirvis su akmenių... Dantinga ir Kotrė!
- Dveigys treigį užėjo... A ta ta ta!.. Gerai Vingiams gerai... Kiek ana mane veikė, liežuvį laidino, kaip mes provojomės su tėvų nabaštikais, o pats į svietkus ėjo tėvams... Gerai, kad bent marti aniems kaktą perskeltų!.. Ar girdi, tu pamokyk!..
- Klausykis, nabaguti! Jug per mane Kotrė ir pakilo rieties... Aš prikursčiau... Pirma ta motyna duos, duos jai kozonius, tėvas nuo savęs keiks, piškins... O ir Kotrė, matyti, uparočė: būdavo, rėks, rėks iš uparos, bet nebarsis. Sakau: argi tu liežuvio neturi? Tokią dalį parsinešei, gyvenimą kaipje išpirkai, ir tu leisies teip joti sau sprandu. No kad užniko kirsties, nė žodžio nebenutyli... Pašėlęs ir Kotrės liežuvis, kad bėda!
- No, o vyras ką besako?
- Bene dar tą mulkį gali vyru vadinti? Jis ne vyras, bet stuobrys, išpuvęs, be galvos ir be širdies. Kiek ta Kotrė vargsta su juomi bučiuos ir myluos, šnekins, malonėsis, glamžuos, norėtų pabudinti jausmus meilės jo širdyj, norėtų atversti į žmogų... nieko nemačija! Jisai: "taigi taigi, kaipgis!", ir gana, o tinginys, kad bėda! Su tėvu tik moka rieties.
- Teip ir gerai! Sukibs abudu iš vieno į tėvus...
- Kad bent dar nekibtų tas veršis! Jam pati nerūpi, žiūri tik, kaip atsirieti nuo darbo, jei kumet pradeda tėvas ūdyti. O Kotrė - tai pašėlusi darbininkė... Išžirga eina, bračeli! Darbas jai tirpti tirpsta rankose. Nors ir senė Vingienė nesugriuvusi, bet marčiai nė gerti neatneša ant darbo. Žiūrėk, kaip ana pašalius apvalė, ta pati troba palaikė kaip ne ta paliko; būdavo, negalės nosies įkišti, dabar bent sausa, viežlyba, kaip svieto. Užtai kuo didžiau motyna ir šėlsta, kad jos mėšlus apkopė... Ka ka ka! juokės abidvi...
- Ar šmotą susisukai sviesto per gavėnią?
- Nedaug! Kas tos mano karvės - pirmdėlelės, žiemmilželės, pašaras prastas, nieko pieno neduoda.
- Šit ir mano visas galbūt poras gorčių... Įsiplepau, o mano pečius beatvėsta. Dėkui už mieles, sudievu!
*
Vingių kiemelyj purvynai truputį apsusę, takelis į klėtį ir po slenksčiu išbarstytas geltonoms smiltelėms; dar krepšai smiltinuoti ir naščiai tebeniūkso pamesti patvoryj. Trobos stogas storai apkerpėjęs, kur ne kur pro tarpus spykso stiebai žolių, vasarą žaliavusių ant stogo; kerpės kėksojo kukuliais, kaip duonos kepalais. Visa paviršė stogo išrodė kaip kęsynė skynimuose. Zolabas per vidurį giliai įlinkęs, kaip kumelės nugara; viduryj iškišta lentinė gerklė, pavidalo kamino, kitą kartą vėmusi dūmus, o dabar čyst nukrypusi į vieną pusę; išrodė, kaip būtų troba kraipiusi galvą, dyvydamos niekados nemačiusi išbarstyto kiemelio. Sienos sulinkusios ir susmegusios, nebevaliojančios atsitiesti po sunkumu stoginių kaminų. Kerčia pastogės ant pryšininkės, čyst jau į žemę atsirėmusi, išrodė turinti atspyrusi trobos galą, kad langeliai neįsikniaustų į žemę. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys ativiros stovėjo. Pringio viduryj aukštai sugrįstos luobinės užlos, aprūkusios spindinčioms sūdims, po tų pakabinti du vąšai apačioj, sušlavinėti į krūvelę pelenai ir užkopta ugnelė. Indai surikiuoti į kerčias, asla truputį išsausinta. Troboj teipogi apvalyta, lova pataisyta, langai neseniai nuplauti, dar drėgni. Stiklai, kur išsproginėję, užspraudyti šakaleliais ir kelioms šaklėms rūtų apkaišyti; asla sausa, išbarstyta, pečangio ir židinio griuvėsiai nušluoti. Troba šilta, pečius berods kūrentas, bet nė jokiu smarsu neprikvepusi.
Kotrė vienmarškinė, po plaukų, basa prie stalo kočiojo drobužius; įpykusi, įniršusi plyšo raudoniu, truputį vėjo supūsta, o daugiau iš apmaudo; juodos jos akys spindėjo piktumu, tarytum kibirkštis pažers į šalis, o su kočėlais šarpiai švaistės.
Tėvas asloj, netol durų, motyna prie židinio. Jonis išsitiesęs, kniūpsčias, pas pečių ant suoliuko; trumpai jam vietos, todėl kojas ligi kelių pastatęs į aukštą pagal siena; galva antrame gale, nusikišusi ilgiau suoliuko; truputį burną pakėlęs, pypkę žinda.
Kotrė drebančiu, bet skambančiu balsu aiškiai prorėksmais barės:
- Nė jokių ištaigų neprašau!.. Nepratusi kiauliškai ir nenoriu... Prie mano tetušio šunys ir kiaulės geriau ėda... Smetonas, antai, vienos kirmėlės, laikei apsižergusi!.. Kas tą kastinį gali ėsti?.. Mėsa kaip šikšna - Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti! Ar tai ne gėda ir patiems?.. Pagatavi savo draugą atsisukę suėsti!.. Ubagas geriau pasitaiso Velykoms, ne ko jūs.
Motyna, turbūt jau pritrūkusi žodžių, vieną ir tą patį čirkšdama, rankoms mojuodama, atkartojo:
- Pataikūnė, pataikūnė! tinginė! pajuodėlė!..
Tėvas vėlek švarkšdamas krokė:
- Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, teip tur būti.
Jonis nusispjaudydamas drūktai pritarė:
- Taigi taigi, kaipgis! Laidykit gerkles... Kas čia jūsų bijo? Kotrė, šarpuodama kočioti, teip smarkiai daužė į stalą, net langų stiklai virpėjo, o vis nesustodama šaukė:
- Bene mane iš kokio kiaulininko parvedėte!.. Ar aš jums siūliaus? Aš darbo nebijau, o jūsų liežuvio nė tiek!.. Man valia dirbti, valia nedirbti... Savo šimtais išpirkau gyvenimą, o dabar per jūsų šykštumą kąsnio neturiu... gėda kam ir sakyties. Per kiaurą žiemą kaip kokia vergė viena dirbu, visus gyvolius veizu, o jus tik dantis ant manęs pakabinti temokat... Kad jūsų gyvenimas ežeru būtų aptekęs!
Barėsi rėkdama Kotrė, o su kočėlais daužė, net stalas tratėjo, už tai ir tėvai, atstu atsitraukę, vaksijos; teip krokė tėvas, net gerklė jam apkarto, o Kotrės užšaukti niekaip negalėjo; spigino ir spigino tėvams visą teisybę, vedė juos į zlastį. Tėvas, perpykęs, dantis tratindamas, lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motyna paskui, čirkšdama:
- Parvesk vyrus, eik į sodą! Matai, kad nieko nebus, reik duoti po slėtatatoriu, reik pamokyti tokią ponią!
- Tauzyk kaip durnė! Kam man tų vyrų?.. Aš ir pats tropysiu... Būčio ir dabar nutvėręs iš užpakalio už čiupros, kad ne tie kočėlai jos rankose, susiturėjau tik tą kartą. Žinai gi, ir aš prisivengiau, tokia uparočė, pone Dieve sergėk, gal kaktą perskelti! Prisieis kitą sykį, aš jai parodysiu!.. Kaip aš liepsiu, teip tur būti, - nuėjo kumsčias sugniaužęs, numojavo.
Kotrei rankos, kojos drebėjo, širdis plakė, kakta karščiu degė. Prasišalinus tėvams, užsikvempusi ant stalo parymojo, nusišluostė į kvartūgą akis ir kaktą atsidūksėjo giliai, giliai. Tik atsisukusi žvilgt į yrą, ir vėl jos akys apėjo ašaromis... Jonis gatavai užmigęs, pypkė iškritusi iš dantų ir seilės išdrykusios.
- Išsvajotasis tai mano vyras, išskirtasis nuo mano tėvo... Tokios tai meilės troško mano širdis, - kas kartas lengviau kočiodama, Kotrė ūmojo: - Teip tai pildos tetušelio žodžiai: Jaunas tebėra, mylės tave ir klausys..." Bepigu, kad dabar galėčio parodyti, katras vertesnis meilės - pečius ar ta žmogysta? Matušele, mano matušele, į kokias rankas mane atidavei?! Tatušeli mano brangusis, kuomi aš tau teip nusidėjau, kad tu mane į tokią peklą įstūmei?.. Buvo verčiau neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!.. Išrėdėt, ištaisėt, o ant kokios laimės? Varsto kaip peilis mano širdelę, girdo kartybėms kas dienelę... Plyšta širdelė, sprogsta galvelė!.. Nėra kam paguosti, nėra kam priglausti, - ašaros kaip pupos rietėjo Kotrei per skruostus. - Gėlė mano širdelė, gėlė... prijautė, tik nepasakė, ką reiks išgirsti, kiek reiks nukentėti!.. Matušele mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies tėvus lenkti, klausyti, blogu žodeliu neužgauti, o vyrą mylėti! Prižadėjau, o kaip pildau? Dievulaičiau, ko negaliu, niekaip negaliu, nebeužtenka kantrybės!.. Į ką aš pavirtau? Pasibaisėtų manim dabar užkulniškiai...
Ne mano kalčia, ne mano! Anie patys prisuokė mane prie to... Ką čia reiks veikti, kaip čia reiks datūrėti? Pusė metelių dar teišejo, o rodos, jau amžiai!..
*
- Ko jūs nekeliatės! Ar velnias jumis apstojo teip ilgai kirmėti?! - šaukė tėvas, eidamas per kiemą, bet apsiriko: Kotrė baigė jau pusrytį virti ir kitą apyvoką buvo jau apėjusi. Jonis, tiesa, dar tebedribsojo klėtyj. Motyna troboj kentėjo susirengusi lovoj. Tėvas, įėjęs i trobą, barės:
- Aš per naktį arklius ganęs jau parėjau, o jūs ligi pusryčio kirmėjat! Ko nežadinat Jonio? Ta šavalka besivalkiojanti, o tas turbūt tebedribso!
- Sunku mat jai pažadinti - rūgojo motyna. Man teip galvą gelia. Ana pati prisiropštė, o Jonio nežadina tyčioms - nori pasirodyti viena darbininkė; iš to spraunumo kažin ir pusrytį ar išvirė? Jonis neėdęs negali niekur eiti.
- Kaip aš jumis imsiu perti visus nuo krašto, tai eiste skliundžiumis! Visas svietas kruta. Jonis mat neėdęs negali eiti!
- Šauk, šauk, susimildamas! Lygu nematai, kas destis! Pirma vaikas buvo kaip žiuburys, o dabar koks? Ne po širdies pačią gavo ir nenori darbuoties. Ant galo vienam visi darbai, nė jo sveikata nevalioja.
- Tik maždaug reik krutėti. Žiūrėk, visiteli po ventas nuo pat aušros pjauna, o mūsų nieks nerūpinas...
- Taigi taigi, kaipgis! - sušuko Jonis, žengdamas į trobą.
Tėvas nutilo. Jonis, krapštinėdamas užmieguotas akis, bambėjo:
- Gerklę laidyti tik težinai, o dirbti man vienam reikia! Vakar išėjau ant vakaro pjauti ir nulaužiau dalgį šiandien reik važiuoti į turgų pirkti naują.
- Važiuosma abudu! - prasidžiugo tėvas. - Nupirksma dalgį, dar bene gausma kokį pjovėją pasamdyti; vienas, žinoma, nevaliosi nupjauti.
Vyrams bešnekant, Kotrė įnešė prausties ir taisės pilti pusrytį; girdėdama vyrų kalbą, neiškentėjo neatsiliepusi:
- Argi jau kito dalgio nebėra cielame bute? Tata nuvažiavęs ir vienas viską išpildys, o Jonis tepjauna, aš iš vandens trauksiu. Atminkit, jog pasiliksma su pievoms, kaip ir su kožnu darbu; negana nekeliatės ant laiko, dar mat reiks abudum gaišti šiokią dieną, kur visas svietas kruta iš paskutinės, o jūs po turgus valkiostės!
- Tau nerūpi... kaip aš liepsiu, teip tur būti.
- Taigi taigi, kaipgis! Laidyk čia gerklę...
- Anokia tu čia ir darbininkė - liežuvį tik laidyti.
Visi trys kartu sušuko ant Kotrės; ta tenkinos išsprukusi pro duris. Po pusryčio vyrai, įsispyrę į batus, kinkės arklius, taisė vežimą. Motyna, krūpštinėdama aplinkui, tarė:
- Reik ir man važiuoti: turiu parduoti sviesto kvartą ir kiaušių dešimtį.
- Kurgi ne! tokios dar betrūko! - subarė tėvas. - Žinai, kaip pas mane: boboms sėdėti užpečkyj, ne valkioties, kaip kontapliai, paskui vyrų, o parduoti jei ką turi, tropysma ir be tavęs. Duok šen, įdėsiu gerai į vežimą.
Motyna dairės, nebenorėtų duoti savo tavoro, bet tėvas po gvalta glemžė iš klėties puodelį sviesto ir krepšelį kiaušių. Kotrė pamačiusi vėlek atsiliepė:
- Ką čia užsimanėt parduoti paskutinį kąsnį. Ką gi beėsma subatoms per šienpjūtę?
- Tau tik viską suėsti terūpi, - šokos tėvas, - o iš kur kapeiką paimsi? Džiaukis duonos turinti, ne sviesto!
- Jai daugiau niekas nerūpi, kaip tik skanėstai, - pritarė motyna. Jonis nieko nesakė, nes ir jisai velytų verčiau suėsti, ne ko parduoti.
Kotrė, priėjusi prie vyro, prašė:
- Jonel, nupirk man nors svarelį muilo; reik bent išsiskalbti šienpjūtei.
Vėlek kaip dagį visiems pakišo. Tėvas spjaudės:
- Pfu! po biesais! Tokių dar išmislų betrūko mano gyvenime!
- Strainiuška giltinių! - pridėjo motyna. - Amžių baigiu be muilų, o dėlto esu paėdusi.
- Taigi taigi, kaipgis! Visų ištaigų bereikią...
Išvažiavo. Motynai vėlek sugilo galvą, įsirito atgal į lovą. Kotrė velėjo drobužius, šutino ir kreščiuose su naščiais nešiojos prie skalbyklos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
