en
[2]
*
Giedra rudeninė neilgai tetviroja; viena diena sausa ir saulėta, ant rytojaus išaušta ūkanota ir lynanti; purvynai nieko nebesūsa. Nors saulelė spyktelėjo kokią dieną, bet nieko nedžiovino; šlapi ir šlapi visi pašaliai. Nurudavusios pievos aptvino vandeniu. Pajuodavusios ir išmirkusios dirvos, papūrusios išdraikytais ražais, niūkso surukusios kaip senos bobos. Miškai nuliūdę ir nusiminę barsto po kojų savo pageltusius lapus, nuogą ir rūsčią kaktą stato priešais žiaudraus vėjo. Žolelė pasislėpusi po patalo geltonų lapų. Naminė banda, niekuomi neprisotinta, ėda, šlemščia pageltusią žolę, atvašas ir apipuvusius lapus. Piemenims mažai berūpi daboti, todėl po namus padeda bulbes kasti.
Bjaurus bulbkasis!
Žemė išpijusi, negali keliais šliaužti, kasėjams reikia pasilenkus rinkti. Bulbės purvinos, sušlampa ir maišai, o nešioti - ligi pusblauzdžio reikia purvyną bristi. Katrie galėjo anksčiau, ligi pagadoj, nusikasti, tiems, rods, bepigu. Kumečių bobos nabagės, kol atbuvo dienas prie dvaro vasarojaus, susivėlavo su savo bulbėms. Dabar, pasitelkdamos, pasisamdydamos kasėjų, žūna, pliauškia kožna savo rėžyj. Raudonoms nosims, sukimbusiais nagais renka į krepšus ir su naščiais velka, neša namon, nebeišbrisdamos purvynų. Kitos pila į maišelius. Vyrai, parėję nuo darbo, suneša kožnas į savo trobą.
Saulei nusileidus, susirinko vyrai; parpliauškė ir bobos, purvinos ligi juostos. Kokia dešimtis gaspadinių gyvena po vienu stogu. Visų nevirtos večerės. Vaikai išalkę bliauna, rėkia; paršeliai žviegia, karvės nemilžtos, o čia staiga temsta, nes prakiuro lyti. Po trobą susikūrę ugnis, turėjo atsidarinėti duris, pro latras virto kaip iš kamino dūmai ir šlapgariai, per tuos nė vidaus nėmaž nebeapšvietė ugnelė. Pasieniais po aslą pripyliotos bulbių, batvinių krūvos, pristatinėta parankinių indų, ant gembių iškabinėti varvą apdarai, apie židinį išdžiaustyti purvini autai. Ugnelę apstoję, keletas vaikų šildės. Dūmų, garo, drėgmės kvapas susimaišęs darė tokį troškumą, jog žmogus ledva tik galėjo dūsuoti. Vyrai išalkę, apmaudingi, belynant vilko ant pečių iš dirvų maišelius su bulbėms.
- Neskleisk teip į aslą pildamas! - šaukė vienoj troboj. - Nebegalės nė lopšio pasupti.
- O kurgi kitur pilsi? - atšovė vyras. - Kišk į uodegą savo lopšį! Kitoj troboj, telžęs maišą į aslą, krokė vyras:
- Kaip rupūžės! Neparsineš nė tų bulbapalaikių! Nuvargęs, sušlapęs pliaukšk tu dabar žmogus per lytų paskuo anų uodegos!
Kitoj troboj vaikai klykė, o tevas, raižydamas juos diržu, tildė. Motyna čirkšdama barės.
Kitur pati, statinėdama šukes asloj po laširdo nuo lytaus, šaukė:
- O tai tau buvo manęs neklausyti! Sakiau - nebūkim prie to velnio, nebūkim! Nė kur galvos pakišti nėra, be jokio stogo; kaip pradeda lyti, ir troboj varva už apkaklės; ne tik drobužiai, bet ir mes patys supūsma. Lygu doresnės trobos nėra sviete? O darbas visur toks pat biesas.
Ir teip iš visų urkštynių, troboms vadinamų, visokie balsai davės girdėti - bartynių, verksmo, juoko ir keiksmo. Kožnoj ypatingu būdu prasiskverbė atskirai gyvenančios šeimynos.
Tik vienoj suvisu tykiai. Nors teip pat praviros durys ir dūmai rūksta, bet kalbos nė balso: turbūt pašnibždais šnekasi.
Toje gyvena mūsų pažįstami - Antanai Dauginiai.
Pirmą kartą stodamas į dvarą, nė ominais nepabojo pasižiūrėti, kur reiks stovėti, kokios trobos. Parsidanginęs rado trobas įsmegusias į purvyną mažne ligi pat langų, sienas supuvusias per tai, jog be jokio stogo, kur ne kur po lopelį šiaudų dar kėkso. Ką gi bedarysi? Reik talpinties, nors varginai. Laimė dar, kad naudelė Dauginių nedidelė. Vasarą, kol sausa, giedra, dar pusė bėdos ir po dangumi gyventi, bet, rudens lytams prasidėjus, nenorint reik poną keikti. Ponas dėl savęs dvare turi du rūmus, trečią palverką šeimynai stovėti; dar pastatė antrą palverką didelį, su daugel kambarių, nebėra kam anuose stovėti. Viename - keli batviniai pamesti, kitame - koks indelis, visi tušti kaip stadalas, o užrakinėti. Skerdžiui ir gaspadoriui paskyrė prie galo po maželelę kamarelę; tose, kaip padirbino pečius, toliau erčios - ledva lova beišsitenka. Tokioj ankštybėj spraudos su vaikais, kuo ne ant kits kito. O didžiausios trobos tuščios, užrakinėtos. Gailis ar pavydi žmogui geresnės erčios... Kiti visi darbininkai sukimšti į supuvusias trobas po sudriskusiu stogu, murdos po purvynus, trokšta po dūmus.
Parėję nuo darbo ant nakvynės, neturi kur dorai nė pasiilsėti, o dieną nemato, kaip jų trobos išrodo, nes neturi laiko žvalgyties.
Nuo aušros ligi sutemos urėdas užsigulęs skatina tik darbuoties. Po tokio vargingo darbo dvare, per dieną darbininkai nužuvę, parėję į savo trobą, vėl vargsta be doro pailsio; ne dyvai, jog iš apmaudo ir be reikalo sukeikia kartais pačią arba vaikus. Ant pono nors širdis virti verda, bet jam nieko nepadarysi: nenori - nebūk, jis ir kitą gaus; visas pasigavimas - jei sukeikia jam negirdint.
Antanų troboj nėra nė kokio keiksmo: ugnelė žybura, bulvių katilelis užkaistas, jau apsiputojęs; asloj, dviejuose šmotuose, į pastatytus ant tikslo viedrus teška lytaus vanduo. Antanas sėdi ant kėdelės netol ugnies, ant kelių sėdinčią pačią apsikabinęs. Petronė - prisiglaudusi galvą prie jo krūtinės, kaži ką savitarpy šnibždasi:
- Nebeprigaus manęs kitą sykį, - tarė pusbalsiais Antanas, - būsiu gudresnis, stodamas pasižiūrėsiu, kokia troba, nebevargsi tokioj tu, mano maželele!
- Nevargsma, Antanel, nė šią žiemą: urėdas prižadėjo išsistoroti prie pono, kad mums duotų trobą naujajame palverke. Bus tiktai klapatas persikraustyti. Be galo geras žmogus mūsų daliai tas urėdas, - gyrė Antanas.
- Bepigu, kad jis išsistorotų, būtų be galo gerai. Ką jis prižada, visada išpildo. Niekdėliais ims by ką man ir pagerins: tai prie lengvesnio darbo pastatys, tai pasiųs kur ant kokio pusdienio, geresnius ugnakurius duos arba grūdų biškį užpils. O ir tau jug keletą dienų dovenojo! Prie mašinos vėlek nė viena boba tiek neuždirbo, kiek tu!.. O teip moka sumesti, apsukti, kad ničniekas nesuprastų. Geras vaikis, duok Dieve jam gerą pačią.
Teip girdamas urėdą, Antanas vis žiūrėjo į pačią. Petronelės net augo širdis; dūmojo: "Tai vis daro dėl manęs."
- Kad jam esi paklusnus, Antanel, - balsu tarė, - visur išpildai, ščyrai dirbi, dėl to tave myli.
- O ir tu, Petrel, turi prie jo loską. Žiūriu, kaip buvom prie mašinos, kur bus buvęs ir prie tavęs prisistojęs. Pasisuks kitur valandelę, ir vėl nugrįžęs prie tavęs besišnekąs. Be jokios didystės vaikis. O tu tokia nedrąsi, nieko su juomi nepajuokuoji!
Tai sakydamas, tėmijo, kokį įspūdį jo žodžiai padarys ant pačios. Petronelės burną kaip žarijoms apipylė: artie mat ugnies - apšilo.
Antanas vėlek klausė:
- No, Petrel, pasakyk, ką tau urėdas teip užsiguldamas visada šneka?
- Et, by ką... Ar girdi, kaip Stasiuliai baras? - tarė glausdamos prie vyro.
Tas švyptelėjo.
- Bepigu tiems ponams gerose trobose, - tęsė Petronelė, - sausai, viežlybai, viso pertekę, be jokio rūpesnio. Musėt niekumet savitarpy nebaras.
- No, pasakė! - juokės Antanas. - Žiūrėk, ką mūsieji daro! Andai būk ponas su revolveriu puolęs ant ponios.
- O Pana šventoji! Kažin, už ką?
- Mat ponas išvažiavęs į Šiaulius, žadėdamas porą dienų užtrukti. Poni tuo tarpu pakėlė balių. Į pat tirštumą ponas - šmakšt namie! Ir rado ponią su kaži kokiu preikšu. Tokia ten lerma pakilo: puolė pačią nušauti - kiti nedaleido; potam pats norėjo nusišauti... O tai tokia ponų meilė! - užbaigė bučiuodamas pačią. - Nepavydžiu aš aniems tokios meilės, mes galim kiteip mylėties!
Petronelė sau dūmojo: "Gerai tas urėdas sako, kad gražiosios motriškos po du vyru valdo."
- Pamatyk tu, kas po miestus dedas! - tęsė toliau Antanas. - Prisistebėjau būdamas vaiske visko. (Buvau į denčikus pakliuvęs.) Vyras mieste, po kliubus, po balius... duos garo su mergoms. Pati, kaip tik vyras koją iš namų... tujau ir lėksiu su rašteliu prie kokio preikšo, tas ir prisistatys kaip matai.
- No, Antanel, jug ne visos tokios!
- Kaip prie maskolių vyresniųjų - visiteli paleistuvai be skyriaus - tiek vyrai, tiek pačios. O kaip... katras, tumet bartynių ir peštynių ligi soties!
Toks baisus paveikslas Petronelę kaip šaltu vandeniu perpylė, bet spėriai nusitramdė padūmojusi: "Bene mano čia kokia paleistuvystė? Didelė kupeta, kad pabučiuoja kur užpuolęs! O ar aš kalta, kad teip dideliai jam patinku... pagatavas suėsti, rankas išbučiuoja... Bet ir vyrui už tai daug gero padaro kožname šmote."
- Pervirs bulbės, - tarė pašokusi, - valgysma večerę.
*
Kad speigas, tai speigas! Po saulės grąžos pasitvirtino žiema. Sniegas čirškia po kojoms, ant vieškelio net cypauna po šlajoms. Vėžės paliekti ištiestos kaip du spindintys auksuoti kaspinai. Nuo ryto saulelė ankstie kyla iš už miškų, liedama pirm savęs ant žaros raudoną šviesą, o jos atspindulyj nuraudo ir žemė. Žvaizdelės ant dangaus, pirma mažosios, o potam ir didžiosios, merkės ir geso. Pamažu viršumi miško pražioravo pirmieji spinduliai saulės ir iš raudonymės persimainė į aukso rūbą, katruomi apsidengė visa pasaulė. Mirgėjo kaip aukso deimantais apiberta snieguota paviršė žemės, mirgėjo šarmos kruopeliai ant medžio, mirgėjo tvoros ir stogai. Mėnuo teipogi mirgėjo, nusigandęs stebėjos į saulės galią ir kas kartas didžiau baldamas nėrės ir skendo gilmėj žydrojo dangaus.
Speigas teip spaudžia tykiai, net tvoros pauškėja; nebent saulei pakilus, jei kiek įdienotų, o ant atsimetimo speigo nieko nenurodo; bus diena šviesi ir šalta.
Netikėtai vakaruose, pakraštyj dangaus, mėlynumas pamažu balo; kaži kokie, tarytum kalnai balti, kilo kas kartas aukštyn arba stojos kaip kokia mūro siena, siekdama kartu dangaus ir žemės. Baltavojau toj pusėj ir miškai, ir jungės žemė su dangumi. Pabalo, net papilkavo visa vakarų pusė, atmušdama nuo savęs ir spindulius saulės. Vėjas, lakstydamas pagal žeme, pradėjo kūlį vartyti, kur ne kur paspirdamas į aukštą štulpelį sniego. Baltieji mūrai slinko kas kartas arčiau saulės. Vėjas kas kartas drąsiau švaistės, maišydamas sniegą: bėrė į pastogę, pašvilpino į mišką, o kitą saują žėrė stačiai į akis ir už apkaklės pakeleiviui. Saulelė, neapkęsdama tokios vėjo drąsos, merkės ir kniausės, glausdama arčiau savo spindulius. Vėjas, nieko neatbodamas, kas kartas palakiau šokinėjo. Supykusi saulelė užsitrankė sau ant veido baltą uždangalą. Tumet gavęs valią vėjas užvarė baltuosius kalnus iš vakarų ant cielos padangės, pašėko maišyties po sniegą, krintantį iš dangaus ir gulintį ant žemės. Maišė, vartė, suko į rataną, kėlė štulpus, dūmė į patvorius, pūtė į pastoges, o per laukus švilpino pasispardydamas, kol tik užkliuvo už krūmų, pėdsaką savo likdamas - duobeles ir kalnelius. Vienu žodžiu, užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo.
Dvaro kumiečiai, baltoms kuproms, o dar baltesniais uostais, rinkos ant pusryčio. Antanas, nudaužęs koją su šluotraže, numetęs ledus nuo uostų, atsisėdęs tarė:
- O tai šunies pūga užkilo, netikėta atmaina! Bet ne prieš dorą saulė teip raudona tekėjo: mat nurodė vėjus, o, prie to, šaltis pašėlęs. Dar būtų pusė bėdos, kad namie, o dabar ar ne bėda - varo važiuoti į melnyčią ponams pitliavoti. Kaip reik šiokie nuplaukti?
- O Pana šventoji! - sušuko pati. - Kaip tu važiuosi?! Šiokie nė suo ant kelmo nenustigs! Ir dėl ko tave varo? Jug liuob visada Stasiulis važiuos.
- Mat rokundas teip išėjo, - tyliai Antanas šnekėjo: - urėdas davė man kviečių pūrą, liepė dėl savęs susipitliavoti, dėl to negal kitam važiuoti.
Tai sakydamas, žiūrėjo į pačią, bet neužtėmijo jos nuraudimo. Ana, užsikvempusi ir pustydama ugnį, dūmojo: "Žinau, kad teip bus!.."
- Kur važiuosi, į Juodlį ar ant Knytuojos? - atsitiesusi paklausė.
- Kame čia gausi? Vandens niekur nėra, - atsakė vyras. - Reik važiuoti ant Virvyčios. Pilk greičiau pusrytį, tujau ims urėdas skraidinti. Petronelė, statydama bliūdelį ant stalo, bėdavojos:
- Nieko nežinojau, nieko nepataisiau nė pietams įsidėti. Tokį kelį dar nesuvažinėsi viena diena, o dar jei gausi tujau... Pūsta ir tų kviečių, verčiau būtumei nevažiavęs... užtruksi ilgai...
- Jei pavyks gauti naktį, - kol nuplauksiu, bus naktis, - gal rytoj ir parvažiuosiu.
Sumušo kojas į žemę už durų ir įėjo urėdas, pasibrukęs po pažasties kaži ką baltą kukulį. Nusipurtinęs truputį sniegą, tarė:
- Še, tu mano bobele, įdėk vyrui vakartį! Niekur terbos nesugraibiau, surišk jam kur, ar terbikę bene turi?
- Ką tik rūpinaus neturinti ko įdėti, - tarė Petronelė, - o ponaitis mat ir pasirūpino.
- Ant to tai mano galva.. Antanas žino!.. - Ir pamirkčiojo.
- Teisybė, galva ne puodelis, - juokės Antanas.
- Tokį šmotą mėsos! - dyvijos pati. - Jis nesuvalgys nė per tris dienas!
- O ką misliji tu, mano bobele... gal ir užtrukti trejetą dienų. Susikryžiavojo akių žaibai - urėdo ir Petronelės. Antanui teipogi perėjo žaibas per akis ir galvą, bet, nenurodydamas nieko, dejavo:
- Nežinau, ar galės ir pavažiuoti šiokie... Stumdysis arkliai, o šaltis pusiau plėšia.
- Pereis, zaras pereis! - sakė urėdas, žiūrėdamas pro langą. - Po dvylikos bus atlydis, aš numanau, ir kalendorius teip rodo. Tik skubėk išvažiuoti, kol poni atsikels. Liepė gaidykste išsiųsti, o tu lig šiol dar namie. Visa bėda, kol iš namų išsitaisai, o kelyj daug važiuojančių rasi, prabrauks vėžes.
Urėdas išėjo.
Per išsprogusį lange stiklą švilpino vėjas ir dulkino sniegą į vidų.
Petronelė, by pikta, lyg sumišusi, nenurimdama ant vietos lakstė, trypė kerčia nuo kerčios...
Antanas pasitaisęs jau į kelią.
- Sudiev, Petrel! - tarė užsikvempęs bučiuoti.
Ta, apkabinusi abiem rankom jo kaklą, drebėdama spaudė prie savęs, bučiavo į burną ir į rankas. Teip kaži ko susigraudino, net ašaros nurietėjo per skruostus. Norėjo vis kaži ką sakyti, bet žodžiai tirpo ant lūpų; ledva tik pašnibždėjo:
- Neužtruk ilgai, Antanel!..
Antanas švypsodamas, pabučiavęs pačią, tiek tepasakė:
- No no, nusiramink, mano maželele!.. parvažiuosiu, būsma kaip buvę.
Po dvylikos, vakarop linkuo, kažin, ar sniegas apsunkėjo, arba vėjas pailso - nebeįveikė teip švaistyties, nes nuščiuvo oras ir speigas truputį atsimetė; einant per sniegą, koja smuko kaip į išmintą molį. Vakare žvaizdelės kur ne kur spyktelėjo, ir mėnuo, tankiai iš debesų iškišęs galvą, žvalgės ir atgal užsitraukė.
Petronelė vičvienaitė per dieną brūzdė po trobą, nesmagu ir nuobodu jai buvo, o kaip sutemo, net baugumas ėmė.
- Kaip aš čia dėsiuos? - dūmojo. - Vakaras ilgas, miego ankstie nenoriu... Pasiimčio darbo... Kaip tik žiuburį uždegsiu, įlįs urėdas... Verčiau žiuburio nedegsiu... tamsoj neįlįs, numanys, jog atsiguliau, ir gana... Bet ir to nedasižinos, jog aš nebenori, kad jis pas mane landytų... Verčiau žiuburį uždegsiu ir duris užrakinsiu... vot teip! O kad norės įeiti, pasakysiu: eik gulti, nevalkiokis pas manęs!.. Už durų šaukti - nė šis, nė tas, o viduo dar ir daugiau galėčio jam pasakyti... bet kaip įeis, tujau grobs ir bučiuos... O aš takšt į snukį... o jis gal man ir atgal?.. Ne, verčiau neįsileisti, nedegsiu žiuburio... Po padvariją dvaro žvangėjo skambalai.
- O, dėkuo Dievui! Svečių užvirto, urėdas nebeturės laiko landyti... Bet ir aš jau nebeatstatysiu jo nuo savęs... ne, verčiau kad įeitų... Užsidegsiu žiuburį... vot teip! O duris užsikabinsiu... Nėra kobiniuko... Aaa! Su raktu trakšt, trakšt... Papūsk į nosį!.. Ir vėl nieko nepasakysiu?! Šaukti neišpuola... Ką čia reik veikti?.. Ak, tu Dieve, kokia buvau durnė! Ko aš už sykio Antanui nepasakiau?.. O kas čia man kait!.. Tegul įeis, kad nor, išvaksysiu kaip šunį!..
Trakšt duris atsuko.
Skambalai žvangėjo. Purmonai vaikščiojo po padvariją.
Petronelė verpė ir karunką giedojo, bet mislė jos buvo tolie nuo giesmės; kaži ko jos širdis rūpinos ir nenurimo - žiūrėjo vis pakaitais tai į langą, tai į duris... Atstūmė kalvaratą, vėl pradėjo vaikščioti po aslą, užpūtė žiuburį; užsikvempusi žiūrėjo pro langą... Urėdas su liktarna pareina iš stainių...
- Jau tas kipšas eis gulti!.. Ne, svečiai tebėra, negal atsigulti... dabar jau čia įlįs...
Pribėgo prie durų, nutvėrė už rakto.
- Ne, - pamislijo, - verčiau išsirieti į akis!..
Nugrįžusi įbrėžė žiuburį; pastovėjusi pamislijo:
- Ko aš čia turiu vargti dėl to balamūto?..
Pūkšt užpūtė atgal žiuburį, prišoko prie durų, trakšt trakšt užrakino, išsitraukė raktą ir atsiklaupė poterų kalbėti. Po valandikės kaži kas prie durų subrazdėjo.
- Petronel! - šaukė patyliais.
Petronelei širdis plakė; neįmanė - atsiliepti ar tylėti.
- Įleisk! - vėlek tykiai šaukė... Ana tylėjo.
- No, - sako už durų, - ir mano durų toksai pat raktas!.. Tai sakydamas, ir apsuko duryse raktą.
Petronelė skrūptelėjo, nebeįmanė - ar žiuburį brėžti, ar duris turėti. Puolė prie durų... Pusėj aslos urėdas ją į klėbį nutvėrė...
- Ar teip tatai, mano mylimoji? Nenorėjai įsileisti! - rūgojo urėdas. - Bet aš gudresnis, įėjau. Šį vakarą turim išgerti įkurtuvių - naujosios trobos!
Tai sakydamas, pastatė ant stalo plėčkelę nolio.
Petronė įbrėžė žiuburį. Jis pripuolęs užpūtė:
- Kam to reik? - sako. - Ar ne šviesi mėnesiena! Prie žiuburio iš lauko viskas viduo matyti. Purmonai ir dvariškiai valkiojas, gal pasistebėti. O mėnesienoj geriau... - ar nematyti? Duokš tik čėrkelę, netruksma ilgai. Seniai jau dėl tavęs yra ta plėčkelė laikoma. Turiu tave nors sykį pamylėti!..
- Ne, aš be žiuburio nebūsiu! - tarė Petronė ir vėl brėžė.
- Kokia tu esi nepersakoma! Tai langinyčią ar langą užleisk su kuomi norint!.. O, teip!.. No, sveiks dabar, tu mano gražioji! Gerk, šit pyrago užsikąsk!.. Vis tai laikiau ir laukiau pritinkamo laiko, kuomet viena būsi. Dabar tyčioms teip pataisiau, išsiųsdamas vyrą... Gerk!
- Dėkuo, ponaiti, negaliu, negersiu.
- No, kiek gali, tiek! Nors loską priimk! Kaip tik Petronė čėrką prie dantų, urėdas pagrobęs ir išvertė jai į burną. Valia nevalia turėjo nuryti, net ašaros bobai apšoko.
- Šimts velnių tų svečių tiek prinešė! - šnekėjo urėdas. - Negaliu nė atsigulti... Prie tavęs čia teip šilta, gerai, bent pasiilsėsiu; kojos pavargo per dieną... Sveiks!
Prie antrosios nebereikėjo teip suokti Petronelės, neberaginos teip ilgai, o trečią ir ketvirtą spėriai išmaukė, ir pati sako:
- Tokia saldi, teip sklandžiai ein! Beveizint ir skruostai jos užkaito.
- Kokia tu skaisti palikai... kaip rožė pūrinė!
Tai sakydamas, urėdas, apsikabinęs Petronę, suko į lovą sėsties greta savęs.
Netikėtai Petronelė šokos, akis pabalinusi, stūmė jam į krūtinę ir apmaudingai sušuko:
- Šalin, nekybinėkis! Tu man ne kavalierius, aš tau ne pana!
- Ar tai tokia padėkavonė už česnę, Petronel? Ko pyksti? Gerk dar burnelę, bene būsi geresnė?
- Nebusiu, ne! Aš tamstos česnės neprašiau; seniai žadu pasakyti, tik nepradrįsau - kad nelandyk prie manęs, nes Antanui pasakysiu!
- Tai tu tą savo pajuodėlį geriau myli?!. O tai durnelė! Būkim geruoju. Kad jis bus, aš nebūsiu; dabar jo nėra, aš esu. Ar tau negerai?
Ir vėl pagrobęs ėmė po gvalta bučiuoti.
Tik šmakst į trobą Antanas! Jau be burnoso, vienoj rankoj virvagalį nusitvėręs, su antrąja capt urėdą už čiupros, nuža raižyti, sakydamas:
- Dėkuo už česnę, dėkuo už česnę, tokia padėkavonė! Pylė su virvgaliu: ranka ne ranka, koja ne koja, o pasturgaliui smūgis po smūgio krito. Urėdas šaukti - prisivengia, priešais kibti, - bijo, melsti - gėda. Vijos tik kaip driežas pusbalsiai švarkšdamas:
- Antan... rupūže!.. Liaukis... Aš tau... perstok... tu, rupūže... po velniais!..
O čia klupiniu šokiniu puola tik prie durų. Dar Antanas, sumovęs porą ypų: "Še tau česnę, še tau česnę!" ir, davęs vokišką klecką, metė kaip šunį laukan.
Grįždamas per aslą, juokės:
- Sakiau, kad aš sučiupsiu tą velnią!
Petronelė kaip apušės lapas drebėjo kerčioj. Antanas juokdamos klausė:
- No, Petrel, kas su mudum bus?..
Ta krito kaip ilga ir verkdama apkabino jam kojas.
- Cit, neverk! - tarė Antanas, keldamas ją nuo žemės: - nebijok, nemušiu aš tavęs!
Petronelė, kaip matušės nuplakta, pasikukčiodama verkė. Antanas, prisiglaudęs ją prie širdies, ramino ir tildė, o pačiam ašaros kaip pupos rietėjo per skruostus ir uostus. Teip susiglaudę, paverkė valandelę, ir vėl Antanas prorėksmais prašneko:
- Gana, gana, mano maželele, nusiramink. Užėjo juodas debesis, ir audra sumentė pradžią mūsų gyvenos. Ką padarysi, pereis... Kitą sykį tik dabokimės. Dabar, šį kartą, ir aš pats buvau truputį kaltas: seniai numaniau, bet tylėjau, norėdamas gerai išprantavoti... O tu, mano maželele, dabokis nuo paslapčių prieš mane. Gera ar bloga, sakykim visada viens antram teisybę! Tumet lengvai nustumsma juoduosius debesis nuo savo gyvenos...
Vėjelis nugulė, dienos pūga nuščiuvo, visi debesys nuslinko, žydras dangus apsipylė tūkstantėms mirgančių žvaizdelių. Apskritas mėnuo, tarytum karalius visų smulkesniųjų šviesulelių, niekuomi nebeteminamas, liuosai rietėjo viršumi juodųjų miškų, sidabrine savo šviesa apliedamas baltą paviršę žemės. Švietė miške žvėreliams, švietė ant vieškelio pakeleiviams, švietė dvare pro langus mūro, spindėjo į išpuoštus pakajus. Švietė menkose trobelėse pro žemus langelius, linksmino surūkusias grinčeles, švietė ir pro langą mūsų Dauginių. Pamatė anuos susiglaudusius ir verkiančius. Susigraudino gailingas mėnuo ir kartu apsiverkė (pradėjo verkti), trokšdamas suvienyti ir padauginti ašarų, katroms galėtų numazgoti juodą pėtmą nuo jų laimės.
1898 m.
< Ankstesnis skyrius
