en
[1]
Lytus ir lytus per kiaurą dienelę! Tarytum niekumet nebebus giedros: apsiūkęs, apsikniaukęs dangus iš visų pusių. Vėjas vakarinis, debesys dumia ir dumia į rytus, smulkiais lašais vilnydami lytų. Nors smulkūs lašai, bet teip sodrūs, jog žemė visa pasruvo vandeniu; ant smiltyno labai giliai smuko pėda, ant velėnos teipjau padrėko, o ant kietai suvažinėto žvyryno klanų klanai tvaksojo, ant katrų burbulai plūduro, kur lomelėse viena lite vanduo tyvaliojo.
Tokioj darganoj neskrajojo ant oro nė paukšteliai - kliūtojo papūrę kur po šlapiu lapeliu; naminės vištos gūžės į pastoges, su didžiu reikalu tik ant kutnojimo gaidžio prie slieko brido pasikaišiusios; balandžiai, sulindę į čiukurą, brūkuodami pešės ir bučiavos. Antims tai berods gadynė! Kvarkdamos purvinos klumpinėjo, skubėjo iš vieno į kitą klaną, kožname turšės ligi pat akių. Žmonės darbininkai negalėjo darbuoties po laukus; kožnas pastogėj šį tą knyburo, tik kur ne kur matyti - vyrai pasiraitę brido pančiais, brizgilais nešini. O tie piemeneliai vargdieneliai! Aniems nepagados nėra; sušlapę, sušliurę čiūžinėjo apie savo bandelę.
Ant vakaro vėjelis truputį nuščiuvo, lytus praretėjo, nuslinko debesys į rytus, vakaruose, pakraštyj debesų, raudona saulelė leisdamos atsiveizėjo; priešais, antrame pakraštyj dangaus, aiškus kampas vorarykštės pasirodė, valandėlę nušvito visi pašaliai, netrukus saulelė užkrito už miško, vorarykštė išgaišo. Progiedruliais, tarpe debesų, kur ne kur žvaizdelė spyktelėjo. Piemenelis birbyne subirbino, bandelės barškalai ant namų barškėjo. Sodne medžių šakos nulinkusios varvino nuo lapų vandenį; pūkštelėjus vėjui, sukrutėjo medžiai, ir vanduo nubiro lašais ant smiltynuotų takelių.
Sodno gale, nuo siaurės, dvi tankios eglinės eilos, tarpe kelias nugrėbstytas ir smiltinus išbarstytas, o nuo šiandienykščio lytaus truputį pabliuręs; gale tos ūlyčios, tankiame keryne, suolelis, o priešais ant štulpelio apskritas akmuo užmautas. Ant to suolelio tankmėj atsisėdusi jauna mergelė graudžiai verkia.
Mėnuo patekėjęs, prasilenkdamas pro debesis, žiūrėjo per šakų tarpus, tarytum norėdamas paklausti: "Ko tu, mažele, verki?" Vėjas, pūkšnodamas stačiai jai į veidą, draikė ant kaktos gelsvus plaukelius, tarytum norėdamas atvėsinti raudonus skruostelius, užkaitusius nuo ašarų, per anuos rietančių. Krūtinė jos kilsavo skausmu ir giliais dūksavimais. Rankeles sinėrusi nuleido į skreitą, žydras akeles, storai ašarotas, įdūrė toli toli į žarą, bet nė žvaizdelių tenai nematė, gilmėj ominės stovėjo gyvai paveikslas vyriškio - sudarios stovylos, garbanota čiupra, žydroms akinus, rausvais uostais ir barzdele; apie jį nuoširdžiai mergelė dūmojo:
- Kelintą vakarelį laukiu čia ligi vėlumo! Jo kaip nėra, teip nėra... Iš pradžios visumet pirmutinis manęs laukė arba atbėgusi tučtuojau pajusiu beįšokant per tuinus. Apsikabinęs karštai prispaus prie širdies... arba atsiklaupęs priešais po vieną pirštelį rankų išbučiuos... O tų žodelių jo meilumas! Niekados neužmiršiu, kaip sakė: "Zoselyte, tu mano širdelyte! Už viso svieto grožybes - gražesnė, už visas brangenybes - man brangesnė, už visas saldybes - mano širdžiai saldesnė, už visas žvaizdeles ant dangaus - mano akims skaistesnė!.. Be tavęs negaliu gyvu būti, vienos dienelės nedatūrėčio tavęs nematęs!.. Tu mano širdies patiekelė! Kaip aš tave myliu neišpasakytai ir mylėsiu ant amžių!.. Jeigu aš tau meluočio, sakė, kad mane toj valandoj perkūnija nutrenktų arba kiaura žemė prarytų! Tegul gyvas į peklą įkrisčio!" Žegnojos, pono Dievo vardą šaukė, brostvas bučiavo! Kas gi neįtikėtų tokioms prysygoms? Kas galėtų ir pamislyti, jog tai gal būti melagystė!
Sušnabždėjo šakos, Zosė kaip iš miego krustelėjo, apsižvalgė - nėra nieko. Vėlek apsipylusi ašaroms dūksavo:
- Dievaliau brangus! kur aš dabar dingsiu, jei jis pames, neims manęs!.. Lenkias dabar iš tolo, negaliu nė pasakyti, jog kožną vakarą čia jo laukiu. Pirmiau vienu pažvelgimu, mirktelėjimu susirokavom, o dabar nė žodžių mano nebesupranta!.. Gal ko pyksta? Gal aš kuomi jam nusidėjau? Bet kam teip reikėtų mane varginti, mano širdelę gildyti? Argi negalėtų stačiai man išrūgoti, jei kas netinka? Argi aš jo neklausau? Užgynė šokti, į susirinkimus vaikščioti, neleidžia dainiuoti, pagaliau nė šnekėties su niekuomi neleidžia... Viską klausau, kožną užsakymą išpildau... Per tai visi pradėjo juokties, pirštais į mane rodyti... Neatbočio nieko, bile tik jisai mylėtų... Bet, nelaimė mano, matau jo meilėj didelę atmainą.
Mergelei ašaros kaip pupos rietėjo.
- Perspėliojo, teisybė, mane poni ir gaspadinė, kad neužsitikėčio nė kokiam vaikiui. Lindo keli jau pirma, pagaliau ir pats ponas lindo, kur užpuldamas, ne tik į burną ir rankas bučiavo - bet nuo visų laimingai atsikračiau, nes nė vienas neįsmego teip giliai į širdį!.. O Tofylis, nors nė vienai mergai netinka - visos jį peikia, ir aš pati girdžiu ir matau, jog keikūnas ir uparočas, dėlto nieko nemačija. Mano širdelę kaip su lenciūgu prikaustė prie savęs, tegul visas svietas šauktų, jog nebus jisai geras pačiai, neatbosiu nieko, bile tik imtų, storočios iš visos išgalės nulenkti, slaugyti, klausyti, o mylėti be galo... Ir jis mane tumet mylės, nors neturtuose vargčio, visako netekčio, badą pakęsčio, tropysiu vis nukentėti, by tik jį mylėti gaučio!..
- Mylėti... - dūmojo mergelė, - kas man užgins mylėti? Nors ir pamestų jisai mane, aš galiu širdyj mylėti... Bet kur man reikia dingti pamestai? Matušelė, kaip man yra sakiusi: "Dabokis, vaikaiti! Jei tu kaip pasidarysi, nepasirodyk man nė ant akių, - išsižadėsiu ant amžių!" - nepriglaus, nepasigailės matušelė, nė guodžioties jai negaliu! Pulčio prie ponios, ir ta atstatys... Tūlyd išgins! Sakys: "Ko neklausei manęs!" Kur gi tumet dingsiu? Nieko neveiksiu, niekur globos negausiu... jei bent smertis susimylės, greičiau prispėtų!
Sukliko pelėda ant pat galvos mergelės. Baisiai nusigandusi, pašoko ir be atžvilgos nubėgo namon.
*
Šiltame, prikvepintame pakajuj, auksuotais abitais išmuštame, stovi apskritas stalas, viduryj blizgančios aslos apstatytas minkštomis linguojančioms krasėms, ant vidurio stalo lempa šviesi kaip saulė, nuleista nuo lubų, kybo ant švintančių lenciūgų; pusė stalo apmesta pluokštais laikraščių. Atsisėdęs gale vieną lakštą skaito ponas. Čiupra jo stačia, juoda, spindinti, kaip susmalinta, akys didelės kaip vabolės, į ką pažiūrėjo, rodos, tą su iešmais perdūrė. Vyras jaunas, raudonas, suraitytais uostais, linksmaus veido, gražios stovylos. Poni teipogi skaisti, baltai raudona, mėlynakė; geltonas karčiukas, garbanotas, papūrentas ant kaktos; eila žaibuojančių akmenaičių, auksu numazgytų, spinduliavo po jos kaklu; kreizuoti, išpustyti rūbai varžė liemenį; maželelis laikrodelis, pasietas ant aukso lenciūgelio, kybojo ant krūtinės; ant rankų teipogi užmautos auksinės rinkės. Veidas, nors storai apdulkintas baltais milteliais, vienok nurodė per šmotą vyresnę už poną. Dvi mažos panelytės, papuoštos kaip lėlytės, bovijos ritinėdamos ant stalo auksinius žiedus; anas dabojo nebe jauna jau auklė; mažoji pradėjo kaži ko verkšlenti. Poni, pasižiūrėjusi į laikrodelį, tarė auklei:
- Laikas panytėms jau gulti! Veskis į miegamąjį pakajų, uždek žaliąją lempą, pašauk Zosę, tegul pataiso joms patalynę.
- Kažin kaip tą Zosę reikia dasišaukti?.. Ašarojo, šniurkščiojo cielą popietį, o vakare kaži kur prapuolė, turbūt užmigo kur įlindusi... Bepigu jai... O man nė valandelės pailsio nėra - turiu būti kaip prisieta, pririšta, nuėjo auklė bambėdama, vienu nešina, antru vaiku vedina.
Poni surinko žiedus, susimaustė ant rankų, atsisėdusi šnekėjo:
- Vienos nelaimės su toms mergoms! Kaip ir ta Zosė: ligi šiol berods žodžiui vietos nebuvo už jos darbumą, o dabar čyst pasileido. Liepk tą dirbti, žiūrėk - kitką bedirbanti; šauk paduoti ką, žiūrėk kitką beduodanti... susimaišiusi, kaip paklaikusi, tarsi įsimylėjus... Turbūt kas norint apsuko jai galvą arba suvisu apgavo. Prakeikta tų vyrų mada: žanotas ar ne - prie jaunų mergų kimba kaip smala prie tekinio ir čyst jas išpaikina.
Tai sakydama dabojo, kokį įspūdį padarys jos kalba ant pono. Tas tebeskaitydamas jau pradėjo švypsoti, metęs popierių, galvą kinknodamas, juokės:
- Ciapa tu, ciapa! - sako į ponią, - už pirmo tavo žodžio supratau, ką tu nori sakyti. Lygini mane prie tokios šiukšlos! Ant to stelgdamas, argi aš nerasčio kiek tiek vertesnės? Bet aš ne toks žmogus, man to nereikia... Šimtais mergų, nors gražiausios, tevaliojas po kojų - nė viena neprikibs nė iš kelio manęs neišves... Ar nevalnu ant juoko pagirti, katra graži? Bet iš tiesų kad pradėtų kokia lįsti, maučio į žandą, net apsilaižytų!
Juokdamos abu ponai bučiavos.
Patraukė skambalą. Ant to balso tarnas, aukštas, padorus vaikinas, įbėgęs paklausė:
- Ką poni liepsi?
- Zosę šaukiau, ne tave! - tarė poni.
- Nėra jos, auklė šaukė, ieškojo - niekur nedašaukė; turbūt nulėkė prie Tofylio, - juokdamos užbaigė tarnas.
Ponas į tamą akis įdūrė. Poni dyvydamos paklausė:
- Ką? Zosė prie Tofylio laksto?! Ką tu čia plepi?
- Teisybe, poni! Įsimylėjo merga, prisikabino be malonės prie to vaikio, rėkdama, kaukdama paskui jo laksto, tas nė atsikratyti nebegali.
Poni, kraipydama galvą, užsidegė žvakę ir pro duris nusinešė:
- Gali eiti gulti! - pasakė ponas tarnui.
Pats išėjo. Karidoriu eidamas subarškino į vienas duris.
- Esu! - atsiliepė viduj.
- Įnešk man šalto vandens.
Paliepęs ponas įėjo į kitą pakajų. Įkandin paskui jo įnešė Zosė vandens skleinyčią. Pastačiusi ant stalelio, spėriai grįžo atgal. Nutvėrė ponas į klėbį bėgančią Zosę, greitai tylomis kalbėjo:
- Vot, tu melagele! Sakei: "Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!" Tofylį mat gali mylėti, o manęs ne! Bent pabučiuok!
Zosė sukdamos kaip stums poną į krūtinę nuo savęs, net pasišliejo.
- Šalin! - sušuko, - ne man lygus esi ir nekybinėkis, ne sykį sakiau; o kad neklausysi, tuoj pasakysiu poniai.
- Cit tu, ožka! Tylėk, - draudė ponas Zosę išlekiant pro duris.
Patsai, užsidegęs žvakę, nuėjo apžiūrėti savo vaikų. Kaži ką patyliais pašnibždėjo auklei, ta, nieko neatsakydama, palinkčiojo tik galvą - gerai, gerai.
Poni, sėsdama prieš didžiausį veidrodį, vyturo plaukus ant popierelių. Zosė taisė patalynę. Poni pirmoji prašneko:
- Niekados nesitikėjau, kad tu būtumei tokia paleistuvė, kaip dabar persitikrinau. Argi tau ne gėda lakstyti pačiai prie vaikių? Laimė dar, jog ponas neužsideda su jumis, o kad tik an juoko pakybintų, po tam nebeatsikratytų. Begėdės, paleistuvės! Dar sykį išlėk tu vakare, tūlyd išvarysiu nuo savęs arba apskųsiu tavo motynai! Išgirsi tu, ko negirdėjusi, arba išpers kailį, tumet nė vaikiai neužstos. Ana prašo manęs valdyti tave, o kad tu neklausai, tesižino, pati tevaldo! Ką tu misliji? Ieškoti sau nelaimės? Vaikis greit tave apčydys, labiau toks, kaip Tofylis - akylas, buvolas, padorus. Jisai ne tau lygus, nė tave paims! O kur tu potam dingsi? Kas tave priglaus? Katrą tu pakaltinsi? Tas paniekins tave, pasičydys, ir ką tu jam padarysi? Kožnas tave pakaltins, niekur globos negausi, niekas nepaguodžios, nes, po teisybės, mergos visada pačios yra kaltesnės kaip vyrai.
Poni šnekėjo ir šnekėjo vis tą patį, nors Zosės seniai nebebuvo. Ta, apėjusi savo darbus, užsidariusi savo kambarelyj, krito kryžiumis prieš Dievo mūką, uždykdama nuo verksmo, šaukė:
- Dieve mylaširdingiausis! Susimylėk, priimk mane į juodą žemelę, suvalyk, uždenk mane nuo svieto akių, gelbėk nuo piktų liežuvių, šią pat naktelę atimk man gyvybą!..
*
Stainėj, purmonų kambaryj, susirinkę dvariškiai kartas lošė, ir lošė iš piningų, iš butelio. Tų nebetekus, iš sierčikų. Pakyrėjus, metę kartas, juokavo:
- Užteks, pakako jau kartas... - sakė laučasis. - Bepigu būtų negriežti su mokančiais, o jūs nė vienas nemokat. Vot, kaip aš buvau prie kniazio Bibikovo, būdavo, susimesma ant kartų, nžsikaisma samovarą, cukraus, romo ligi soties, uliavosma, duosma garą per kiaurą naktį. Įeis ir mergos - svočkos, pakajavosios, išsipaišiusios, tai moja počtienija! Kad prie manęs kibo kaip musėlės prie medaus! Viena - panie Teofil, kita - panie Teofil!..
Kaži kas vaikiukas pusbalsiai pamėtojos:
- Viena - Pantofel, kita - Pantofel!
- Ar tu, durniau, misliji - išrodžiau kaip tu, ablaucha?! Dabar tad apsileidau, o tumet išsipomadavojęs, išsiperfumavojęs, gelumbėtas, kaliošuotas, ciels ponaitis...
- Je je, - juokės tas pats vaikiukas. - Ponaitis Kalešūds!.. Ponaitis Kalešūds!
- Mauči, rapucha! - sušuko laučasis, - sukin sin!
Ir vėl lengviau tęsė toliau:
- Ne tik slūžankos, bet ir pačios pordos seilę rijo, kaip buvau prie grapo Suvoro. Pats buvo senis, o pati jo jauna, kanečniai buvo užsistačiusi išsivežti mane už gronyčios. Sakė: "Durniau, nebijok, apščėslyvysiu aš tave!" Nusamdė potam baron fon de Fleury, išvažiavom į Nižna-Gorod, iš ten - į Paryžių. Viena kupčienė, našlė, buvo užsimaniusi tekėti už manęs... bagota, milijonerka! Kad nebūtų buvusi ruskė, pevnai, būčio apsižanijęs. Kiek aš esu jos tabako surūkęs! Paimsiu iš kromo, norėsiu užmokėti - "nie nada, nie nada", šauks iš tolo. Žinoma, reik turėti poznanę, reik atvitoti, ir aš vzajemnie tankiai ją pačestavojau... Buvo piningų, buvo iš ko ir gerti. Ant baliaus prie grapo Naikino, jisai išdavė savo miškuose cesarsko palevonę... Ciesorius sėdėjo sau miške ant krėslo, o ciesarska svita ir senatoriai varinėjo ant jo žvėris. Kaip tik žvėris koks - kyšt, tujau ant tikslo pastatytas liokajus šmakšt ir pakišo desoriui užprovytą gatavai strielbą. Tas paukšt ir nušaus užvarytą žvėrį. Ką tik neperšovė Vilniaus gubernatorių. Jisai užvarė ant ciesoriaus lapę ir pats susitūpęs žiūri, kaip šaus. Tik ciesorius paukšt! - lapei uodega nulėkė, o šratai visi sulindo į gubernatorių; turėjo potam darbo, kol išlupinėjo šratus. Mumis šešis liokajus suskyrė slūžyti pietams į stalą. Pasirėdėm po formos juodais prakais, baltoms kelnėms ligi kelių, pončekos raudonos, užraišiotos mėlynoms stančkoms, su kukardoms žemiau kelių, čeverykai pariski, geltoni, stosovani, kepalušas po pažasties dėl formos... Kaip lėlės vaikiukai visi, o aš už visus čuinesnis. Ministras vnutrenich diel perveizėjo mus, iškratė teip sragiai, jog ne tik peilio, ale nė adatos nevalnu prie savęs turėti, ant prysygos mus varė prie seno barzdylos popo, tumet už tris dienas slūžmos gavom zaploto nuo ciesoriaus po penkis rublius... O ką padarysi, vis uždarbė. Ir tų pats ciesorius neturėjo, nuo gubernatoriaus pažyčiojo. Man ciesorius, tapnodamas į petį, sako:
- Ti, vierno, žmudiak?
- Da, žmudiak, tolko dvorianin, - atsakiau.
- Vižu, vižu, čto ti krasiv! A bil ti v Krozach?
- Da, tocno tak! Bil!
- No, kaip aš pradėjau pasakoti, kaip ten buvo, kas ten dėjos, ciesorius tik pečius trauko do trauko, žiūrėdamas į gubernatorių kauniškį. Tas man kloniojas do kloniojas, kad nebepasakočio cielos teisybės. Kitą sykį su tokioms vožnioms asaboms perstavojau, o dabar įlindau čia prie jūsų kaip į kokį urvą, nė pinigų nebeliko ir pats čyst apnokau; nebepažintų nė miesčionkos.
- Dabar ir vienos Zosės užtenka! - tarė senis purmonas jau snausdamas.
- Kaip yra sakoma: jog šuo iš bado ėda ir vaboles, - teip ir man Zosė. Kad vertesnės, geresnės nėra, reik ir tokios užtekti, kol pakyrės. Potam spirk į šalį ir - vabank!.. Kiek jau tokių esu perleidęs, ne Zosės bestovinčių! Bet pašėlusią ir turiu ščėstį ant mergų! By tik aš pamislijau ant kokios, galiu iš kalno sakyti, jog jau mano.
- Ščėstį, ščėstį! - atkartojo purmonas. - Tamstai berods ščėstis, o tai mergelei amžina nelaimė.
- Ko norėjo, to dastojo, - atšovė Tofylis.
- Bene per gvaltą ir prisimetė į meilę, tik ir tamsta pats turėjai maždaug šnekinti.
- No, ant to štuka man liežuvis! Dalikatniai, mandriai, kaip imsiu komplimentus šnekėti, malonėties, ne tokias kietas ir mandrias subalamūtijau nesuskaitomai sykių! O Zosę - kas tai man znočija! Vienu piršto pamojimu prikibo kaip smala prie tekinio.
- Užtat tokį nekaltą kūdikį ir negali spardyti į šalį, jei su savo mandriu, kaip giries, liežuviu pritraukei jos širdį, nereikėjo apgaulioti, nes tamsta - vyriška galva ir ne jos metuose beesi. Ne štukos suėsti jauną vaiką ant viso jos amžiaus, reikia ir į savo saužinę pažvelgti.
- Ka, ka, ka! - susijuokė Tofylis. - Dar sumnenę, saužinę dėl mergos! Man kepurė do kepurė, o ana tekirkinies kaip katė kur užpečky! Ar aš nemačiau! Ir Zosė, būdavo, ateis į pliuškę, tai su tais palkusais šoks, dainiuos, dračysis, zlastis mane ėmė. Pastanavijau - mano Zosė! Beveizint nustūmiau visus paršelius... Vot, dabar štuka: ani tibie, ani minie! - juokės, kvakėjo. - Žinos nabagė, jog aš ne jai lygus.
Vaikiukas, kur pirma pamėtojos iš gyrimos Tofylio, dabar nusispjovė į delną, kepurę pasmaukė ant pakaušio, išraudonavęs kaip gaidys, net akys jam žaižaravo. Atsistojo priešais Tofylio, sugniaužęs kumsčias - žiopt, žiopt, nė žodžio neištarė, rodos, liežuvis jo sustingo. Visi pradėjo juokties. Tas pro duris, už durų sukeikė, subrūkavo... Ėmė arklius šerti, o sau ašaras braukė do braukė su rankove.
Troboj bepasiliko vienudu - Tofylis su purmonu. Tas vėlek pradėjo:
- Ar žinai, p. Teofyl, jog nelabai ir tegali lyginties prie Zosės! Tik anai dabar bėda, kol perglabos motyną, o dėl kitko nė kokio stroko. Vyras jai atsitiks, nors ne tujau, nes jauna ir tebėra. Turi tėvo palikimo keletą šimtų, jauna, graži, prie to siūti gražiai moka... Išmintingas vyras jos nekaltins, nebrokys... by tik bus piningai. Dabar tiktai nėra kam užsiimti, čia į tamstos garbanas galėtų įsivelėti už apgavimą.
- No, naujyna! Merga man padarys ką! Kiek yra atsitikimų, jog merga su vaiku atsistoja prie šliūbo, vaikiui kitą beimant. O ką gauna? Klebonas uždaro pirmąją į kiaulininką, kol su kita suvinčiavoja, merga ir pauosto špygą!..
- Su klebonu kita! - sako purmonas. - O kad teip kas motynai patartų... įkištų advokatui kokią šimtinę, teip gražiai įsivelėtų ponaičiui į kailinius! Čia bepigu: gera prova. Merga metų gal septyniolikos, o preikšas daugiau kaip antra tiek amžiaus. Kaip tik aviną sūdas nukirptų. Dėl manęs žinokis, o iš tikros ant ženatvės žiūrėk. Motyna dar nenorėtų už tamstos leisti, ana vilias išleisti už gyventojo kur į žemę.
Tofylis, padūmojęs valandelę, paklausė:
- O kur tuos piningus motyna laiko? Turbūt ant procento ar į banką kur įduoti?
- Kur tau ana duos ant procento, tokia kytra boba!
- Turbūt prie savęs laiko, slepias, niekam negirias turinti... pagaliau nė Zosė nežino, tik mano pati, kaip jos giminaitė... Jai parodžiusi ar penkis šimtus, sakanti: "Zoselei tėvas paliko, kaip nutekės, atiduosiu."
Tofylis tylėjo, purmonas, užsikūręs pypkę, vėlek šnekėjo:
- Aš nesuprantu šios gadynės vaikių meilės... Nieko daugiau netyko, by tik prilįsti, by tik apgauti! Kokia ten nebūtų merga, be kokio skyriaus... Ir tuomi giriasi, dar didžiuojas... Pfu! kas ta do meilė, po velniais!.. Kitą sykį, kol aš išsiskyriau pačią, būdavo, patiks kokia merga, žiūrėsiu iš tolo, žiūrėsiu ir šeip ir teip, kamantinėsiu, bet jai to neparodysiu, jog ana man patinka... Truputį ką pasergėsiu ant jos kokią kliaudą: idi siebie k čiortu!.. Be jokios nuoskriaudos ir be priekabės... O pažinęs šit savąją kaip įsimylėjau, tai nė šimts velnių nebūtų mane nuo jos beatitraukęs... Pagatavas į vandenį ar į ugnį šokti, by tik jos širdį pasiekti... O pirma mylėti, vilioti mergą, pakyrėjus apjuokti ir paspirti amžinas galgonas teip tegali daryti!..
Tofylis pakrankščiojęs tarė:
- Panie Katauski! Esi svietavas žmogus ir ne vieno pečiaus duonelę valgęs, turi tiek razumo ir išmanai, jog aš esu stone ir galiu į vertesnę kibti, kaip į Zosę... ale aš ne toks žmogus; nors mizerna mergelė - nepamesiu jos... Kaip yra sakoma, reik vieną kartą apakti. Apsižanijus vienas smertis berūpės... Tuo tarpu labanaktis!.. Kitą sykį apširniau pašnekėsma.
Purmonas, įėjęs gulti, juokdamos pasakojo savo šnekalą su Tofyliu.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
