lt
[2]
*
Saulelė visumet vienoj pusėj teka, antroj leidžias; kožną dieną vienodai rieta per dangų iš rytmečių į vakarus. Mėnuo teipogi vienodai mainos: sykį vakaruose pasirodo plonutelis, kas kartas storėdamas užauga į apskritą ritinį, - tumet šviečia per naktį, - ir vėl kas kartas dyla; sudilęs pasirodo rytmečiuose vėl plonuteliu pjautuveliu. Šviesus mėneselis persimainė jau dešimtimis sykių, o spindinti saulelė leidos ir tekėjo tūkstantėms sykių nuo to laiko, kada pirmą sykį ant šio balto svieto suvirkęs Sutkų Jonelis pradžiugino tėvus ir senučius. Nors per tą pralėkusį laiką nemaž ašarų iškrito Sutkams, daug rūpesčių ir skausmų ne sykį širdį nuspaudė, džiaugsmai ir linksmybės teip, kaip žaibu, kartais spyktelėjo, vienok laikas ničnieko neprailgo; treji metai, rodos, kaip viena diena praslinko. Gyvenime Sutkų atmainos teipogi čyst mažai. Senis vienokiai pasikosėdamas poterauja ir ką galėdamas pakrūpštinėja. Motyna vienokiai gera ir nuolanki; Magdelė vienokiai prilėgni ir darbšti. Jūzapas vienokiai rūpestingai darbuojasi apie savo, nors maželelę, ūkę. Jonelis vienas tik labai atsimainė. Tumet kūdikelis silpnas, nevaldąs nė kokio sąnarelio, verkiąs nežinodamas ko, o dabar savo kojelėms bėgioja greitai, pasisako, ko verkiąs, arba juokias ir su šuniuku ritas, dėvi ilgus marškinius ir ant galvos jauno vaiko kepurę.
Šiandien karšta dienelė - saulelė kaip deginti degina; o ten tolie, pakraštyj dangaus, juodi mūrai guli, kuriuose graustinė kartais led tik girdėtinai, bet rūsčiai sududnoja. Sutkų šeimyna po kiemelį brūzdžia, kiekvienas prie savo darbo: Jūzapas tašo lentas, skuba, darbuojas, niekur nesižvalgydamos, net čiurkšliumi prakaitas eina per burną, o ant pačių marškiniai gręžiami. Pasistatęs šeip teip naują trobelę, stelgias ir išgrįsti. Sakė: bus šilčiau žiemą senučiui kojoms, bus geriau ir Joneliui su Sabaliuku valioties. Senutis ir Jonelis pasišnekėdami renka skiedras ir dėlioja padaržinšalyj į pastogelę. Motyna pringyj naujosios trobelės, pavėsyj, plazda prie kalvarato ir linų kuodelio; tekinelis birbdamas sukas. Ji kas valanda pasilenkdama žiūri į špuolę ir glosto kuodelį, o siūlą paseiliodama traukia do traukia per pirštus. Magdelė milžtuvele nešina padirviais parėjo iš alksnyno; netol kiemelio nusišnypštė nosį. Jonelis pajutęs pasigrobė kvartelę, bėgo priešais šokinėdamas: "Mamaite, pienelio, pienelio!" Magdelė, užkėlusi vartus, pametė tuščią milžtuvę ir drebančiu balsu tarė:
- Šėmikę nebgyvą radau: pripampusi kaip bačka, kuo nesprogsta.
Jos žodžiai kaip elektrika užgavo visus: Jūzapui kirvis iškrito iš nagų, motynai siūlas nutrūko, tėvui skiedros pabiro - visi su nusistebėjimu ir išgąsčiu žiūrėjo į Magdelę; ta, led ištarusi tuos žodžius, apsipylė karštoms ašaroms. Jonelis tik juokdamos barškina su kvartele po tuščią milžtuvelę.
- O Jezau Marijelaite, kokia nelaimė! - sušuko motyna, užlaužusi rankas. - Tokia gera karvelė... palikom be pieno lašelio!
- Kad būčio rytą pats neišvaręs! - pridėjo senutis. - Tokia buvo smagi, sveika... kas galėjo ir pamislyti!..
Jūzapui tokia nelaimė netikėta labai sugildė širdį, o Magdelės ašaros kaip su peiliu širdį jam pervėrė... Pametęs darbą, puolė prie jos, apsikabinęs bučiuodamas ramino:
- Neverk, širdele, neverk! Davė Dievas nelaimę, duos ir spasabo kitą karvelę įgyti. Jug mes papratę vargą vargti: pasrėbsma kokią valandą ir juodą putrelę, tik neverk, negraudink ir mano širdies.
- Su didžiaisiais pusė bėdos, viseip gali pakentėti, - atsiliepė motyna, - bet tas mūsų maželelis Jonukelis kur dings be pienelio? O tai Dievo prastojimas! Nenuėjom nė vienas nuo pat ryto nė paveizėti karvelės!
- Rinkau paršeliui žoles, - teisinos Magdelė: - neturėjau laiko pirmiau prie karvelės nueiti.
- Niekas tavęs dėl to nekaltina, širdele, nieko nebūtų mačijęs tavo nuėjimas.
- Musėt reik eiti skūrą nudirti? - klausė tėvas.
- Dieve saugok, nereik, tetuli! - šokos Jūzapas. - Įversiu į duobę, suvisu teip staiga krito, gal kokia nedora arba kimbanti liga? Tamstos sveikata brangesnė kaip tos naginės.
- Neverkit, vaikaičiai, nerūpinkitės, - tarė motyna. - Baigiu verpalą, gausiu porą rublelių, nueisiu prie Onelės, prie Petrelio... gal gausiu pažyčioti vėl po kelis rublelius, nusipirksma ant šv. Petro karvelę. Neverk, Magdel, Dievui garbė...
- Jau apsižyčiojom, matušele, nuo Onelės ir nuo Petrelio rąstams pirkti; nebent paršelį verčiau parduosma, gausma kokią dešimtelę - atkutęs jau paršukelis.
Senutis, sėdėdamas ant rąstų, ranka pasirėmęs žiūrėjo į nuliūdusį Juzą, ieškantį lopetos, žiūrėjo į užsiverkusią Magdelę, į užsirūpinusią motyną ir dūmojo:
- Kokia tų nabagų vaikų širdis! Pardavė karvelę, pardavė kumelį, dar apsižyčiojo... vis ant tos trobos. Tetušeliams bus šilčiau... Teisybė, senoji buvo jau supuvusi... Kai būtų palšė tebesanti, nė kokios bėdos ne paskutinė būtų nusprogusi. Parduos paršelį, o kokia tos nabagės bus širdelė? Teip šėrė, žoles rovė, vargo, meilijo pasiskersti paršelį... Paliks be mėsos kąsnelio... Auginus, vargus kitam reiks atiduoti. Jei dar bent kiek gaus... Berods turiu dar apsigniaužęs tą penkiolika rublelių... Kad teip atiduočio? Būtų čia apasabas karvei... Ne štuka įduoti, o kas beatiduos? Numirus nė mišioms nebus... Testorojies nuo svetimo, tumet rūpinsis ir atiduoti. O jei negaus? Anie jauni srėbs ir juodą putrą, o man kaip reiks nuryti? Et, diena po dienos galiu numirti... Prasidžiugs radę spasabo pagrabui, užteks mišioms, grabui ir pazvanams... Kruvina bėda be karvelės, tiesa... Tiek buvo karštų reikalų, iškentėjau nedavęs... Teryžties, neduosiu nė dabar! - pamojo su ranka.
Jūzapas išėjo karvės užkasti; Magdelė, pasirinkusi skiedrų, nusinešė pietams pravirti. Motyna skubinai lenkė špuoles ir kas valandą žvalgės į kilstančius debesis... Jonelis glaudės aplink senutį, o jisai pasirėmęs dūmojo ir dūmojo: "Atiduoti paskutinius grašgalius ar ne?" Ant galo pamislijo: "Kaip bus, teip! Dar lauksiu pietų, pabandysiu juodus viralus valgyti."
Saulelė stovėjo pačiame vidurdangaus, kaitino į pat viršugalvį; miškai papilkavo, by dūmais aprūkęs šniokštavo tirštu ir šiltu vėju, oras pasidarė troškus, visų žolelių lapai išvytę gulėjo ant žemės. Pakraščiais dangaus kas kartas storėjo debesys, tamsjuodžiai margavo, šmotais baisiai juodi, šmotais kruvinai rausvi, šmotais šviesiau gelsvi, kitur rudai juodi, o teip stori ir gilūs, nepermatomi, tarytum iškilusi jūra, vilnijanti audra juodų vandenų arba kalnai tamsūs juodai žemės be dasiekimo saulės spindulelio, be žolės lapelio, be medžio sakelės, be jokio gyvo vabalelio. Griaustinė, sutrankiusi ir sumaišiusi visą jų paviršę, dar pačius nuogus kalnus stumia pamažu kas kartas aukščiau, tarytum ritina per didžiausius ir kiečiausius akmenis. Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė, ir vėl rieta grumėdami toliau per dangų - maišos, kyla aukštyn ir virsta pakalnio, rodos, tučtuojau užgriaus žemę, bet vis ant vietos, vis tolie, vis prisivengia saulės. Griaustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie, o tokį trenksmą daro, net išsigandusi žemė virpa, o saulės niekaip nepabaugina; juo graustinė debesyse šėlsta, juoba saulelė karčiau kaitina, rodos, atrėmusi savo spinduliais nulaiko audrą atstu nuo savęs.
Jūzapas nušilęs, nuvargęs, susikrimtęs, atgajaus ieškodamas ar alkį ramindamas, srėbė juodus batvinius, po keletą šaukštų ant kožno kąsnio duonos; užsikvempęs ant torielkos, nė akių niekur nepakeldamas, tik kartais su rankove braukė prakaitą, varvantį nuo kaktos. Magdelė, pasisvadinusi ant kelių Jonelį, atlaužusi šmotelį duonos, įdavė jam į rankelę, kitą pati pakando, vėsindama batvinius sruobė ir Joneliui tą patį šaukštą prikišo; tas pasruobęs ėmė šalin pliurkšti iš burnelės ir iš šaukšto; metęs duoną į žemę, pastūmė šaukštą, o pats nusirito nuo motynos kelių. Magdelė taisės pati srėbti, kąsnis duonos atsistojo jai gerklėj, o ašara įlašėjo stačiai į torielką. Atsikėlusi nuo stalo, išėjo pro duris.
Senutis sruobstė batvinius, kramtė duonelę, kosėjo, vėl sruobė, kąsnelį duonos įsimerkė į torielką, vėl kosėjo; valgė, žlioburo kaip ne savo dantimis, o torielkoj batviniai nėmaž nenuseko: kiek įsipylė, tiek ir stovėjo. Motyna sruobstydama pirmoji prašneko:
- Griaustinė ūžia ir ūžia be perstojo, bet vis šiaurėj, tolie; rodos, mums neklius, išsilis ant vietos. Teip baugūs debesys... Pone Jezau, sergėk nuo krušos! Jei matysiu - nekyla ant mūsų, bėgsiu prie Ožkienės, nešiuos verpalą, nešiuos vilnonį skepetą. Zyle pelėda versiuos, o karvelę turim, nors ant bargos, nusipirkti. - Pažvelgė į tėvą: - Vienas senas, antras mažas, abudu išmirs badu... prie juodos putros.
Jūzapas, žegnodamos pavalgęs, pažvelgė nuliūdęs į tetušį; išėjęs ieškojo pačios; ta pavėsyj, už trobos kerčioj atsisėdusi, graudžiai verkė. Jūzapas sėdos greta, apsikabino, priglaudėjos karštą galvą prie sukepusios skausmu savo širdies. Juto, jog reikia raminti, reikia paguosti nuliūdusią mylimąją Magdelę, bet niekaip nesekės prašnekti; glostė su ranka jai per galvą, o ir jam pačiam ašara nurietėjo; atkartojo tik motynos žodžius:
- Neverk, širdele Magdele, Dievui garbė!
Stojos dabar akyse Jūzapui visos valandos linksmos ir laimingos, tolie jau pralėkusios, kada, pirmą kartą pamylėjęs Magdelę, pilna širdžia meilės, pilna galva vilties, dūmojo ir žadėjo apipilti ją meile ir laime, žadėjo iš visos išgalės storoties, kad jai niekados nieko netrūktų, - rūpinos, rodos, apie tai kiek neišgalėdamas ligi šiol; bet dabar nelaimė trenkė kaip griaustinė, sudužo ir sutrupėjo puikios jo viltys ir gražūs užmanymai, palikdami į vietą rūpestį ir širdgilą. Gaila jam seno tetušio, kramtančio sausą duonelę, gaila mažo kūdikelio, verkiančio "pienelio". Gaila geros matušelės, paskendusios rūpesniuose, bet gailesys verkiančios pačios viršijo visus skausmus, sukilusius per nelaimę. Glaudė pačią prie savęs, apkabinęs drebančioms rankoms, o verksmingu balsu ramino ir guodžijo:
- Neverk, širdele, negildyk man širdies! Tavo kožna ašarelė kaip su peiliu mane varsto. Tu verki, rūgoji, o čia mano kalčios nėmaž nėra! Gana... bent nusimalšyk... negaliu niekur skausmu tverties, kad tu verki...
Magdelė nusišluostė skruostus, su nušvitusia kakta glaudės prie vyro šypsodama:
- Juzeli balandeli, kas tave gal kaltinti? O teip sau apsiverkiau be reikalo. Dovenok tą kartą, nebematysi nė vienos ašaros daugiau. Kaip dėsmos, teip, viskas bus gerai, nerūpinkis, Juzeli!
Teip ramino vienas antrą Jūzapai; tuo tarpu tetušis, eidamas į klėtį, pamojęs motyną prie savęs, tarė:
- Ar žinai ką, motyn? Jug aš turiu dar apsigniaužęs keletą rublelių iš senovės... Ar čia reik duoti ant karvės, ar ko? Kaip tu sakai? Motyna prasidžiugusi sušuko:
- Ko gi belauki nedavęs, tetulel? Bile tik turi, duok tujau... matai, kruvina bėda. Mat koks, ir prieš mane slepies turįs piningų!
- Kaipgi prieš tave neslėpsies! Tu by tik žinai, tujau tau duok ir duok... Tiek ir težinai, - rūgojo senis, - paskutinius ir viską vaikams sukišti! O kaip numirsiu, kas bus su mano laidotuvėmis?
- Nerūpinkis, tetulel, - juokės motyna, - niekur nabaštikai nevaliojas nelaidoti.
- Ar matai, kokia tu! Tau tik į žemę įkišti, ir gana, o kame mišios, kame pazvanai ir?.. - užsikosėjo senis. - Tau tik "atiduok ir atiduok", daugiau niekas nerūpi!
- Teip, teip, gerai, laikyk numirus mišioms, o tuo tarpu srėbk juodą putrą, tai bent greičiau numirsi... Verčiau dabar duok karvei nupirkti, o kaip kitą prisiauginę parduos, tau piningus atiduos, bus vilkas sotinas ir avis ciela.
- Tu, motyn, visumet moki išrokuoti, bile tik nuo manęs išvilkti. O ko vaikas žanijos pliką mergą? Ko neveizėjo, kad turėtų maždaug? Būtų beturįs spasabo.
- Tetulel, atsiminei po smerčio trečioj dienoj... pe..ti, - juokės motyna. - Kelinti metai, kaip jau vaikas žanotas, dabar liepi spasabo ieškoti! Su dalia parėjusi būtų mumis žodžiais bevarstanti, o ant šios ką išrasi? Musėt, kad už mus visus daugiau dirba ir visus lenkia... Kame tik, tetulel kame tie tavo grašgaliai, duokš veikiai! Pradžiuginsi ir vaikų širdelę, nebūk teip kytras, nevalnu. Kam ir pasisakei turįs, kad nenori duoti?
- Tokia tai visada tavo roda... žinai gi, be reikalo sakiaus. Besilygstant seniams, Jonelis apkabino senučio koją ir, vartydamas tuščią kvartelę, čiauškėjo:
- Seniut, seniutel, usciu pienele, usciu pienele! Senutis pasilenkęs glostė Jonelį, o motyna pridėjo:
- Argi tau, tetulel, negaila to kūdikelio?! Argi tavo širdis akmuo?.. - pradėjo verkti.
- Tė, tė, matušale, atiduodu, tik neverk, - tarė senis, verdamas skrynelės viršų: - penkiolika turiu, visus atiduodu, žinokitės, pirkit, tik, susimildama, nežlembk!
- Jūzap, Magdel! - pašaukė motyna. - Duok pats, tetulel, pasakysma, kad rūpintųs vaikai atiduoti.
Įbėgo Jūzapai nusigandę, mislijo, kad vėl kokia nelaimė. Tėvas, duodamas du popiereliu, tarė:
- Vaikai, atiduodu paskutinius grašgalulius karvelei nupirkti, bet veizėkit mane palaidoti dorai! Magdelė ir Jūzapas prasidžiugę apkabino tėvams kojas:
- Dėkuo, tetulel! - tarė Jūzapas, - nelauksma laidotuvių, užauginsma kitą karvelę, parduosma, sugrąžinsma tetuleliui piningus. Dėkuo, dabar nustūmei mums rūpesnį. Kol tik mano gyvastė ir sveikata valios, tol stelgsiuos, kad tetuleliams netrūktų nieko. O palaidoti tėvus padoriai, tai mano uždotu ir kožno vieno vaiko.
Saulelė, iškrypusi iš pietų, lėdvesniai bekaitino; debesys šiaurėj kas kartas balo ir skystėjo, tarytum virto į permatomą tirštą miglą, šmotais dar šviesesni, sukapoti tik išilguo juodais brėžuleliais, rodos, atsirėmusiais į žemę. Žaibai užgeso, o griaustinė kaži kur už miškų nubildėjo. Aukščiau, pačiame skliauste, aiškiai žydravo dangus; ant (tarp) debesų, priešais saulės, žibėjo puiki orarykštė. Vėjelis skystesnis vėdavo medžių lapais, atgaivino suvytusias žoleles, atvėsino ir troškinantį orą.
Matušelė, apsisiautusi skepetu, skubėjo jau pro vartus. Jūzapas ryšį verpalų, pamovęs ant lazdos, užsivertė sau ant kupros; dar sykį tėveliui į ranką, dar sykį Jonelį pabučiavo, dar sykį meiliai pažvelgęs į Magdelę, nubėgo paskuo matušelės. Magdelė, linksmai dainiuodama, įsėdo į daržą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, pasakojo Joneliui, jog bobutė su tata parves karvelę ir pamilš pienelio.
*
Pažvelkim į Sutkų gyvenimą dar už dešimties metų; atmainos dabar jau didesnės. Senutis jau pirm kelerių metų atsigulė į juodą žemelę ilsėtis amžinai, bet atstu pirm numirimo priėmė atgal nuo vaikų savo penkiolika rublių. Kartais pasirandijo ligi kapeikos, kur dėti ir ką užpirkti už jo dūšią. Vaikai ne tik už tuos piningus, bet, mažne antra tiek dadėję, palaidojo gražiai su devintinėms ir metinėms, o po to dar kožną metą užperka atminimus už dūšią tėvelio.
Nors žmoneliai kas metą renkas po kits kito į vieną ir tą pačią žemelę, o svietas dėlto paliekti tokiu pat pilnu svietu, kokiu buvęs nuo pat predkų. Nors žmoneliai vis mainos, vieni mirdami, kiti į vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, o gamta paliekti vis ta pati, su toms pačioms visada vienokioms atmainoms oro.
Šį vakarą teipogi gražus pavakarelis. Saulelė lenkės netol viršūnės miško, pamažu rietėjo pakalniuo kaip didžiausis raudonas ritinis. Dienovidžio šviesūs jos spinduliai kaži kur užlūžo, į vietą užsisiautė perregima kaip šydras balta migla, per katrą kaip per giliausį vandenį plaukė nuoga saulelė, be baimės akių leisdama į save žiūrėti. Tykus vėjelis virpino apušės lapais ir nešiojo kvapą vystančios į šieną žolelės pradalgėse, gulinčios žaliojoj lankoj. Dubysa tykiai gurgėjo per žvyryną, tarytum pavargusi darbininkė laukia tik vakaro, laukia valandos poilsio. Visur tyku, kartais tik gandras suklekina arba piemenelis vamzdelį subirbina. Magdelė netol savo trobos, lenkėj, už daržo ravė linus; pas ją bovijos nedidelė mergelikė. Pakalnėj, alksnyne, keletas bandos šlemštė pažėlusius jau atolus. Piemenelis, pūsdamas į vamzdelį ir pakaitais dainiuodamas, artinos prie dirvos. Mergelikė pasišokėdama bėgo priešais.
- Jonel, Jonel, duok man vamzdelį papūsti!
- Tė, Marel, pūsk!.. O, teip... gerai birbia? Marelė pūtė, birbino ir džiaugdamos juokės.
- Jau baigi rauti, mamaite? Pati viena pavargai... šnekėdamas Jonelis rinko saujas ir statinėjo į gubeles. Motyna atsitiesusi, rišdama saują, tarė:
- O tu, Jonel, gerai išalkai? Nebuvai nė ant pavakarės; mudvi su Marele turėjom čia duonelės, paėmęs užsikąsk, potam padėsi sustatinėti. Teip skubu nurauti - laikas jau bėgti namon; Kazelis turbūt jau pakyrėjo bobutelei, o ir tata netrukus susivoks.
Marelė prilakino Joneliui tarbelę, tas, atsilaužęs duonos, užsitepė sviesto iš abrinelio; valgė, o antrąja ranka rinko ir mėtė saujas į krūveles.
- Neatėjai pirma, Jonel... karvės jug negyliavo... būtumei man padėjęs anksčiau nubaigti...
- Mamaite, aš tvorą tvėriau, kur tatos buvo pradėta; skubėjau, nė valgyti nėjau; davariau lig pat volo galo.
- Kaip tu mietus susismeigei?
- Nusinešiau zoslaną ir pasistodamas įmušiau su kūle.
Nubaigusi motyna rauti nusišluostė prakaitą, pažvelgė į saulę; ėmusi statinėti, šnekėjo:
- Gerai, vaikeli, kad imies už darbo, reik stelgties padėti tetuleliui; matai, kaip jis vargsta, darbuojas, maitina mumis visus; iš jo kruvinos procės turim duonelės, apdaro ir gyvolelių kiek reikiant. Turi jau dvyliktus metus, gali jau ir pats išmanyti.
- Mamaite, jug kad tata nenorėtų pats vargti, galėtų mane leisti su dilėms į Kuršėnus, ar aš nenuvažiuočio? Tata tuo tarpu pasiilsėtų, šnekėjo rimtai, kaip senas vaikis. - Bene aš važnyčioti nemoku? Kur į pakalnę - užšok ant vežimo, kur į kalną - nušokęs pastūmėk su pečiu, paniūk - katras netraukia arklys. Ar aš nematau, kaip tata važiuoja? Arklių raižyti nereikia!
Motyna žiūrėjo džiaugdamos į Jonelį ir juokės.
- Už keletos metų gal tą ir padarysi, jei Dievas duos sveikatą, bet dabar, vaikaiti, negali: ne tam dar tavo amžius, verčiau po namus slaugyk tatą, darbuokis galimą darbą; gana to, jog tata matys, kad tu nenori tingėti.
- Žinau aš, mamaite, jog tingėti - griekas, ir bobutė sako, kad dykai valgoma duonelė verkia.
- Žinoma, verkia, vaikaiti, kas dykai nori valgyti, - tvirtina motyna. - Žiūrėk, tetulelis kiek prakaito išlaisto bedirbdamas duonelę; ir tu sek jo pėdas! Dėkui Dievui, pabaigėm, bėkim, Marel, namo. Jei tik rytoj nelis - saulelė plaukia kaip per vandenį.
- Saulelė ir vakar teip pat be jokio spindulelio leidos, bet varmų tiek nebuvo, - šnekėjo Jonelis, eidamas kartu. - Šį vakarą kokiais būriais čiulkinį grūda, žiūrėkit - aida, aida!.. Vidur kaip debesys, o kramtos kaip pašėlę. Tata sako, jog tai prieš lytų teip anie šėlsta.
- Gal būti ir teip, - pridavė motyna.
- Nėra stroko, kad ir lytų, - tęsė Jonelis: - mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas, nebepus nieks ant lauko. Linams, mamaite, jug nieko dar nevodys, kaip bobutė sako: "Kas aplaistys, sušlapins, tas ir išdžiovins."
Artie kiemelio atsigręžė motyna į vieškelį.
- Nematyti dar tetulelio, - tarė. - Marel bene palikai terbelę?..
- Nepalikau, šit paisinešiau.
Motyna įbėgo į vidų, sukos apie apyvoką; Jonelis, įsisvadinęs Marelę į ratukus, lakino į rinkį kiemelio, abudu juokės, kvakėjo.
Bobutelė - kaip seniai bematyta! Per šmotą jau pasensterėjusi, čyst į kuprelę sulinkusi, bet senu papratimu darbšti ir greita. Išėjusi surinkti skarų nuo tvoros, ant Jonelio barės:
- Ko teip lakstai kaip aitvaras? Vaikui ir sprandą nusuksi! Verčiau suveizėk gyvolius, žąsis - vakaras nebe tolie; įnešk virbų ugnelei, paslaugyk matulelę, matai, kaip ji sunkiai dirba; toks dičkis gali jau padėti darbuoties, ne dykai lakstyti. Vaikaiti, mokykis užsipelnyti duonelę!
Jonelis, sustojęs bėgioti, į seserikę tarė:
- Klausykim bobutelės! Lekiam, Marel, su ratukais į patvorį pavolyj; ten yra kupetikė skiedrų, kur tata mietus tašė; susipylę parvešma ir karves parsivarysma.
- Aš važiuota važiuosiu... No!.. Tu mano arkliukas. Jonelis, atsikėlęs vartus, nusilakino Marelę ratukuose. Parvažiuojant Jonelis traukė ratukus, O Marelei liepė stumti. Kaip jis atsisukęs pažiūrės, tumet ana stums, o kaip jis trauks, neveizės, tumet ana užsigulusi ant skiedrų važiuos. Led paspėjo pro vartus namon, ir tetulelis parbrazdėjo. Vaikai, metę savo darbą, puolė priimti. Jonelis, bučiuodamas į ranką, kartu ėmė tėvui iš nagų votegą ir vadžias; šoko arklių nukinkyti. Marelė, įsikibusi į skverną tėvui, čiauškėjo, pasakojo, kaip važiuota važiavusi skiedrų.
- Tetuleli, už ką rauduką pažabojai? - klausė Jonelis.
- Kam jis be proto lekia! Negal nutūrėti nežaboto. Jonelis varsluodamas šnekėjo su rauduku:
- A, tu, valiūke! Ko neliaunies? Už tai gavai gelžį pakramtyti, ir smūgis dar kliuvo... Žinosi bėgti rimtai... duokš pavalkus, lenk galvą... trr, lenk, o teip! - Kumelė, myniodama vadžias, graibė veją. - Trrr, tu, pelėda! - šaukė ant kumelės. - Ko nestingi?.. Apkaitęs raudelis, nabagas!
Apkabinęs kaklą arklio, prisiglaudęs, nuvedė prikabinti prie tvoros; grįžo kumelės numauti.
Išėjusi Magdelė sušuko:
- Tetulelis jau susivokęs!
"Tetulelis" dabar jau tikrą vardą nešioja; tai nebe pirmutinis, nuliūdęs ir nusiminęs Juzas, dabar linksmas ir pakajingas, džiaugės laime ir pasivedimu, žydėjo sveikata ir tvirtumu. Sveikinos širdingai su savo mylimąja Magdele, teipogi labai atsimainiusia. Dabar nebe išblyškusi, kliena Magdelė, bet su geru paliaukiu, drūkta bobelė, balti raudona, skaisti kaip rožė pūrinė, matyti, gerą ganiavą turinti. Tetulelis gyrė savo gaspadinę Marelę ir po kišenes graibės zuikio pyrago; potam, paėmęs ant rankų čiauškančią mergelikę, bučiuodamas nešės per kiemą. Atsisukęs dar tarė:
- Prikabink, Jonel, arklius prie tvoros, teatsipūtie; kol mes pavalgysma, tepastovie.
Magdelė sukos apie večerę. Jūzapas, pabučiavęs matušelei į ranką, potam atsiklaupęs prie lopšio, šnekino čverties metų Kazelį. Nupraustas baltai, riebus kaip rubuilis vaikas, rodos, pažino tėvą, nes bovijamas krukštavo ir spardės. Nubučiavęs jam tėvas rankeles ir kojeles, sėdos su savo šeimyna prie večerės. Magdelė klausinėjo apie keleivystę.
- Mažne prisigavau šį kartą, - tarė Jūzapas: - truputį per didelį vežimą prisikroviau, sunkiai traukė; kur į kalną, vis gavau pastūmėti,ir pečiai mažne man paskaudo.
- Kam reik teip godėties? - barės motynelė. - Besigaluodamas bene nustosi sveikatos? Ar ne teip ir tėvo nabaštikas, bedirbdamas per nemierą, įgavo sintį ir nepersenęs gavo po velėnos palįsti...
Debeselis skausmo perbėgo visiems per kaktą iš priminimo mirusio tėvelio. Tai pasergėjusi, motynelė tarė:
- Ką padarysi!.. Mes jo nebesulauksma, o jis mūsų visų sulauks ir pasitiks.
Magdelė iš naujo užvedė kalbą apie uždarbę ir keleivystę.
- Pernai vasarą ir per žiemą nors tarpais važiavau, - kalbėjo Jūzapas, - o žiūrėk, iš tos uždarbės išsimokėjom visas skolas; gal sakyti, jog trobą, klėtelę pasistatėm, arklį nusipirkom, dar atskalų paliko... Laikas lig laiko du rubliu užvažiuoti - tai ne niekai!
- Jei neprapuolinės tie tavo atskalai, Juzaiti, - tarė motynelė: vienam ir kitam įkaišiojai be jokio raštelio...
- Ką padarysi, mamaite, kad jo tokia gailinga širdis, - teisino Magdelė: - Jocas verkia, kad jam kumelę pavogė, kartu ir Jūzapas verkia, duodamas jam paskutiniu dešimt rublių...
- Kaipgi negailėsies? - pertraukė Jūzapas. - Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyj, sėjamu laiku, kur kožną valandą reikia kumelės; pinigų neturi... nė žmogui plaukti, nė šaukti. Vagį sekioties pėsčias nepaspės, o čia arti, ekėti vėl zgaunai reikia. Ką gi darysi nedavęs paskutinius?
- Niekas tavęs nepeikia, Juzaiti, už tai, - teisinos pati: - aš tik sakau, jog tu be galo gailingos esi širdies; tumet negelbuotumi žmogaus, jei bent neturėtumei pats nė grašio.
- Vot, Kvečas mokesniams trūko - daviau kelis rublius, - kalbėjo Jūzapas. - Žymantą broliai būtų ištaksavoję už iždierškį, vėlek pažyčiojau porą dešimtelių. Vis bėda, vis reikia gelbėti, o dėl niekų dirbti tokius raštus - nestovi su saviškiais. Atiduos žmonės, kožnas turi sumnenę.
- Kartais ir labai norėtų atiduoti, o kad nebėr iš kur, - tarė motynelė. - Ir tavo, vaikaiti, kruvinai uždirbta kapeikėlė, ne iš upės pasemiama, reik pasimislyti, jug ir pats turi vaikus...
- Mamaite, nebarkis! - prašės Magdelė, - tesižino, teduodie, nes nėra jam didesnio džiaugsmo, kaip sugelbėti ar ką gera žmogui padaryti. Jau tame dalyke mat atsigimęs suvisu į matušelę!
Visi širdingai susijuokė. Pertraukė kalbą Jonelis, apsisiautęs ilgu balakonu, rankoj nusitvėręs pančius, pasisakęs jojąs arklių ganyti.
- Ak tu, mano kūdiki, - šokos tėvas, - kur tu vienas josi... Gali naktį nusigąsti!
- Ne vienas ganysiu, tetulel; nujojo Jankaus Domė, Žymanto Antaniukas, josma visi į skynimus, jau susirokavom. Nebijok, tetulel, susikursma ugnį... Tata, miegok pakajingai, aš pareisiu bandos išsivaryti, kaip išauš.
- O tai mano vyras! - džiaugės tėvas. - Imkis kailinius pasikloti, negulkis ant plikos žemės. Eikim, aš tave ant kumelės užsvadinsiu, nepasilik nuo kitų.
- Jonel, įsikišk duonelės, - šaukė babutelė. - Maželelis!..
- Tė, Jonel, varškės galą, - įkišo motyna į kišenę: - pravers tau sniedonei užsikąsti.
- Nesėsk, Jonel, ant rauduko, jok verčiau ant kumelės: tas beprotis kartais baidos, gali tave išmesti. Šit kailinius paklojau... Op!.. Ar turi sierčikų?.. Tė, negulkis artie ugnies... veskis sabaliuką... Surėžk raudukui!
- Laba naktis! - sušvilpęs Jonelis nujojo.
- Pone Dieve, padėk, - peržegnojo tėvas, keldamas kiemelio vartus.
Saulelė seniai užsileido, pagaliau ir vakarinė žara jau užgeso, juoda prietamsa apsiautė visą žemę. Dangus be jokio mėlynumo ir be skaistumo, be jokio spindelio ir be vienos žvaizdelės, pilkavo tik truputį ant galvos, kaip storais dūmais aprūkęs, o pakraščiais jungės tamsinybėj su miškais ir kalnais; nebgalėjo atskirti rubežių dangaus nuo žemės. Apdengė jau juoda tamsa laukus, pievas, miškus ir pelkes; nė paukštelio, nė žvėrelio, pagaliau nė naminio gyvolelio niekur nė balso, visi jau saldžiu miegu užmigę ilsėjos; tolie tik spyksojo ugnelė arkliganių ir retkarčiais kaip iš po žemės atsiliepė atbalsis tilstančios jų dainelės, ir vėl viskas tyku; vėjelis tik kartais pūkštelėjo, maišydamas drėgną miglą, tarytum skelbdamas netrukus šiltą lytų.
Bobutelė, Marelė ir Kazelis skaniai jau miegojo, o Jūzapas su Magdele sėdėjo dar susiglaudę ant suolelio po langais, žiūrėjo abudu tolyn prieš save, bet jau akys niekur nerėmės, matė tik savyj mylimųjų paveikslus. Ilgas valandas teip sėdėdami, nors nė žodelio į viens antrą neištarė, vienok labai daug apipasakojo kits kitam apie savo laimę.
1897 m.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
