lt
[4]
*
Per Simą Judą dideliai paklausais tėra gražus jomarkas, o šįmet, ot, ir bus gražus! Nors vakar lijo, pliaupė per dieną, po dirvas ir pievas klaniukai tikšo, vieškelis vienu purvu, bet iš viršaus graži pagada. Prieš aušrą žvaizdelės teip linksmai riba, o aušrinė, rodos, juokti juokės. Mėlynakė aušra skleidė baltą savo šviesą. Rytmečiuose vėrės kaip akis iš po blakstieno: matyti pirma baltymė, potam vėrės plačiau, ir pasirodo vyzys. Mieguosta, kaip akis panėrusi ašarose, virpėdama švitėjo nedrąsiai saulelė. Kožname kalnelyj, kožname burbulelyj, kožname rasos lašelyj atsimušo šimtais tūkstantėms žibančių spindulelių. Auksu, žemčiūgais apibyrėjo visa pasaulė. "Diena graži išaušo, bus geras jomarkas", - teip džiaugdamos rokavo žmonės, kožnas kuo anksčiau taisydamos išvažiuoti, nes kožnam dešimtimis buvo reikalų. Užaugo žąseliai, prakuto višteliai, cibulės ir morkai, todėl nelikos nė bobos: kožna su savo tavoru apsikamšiusi kaip višta pereklė kiūtojo ratų gale. Vyras antrame žegnojo kumeles votegu ir žingsniais per purvynus pliauškė miestelio linkuo. Reik grašio, paskutinį kąsnį nuo burnos nutraukęs turi parduoti.
Rodos, dar ankstie tebėra, o miesčiukas jau pičpilnaitis. Braido, taško po purvynus vyrai, o bobos ant vežimų žvigina paršelius, kvarkina vištas, su žydelkoms riejas. Apie pietus saulelė kaži kur užlindo; rodos, debesų nebuvo nė balso, o lytus nė iš šen, nė iš ten, pirma smulkus, pamažu, kas kartas sodresnis, ant galo pradėjo iš tiesų pliaupti. Kupčienės, atspiroms lakstydamos pro šalį, kas kartas pigiau boboms besiūlo. Vyrai susmuko į karčemas; bobos iš apmaudo pusėj prekės pardavoja savo tavorą, nes atbodo ant lytaus bestyroti.
Pragaišo gražumas jomarko: kitas pardavė, kitas ne, kitas nusipirko, kitas ne; apmaudingi vyrai, bobų skraidinami, taisės keikdami atgal ant namų braukti. Nesulaukus pavakarės, jau miesčiuke praretėjo. Kvanksojo dar nuleidę galvas arkliai, pakinkyti vežimuose ir pašaliais pabalnoti tų, katrie nusikratė boboms, palikdami namie. Vyrams - ilgesni reikalai.
- Niekas, tepakvankso arklys, jis neverks ant tavo kapo! - tramdė vyrai kits kitą. - Bene nustos lyti, ar velnias gali šiokie važiuoti?
- Teisybė, niekaip negali.
Teip tvirtindami, kits kitą vyrai statiniu murdės po karčemas; jei pasienyj užklumpė kokį zoslaną, susisėdo ciela eila; apsirūkę pypkių dūmais kaip pakuroj sėdėjo. Kalbos maišės su žvangesiu plėčkų, čėrkų, skleinyčių, šūkavimu apgirčių ir girtųjų. Blaivieji pypkes dūmė po kerčias ir spjaudės. Vienoj ertoj karčemoj, primyniotoj asloj per sprindį purvais, pilkoj ir tamsioj nuo dūmų, svaiginančioj nuo smarvės ir drėgmės, tarp stačiųjų asloj kumšėjos Kurmelis. Batai per plaštaką purvini, drobužiai varvėjo ir garavo; kepurę atsismaukęs, girtitelaitis šlitiniavo, maišės po vyrus. Du pypkoriai pas pečių žiūrėdami į jį kalbėjo:
- No, kad ir Petras jau prisikaušęs. Ot, kad pasileido gerti! Kol motynelė pritūrėjo, dar bent gi vyras buvo, o dabar? Zaras nusmuks, praleis viską per gerklę...
- Žinoma, - tarė antrasis. - Kieno geri nagai, to ir gerklė plati. Skrynes kaip nulietas mačiau pardavojo...
- Koksai pirma buvo vyras!.. Kas gi galėjo mislyti, kad ant to ateis.
- Mat po motynos smerčio ranka persimainė, - juokės antrasis.
- Teisybė, persimainė - nė gyvolių, nė duonos nebeliko.
- Ei, Berki, duokš puskvortį! - šaukė Kurmelis, modamas su ranka, o su antrąja, įkibęs Zoliui į apkaklę, tūrėjo. - Gersi, rupūže, mano piršly, gersi!.. Kad tave velniai! - sutratino dantis, iškėlė kumsčią, kaip mieruodamas duoti į snukį.
Kerčioj vyrai, pažvelgę į viens antrą, prasijuokė:
- Mat pačestavos savo piršlį už gerą pačią...
- Ar piršlys kaltas, kad pats pasileido? - atšovė antrasis.
Zolys sukos, išsikalbinėjo neturįs laiko, Kurmelis nepaleisdamas šaukė:
- Gersi, rupūž!.. Ar mano pinigų gailies? Dvi skrynes pardaviau... visitelius pragersiu! O teip!.. Po velniais... gersi!
Berkiukas, iškėlęs plėčkikę su užmauta baronka, antroje čėrka nusitvėręs, grūdos per vyrus prie stalelio netol pečiaus. Kurmelis vilko atbulą Zolį; atsidūrė (atsirado) visi vienoj kerčioj - Kurmelis su Zoliu ir du susiedai, apie juos šnekantieji.
- A! - sušuko Kurmelis. - Ir judu čia bevampsą?
- Ei, Berki, davai už du auksinu plėčką... Tujau, nes kaulus sutratinsiu!.. - čirkš sutratino dantimis. - Gerkit vis, rupūžės!.. Po velniais... Sveiks, piršly!.. rrru... gerk... gerk ant Gorio, mano susiedo!..
- Dėkuo, dėkuo, - tarė sveikindamas Gorys. - Piršlį reik mylėti...
- Ar tamsta misliji, kad negeras? - tarė Zolys. - Kurmelis iš mano rankos turi pačią kaip cibulę jau treti metai... Dabar sūnų kaip rubuilį... Ot, ir šiandien supiršau kitą porą. Man vyksta... jau ir poterus atliko, nedėlioj užsakys.
- Tiesa? - dyvijos Gorys. - Ką čia tokio supiršai?
- Gerkit, po velniais!.. - šaukė Kurmelis. - Piningai dar žviegia kišenėj.
- Supiršau Pranuką Stapučiuką su Kadaite Janike. Prie šio, šit, Zolys rodė į Kurmelį, - užpernai tarnavo. O Stapučiukas, jūsų dvare beganydamas arklius, įtiko ponui. Dabar duoda jam medininko vietą. - Atsisukęs Zolys į Kurmelį: - Tavo uošviai nabagai paliks be vietos - per daug plačiai ėmė elgties...
Kurmelis, žiūrėdamas baltoms, klausės tos malodijos. Paėmęs pilną čėrką, vertė sau į dantis, užsikosėjo ir užtroško, net akys pabalo. Krenkšdamas, purkšdamas išsirito pro duris. Atsikolęs į sieną, ant vėjo kumsčias gniaužė, kaži ką murmėdamas. Akys jam aptemo, gerklėj smaugė, ausys ūžė, galvoj maišės, - rodės, jog viso miško aktainės ant jo griūva, liežuvis stojo štulpu, nebegalėjo apsiversti; tik dantis griežė do griežė.
- Neėjau į vidų ir neeisiu nė tavęs leisiu. Dar valandelę palūkam. Jei neišeis, paliksma, - atsimušo Kurmeliui į ausis pažįstamas motriškas balsas.
Atsisukęs į tą pusę, plėšė sunkius blakstienus, veizėjo, iš kur balsas. Pirma pamatė purvinus pusbačius, padelkas, kreizus kvartūgo, juodas pirštines, vilnonį skepetą, baltą skepetelį... "Ai, skaistus veidelis... tos pačios! Tos pačios mėlynos akelės!.."
- Jan... Jane, - sustingęs liežuvis negali prašnekti. Atsikosėjęs, nusispjaudęs, atsipūtęs klausė:
- Jane, arrr... tiesa? Zolys... rup... meluoja... sakė: pašnekėk s s s... nebeklauso liežuvis.
Patylėjęs valandelę, žiūri pusmirkoms, kodėl niekas neatsiliepia. Janikė, užsikvempusi ant pečio jauno vaikio, pašnibždais į ausį kaži ką jam šnekėjo. Kurmelis sutratino dantis, nusispjaudė; pasieniu prislinkęs arčiau, ėmė Janikę šnekinti:
- Jane, arr... nepažįsti manęs... Sako, tu žadi tekėti... Juk aš negirts... pašnekėkim... aš tau...
- Kaip aš nepažinsiu dėdės? - tarė Janikė ir pabučiavo jam į ranką. - Nors retai tematau, bet neatsimainėm teip dideliai, kad nebegalėtų pažinti.
- Sako, tu žadi tekėti ir Zolys piršliu?
- Je, nuteku, jau padavėm užsakus. Šit ir mano jaunikis, - rodė Janikė į greta stovintį Pranuką.
Kurmeliui per nugarą kaip šaltu vandeniu perpylė, pastyrusias akis įdūrė į Pranuką. Tas pečius jam atsuko:
- O, labai pažįstamas! - atminė Kurmelis. - Tik trūksta dar klernatos į dantis... - Aiškiai atminė jo žodžius: "Būk gera, mylėk vyrą ir būsi gerai!"
Kurmelis, prislinkęs dar arčiau Janikės, pusbalsiu paklausė:
- O ar tu tikrai aną myli?
Janikė prasijuokė, bet atsakyti nebeleido Pranukas; nutvėręs ją už rankos, tarė:
- Einam, matyti, kad nebesulauksma piršlio.
Tai sakydamas, Janike vedinas įsmuko į žmones. Kurmelis žiūrėjo, žiūrėjo - prapuolė. "Zolys rrupūž...", - norėjo keikti, sutratino tik dantis. Stumdo žmonės praeidami; atsikolė į sieną, dar stumdo. Slinko toliau pasieniu nuleidęs galvą, akis žemyn įdūręs. Juto, kad jį kaži koks sunkumas slėgia ir spaudžia prie žemės; ant akių traukias juodas uždangalas; rankos, kojos stingsta. Užmiršo Zolį ir susiedus su arielka, užmiršo ir savo arklius, vežimą. Kaži kokie paveikslai maišės galvoj: Janės mėlynos akys, Marcė juodais marškiniais, vaikas surūgęs... Ausyse skambėjo aiškus balsas Marcės: "Negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti." Ant galo ėmė klernatoms griežti visokių dainų natas, visokius šokius, net galva sukos...
Karčemoj Kurmelio draugai, kol ištuštino plėčkas, nieko nemislijo. Kaip nebeliko arielkos, ėmė Kurmelio gedauti. Belaukdami jo dar susimetė ant pusbutelkės. Tuo tarpu pradėjo brėkšti.
- Kur tas mūsų Petras prapuolė? - klausė kits kito.
- Jei beturėjo piningų, kitur geria. Ar nežinai?
Zolys vėlek juokės savo jaunuosius praganęs. Ir teip visi juokuodami slinko iš karčemos. Lauke smulkus lytus dulkino, bet teip sodrus, net nuo visų pastogių vanduo čiurkšliumi tiškėjo. Vėjas šniokšdamas gainiojo lytų ir pilkus debesis. Gainiojo teipogi ir žmones iš jomarko. Taisės, pliauškė po purvynus kožnas jau ant namų. Išėję vyrai žvalgės Kurmelio. Įsispytrėjo jo arklius rinkoj; susipainioję, galvas nuleidę kvanksojo ant lytaus. Zolys greitesnis - nubridęs išpainiojo ir privažiavo arčiau karčemos. Susiedai teipogi strūliavo apie savo pabalnotus arklius.
- Kurgi dingo tas Petras? - gedavo visi. - Čyst jau brėkšta. Jis girtas... kaip jam reiks parvažiuoti?
Ėjo Gorys už karčemos galo, mažne užlipo ant Petro.
- Šit, kame tas judošius! - sušuko. - Už mėšlų krūvos užvirtęs!.. Visi supuolę ėmė draskyti Petrą, kelti nuo žemės. Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis. Ausyse dar klernatos griežė. Prie to dar prisidėjo garsus balsas bažnyčios varpo, šaukiančio ant poterų. Žvalgės atsistojęs Petras, pilkavo visi pašaliai - tiek žemė, tiek dangus. Lytus su vėju šniokštė, o Kurmelis drebėjo nuo šalčio. Išbudo, truputį prablaivo, pasitaisė diržą, kepurę; nebėra pirštinių už ančio nė votego ant vežimo.
- Einam į vidų, - tarė Petras. - Bene rasiu nors votegą, o pirštines velnias jau paėmė... Ant apmaudo ir šalčio išgersma dar po burną.
Zolys pagatavas, bet Gorys nepaleido Petro: sugreibė kaži kokį votegą ir varė sėsti į vežimą. Betemstant apgraibais išpliauškė namo visi po kits kito. Petras išvažiuodamas dar ant Zolio sugriežė dantis. Raitieji spėriau nubasnojo, o Kurmelis kiūtojo susirengęs ratų vidury; arkliai vilkos koja už kojos viduriu kelio.
- Ko aš čia turiu skubėti? Kas manęs laukia? Nebent Cimbalis? - dūmojo Kurmelis. - Pardaviau dvi skrynes už septynis rublius. Visitelius pragėriau, nė Kazeliui abarankos nepaėmiau. Dar mažas... neišmano... Kad bent kada pasibartų: "Ar tu vyras, ar tu velnias, kam teip geri? Kam visus piningus prasprogai?" - kaip svieto bobos apibara, aplojoja vyrus, o ši ne: jai vis tiek, nors paskutinį balakoną pragerk. Teisybė... Jai niekas nemyla, niekas nemalonu, nė vaiko nemyli, be jokios širdies... Oi tas Zolys prakeiktasis!..
Stojos akyse Janikė su Pranuku ir supuvusi troba Kupsčių.
- Išdulkins, aslą išsausins, langus nuplaus... Ot, kad teip galėtų mainyties! Atiduočio visitelaitę naudą, visą gyvenimą, eičio į mišką, į supuvusią trobą prie Janės Kazeliu tik nešinas. O čia į mano vietą Pranukas... Turbūt ir Marcė atsimainytų, nes jį mylėtų... Ženatvė ligi smerčio... brrrum! - susipurtino. Sako, kitur maino pačias arba vyrus... Kad mane kokiai cigonei įmainytų? Nė ta nebūtų tokia... Jau kaip aš ją užlaikau ir myliu!..
Vėjas sušvilpė į pat ausį: "Ne širdies, ne širdies meile!.."
- Kurs nieko neturi, nieko ir neieško... Bepigu... apsižaniję bus laimingi.
Stojos akyse Zolys.
- Nelaimė mano, nesusiėjau anksčiau: būčio girdęs, girdęs, kol būtų nusprogęs, - sutratino dantis. - Kam jis anuos supiršo?.. Ar tai jis?.. Anie, matyti, jau mylis... - vėl dantis sugriežė.
Arkliai apsistojo, Cimbalis sulojo ir cypdamas gerinos. Petras atsitiesė: tamsu, nors į akį durk. Ritos iš ratų sustyręs, drebėdamas nuo šalčio; apgraibais numaustė arklius, suleido į kūtę. Pavalkus patėškęs pagal vežimu, kūturo į vidų. Troba nešalta, tik prirūgusi neskaniai. Petro rankos sukimbusios, kiek brėš degtukų, tiek užgesęs ar iš nagų išlėkęs. Marcė knarkia lovoj. Šeip teip užsidegė žiuburį. Ant stalo apipilta bulbių ir kokio mirkalo torielka pastatyta.
- Tai mano večerė, - pamislijo. - Bulbės ir mirkalas užšalęs... Kad teip kokio karštimo torielkelę... brrrum! - suvirpėjo.
Sukiumėjo vaikas lopšy. Petras lenkės, norėjo apkabinęs vaiką pabučiuoti, bet tvaigas toks pašoko, net atsitraukti turėjo.
- Marce, Marce! - žadino pačią, - vaikas neviežlybas, kelkis, apvalyk...
Marcė, virsdama ant antro šono, sumurmėjo:
- By tik nekrok, tekirmėjie.
Atsisėdo Petras ant suolo, truputį apdrungo - snaudulys apniko. Nusivilkęs burnosą, klojos ant galvos, ir su kailiniais virto ant suolo. Dar atsigulęs šaukė:
- Marce, Marce! Motyn! Ar žinai naujyną? Klausykis, ar miegti?
Pati atsiliepė.
- Tavo tėvai nebeturi vietos - ponas išmetė. Į jų vietą deda Pranuką, savo arkliganį, o tas žanijas Janikę, kur pas mumis buvo... Užsakus jau padavė...
Paskutinius žodžius sakydamas jau užsnūdo. Marcė pirmųjų žodžių išklausė snausdama, o paskutinieji kaip elektrika užgavo: sėdos lovoj, žvalgės mieguostoms akimis, virto vėl gulti, vertės ant vieno ir ant antro šono, miegai kaži kur tolie nulakstė. Petras knarkė. Marcė atsikėlė, nuvalė vaiką, paguldė, palingavo; atsisėdusi ant lovos, rymojo pasirėmusi: kartą švypsojo, kartą ašaros nulašėjo; vėl atsidūksėjusi gulės ir vėl šokos, švypsojo, pakaitais ašaras braukė. Nusimalšiusi truputį, dūmojo, dūmojo iki pat gaidžių - miegas niekaip nebegrįžo. Laikrodis išmušo tris. Šokos Marcė, atsidūksėjo, pažvelgė į Petrą, išėjusi sužadino šeimyną. Suėjusios mergos į trobą, susisėdo verpti. Suvirko Kazelis. Marcė, išėmusi iš lopšio, apvilko baltais marškineliais, bučiavo, glaudė prie savęs ir vėl bučiavo, o jos ašaros lašėjo ant vaiko burnelės. Numalšiusi vaiką, paguldė į lovą ir pati greta atsigulė. Vaikas užmigo, o Marcė, pašokusi atgal, liepė mergai nuvalyti stalą ir kurti ugnį, kaisti pusrytį. Mergos pažvelgė į viena kitą ir prasijuokė: "Kieno čia šuo pasikorė, kad mūsų poni tokia gaspadinė?" Marcė rymojo ant lovos. Visokie paveikslai ir atsiminimai maišės po galvą. Stojos akyse Zolys.
- Velnanešis, - pamislijo. - Kam jis anuos supiršo!.. Kad jo liežuvis nupūtų, kaip man kad įlojo!..
Vėl Pranukas stojos. Rodos, girdi jo žodžius: "Visako pertekusi, būsi poni".
- Rupkės kailis, - pamislijo. - Tepaveizie dabar to pertekimo tujau viską prasprogs.
Pažvelgė į vyrą.
- Pūzro šmotas! - pamislijo. - Nė jis man sakos, kiek iš kur gavęs nė kiek pragėręs... kaip svieto vyrai, kad prieš pačią nieko neslepias.
Vaikas suvirko, apsikabinusi bučiavo:
- Kazeli, tu mano maželeli! Tėvas viską prasprogs, vis girtas, vis girtas... Nors man nieko nesakos, aš dėlto matau, kad gyvenimas nusmuko. Kol tu užaugsi, nebeliks nieko...
Pažvelgusi į vyrą, pamislijo:
- Ant pliko suolo guli... per dieną neėdęs... Atsikėlęs vėl prie darbo į kalvę... Kažin, ar šmotą vakar pragėrė?..
(1896-1898 m.)
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
