en
[3]
*
Po saulės grąžos, apykalėdžiais, pasitvirtino žiema. Sustyro ir sukietėjo žemė į ragą, vandenys kaip stiklais apsigrindė, potam viskas apsiklojo sniego patalu. Dienos tykios, be vėjo, nors saulėtos; bet šalčio niekaip neperveikia. O naktimis - ko beklausi? Net žvaizdės ant dangaus ribėti riba, o ant žemės sniegas po kojomis cypti cypia. Keliai susivažinėjo kaip ant stiklo; kur pakliūk, nosies tiesumu niekas nekardo.
Žmonės subruzdo, sujudo po miškus darbuoties. Teipogi nė Kurmelis nesnaudė. Vieną šviesų šaltą rytmetį kaži kur išvažiavo; led ant pavakarės bepagrįžo abudu su arkliu baltai apšarmoję. Vaikiai po daržinę bastinėjos, o motriškos, žinoma, po vidų. Mergos kerčioj bangstė batvinius skusti, o gaspadinė - rankas susinėrusi sėdėjo ant šilto mūriuko. Pasienyj kubilas akmenu prislėgtas, antras batvinių dedamas. Petras, įėjęs į vidų, suraukė nosį, nusipurtinęs sniegą, siausdamos ėmė bambėti:
- Apsileidusios kaip kiaulės! Į ką jūs tą trobą pavertėt? Kiek čia purvo, sniego prisinešė, kiek žemės ant grindų primyniota! Kopūstais prismirdusi... Argi negalėjot skusti ir raugti pryšininkėj? Ta troba niekados dar to nematė!
- Ar ne per tave tai išmislyta? Dar bambės! - rūsčiai atsiliepė pati. - Pryšininkėj užsitiesei su savo šlajoms, - kurgi dėsimės? Juk ir čia gali nosį prasukti...
Petras dantis sukandęs sėdos užstalėj, graibės peilio duonai. Motriškosios nė viena nejudinos iš vietos.
- Duokit pietus, - tarė Petras žegnodamos.
- Viralų nebėra, - tarė Janikė ir pažvelgė į gaspadinę.
- Tai duokit ko kito, - prašė Petras ir vėl žvelgė į gaspadinę.
- Ko nepalikot batvinių? - murmėjo Marcė, - bene aš kišenėj ką nešiojuos?.. Galit pasiimti.
- Nieko nebus, reik man pačiam pasiieškoti.
Tai sakydamas, ėjo Petras pro duris, nes atminė turįs dar ant apmaudo burnelę. Įėjęs į pryšininkę, nusiėmė iš kerčios nuo lentynos plėčkelę, pasižiūrėjo dar prieš langą, lenkė vieną, lenkė antrą burną ir vėl pastatė. Potam, kamaroj atsipjovęs lašinių, išsinešė, pjaustė žalius ir valgė su duona.
Janikė pašokusi įsibogeno petelnikę.
- Duokš, - sako, - paspirginsiu tučtujau, ugnis yra.
Išbėgo nešina ir beveizint atgal įnešė čirškančius, cibulėms kvepiančius. Pamatė ant stalo lentikę, ant tos pastatė prieš gaspadorių petelnikę.
Marcė išraudonavusi iš paniūrų baltoms žiūrėjo į Janikę, o Barbė ėmė barties:
- Lakstyk nelaksčiusi, gaišk kaži kur - nė šį vakarą nepabaigsma. Lygu nėra kam pasparginti ir be tavęs?.. Dyka sėdi... Nebent galva sugils...
Petras bevalgydamas išraudonavo, apšilo ir, drąsos įgijęs, ėmė šnekėti:
- Nusipirkau miško, reik keliu naudoties. Rytoj pat važiuos vaikiai kirsti. Mano gaspadinel, pasirūpink su šiltesniu apdaru vaikiukams: suveizėti, sutaisyti autus, pirštines, - gana sėdėti rankeles susinėrus!
- Kaip ligi šiol apsidarė be manęs, teip tropys ir rytoj. Bene aš juos kelnėms vilksiu? - atšovė pati.
- Vilkti niekas neprašo, - tarė sragiau Petras, - bet reik sutaisyti, sulopyti, paduoti - ant to gaspadinė. Ko gi parėjai, kad teip nenori nė pirštu piršto pakeisti? Kaip ne gėda tokiai jaunai teip tingėti? Mano matušelė senelė buvo, o žiūrėk, kaip dirbo: būtumei nepaspėjusi paskuo jos per slenksčius žargstyti, gautumei į padelkas kibties...
Mergos susilenkusios patyliais kukėjo. Marcė paniūroms baltakiuodama bambėjo ir šniurkščiojo kaip rėkdama:
- Ko čia nuo manęs nori? Ko neišsitenki kožnu sykiu, vis tą savo škrabę prikaišiodamas? Ar aš tau siūliaus, kad tu mane vestumei? Tau ne manęs reikėjo, tik mano piningų!.. Bene tu mane nusisamdei, kad prie darbo priveizi kaip kokią piemenę! - po nosies bambėdama, vilkos kailinukus, siautės skepetu ir išėjo pro duris.
- Supykusi bent drobužius vaikiams parneš, - pamislijo Petras. Reik eiti padėti suieškoti... Pamatysma toliau.
- Kame yra pernykščios pirštinės? - paklausė mergų.
- Ant grėdų sukabintos, ant kartikės. Ten autai ir kelnės milinės, viskas, - davadijo Janikė.
Išėjęs Petras žiūri, klėties durys uždarytos. "Kurgi ji dingo?" - pamislijo. Įėjęs prie varstoto, išlenkė paskutinę burnelę. Primiršęs drobužius, ėmė obliuoti, grąžyti, darbuoties apie pradėtas šlajikes. Sutemus tepadėjo darbą. Vakare susirinkus šeimynai į vidų, pasakojo, kur ir kiek nupirkęs miško. Tumet atminė apie apdarą. Ėmė žvalgyties, kur jo gaspadinė. Žiūri - įvirtusi jau į lovą alkieruko. Užsidegęs liktarną, gavo ieškoti vaikiams apdaro šiltesnio.
*
Bėdos, bėdos, ne Kalėdos; ateis Kalėdos, bus tos pačios bėdos. Teip ir Kurmeliui: nors buvo bėdos prieš Kalėdas, bet vis dar pusė bėdos, kol paprasta šeimyna tebebuvo. Nors šeimyna tęsė metus kaip žydas ratus, laukė Kalėdų, bet vis senu papratimu apėjo visus gyvolius ir apyvoką. Atėjus Kalėdoms, Petras grąžino šeimyną ant atenčių metų, o pati nė vienam nė žodžio; užtai nė vienas ir negrįžo; led tik užtūrėjo Janikę, nors ant kokios nedėlios, kol kitą gaus. Kiti visi išvaikščiojo. Tumet į savo varstotą Petras nė veizėti nebeturėjo laiko, ne tik dirbti. Negana namų darbai, bet dar reik važinėties šeimynos.
Vieną vakarą parvažiavo truputį įkaitęs ir kaži ko piktas. Žinoma, kaip be pietų, o čia večerė dar nekaista. Janikė per dieną apie šėrę, žygius - truputį pavėlavo; o gaspadinė, prasikepusi kiaušynės, bebrėkštant jau valiojos lovoj. Pasidairęs Petras po vidų, apmaudu nenurimdamas, ėmė iš tiesų ant pačios barties:
- Ar žinai ką, Marce? Kentėjęs aš, kentėjęs, ant galo imsiu tave perti! Argi tu negali šiokį tokį darbą nusitverti? Kad nenori darbo, tai važiuok samdyti, bent aš negaišiu. O dabar iš tavęs kaip iš ožio tekio nė taukų, nė plaukų. Per kiauras dienas tikšoti, ar tai gražu? Po biesais, kad būtumei kiaulė, bent papjauti galėtų! Dabar tik mano gyvenimą bjauroji - aš nė šeimynos nebegaliu gauti. Samdykis mergas! - įniršęs didžiau šaukė: - storokis! Man mergos nepriguli. Jei nesamdysies dirbsi viena. Pamatysiu, kaip tu begulėsi, kaip Janikė išeis!..
- Papūsk į nosį sau ir savo Janikei! - Marcė atsigulusi pusbalsiai bambėjo. - Kaip ligi šiol be manęs samdei, teip gali ir dabar. Man čia rūpi, kad tu negauni!.. Lįsk sau į nosį...
- Matyti, jog aš nieko neveiksiu, - tęsė Petras. - Parsivesiu rytoj tėvą, tegul jis pamato, katras mudu kalti ir kaip tu dirbi, - tumet iškasys tau nugarą!..
Po večerės, rymodamas sau vienas, Petras dūmojo:
- Kiek tai man troto, kiek sugaišties? Nieko nedirbu, ničnieko neuždirbu... Klebonas nebesulaukęs nusipirko šlajikes: šmikšt man penkios dešimtys!.. Vieną ir paskutinį šimtelį gavau išlaidyti algoms... Liuobu visada algas uždirbsiu... Matušele, matušele!.. Nebetekau tavęs - viskas eina ant nieko... Kad bent bartųs, po šunais! Ar sakęs jai, ar š... murmės po nosies kaip meška... Nežinai, ko jai trūksta. Susineršusi, susiraukusi, nė su žmogum dorai nepašnekės... Rodos, nė niekas šneka, nė nieko, o po svietą kaip į varpą muša. Kur tik nepašnekink ką, tujau ir spigins: "Kaip tavo pati nieko nedirba, viena ėda, šeimynai juoda putra, mergoms visi darbai..." Bene prasimanzys, kaip paliks vičvienaitė?.. Pamatysma toliau...
*
Rytmetį pabudęs Petras gaidykste net nustebo: pati jau atsikėlusi teip ankstie, abidvi su Janike besisukančios aplink pusrytį. Ir jis teipogi pašokęs kaip švinta išėjo prie gyvolių. Nepaspėjo apsišerti, kaip prisistatė Kupstienė. Kaipgi nepaleis liežuvį ant Petro, kad neužniks barties:
- Tu bedūšninke, svietaėdžia! Susprogai išlupęs nuo mūsų tokius piningus, susprogai, suėdei vaiką! Užvarinėji, užveizi darbą! Ant galo mergoms apleidi! Kam ėmei? Ko lindai prie mūsų, kad savo namie turėjai? Naudos tau tik tereikėjo! Mano vaikas buvo pas mane kaip paukštelis klėtkoj, į šaltą vandenį rankelės nekišo, o tu suoki ją prie darbo! Ar tat jai kiaules šerti arba karves milžti! Kame tavo šeimyna? Kas tu do gaspadorius - lig šio laiko nenusisamdyti? Kad man būtų doros mergos nusamdytos, ne tą kurvą laikyti... Pačią šunies vietoj laikai... aš tau!..
Krito žodžiai po kits kito Petrui ant galvos kaip kirvio kirčiai. Iš pradžios nelabai tepermanė Petras, potam nebesumanė, kaip išsižioti, ant galo pradrįso:
- Tesamdos pati, tesamdos, - tarė, - kokios tik patinka. Aš to ir noriu, kad pati sau pasistorotų.
- Ar tai anai važinėties? - užšaukė motyna. - šiokie šaltie bobai?.. Kur dori vyrai, ne teip užlaiko pačias! O prie tavęs nė piemenės vietoj nestovi: vis pasikandęs, vis bekremtąs... Liežuvio nesusivaldai, tu paleistuvi! Vaikas namie vietos nebeturi - mergoms apleidai...
- Kokioms mergoms? Kaip čia apleidau? - nedrąsiai sporijos Petras. - Jug gaspadinės visur dirba...
Tuo tarpu Janikė, apsitaisiusi kaip į kelią, įėjusi tarė:
- Sudievu, gaspadine, ir tamstai, gaspador! Ką turi manim pasikąsti, o tamstai prikapoti, verčiau galiu nusišalinti. Karvių nemilžau šįryt nė kiaulių šėriau, - gaspadinės, žinokitės! Sudievu!
- Pal... palauk, - traukė pusiau žodį Petras: nesumanė - stabdyti ar ne.
- Vot, ir tavo geroji, tavo vikrioji, - šaukė motyna, - parodė tau uodegą! Ir ta parodė, koks tu gaspadorius! Kad būčio bent per paukštelį žinojusi, tu į mano butą būtumei kojos neįkėlęs! - prorėksmais garbstė motyna. - Suėdei man vaiką, susprogai jos dalį - dar maželelė turi teip vargti!..
- Kokią naudą, kokią dalį? - klausė Petras atsikluinėjęs.
- Ogi piningus neėmei? - čirkšdama spigino. - Ogi medegos kiek? Ar tai nieko nerokuoji? Dykai mat tratinai per naktis... Ar tu žinai, kur tu gali atsisėsti? Kad tik neliausies vaiko krimsti, mes parodysma, kame vagims vieta!
Kaip su kūle į galvą davė Petrui, net akys aptemo.
- O katras didesnis vagis - katras duodamas ima ar katras vogdamas duoda? - kaip atsibudęs Petras paklausė.
Motynai vėl kaip su purvais į akis drėbė; pasivaipiusi tarė:
- Geruoju viskas gerai ir niekas nieko nežino; piktuoju viskas blogai. Verčiau pačią laikyk pačios vietoj ir tylėk, - žinais, koks esąs.
Petras susikrimtęs, o nelabai tesumodamas rieties, spruko pro duris. Atsidūręs prie savo varstoto, atsiminė parsivežęs liekarstų ant širdies skausmo. Ištraukęs plėčkelę, palenkė porą klukšnių. Pasitvirtino truputį ir, belaukdamas pusryčio, pasirėmęs dūmojo:
- Motyna atlėkusi paskutinę išriejo, paliko be jokios mergos... Ir gerai - pamatysiu, kaip suksis viena; nebesakysiu nieko, nors meška galvą nutrūktų po kerčias... Mergas prie manęs prilygino... Kad bent į tą pusę... nė apmaudo nebūtų. Kas bobas gali atloti? Bene tingėjo mat teip ankstie lėkti parsivesti motyną... "Ar tokiai tai darbą dirbti?", sako. Žinoma, ne tinginei; jai tik ėsti ir gulėti... Tas biesas apsuko man galvą!.. Giltinė apmovė akis... Šimtą sykių vertesnė Janikė!
Vėl ant apmaudo lenkė burnelę.
*
Iš po kietos ir tvirtos žiemos pavasaris labai spėriai aušo; kol tūrėjo, tūrėjo šaltis, bet kaip atšilo, tai viskas kaip iš maišo išlindo. Beveizint vandenys kilo, ledai pleišėjo ir plūduro apsiputoję. Sniegas urduliais nubėgo. Medžiai apsipylė lapais, žemė apsidengė žalumu. Saulelė linksmiau kaitino, vėjelis šilčiau pūkšnojo. Jei kartais nuo rytų perbėgo koks debeselis, šlėkdamas storais lašais, rodos, liedamas saldų pieną, tai nuprausta žolelė antra tiek išstypo. Miške, nuo jaunų lapelių purtindamas rasą, vėjas nešiojo į visas puses meilų pavasario kvapą. Nuslinkus debeseliui, saulelė, linksmai švitėdama, rodos, juokės džiaugdamos gražumu savo pasaulės. Paukšteliai visiteli subudę teipogi džiaugės šilima saulelės ir kožnas ypatingai skelbė savo džiaugsmą. Negana ant oro, miško pilnai visokio čiulbesio ir švilpesio, bet ir žemės vabaleliai pagaliau skelbės kokiu bemokėjo balsu. Vakarinės šiltos miglos gaivino žemės augalus ir smulkiuosius sutvėrimelius. Kužėjo visa žemė: skrajojo pilnai ore, šnabždėjo ir plasnojo po mišką visokie gyviai. Upeliai apsiputoję urduliais gurgėdami plaukė. Pievos papūro žaliais vikšriais, dirvos pajuodo noragais sudraskytos. Žmonės, pasmaginti visokiais gražumais, o labiausiai džiaugės, jog gyvoliai, per žiemą krimtę sausą pašarą, dabar gauna minkštos jaunos žolelės atsigauti.
Tiek žmonės, tiek gyvoliai, paukšteliai - visi linksminos. Kurmelis tik, nabagas, neturėjo nėjokio džiaugsmo. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpesningai. Iš medegos, katrąja pernai teip džiaugės ir dykai gavo, nieko neužpelnė, nes nieko nepadirbo. Šeimyną traukė kaip veršius: iš kur kokį ištrauks, nusamdys, kožnas kelias dienas telapojo; vėl kokį parsiveš, žiūrėk - ir vėl išėjęs. Ant važinėjimos ir gaišo, o namie vėl visokie nepasivedimai: veršiai išdvėsė, paršeliai iššalo, karvės kilnojos - kita prie sieto ir pasismaugė; arkliai sukūdo - varna neprilestų, negandojas ir važiuoti. O po daržines pašaras - ciela pakūgė. Po klėtis ir trobą - meška galvą nutrūktų. Kur žengęs, kur ėjęs, Petras apmaudais neliovės. Pati jo nėmaž neatsimainė: valgė už penkis, miegojo už tris; dar nemiegodama valiojos lovoj ligi valios. Raginama prie darbo, murmėjo po nosies, o jei kumet išgirdo nuo vyro sragesnį žodį, tujau nulėkusi parsivedė motyną, katra tempė Petrą, kožnu sykiu naujas neteisybes jam išmetinėdama, baisiai keikė ir kaltino nedorą vyrą savo Marcelės. Petras, nesugebėdamas su ja rieties, nusilenkdamas tankiau ėmė gelbuoties su burnele ant širdies skausmo.
Vieną rytą, išginęs arklius į mišką, ant pavakarės ėjo susiveizėti; belandydamas po tankmes, beieškodamas arklių, nugirdo netolimais kaži kokią kalbą kaip verksmą; klausos sustojęs - šneka. Priėjęs arčiau, tankmėj pasislėpęs, klausos: aiškus motriškas balsas klosto:
- Kodėl tu tumet teip nešnekėjai? Bet ne! Visi, rodos, susimokę kaip velniai šaukėt: "Laimė tau, laimė! Būsi mylima, būsi poni, darysi, kaip norėsi!" Kame jūsų liežuviai dabar, kad aš kas valandą ašarose plaukiu? - žlembė šnekėdama. - O labiausiai tu mane suėdei ant amžių teip, kad tavo liežuvis būtų nupuvęs!
- Kuomi aš tave suėdžiau? - klausė vyriškas balsas. - Ko čia prie manęs kabinėjies? Turi duonos, turi gerą vyrą, dirbk, netingėk, ir būsi gerai.
Petras, nepermanydamas gerai kalbos, žiūrėjo pasilenkęs, kas čia teip baras. Žiūri - jo pati su dvaro arkliganiu Pranuku. Prisispaudęs prie medžio, tvenkdamas dūsavimą, su virpančia širdžia grobstė ausimis mėtomus priešais žodžius.
- Ar teip jau dabar? O tumet kaip šuo lojai! - rėkė Marcė. - "Kas mudu perskirs? Mylėjau ir mylėsiu! Tavo vyras mums nieko nepadarys!" O dabar? Slapstais, gėdies man akis parodyti! Melagis... Suėdei mane! Kad nemylėjai, kam gi apgauliojai, kam gi melavai?
- Kad būčio neleidęs tekėti, o pats neėmęs, tai galėtumei rūgoti. No, dabar tegul būna teip, kaip sakai, jog per mano liežuvį... Bet nutekai į gerą vietą, už gero žmogaus. Kas tau do bėda? Būk tik pati gera, mylėk vyrą... turi už ką mylėti... O aš neturėjau tau vietos.
- Tiesa, kas do bėda? - žlembė Marcė. - Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti, negaliu mylėti... Kas manęs kumet bent paklausė - ar galėsiu jį mylėti? Pūsta jo turtų ir gyvenimo! Verčiau, kad būčio akimis jo nemačiusi... Dar tauzys: "Būk gera, dirbk!.." Bepigu tau neloti. Tu nežinai, kaip sunku būti su nekenčiamu žmogum! Nieks nemyla, nieks nemalonu, niekur širdies nuraminti. Per visą rudenį gaudžiau tave po mišką - tu vis slapsteis; per visą žiemą laukiau ateinant - nė akių neparodei. Dabar nejučioms užklumpiau, o koks tavo paguodimas? Tu, melagiau, ar teip žadėjai?
- Žadėjau, kol atsikračiau nuo tavęs. O po veselės ar nepasakiau aiškiai: "Sudievu, Petriene, paskutinį kartą, gyvenk besveika!.." Turi dabar visako... Neturi dabar ko rūgoti: esi naudos pertekusi, mokėk tik vyrą mylėti...
- Naudos pertekusi, mokėk mylėti... - atkartojo Marcė. - Duonos, putros pertekusi berods. O meilės davė man vyras? Nors bent paklausė kumet manęs: galiu jį mylėti ar ne? Kaip aš jį mylėsiu, kad tarp mūsų apie meilę kalbos niekumet nebuvo? Jis manęs nemyli... Tavęs, Pranel, negaliu užmiršti: tu mano širdyj, tu mano galvoj. Prijaučiu, jog ir aš tebeesu tavo širdy. Galim susieiti, galim po senovės meiliai pasikalbėti... Jug teip prižadėjai...
- No, po velniais, bobos protas! - atšovė Pranukas. - Kam aš ir kepurę ant galvos laikyčio, kad tiek proto teturėčio?! Lygu mergų nebėra ant svieto? Eik sau, eik karvių milžti! - tarė ir, paėmęs birbynę, klernatą, vedė dainos natą:
Ne tiek yr lankose žydinčių žolelių,
Kiek yra ant svieto gražiausių mergelių...
Marcė nuraudusi šokos; spjovė į jo pusę ir po nosies murmėdama prapuolė miške. Pranukas dainiuodamas ir birbindamas styrinėjo aplink arklius.
Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs ant vietos, žiūrėjo plačioms prieš save, nors nieko nematė.
- Bet jis ją atstatė, visą viltį atėmė, - pamislijo, - gal atvirs į protą? Nebemislys niekų?.. Pamatysma toliau...
Norėjo nusiraminti, norėjo užmiršti, bet niekaip negalėjo, nes ausyse aiškiai skambėjo žodžiai Marcės: "Negaliu paveizėti nė širdies užlaužti... Duonos, putros davė, bet meilės nedavė! Ar paklausė bent kumet - galiu jį mylėti ar ne?.. Sunku būti su nekenčiamu žmogum, nieko..." - "Teisybė, sunku", - pripažino ir jo širdis. "Neklausei jos apie meilę, nepaklausei nė sykio!" - spigino jo paties saužinė. "Neieškojai meilės nė jai davei, nemyli jos!" - tvirtino širdis. "Tokia tinginė, nevaleika - niekaip negali mylėti!" - sporijos galva. "Pūsta jo turtų!.. Nieks nemyla, nieks nemalonu!" - "Čia tikra tiesa", - pamislijo. "Verčiau, kad būčio tos medegos nė akimis nematęs!" - sudrebėjo (susipurtino) Petras. "Dabar žinau, dėl ko ana vis teip paniurusi... Mat mylėjo kitą... Kodėl man nepasisekė?.. Ana pati, pati kaltesnė... Ne, jisai kaltesnis... melavo, suvadžiojo, potam džiaugės nusikratęs... Jisai, Pranukas, už visus kaltesnis..." - Nugirdo jo birbynę. Rodos, cypdama šaukia: "Neklausei jos, neklausei! Tavo didžiausia kalčia!"
Visa gamta linksminos, tarytum juokės ir džiaugės gražybėmis pavasario. Dangus čystitelys žydravo aiškiai. Saulelė švitėdama kartu meiliai šildė. Visiteli debesys nuslinko pakalniuo į rytmečius, katrus ten užrėmė keleriopo dažo šviesi orarykštė. Vėjelis jau guldamas ledva tik virpino jaunitelius, dar gelsvus, lapelius. Petras nieko nematė nė tėmijo; atsidūksėjo ir užsimerkė, nes jį prislėgė kaip sunkiausis akmuo; visa kalčia nelaimės sugulė ant jo. Slėgė skausmas širdį, maišės galvoj išmetinėjimai Marcės, nebeturėjo nė kokio spasabo dėl nusiteisinimo, rodės, jog dangaus užgrius ir kalnai užvirs ant jo; rodės, jog visa pasaulė jį patį kaltina, pagaliau paukšteliai patys kaip sakyte sako. Raibasis strazdelis ant pat jo viršugalviu, eglėj, čiauškėjo aiškiai: "Nieko nekaltink, nieko nekaltink! Tavo kaltybė, tavo kaltybė!" Geltosnapis špokas švilpdamas tvirtino: "Teisybė, teisybė, teisybė!" Garsusis budutis toliau miške spigino: "Tu tu tu, tu tu tu!" Meleta pridėjo: "Pats, pats, pats, pats, pats!" Lakštingalelė maželelė ant daubos skardžio pleškėjo: "O teip, o teip, tu pats, tu pats, kaltesnis, kaltesnis!" Varna lėkdama ir ta krankė: "Kapgis, kapgis, kapgis!" Mėlynasis balandis iš tiesų supykęs brūkavo: "Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą... brūklys!" Margasis kikilis teipogi tyčiojos: "Skamb Marcelės - cink, cink, cink, cink, cink šimtukai!" Lakūnė blezdingėlė skrajodama ant oro liežuvį laidė: "Nabageli, nabageli! Neglamžavęs, nemylavęs, nemylėjęs meilės nenorėk!" Artojo draugelis, vivirselis, virpėdamas aukštyn, aiškiai, kaip iš kuodelio, vyturo: "Tarei, tarei - man vis tiek, man vis tiek, by tik pininguota, by tik bagota! Turtus, naudas turi, meilės, laimės neturi, neturi... Mat ne vis tiek, ne vis tiek" Pasipurtęs tetervinas dar šiokią tokią rodą į modą davė čiulbėdamas: "Parduok prastą pačią, pirk gerą! Parduok prastą pačią, pirk gerą!" O ta vandens vištikė, - ar nesakyk tik rupūžikė, braidydama po klaną spigina: "Pliks paliks! pliks paliks!" Pagaliau tas kuisis, menkas vabalas, į ausį prisilindęs zyzia: "Broleli, broleli! Norėjai rublelio, rublelio!"
Visi tą patį tvirtina ir tvirtina, net ausys cypia Petrui. Atsižvelgė į saulelę. Ta merkdama tarytum sakė: "Buvo mylėti, vaikaiti! Buvo meilės ieškoti, buvo klausti, atsiklausti, buvo pamylėti!" Klausės Petras, kas pakalnėj dar šneka. Upelis vingurdamas dauboj per akmenelius gurgėjo tardams: "Rūgok nerūgojęs, pati neb rankovė, nebišversi! Praverčia Petrui, praverčia!.."
Niekur globos. Grobės Petras už karštos galvos, kad neužsidegtų; grobės už skaudžios širdies, kad nepersprogtų. Atsigręžė dar į orarykštę; rodos, anoji pamatė skaistų veidelį Janikės, geltonas kasas, rankas išskleistas, mėlynas akeles merkiančias: "Eikš, eikš Aš tave priglausiu, aš paguosiu..." Buvo ir jis rankas beskleidžiąs, buvo bepuoląs prisiglausti, bet iš juodulio debesies atsistojo į tarpą rūstus veidas Marcelės; iš paniūrų žiūrėdama, rodos, šaukė: "Kelis sykius klausei - galėsiu tave mylėti ar ne? Meilės man trūksta, meilės!.." "Meilės trokšta, - pamislijo. - Duosiu meilę, duosiu... mylėsiu, mylėsiu visa širdžia..." Kur bus buvusi, volungė čia pat į ausį sušvilpė: "Meluosi, nabagai, meluosi!" Vėrė vėl skausmas širdį Petrui; atsidūksėjo balsu: "Matušele mano, matušele! Ko nepatarei meilės ieškoti?" Atsakė rave varlelė: "Tariau, tariau, tariau!.."
Visų išmetinėjamas, visų persekiojamas, Petras juto, jog skausmas jo virto į apmaudą. Kumsčias gniaužė, dantis tratino.
- Išgrauž jums, rupūžės! - tarė ir be atžvilgos nulėkė (skubėjo) į savo pryšininkę. Ten, nutraukęs nuo lentynos mylimą savo baltakę, lenkė, lenkė, lenkė... kol nė lašo nebeliko.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
