Vincas Kudirka - Laisvos valandos. Satyros

Apie kūrinį Turinys

VIRŠININKAI
Margas paveikslėlis

I

   - Aš - paviečio dievas! - pasakė garsiai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, naujai atvažiavęs į Naupilę viršininkas, susirinkusiems save pasirodyt činovninkams. Pasakė, apsisuko ir išėjo.
    Nusistebėjo činovninkai išvydę tokį keistą ir netikėtą viršininko pasirodymą. Tas nusistebėjimas greit perėjo į nusiminimą. Buvo ko nusimint. Ką reiškia tie žodžiai: "paviečio dievas"? Koks jis bus Dievas: ar visa matantis, ar visa imantis? Kaip elgtis patiems ir su tokiu viršininku?
    Nors činovninkai nosis nuleidę tylėjo, vienok per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys. Kada jau paskutinė mintis atliko savo darbą galvoje paskutinio činovninko, pradėjo visi skirstytis namo.
    Instinktas tankiai gelbi žmogų, reikia tik mokėt iš jo pasinaudot. Činovninkai, matoma, tą gudrumą turėjo, nes visi ik vieno, nors nebuvo susitarę, atsidūrė pas Dinę rūpestį prigirdyt.
    Ypatingas rūpestis, ypatingai reikėjo gert, ypatingos buvo ir pasekmės. Vienas, grįždamas namo, pataikė pas svetimą pačią. Kitas nužengė šalia tilto ir ko neužsimušė. Trečias pradėjo vaikščiot atbulas ir, vieton pataikyt ant namų, atsidūrė už miesto durpinyčioje - į antrą dieną rado vargšą vos gyvą, bet jau visai išsipagiriojusį.
    O tai vis iš nusiminimo.
    Viršininko ištarimas tąpat dieną pasklido po Naupilę, o ant rytojaus ir po visą pavietį. O visur sėjo nusiminimą.
    Nusiminė vaitai. Vienas iš nusiminimo net išsipagiriojo, bet ūmai susiprato negerai padaręs ir vėl tuoj pasigėrė.
    Nusiminė valsčių raštininkai ir ėmė knistis po leistrus, skutinėt, prirašinėt, kad viskas būtų... o nieko nebūtų.
    Labiausiai nusiminė žydai, tik jie tuoj susigriebė: "Kam mums, - sako, - laužyt galvas visiems, jeigu mes turime rabiną? Tegul jis įspėja mįslį, o mes dirbkime savo darbą toliau".
    Taip ir padarė. Išrinkę nusiuntė pas rabiną du gudresniu žydeliu, kuriuodu užsidarė su rabinu ir ilgai ilgai kažin ką tarėsi. Į keletą dienų tuodu pat pasiuntiniu atėjo vėl pas rabiną ir džiaugsmingai išpasakojo štai ką:
    Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas buvo paprastu kareiviu kare su turkais 187... Viename mūšyje įlindo iš baimės į balą. Kada vieni kitus nuo tos vietos nusivijo, išlindo Kruglodurovas iš balos ir žiūri, ką čia dabar daryt. Apsiraišiojo kaipo didei pažeistas, paėmė nuo užmušto turko kepuraitę, o savąją užsidėjo ant galvos. Išvydęs atjojančius turkus, užsimaudavo turkų kepuraitę, savąją kišdamas po skvernu. Prieš maskolių užsidėdavo savo kepurę ir žegnodavosi į trikampį. Taigi nė vieni, nė kiti nieko jam nedarė. Besivalkiodamas po mūšio lauką, rado turkų papartį ir neišpasakytai nudžiugo iš tokio radinio. Tik kaip jį nunešt pas vyresnįjį? Besirūpinant apie tai, pakilo nuo žemės atsigaivinęs arklys. Kruglodurovas pasinaudojo iš to ir, pasigavęs arklį, prisirišo. Kada pamatė iš tolo atjojančius maskolius, užsėdo ant arklio ir nulėkė priešais juos iškėlęs papartį. Žinoma, tapo perstatytas vyresniamjam, gavo už narsybę š-to Jurgio kryžių ir liko iškeltas į aficierus. Ištarnavus paskirtą laiką, neturėjo ką su juo daryt, nes visai buvo nemokintas ir didelis girtuoklis, tai ir atsiuntė dabar čion į paviečio viršininkus.
    - Gerai,- tarė rabinas,- duokite man tris dienas pamąstyti, o tada gausite nuo manęs atsakymą.
    Sukakus trims dienoms, rabinas davė žydams atsakymą tokį:
    - Jis sakosi, kad paviečio dievas, tai neškite jam aukas - priims.
    Žydeliai ant tų pėdų sutarė išmėgint rabino rodą, bet išsyk nepasisekus, pradėjo iš tikrųjų rūpintis.
    Visai nieko nerūpėjo viršininkas tai kaimo žmonėms. Jie lemtai nė nežinojo, ar atsimainė senas ant naujo. Jie su viršininkais pažinties neturi nė kokios, mokesčiai tie pat ar prie vieno, ar prie kito, reikalų tiesiog su viršininkais neturi, tai ką da čia rūpintis? Žydeliai vienok neiškęsda vo neužkabinę ir kaimo žmonių su žinia apie tokią naujieną.
    - Juozai, ar žinai, kad dabar turime naują viršininką? Ui, tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia.
    - Tai, ką toks ponas smarvę žydą prie savęs leisis?
    - Ui Juozai, Juozai! aš tik nenoriu sakyt, kad tu durnas, o tu durnas. Tu nieko neišmanai. Palauk, paskui kitaip kalbėsi, kaip tau reiks į to pono kišenių pripilt - tik tu to neišmanai.
    Teisybė, Juozas to neišmanė, kaip tai jis turės pilt viršininkui į kišenių, jam nė į galvą niekad neatėjo, kad taip gal būt ir kad toks dalykas reiktų suprast.

    Vakanalijus Vziatkovičius iš teisybės buvo toks, kaip jį aprašė savo pranešime žydeliai, - "pusaklis aficieras". Nežinodamas, nė kas tai pavietis, nė kas tai administracija, tapo išsyk paviečio viršininku. Bet kas tai yra būt paviečio viršininku, ką reik daryt? Šito visai nenumanė. Dėl to gi, vos tik atvažiavo, nuėjo pasiklaust rodos pas Matvejevą, buvusį prieš jį viršininku ir dabar laukiantį bylos, kurioje pats žymėjo kaipo didžiausias kaltininkas.
    Matvejevas pasakė šitaip:
    - Kas jums galvoj, Vakanalijau Vziatkovičiau, kas tai administracija, kas tai pavietis? Jums gana žinot tiktai, kad jūs viršininkas ir turit rūpintis kiek galima daugiau išgriebt štai šitų, - ir galais suglaustų dešinės rankos pirštų sudavė kelissyk į sugaubtą kairiosios delną. - Ar šiaip valdysi, ar taip, vis tik tiek, mes visi, viršininkai, atsidursime ten, - čia mostelėjo ranka į Siberijos šalį. - Štai aš esmi dabar apskųstas, žinau tikrai, kad išsiųs mane ten, bet man vis tiek, nes spėjau prisirinkti skatiko taip užtektinai, kad man ir ten bus ramu. Aš kalbu atvirai. Tiktai įsitėmykite, Vakanalijau Vziatkovičiau, - pridūrė Matvejevas pasirengusiam eit Kruglodurovui, - iš pradžių pasibranginkite! O iš kur imt pinigus, kokiais keliais, tai taipgi nesirūpinkite. Jau čia įvesta nuo seniai, kad patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite! Reikia tik išsyk gerai save pastatyt, - da pridūrė Matvejevas.
    Kruglodurovas išėjo. Suprato viską, tik nenumanė, kas tai yra ten. Vienok, išaiškinęs sau, kad tai turi būt vieta, kur posmert ilsisi viršininkų dvasios, susiramino. Parėjęs namo, šaukia pačią ir, trindamas iš džiaugsmo rankas, sako:
    - Žinai ką, Pogoda Nenastjevna, pinigų bus, bus, tiktai reikia išsyk gerai save pastatyt. Bet kaip tai atlikt, neišmanau, - tarė palūkėjęs. - Lengva pasakyt, tik sunku išpildyt. O jau nėr kada laukt ilgai.
    Vakanalijus Vziatkovičius nutilo, ir veidas jo apsiniaukė.
    Susėdo abudu su pačia ir sušaukė visas mintis į pagelbą.
    - O kad tu taip pupteltum į žandą vienam, antram, trečiam paeiliui, ką? Tai visi stovėtų prieš tave išsitiesę kaip kareiviai, pameni, - atsiliepė Pogoda Nenastjevna.
    - Teisybė, stovėtų išsitiesę, bet... Čia, matai, reiktų švelniau... kad bijotų, o nepyktų, - atsakė pats. Ir vėl abudu nutilo.
    - Aš pasakysiu, kad aš štabsrotmistras, - sušuko Vakanalijus Vziatkovičius tarytum radinį radęs.
    - Et, su savo štabsrotmistru! - atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabsrotmistrų.
    Kruglodurovui tie žodžiai, rodos, baidyte nubaidė visas mintis. Taigi liovė toliau mąstęs ir laukė, ką pasakys pati. Neilgai laukė.
    - Pasakyk, kad tu dievas! O kad tave nesumaišytų su kitais dievais, tai pridėk: paviečio dievas!
    Pogoda Nenastjevna ištarė tuos žodžius iškilmingai ir stačiai, lyg parodydama, kad taip tiktai tur būt ir kad nieks nieko geresnio jau nepramanys.
    - Gerai tu sakai, - sutiko Kruglodurovas jau ne tiek dėl to, kad būtų pripažinęs gerumą užmanymo, kiek dėl to, kad tingėjo laužyt galvą, dagi žinodamas - nieko iš jos neišlaušiąs.

    Kaip Vakanalijus Vziatkovičius gerai save pastate prieš činovninkus ir kokį padarė įspūdį visame pavietyje, matėme aukščiau. Dabar tik laukė gerų iš to pasekmių. O kad laukimas abejotino dalyko visada neramus, tai nerimastį šiuo žygiu malšino degtine.
    - Kas bus, Pogoda Nenastjevna? - klausia Kruglodurovas savo pačios tarp vieno stiklelio ir kito.
    - Bus gerai! - atsako tuoj Pogoda Nenastjevna balsu, neprileidžiančiu nė kokio abejojimo. Jai vis rodėsi, kad jeigu nebūtų gerai, tai viršininkas gali paliept, kad būtų gerai. Tai ko da čia abejot?
    Suramintas tokiais žodžiais, gėrė viršininkas dvigubai tiek: tai iš nerimasties, tai iš džiaugsmo.
    Kada rabinas pasakė: "Neškite aukas", tąpat dieną pas viršininko duris jau laukė žydelis. Užklausus: "Kas bus, Pogoda Nenastjevna", vieton atsakymo tarnaitė, prasidariusi duris, apreiškė, kad "laukia su reikalu". Viršininkas užsidarė kabineto duris, pirmiau įsileidęs žydą. Tas, linguodamas galva ir rinkdamas švelniausius žodžius, nedrąsiai atsiliepė:
    - Ponas viršininke! Mes, žydeliai, jau Dievui dėkui perleidome daug viršininkų, su visais gražiai gyvenome: ir jie, Dieve duok jiems sveikatą, pagelbėdavo mus reikale, ir mes jų nepamiršdavome. Žinote ką, pons viršininke, turime mes čia tokį reikalą, mažą reikalėlį, tik be pono viršininko žodžio negalime atlikt.
    Išpasakojęs, koks reikalas ir kuo gali viršininkas pagelbėt, žydelis užbaigė:
    - Pons viršininke! Būkite taip geri, neatsakykite mums, varguoliams žydeliams! - prie paskutinių žodžių atgniaužė delną ir pakišo Kruglodurovui 25-rublinę.
    Viršininkas, kuris per visą laiką stovėjo išsitiesęs ir tylėjo, da labiau išsitiesė. Atsimindamas rodą, kad reikia pasibrangint, suriko:
    - Von!
    Žydelis persigandęs staiga atgniaužė kairiąją ranką ir, išimdamas iš jos suglamžytą 10-rublinę, drebančiu balsu atsiliepė:
    - Nu, pons viršininke, nepykite! aš buvau užmiršęs, kad da kitoje rankoje turėjau...
    - Pašol von, šuns vaike! - suriko da baisiau ne tiek dėl pasibranginimo, kiek iš piktumo, kad žydas jį norėjo prigaut.
    Žydas išėjęs nubėgo pas savo bendrus ir išpasakojo viską, kaip atsitiko.
    - Tai nieko,- tarė vienas,- tik, matyt, jis iš tų, kurie iš pradžių branginasi, o paskui atpinga. O kad jis ima, tai tikras dalykas - kas jis butų per viršininkas, jeigu neimtų? Taigi nepasigailėkime dabar išsyk duot jam 100-tinę, nors šitas reikalas tiek nevertas, bet paskiau ant kitų atsigriebsime, kaip viršininkas atpigs. Kad tik sykį pradėtų imt... tegul dabar ima, kiek pats nori, paskui priversime imt tiek, kiek mes duosime. Turėjome juk reikalus ne su vienu viršininku. Jeigu jis būtų ir kitoks, tai vis nieko nekenkia pabandyt.
    Ta išmintinga roda visus pertikrino, ir žydai sutarė išsiųst jau kitą savo bendrą su šimtine.
    Kruglodurovas, nesulaukdamas sugrįžtant žydo, pradėjo gailintis.
    - Ar tik ne per daug pasibranginau? Kad nepagadinčiau gero pastatymo savęs! Tai negerai padariau neužklausęs Matvejevo, nuo ko pradėt! - atkartojo sau mintyje per visą vakarą.
    Į trečią dieną tarnaitė vėl apreiškė: "Laukia su reikalu". Viršininkas vėl užsidarė kabinetą įsileidęs žydą, tik nusistebėjo, kad jau ne tas pats. Žydas, ilgai nelaukdamas, pradėjo:
    - Pons viršininke! yra čia menkas reikalėlis. Anądien buvome atsiuntę vieną žydelį su ponu viršininku pasikalbėt, tik tas žydelis, perprašau poną viršininką, toks prastas, kvailas - jis nemokėjo su ponu viršininku apsieit ir padarė mums gėdą. Pons viršininke! neužpykite, kad aš išdrįstu prašyt nepamiršt apie mūs reikalą, - užbaigė žydas ir ištiesė ant stalo visam gražume 100-tinę.
    - Taigi žinokite, kaip pritinka elgtis su vyriausybe! - tarė Kruglodurovas su visa didybe savo viršininkystės.
    Atliko reikalą taip, kaip pamokino žydas, paėmė 100-tinę ir, sėdėdamas paskui vienas sau, taip pats su savim kalbėjo:
    - Žiūrėk, prakeikta sėkla! paviečio viršininkui kiša 25 rublius! Tai šuns drąsumas! Gėda imt. Šimtinė tai kas kitas. Nieks nepasakys: "Vakanalijus Vziatkovičius ima 10-tinėmis, ne! Vakanalijus Vziatkovičius ima 100-tinėmis! Tegul tik viena 100-tinė, bet visgi 100-tinė, ir tiek paimt tai jau ne gėda..."
    Neužmiršo pasigirt pačiai, kad jau pradžia yra.
    Dabar Kruglodurovas laimino Matvejevo pamokinimą, savo pačios rodą, laimino apveizdą, kuri liepė svietui turėt viršininkus, laimino degtinę, su kuria galima pasidalint džiaugsmą.
    Vakanalijus Vziatkovičius, kaip matėme, nenumanė, nė kas pavietis, nė kokios viršininko pareigos. Vienok tuose dalykuose gaudavo rodą nuo savo pagelbininko, o reikalus su žydeliais, kurie pradėjo lankytis pas viršininką gana tankiai jau ne tik su savo, bet ir su krikščionių "reikalais", atlikdavo pats, ypač kad žydai pamokindavo, ką reikia daryti, ir kad niekas iš činovninkų apie nieką nežinotų.

    Tame tarpe atvažiavo į Naupilę Miškagalių valsčiaus raštininkas Pstrumskis.
    Užbėgęs pas Dinę, užklausė:
    - O ką? kas girdėt?
    - Ui, jau pats iš rankos ima,- atsakė Dinė, žinodama, kokia naujiena yra Pstrumskiui reikalinga.
    - Šitaip? Na tai, Dinuke, žiūrėk, kad visko užtektų, nes vakare turėsiu svečių.
    Pasakęs tai, išėjo atlikt savo reikalus ir užsikviest pas Dinę biuro činovninkus, ką visada darydavo, kada tik atvažiuodavo į Naupilę.
    - Tai, vyručiai, pasirodo, kad iš taip didelio debesio nebuvo nė lašo lytaus,- kalbėjo Pstrumskis su činovninkais prie užkandžio.
    - O jau buvome nusiminę, - tarė vienas, tęsdamas iš lėto.
    - Taipjau būt buvę striuka, - atsiliepė kitas, kraipydamas galvą ir lyg netikėdamas, kad nelaimė jau praslinko.
    - O ilgai laikėsi, - tarė trečias. - Tik ką tu su žydais! neatleido, iki savo nepadarė...
    - ...ir nedavė mums viršininką tokį, koks reikalingas, - perkirto Pstrumskis. - E, vyrai, neprapulsime, tiktai laikykimės! Vivat viršininkas!
    Gėrė per visą naktį.
    Ant rytojaus Pstrumskis, sugrįžęs namo, nusiuntė savo bičiuliams, taipgi valsčių raštininkams, Dykulių Kuznickiui ir Žioplių Bavolskiui, tik tokį raštelį: ima. Bičiuliams to buvo gana - suprato.
    Tas trumpas, o tiek daug reiškiantis žodis "ima" aplėkė visą pavietį ir sugrąžino ramumą visiems, kurie buvo iš pradžių nusiminę. Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes, iš kurių buvo lyg ir iškrypęs.