en
Per tėvelio sodą?"
UŽ GYVYBĘ TU BRANGESNĖ Rieda traukinys gyvatė, - Lik sveika, Lietuva! Pamatysim, ko nematę; Būsim, kur nebuvę. Palšos miglos raistuos guli, Žalią slėnį juosia. Kas mums pavaduos motulę, Kas mums pavaduos ją? Skrendame per tylų šilą Tuo keliu plačiuoju. Iš pušyno saulė kyla, Mus šiltai bučiuoja. Ežeras skaidrus. Dugnu jo Akmenėliai rieda. Lanko bitė raudonųjų Dobilėlių žiedą. Ir skambus dangaus varpelis Mažas vieversėlis, - Ir šnekus sriaunus upelis, Ir jo baltas smėlis,- Ir tas beržas palei kelią, Ir pušis paniurus, - Dūzgianti maža bitelė, - Žalio javo jūros, - Ir tos pilkos kaimo pirkios, Soduose sutūpę, - Ir iš ilgesio pravirkęs Gluosnis palei upę, - Šviesūs miestai ir miesteliai, Gatvės įprastinės... Kaip šilta gūžta paukšteliui - Židinys gimtinis. Ir tas oras toksai lengvas... Ir daina krūtinėj. Baltijos plieninės bangos... Juk tai tu - Tėvynė! Už gyvybę tu brangesnė, Širdyje kur plaka. Tas tegali pasigesti, Kas tavęs neteko. 1943. LIETUVAI Iš negandingų vakarų Audrų perkūnijų prikrauti Lingavo debesų laivai. Tada graži, graži buvai, Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti. Dangus įkaito nuo žarų, Gaisravietės žėravo baisios. Ties vieškeliu, ties vėjuotu Nustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila. Man gaila tik tavęs vienos Įsigalvojusios, liūdnos - Akim tyliųjų ežerų... Tavęs man begaliniai gaila Ir tavo ašarų tyrų... Jom dulkių vieškelio nelaistyk. Neverk daugiau ir neliūdėk, Kovon mane tu. palydėk Akim tyliųjų ežerų... Tau dovanų parnešiu laisvę. Maskva, 1944. KAS PRIESPAUDĄ ŠITĄ PAKELS Pavasarių daug, Lietuva, Regėjai baltų, žydinčių. O šiandie pražilus galva Tau svyra nuo švino minčių. Ramina giedriais rytmečiais Lakštutė. Bet tu nerami, - Kad vieškeliais tavo plačiais Linguoja būriai svetimi. Ištrems tavo brangius vaikus, Ištuštins miestus ir sodžius. Tik vėjai laisvi po laukus Tau šermenis švilpaus graudžius. Išskristi bitelė bijos Į saulę, į žiedą obels, - Gal tyko nelaisvė ir jos? Kas priespaudą šitą pakels? Kalba mylimoji klajos - Lyg ta tremtinė be namų, - Klegės svetima vietoj jos Įnirtusio šuns lojimu. Te akmeniu duona pavirs Ir dienos - bežvaigždėm naktim, Juoduoju. maru teišmirs, Kas nori mums laisvę atimt. 1943 TĖVYNEI Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį... Mane - kaip lauko žolę - girdė Gimtosios žemės syvai... Aš saugojau tau savo širdį - Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka... Širdis gi nemeluoja. Penza, 1941.IX.12. MYLI TĖVIŠKĘ LIETUVIS Kur Baltijos banguoja jūros, Kur senas Vilnius ant kalvos, - Milžinkapiai nutilę, niūrūs Ten saugo vardą Lietuvos. Tenai senoliai sėjo javą Ir kūrėsi gražius miestus... Ten platūs vieškeliai keliavo Per kalnus, per miškus, raistus. .. Nuožmus teutonas nuolat kilo Su debesim iš vakarų. Iš atminties mums neišdilo Ugniniai pėdsakai karų. Kiek kartų brangų kraštą mindė Kanopos vokiškų gaujų, Tiekkart kiekvieną žemės sprindį Vadavo karžygiai krauju. Juk myli tėviškę lietuvis Jausmu, kaip Nemunas giliu! Kaip Margiriai, Gražinos žuvę, Byloja pelenas pilių. 1943.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
