404 Salomėja Nėris "Prie didelio kelio" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Prie didelio kelio

Apie kūrinį Turinys

"Kas pramynė juodus takus
Per tėvelio sodą?"


UŽ GYVYBĘ TU BRANGESNĖ

Rieda traukinys gyvatė, - 
Lik sveika, Lietuva! 
Pamatysim, ko nematę; 
Būsim, kur nebuvę.

Palšos miglos raistuos guli, 
Žalią slėnį juosia. 
Kas mums pavaduos motulę, 
Kas mums pavaduos ją?

Skrendame per tylų šilą 
Tuo keliu plačiuoju. 
Iš pušyno saulė kyla, 
Mus šiltai bučiuoja.

Ežeras skaidrus. Dugnu jo 
Akmenėliai rieda. 
Lanko bitė raudonųjų 
Dobilėlių žiedą.

Ir skambus dangaus varpelis 
Mažas vieversėlis, - 
Ir šnekus sriaunus upelis, 
Ir jo baltas smėlis,-

Ir tas beržas palei kelią, 
Ir pušis paniurus, - 
Dūzgianti maža bitelė, - 
Žalio javo jūros, -

Ir tos pilkos kaimo pirkios, 
Soduose sutūpę, - 
Ir iš ilgesio pravirkęs 
Gluosnis palei upę, -

Šviesūs miestai ir miesteliai, 
Gatvės įprastinės... 
Kaip šilta gūžta paukšteliui -
Židinys gimtinis.

Ir tas oras toksai lengvas... 
Ir daina krūtinėj. 
Baltijos plieninės bangos... 
Juk tai tu - Tėvynė!

Už gyvybę tu brangesnė, 
Širdyje kur plaka. 
Tas tegali pasigesti, 
Kas tavęs neteko.

1943.


LIETUVAI

Iš negandingų vakarų 
Audrų perkūnijų prikrauti 
Lingavo debesų laivai. 
Tada graži, graži buvai, 
Akim tyliųjų ežerų... 
Lyg eidama linelių rauti.

Dangus įkaito nuo žarų, 
Gaisravietės žėravo baisios. 
Ties vieškeliu, ties vėjuotu 
Nustebusi stovėjai tu 
Akim tyliųjų ežerų, 
Upelių kaspinais žydraisiais.

Negaila juodbėrių bėrų, 
Jaunų dienų jaunam negaila. 
Man gaila tik tavęs vienos 
Įsigalvojusios, liūdnos - 
Akim tyliųjų ežerų... 
Tavęs man begaliniai gaila

Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.

Maskva, 1944.


KAS PRIESPAUDĄ ŠITĄ PAKELS

Pavasarių daug, Lietuva, 
Regėjai baltų, žydinčių. 
O šiandie pražilus galva 
Tau svyra nuo švino minčių.

Ramina giedriais rytmečiais 
Lakštutė. Bet tu nerami, - 
Kad vieškeliais tavo plačiais 
Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus, 
Ištuštins miestus ir sodžius. 
Tik vėjai laisvi po laukus 
Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos 
Į saulę, į žiedą obels, - 
Gal tyko nelaisvė ir jos? 
Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos - 
Lyg ta tremtinė be namų, - 
Klegės svetima vietoj jos 
Įnirtusio šuns lojimu.

Te akmeniu duona pavirs
Ir dienos - bežvaigždėm naktim,
Juoduoju. maru teišmirs,
Kas nori mums laisvę atimt.

1943


TĖVYNEI

Sukruvinta ir apiplėšta 
Ji stovi man akyse... 
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, 
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai, 
Ar lapai kris pageltę, 
Aš keliais į tave pareisiu 
Per lietų, gruodą, šaltį...

Mane - kaip lauko žolę - girdė 
Gimtosios žemės syvai... 
Aš saugojau tau savo širdį - 
Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad, 
Neišdaviau, mieloji! 
Audra praūžia, miškas lieka... 
Širdis gi nemeluoja.

Penza, 1941.IX.12.


MYLI TĖVIŠKĘ LIETUVIS

Kur Baltijos banguoja jūros, 
Kur senas Vilnius ant kalvos, - 
Milžinkapiai nutilę, niūrūs 
Ten saugo vardą Lietuvos.

Tenai senoliai sėjo javą 
Ir kūrėsi gražius miestus... 
Ten platūs vieškeliai keliavo 
Per kalnus, per miškus, raistus. ..

Nuožmus teutonas nuolat kilo 
Su debesim iš vakarų. 
Iš atminties mums neišdilo 
Ugniniai pėdsakai karų.

Kiek kartų brangų kraštą mindė 
Kanopos vokiškų gaujų, 
Tiekkart kiekvieną žemės sprindį 
Vadavo karžygiai krauju.

Juk myli tėviškę lietuvis 
Jausmu, kaip Nemunas giliu! 
Kaip Margiriai, Gražinos žuvę, 
Byloja pelenas pilių.

1943.