404 Salomėja Nėris "Prie didelio kelio" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Prie didelio kelio

Apie kūrinį Turinys

"Naktis temsta. Žvakė gęsta.
Plunksnelė nulūžo…"


PRIE DIDELIO KELIO

Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. .. 
O liūdesiai gūdūs kelių didelių! 
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo 
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Už kalno, už juodo pavasaris nyko 
Su gęstančia saule, su balta diena. .. 
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų 
Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, 
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, 
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.

Maskva, 1942.XII.21.


PARTIZANAI MIŠKUOS

Dengia sniegas gatves, 
Dengia sniegas namus, 
Dengia sniegas našlaičio galvelę. 
Kur tos gatvės nuves? 
Kas priglaus čionai mus? 
Kada baigsime tremtinio kelią?

Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos, 
Priešų kraujas į gruodą sušalęs. 
Mūs broliukai miškuos, 
Partizanai miškuos. 
Partizanas ir tavo tėvelis.

Penza, 1941.IX.27.


SAKALAI BROLELIAI

Sakalai broleliai - kur jūs? 
Girios ąžuolėliai - kur jūs? 
Ar baltoj smiltelėj trūnit? 
Girių glūdumėlėj tūnit?

Čia ruduo jau - 
aukso šarvais apsidengęs. 
Gervių virvės 
nuringavo per padanges. 
Vidur lauko iškerojo varnalėša. 
Mano gimtą brangią žemę 
priešai plėšia.

Rudenėlis ir tėvynėj:
Aitriai kvepia šile viržiai... 
Vilkis karišką milinę, 
Susijuoski standų diržą.

Atklajūnai
vakariniai vėjai plėšos.
Užkerojo mano kraštą
varnalėšos.
Salta, šalta - be ugnelės,
be namučių.
Atklajūnai vakariniai vėjai pučia.

Sakalai broleliai mano! 
Ąžuolai žalieji mano!
Oi, keliai - šakom šakoti! 
Sesė brolių eis ieškoti.

Vilko takas - kelias mano, 
Jį geltoni lapai dengia, - 
Juo nuskriejo partizanai, 
Ir šalta mirtis juo žengia.

Penza, 1941.

 	
RUDENS NAKTYS

Naktys rudenio - tamsios ir vėsios. 
Mirčiai kelias - be galo, be galo. 
Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai. 
Tyli žemė, ir akmenys šąla.

Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam. 
Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai? 
Tartum varpas skenduolis paskendo 
Kraujo mariose, karo gaisruose.

Šaukia dieną ir naktį jis šaukia, 
Kaip žaizda neužgyjama skauda. 
Tartum keikia jis tuos, kurie traukias, 
Tartum karžygių žuvusių rauda.

1942.


VĖLINĖS

Šaltuos miškuos numirę lapai šlama. 
Į skurdų apsiaustą supiesi. 
Ir medžiai - toki pat benamiai 
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.

Gyvenimas - daina žiogelio 
Į purvą kruviną suminta. 
Todėl ir beržui širdį gelia, 
Ir ašaros pušelei krinta.

Sugrįžta jie - į žemę kantrią... 
Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas... 
Kada ir kur sutiksim vienas antrą? 
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!

Nejau gyvenimas sugriautas? 
Širdy- perdėm žaizda ir skausmas. 
Ir neša, neša kraujo sriautas... 
Koki krantai kada priglaus mus?

Penza, 1941.X.


STEPĖS

Man vaidenas šviesios tavo akys 
Ir plaukai už varno juodesni... 
Vėtrų vėliavos po stepę plakas. 
Gūžias krūmai pakelėm kresni.

Lygumos nepjautom viksvom šiuža, 
Nepaslėps nuo viesulų manęs. 
Stepių viesulai per naktį ūžaus, 
Saldins kraują, šaižiai glamonės.

Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, - 
Juodą juodvarnį viršum savęs. . . 
Apie seserį ir draugą brangų 
Vėtra savo liūdną dainą tęs.

Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau... 
Kaip nemėgti viesulų dainos? 
Girdžiu traukinį skubiai prabėgant. .. 
O negreit, negreitai dar dienos.

Man vaidenas ašarotos žvakės... 
Garvežys ir vėl nušvilps laukais. 
Stepių akys - tavo pilkos akys. 
Stepių vėtra mėlynais plaukais.

Ufa, 1942.I.2.


PUSNYS

Ak, pusnys, pusnys! Įkyri įos. 
Bet kam gi, kam čia guostis? 
Uralo saulė - Baškirijos 
Tau ašarų nešluostys.

Sustings jos šaltu krištolu 
Bestyrančiai prie kelio. . . 
Kur atvedėt, jūs kryžkelės, 
Lietuvišką smūtkelį?

Ufa, 1941.XII.30.


UŽPUSTYTI KELIAI

Užpustyti keliai ir takeliai, - 
Kur ėjai žygiavai - nežymu. 
Pusnimis horizontai nubalę 
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.

Mano žemė - įmigusi lokė, - 
Rytmetį nieks pėdų neatras. 
Baltos pusnys, mane jūs užklokit, 
Suvynioję į sniego skaras.

Maskva, 1944.


DIDELIAM NAME

Dideliam name maži našlaičiai, 
Svetimose gatvėse paklydę. 
O namelis mūsų prie pašlaičių, 
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.

Oi, žydėk, žydėki, obelėle! 
Tu sausa žydėki, be lapelių! 
O kaip man žydėt užmirštuolėlei? 
O kaip man sugrįžti tokį kelią?

Pučia pučia vėjas vakarinis, 
Neša lietų, debesėlį rūstų. 
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią, 
Kad žodelį vieną man atpūstų.

Maskva, 1942.XI.6.


BENDRAKELEIVIS

(Sūnui)

Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią 
Prie krūtinės savo neramios, 
Tartum atramą jaučiu aš delne, - 
Tavimi gyvenime remiuos.

Juk per tokią vėtrą, tokią naktį, 
Tokią nykumą be pabaigos 
Man keliauti valios nepakaktų, 
Kovai nepakaktų man jėgos.

Dezertyras! - skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu! 
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.

O švelni galvelė - tarsi plunksnos 
Glostomo balandžio ar kregždės... 
Tolumoj tėvynė mano dunkso - 
Lyg pro debesį vilties žvaigždė...

Maskva, 1944.V.1.


BETEISĖ

Akys man temsta nuo ašarėlių -
Tokia beteisė...
Ar beateisi, pavasarėli?
Ar beateisi?

Mieli šnekučiai, ar man besuoksit, 
Draugai sparnuoti? 
Noriu šypsotis, noriu aš juoktis, 
Noriu dainuoti.

Trūksta žodelių tau pasiskųsti, 
Krašte gimtinis.
Balta snaige norėtau priglusti 
Tau prie krūtinės...

Maskva, 1943.I.2.


SAVĘS AŠ GAILIUOS

Neilsėjos, neėdė, negėrė, - 
Vilkė bėgo laukais klupdama. 
Baimės genamą, sergantį žvėrį 
Saukė miško žalia glūduma.

Sutema samanų aksominė 
Amžinuoju miegu užliūliuos...

Kad mane - taip sutiktų tėvynė! 
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.

1944


PELĖDA

Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė. 
Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori.

Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką, 
Paimsiu šaltą brauningą į ranką, -

Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę,
Kam ji krūtinėj mano ūkauja.