en
Plunksnelė nulūžo…"
PRIE DIDELIO KELIO Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. .. O liūdesiai gūdūs kelių didelių! Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu! Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena. .. Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna. Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios. Maskva, 1942.XII.21. PARTIZANAI MIŠKUOS Dengia sniegas gatves, Dengia sniegas namus, Dengia sniegas našlaičio galvelę. Kur tos gatvės nuves? Kas priglaus čionai mus? Kada baigsime tremtinio kelią? Aš milinę velkuos: Gruodas karo laukuos, Priešų kraujas į gruodą sušalęs. Mūs broliukai miškuos, Partizanai miškuos. Partizanas ir tavo tėvelis. Penza, 1941.IX.27. SAKALAI BROLELIAI Sakalai broleliai - kur jūs? Girios ąžuolėliai - kur jūs? Ar baltoj smiltelėj trūnit? Girių glūdumėlėj tūnit? Čia ruduo jau - aukso šarvais apsidengęs. Gervių virvės nuringavo per padanges. Vidur lauko iškerojo varnalėša. Mano gimtą brangią žemę priešai plėšia. Rudenėlis ir tėvynėj: Aitriai kvepia šile viržiai... Vilkis karišką milinę, Susijuoski standų diržą. Atklajūnai vakariniai vėjai plėšos. Užkerojo mano kraštą varnalėšos. Salta, šalta - be ugnelės, be namučių. Atklajūnai vakariniai vėjai pučia. Sakalai broleliai mano! Ąžuolai žalieji mano! Oi, keliai - šakom šakoti! Sesė brolių eis ieškoti. Vilko takas - kelias mano, Jį geltoni lapai dengia, - Juo nuskriejo partizanai, Ir šalta mirtis juo žengia. Penza, 1941. RUDENS NAKTYS Naktys rudenio - tamsios ir vėsios. Mirčiai kelias - be galo, be galo. Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai. Tyli žemė, ir akmenys šąla. Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam. Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai? Tartum varpas skenduolis paskendo Kraujo mariose, karo gaisruose. Šaukia dieną ir naktį jis šaukia, Kaip žaizda neužgyjama skauda. Tartum keikia jis tuos, kurie traukias, Tartum karžygių žuvusių rauda. 1942. VĖLINĖS Šaltuos miškuos numirę lapai šlama. Į skurdų apsiaustą supiesi. Ir medžiai - toki pat benamiai Išdžiūvusias rankas tau tiesia. Gyvenimas - daina žiogelio Į purvą kruviną suminta. Todėl ir beržui širdį gelia, Ir ašaros pušelei krinta. Sugrįžta jie - į žemę kantrią... Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas... Kada ir kur sutiksim vienas antrą? Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos! Nejau gyvenimas sugriautas? Širdy- perdėm žaizda ir skausmas. Ir neša, neša kraujo sriautas... Koki krantai kada priglaus mus? Penza, 1941.X. STEPĖS Man vaidenas šviesios tavo akys Ir plaukai už varno juodesni... Vėtrų vėliavos po stepę plakas. Gūžias krūmai pakelėm kresni. Lygumos nepjautom viksvom šiuža, Nepaslėps nuo viesulų manęs. Stepių viesulai per naktį ūžaus, Saldins kraują, šaižiai glamonės. Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, - Juodą juodvarnį viršum savęs. . . Apie seserį ir draugą brangų Vėtra savo liūdną dainą tęs. Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau... Kaip nemėgti viesulų dainos? Girdžiu traukinį skubiai prabėgant. .. O negreit, negreitai dar dienos. Man vaidenas ašarotos žvakės... Garvežys ir vėl nušvilps laukais. Stepių akys - tavo pilkos akys. Stepių vėtra mėlynais plaukais. Ufa, 1942.I.2. PUSNYS Ak, pusnys, pusnys! Įkyri įos. Bet kam gi, kam čia guostis? Uralo saulė - Baškirijos Tau ašarų nešluostys. Sustings jos šaltu krištolu Bestyrančiai prie kelio. . . Kur atvedėt, jūs kryžkelės, Lietuvišką smūtkelį? Ufa, 1941.XII.30. UŽPUSTYTI KELIAI Užpustyti keliai ir takeliai, - Kur ėjai žygiavai - nežymu. Pusnimis horizontai nubalę Dvelkia šaltu nauju gaivumu. Mano žemė - įmigusi lokė, - Rytmetį nieks pėdų neatras. Baltos pusnys, mane jūs užklokit, Suvynioję į sniego skaras. Maskva, 1944. DIDELIAM NAME Dideliam name maži našlaičiai, Svetimose gatvėse paklydę. O namelis mūsų prie pašlaičių, Kur pro sniegą palazdžiukai žydi. Oi, žydėk, žydėki, obelėle! Tu sausa žydėki, be lapelių! O kaip man žydėt užmirštuolėlei? O kaip man sugrįžti tokį kelią? Pučia pučia vėjas vakarinis, Neša lietų, debesėlį rūstų. Aš prašau jį, kad nors kokią žinią, Kad žodelį vieną man atpūstų. Maskva, 1942.XI.6. BENDRAKELEIVIS (Sūnui) Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią Prie krūtinės savo neramios, Tartum atramą jaučiu aš delne, - Tavimi gyvenime remiuos. Juk per tokią vėtrą, tokią naktį, Tokią nykumą be pabaigos Man keliauti valios nepakaktų, Kovai nepakaktų man jėgos. Dezertyras! - skamba negarbingai… Tegu smerkia, barasi tegu! Bet kaip gera: akmeniu sustingai, Išsiplėšęs iš buities nagų. O švelni galvelė - tarsi plunksnos Glostomo balandžio ar kregždės... Tolumoj tėvynė mano dunkso - Lyg pro debesį vilties žvaigždė... Maskva, 1944.V.1. BETEISĖ Akys man temsta nuo ašarėlių - Tokia beteisė... Ar beateisi, pavasarėli? Ar beateisi? Mieli šnekučiai, ar man besuoksit, Draugai sparnuoti? Noriu šypsotis, noriu aš juoktis, Noriu dainuoti. Trūksta žodelių tau pasiskųsti, Krašte gimtinis. Balta snaige norėtau priglusti Tau prie krūtinės... Maskva, 1943.I.2. SAVĘS AŠ GAILIUOS Neilsėjos, neėdė, negėrė, - Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Saukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos... Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. 1944 PELĖDA Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė. Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori. Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką, Paimsiu šaltą brauningą į ranką, - Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę, Kam ji krūtinėj mano ūkauja.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
