404 Salomėja Nėris "Prie didelio kelio" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Prie didelio kelio

Apie kūrinį Turinys

"Mano rašteliai, o vingrieji,
Vėjo pučiami dar padūzgėsit…"


DAINUOK, ŠIRDIE, GYVENIMĄ

Dainuok, širdie, gyvenimą, 
Padangę saulėtą ir gryną, 
Ir debesėlį, vėjo genamą, 
Ir smėlio taką per pušyną.

Dainuok gyvenimą lengvutį, 
Be rimto, be švininio turinio, - 
Kaip žvitriai skraidanti kregždutė, 
Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio. 

Apie galingą karo sriautą 
Dainuok, širdie, neraginta, 
Apie gyvenimą sugriautą, 
Gyvenimą sudegintą...

Dainuok, dainuok ir nenutilki, 
Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį. 
Tegu garsų kolonos pilkos 
Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas.

Te neišsenkamo šaltinio ašaros 
Užlies ugniavietę įkaitusią! 
Dainuoki, jei gali, be ašarų, 
Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.

Tegu plieniniai keršto žodžiai 
Strėlėm užnuodytom sušvilpia! 
Tegu skeveldrom priešą skrodžia! 
Tesmaugia jį mirtingom kilpom!

Ką atmeni ir ko neatmeni, 
Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! 
Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu... 
Tave sumindys priešo kojos.

1943.


KODĖL TYLI ŽEMĖ

- Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli? 
Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia? 
Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla, 
Kad krūtinę slegia jai sunki kančia.

- Niekam nesiskundžia, tik ramiai keliauja 
Lygiu, sau paskirtu, amžinu keliu. 
Ji baisi - kai geria gyvą karštą kraują, 
Nuostabi - pražydus puokštėmis gėlių.

Kas žemelėn grįžo - amžinai nutilo 
Ir jau niekad niekad, niekad neprabils. - 
Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo, 
Smiltele geltona viesulu pakils.

Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi, 
Nežinau, vaikuti, nežinau - kodėl. 
Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, 
Jei už savo žemę galvą paguldei.

1943.


LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI

Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, 
Lakštingala negali nečiulbėti... 
Tegul griuvėsių akys dar negyvos, 
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų 
Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus. 
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros ankstyvos 
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos... 
Lakštingala negali nečiulbėti.

Maskva, 1944.IV.13.


GRĮŽKIT!

Tais nudegintais takeliais... 
Kai žolė žaliuos, 
Grįžkit, mano dienos žalios, 
Grįžkit atgalios!

Grįžta lapkritys ir gruodis... 
O gegužis ne?
Nors išvargęs, nors pajuodęs, 
Pilka miline...

Apkabins rankas man vėl jis:
(Metai jau treji!)
- Kokios šaltos letenėlės!
- Bet širdis kaitri.

Ir neklaus - ko mano plaukus 
Nubėrė šarma. 
Lyg ne šimtą metų laukus, 
Būsiu - kaip pirma.

Ir gegužis, ir birželis 
Kaip pirma žaliuos... 
Mano dienos, mano žalios 
Grįžta atgalios!

Maskva. 1944.IV.11.


AŠ SAKALĖLIS

- Girdi? - už lango šlama 
Pavasario klevai... 
Aš - sakalėlis, mama, 
Galiu skrajot laisvai.

Nuskrisiu į Palemoną 
Tėtuko aplankyt, 
Ir pas tetulę Oną... 
Manęs tu. nelaikyk!

Močiutė buvo gera man, 
Močiutės pasigendu. 
Aš - sakalėlis, mama, 
Skrendu pro langą, skrendu!

- O motinėlę, vaike, 
Ar čia palikt manai? 
Ar jos tau nebereikia? 
Oi, liūdna man vienai!

- Ne, taip negali būti! -
Kur aš, tenai ir tu! 
Kregžde pavirsk, mamute, 
Ir skrisime kartu!

Maskva, 1944.V.24.


"VILTIS"

Iš Čiurlionio paveikslo/

Nūnai tu pats prieš mane tiesiai, 
Ir vilties žvakė rankoj dega. 
Drugeliai veržiasi į šviesą, 
Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga.

Ar tu jautei bemiegę naktį, 
Kai teptuku prispaudei dėmę, 
Kad žvakė ta nebaigs jau degti, 
Kad amžinai jai šviesti lėmei?

Nuo žvakės tu akis pakėlei, - 
Kokios jos šviesios ir bedugnės! 
Gal ir mane lyg plaštakėlę 
Sudegins jų galingos ugnys?

Tokiom akim bemiegę naktį 
Čia teptuku prispaudei dėmę... 
Aš lūpas pajutau prie kaktos -
Lyg amžinybės diademą.

Ufa, 1942.V.27.


SUGRĮŽIMAS

Štai ir mes namo sugrįžę... 
Pirkios nebėra... 
Baltuoja mediniai kryžiai - 
Lyg nauja tvora.

Spalio pavakarės vėsios. 
Ryšuliai greta.
Tėviškės brangios griuvėsiuos 
Prieglauda šalta.

Dengia slėnį skraistė rūko - 
Tarsi anuomet, 
Kai nė vieno mūs netrūko
Gimtame name.

Juosta baltuoja kelelio 
Prieblandoj laukų... 
Čia mes laukdavom tėvelio... 
Kaip nūnai nyku.

Čia sutikdavo motutė, 
Kvapas šilumos... 
Svetimi čia vėjai pūtė, 
Nebėra mamos.

Ties saulėlydžiu palūžta 
Nuovargiu sparnai... 
Kas išdraskė jūsų gūžtą, 
Juodvarniai varnai?

Šimtą kartų išdraskytą 
Suksite ir vėl. 
Saulė juk tekės kas rytą 
Ir neklaus kodėl.

1943.X.15.