404 Salomėja Nėris "Diemedžiu žydėsiu" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Diemedžiu žydėsiu

Apie kūrinį Turinys 


TĖVELIS MIEGA

Kam žvakės dega nesutemus? 
Kodėl taip širdį gelia? 
Kam budi baltos chrizantemos 
Prie miegančio tėvelio?

Įšliaužia žmonės, galais pirštų. 
Lyg nebyliai klausimai - - 
Iš didžio sielvarto aš mirštu - 
Tokia tyla baisi man!

Vai, gauskite, varpai, sirenos, 
Raudokit mano skundą! 
Tyliais šešėliais dreba sienos - 
Tėvelis nenubunda.

Tėvelis miega. Nepažadins
 Varpų kraupus gaudimas - 
Suspaustos lūpos jo - bežadės - 
Jautri širdis nurimus.

Jau niekad nepramerks blakstienų 
Tos akys rūpestingos - 
Jau nebeglostys mūs nė vieno - 
Balta ranka sustingus.

Tikrai. Tikrai tėvelis mirė! 
Vargai langan sužiuro - 
Ir dienos rūškanos pasviro 
Prie našlaitėlių durų.


MOTUTĖS AŠAROS

Supa, supa kūdikėlį 
Motina ant rankų - 
Bėkite tolyn, šešėliai, - 
Spinduliai telanko!

Spindi ašaros motutės 
Obelų žieduose - 
Auk, vaikeli, būk didutis 
Mamą pavaduosi.

			1936.V.1.


SENELĖS PASAKA

Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus 
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą, 
Saulės nukirptas kasas - 
Apie žąsiną moliūgą, 
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką, 
Burtus, išdaigas velnių, 
Apie vandenis, kur teška 
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną - 
Koks jis raitelis puikus. 
Apie Eglę - žalčio žmoną, 
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus 
Grįžo tuščiomis atgal. . . 
Brenda pušys per pusnynus 
Ir išbrist niekaip negal! -

Pusnynuos nykštukai miega, 
Aukso žuvys po ledu - 
Bėga ragana per sniegą, 
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo - 
O jos pamotė pikta ... 
Bet... senelė užusnūdo. 
Ir jos pasaka baigta.

		1937.I.2.


ATLANTO NUGALĖTOJUI

Vandenyno demonai nubudo - 
Gena, gaudo plieno paukštį baltą - 
Alpdamas girdi staugimą gūdų - 
Tai mirtis . .. Junti jos kvapą šaltą.

Tau sparnus ledų ledai sukaustė, 
Žvarbios vėtros širdį surakino - 
Tai gamta sujudo keršyt, bausti - 
Kam išplėšei mįslę vandenyno.

"Skriski, sakale, per kaukiančią bedugnę" 
Daug balsų per naktį nuaidėjo - 
"Šąlame! - Gyvybės nešk mums ugnį"
Silpnajėgiai šaukias Prometėjo.

Ir mirties ledinės nepabūgęs, 
Plieno paukštis per bedugnę skrenda. 
Tegu audra, tegu vėtra stūgaus! - 
Jis pasieks gimtosios žemės krantą!

			1935.X.14.


VISUR AŠ JĄ MATAU

Visur aš ją matau
	su kūdikiu ant rankos 
Apstulbusiom akim
	ir padrikais plaukais - 
Gal rudenio naktis
	ant vėtrų žirgo trankos - 
Gal plieno giltinė
	ją vejasi laukais -

Spygliuotos pertvaros,
	nei sprogstančios granatos, 
Nei kaukianti mirtis -
	jos nieks nesutūrės. 
O kelias tolimas -
	nė akys neužmato 
Pro dujų debesis,
	per sielvarto marias.

Ir nesustos jinai
	prie naujo smėlio kapo 
Ir niekam neįsmeigs
	kryželio ji kuklaus -
Ir žengs ji per kapus, -
	be atvangos, be kvapo - 
Ir prie širdies arčiau
	mažytį savo glaus.

O juk ateis diena,
	kad nebegaus patrankos 
Ir gėdos kruvinos
	pasauliui bus gana - 
Aš ateitį regiu -
	su kūdikiu ant rankos - 
Šviesiom, šviesiom akim
	ir džiaugsmo šypsena.

BERŽAI 

Iš K.Tetmajer'o.

Ir pravirko beržų lapai 
Rudenio gaida - 
Ir į tamsią tolią jūrą 
Plaukė jų rauda.

Ir paklausė jūra: "Ko jūs 
Raudate beržai? 
Ar jum saulės nepakanka, 
Ar lietaus mažai?"

"Debesys lietaus negaili, 
Saulė - spindulių - 
Tiktai žemė, kurioj augam 
Persunkta krauju".


AMŽINAS KELEIVI

Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio -
Ko gi apsiniaukęs - lyg ruduo nykus? 
Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia, 
Pinasi ramunės baltus vainikus.

Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę -
Žmogui darbininkui poilsis brangus. 
O rytoj - su saule! Giedrią dieną lemia 
Blaivas ir spalvingas vakaro dangus.

Laimindama skrenda gero derliaus deivė. 
Tankus vasarojus. Varpa bus brandi - 
O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, 
Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

			1937.I.15.
	

RUDENIO ARIMUOS

Žarsto baltą smėlį 
Širvinta nurimus - 
Rymo ramunėlė 
Rudenio arimuos.

Viesulai padaužos 
Jau sparnus pakėlę -
Tai blaškys ir laužys 
Lauko ramunėlę.

Kam viena likai tu 
Rudenio arimuos - 
Akmenėlius skaito 
Širvinta nurimus.

			1937.X.14.


RUDENIO VIEŠKELIU

Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas - 
Nukrankė varnos vakaro lydimos... 
O kas našlaitei kelią parodys, 
Kur ta ugnelė gimtojo židinio?

Žvarbūs ir vėjuoti debesys rausta. 
Kraupūs vaiduokliai - blaškosi gluosniai. 
Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau, 
Pamotė vėtra plaukus nuglostys.

Kam tu išklydai rudenio vieškeliu? 
Ar svetima tau duona pakarto? 
Kur ta ugnelė, kur tavo ieškoma?
Baras, tik baras vėtra už vartų -

			1935.X.11.


SŪNUS PALAIDŪNAS

Nuraudęs beržynas, 
Alėjos klevų - 
Ilgu be tėvynės, 
Nyku be savų!

Ir šuntakiais, liūnais, 
Tamsiais pagiriais 
Sūnus palaidūnas 
Į sodžių pareis -

Tą vakarą kartų 
Šuva gailiai staugs, 
Prie užkilų vartų 
Mama nebelauks -

Ieškosi mamytės - 
Ji smėly miegos - 
Ją šauksi, prikritęs 
Prie žemės nuogos -

		1937V.13.


LEDINĖJ DYKUMOJ

Mes ieškom tako kalnuose, 
O mus kažkas klaidina - 
Tai vėjai - tai kalnų dvasia 
Kvatojas po ledyną.

O takas mūsų taip arti, 
O mes visai susmukę - - 
Išbalusi kalnų mirtis 
Mum rodo žalią snukį.

Toli, toli žmonių namai -
Kad žemės bent ruoželis! 
Nūnai ledinėj dykumoj 
Bestyrosi sušalęs -

Ir užpustys tave sniegai -
Raudos tau klaikūs vėjai 
Ereliai, plėšrūs vanagai 
Tau klykaus išbadėję.

			1937.I.4.


PABĖGUSI LAIMĖ

Ji bėgo be tako, be kelio - 
Jai šaukėm: "Ar tu patrakai?" 
Ir matėm, kaip linko berželiai, 
Kaip tiesės jai lygūs laukai.

Per pievas, per tamsų pušyną 
Ji bėgo plaukais palaidais - 
O vardo jos niekas nežino - 
Ją šaukėm gražiausiais vardais.

Ji mūsų šaukimo nepaisė. 
Negrįš jau, negrįš niekada - 
Ir mes nūnai kremtamės baisiai, 
Kam jos nesulaikėm tada.

			1937.


SAULĖS KRAUJAS

Alkanas ir plikas kovas
	vandenim patvinęs - 
Čiulba, cypauja, čirena
	pabaliai, pakrūmė, 
Kur ieškosi, vargo paukšti,
	sau šiltos nakvynės? - 
Paskutinis traukinys
	į vakarus nudūmė - 
Veidas nuo žiemos išbalęs,
	akys žydro lino 
Man šypsojosi pro langą . . .
	Traukinys nubėgo - 
Saulę perpjovė per pusę,
	saulę padalino - 
Saulės kraujas nutekėjo
	purpuru ant bėgių -

		1936.III.22.


PAVASARIS KALĖJIME -

Nematei tu sprogstant beržo, 
Negirdėjai vyturėlio - - 
Ilgesingą žvilgsnį varžo 
Tau grabai drėgnų šešėlių.

Paukštis čia neranda kelio - 
Net varnėnas jo nežino. 
Veltui stiebsies prie langelio, 
Prie pinučių geležinių!

Tai iš ko tu sužinosi, 
Jog pavasaris atjoja? - 
Kad krūtinę skauda, kosi? 
Sienų plytos ašaroja?

Ir sunkus vežimas dunda - 
Veža gatvėm žemei trąšą. 
Ilgesys pasiutęs bunda 
Ir krauju į širdį rašo.

		1937.


AUDROS PAUKŠTIS

Ligi žemės linksta pušys. Vėtra spiegia. 
Raganos undinės žiaurią puotą kelia - 
Kas budės prie lango naktį šią bemiegę? 
Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią?

Išsijuosę žaibai ima žemę plakti -
Lig padangių šoka bangos okeano - 
Skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį 
Kur tu nusileisi, plienasparni mano?

Prieš siaubūnes audras tu sparnus ištiesęs 
Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! 
Lydi baltą paukštį akys mano šviesios 
Per mirties bedugnę į laimingą uostą.

			1937.I.2.


KLAJŪNĖLIS

Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė -
O gandrai ties gluosniu sukasi ratu - 
Tur namus erelis ir mažytė sraigė - 
Mielas klajūnėli, kur sustosi tu?

- Štai, laukų vėjelis, lengvas debesėlis, 
Kaip ir aš, klajūnai - visad be namų - 
O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! 
Čia motulė žemė - čia man bus ramu.

			1936.V.24.


ANT LAUKINIO ŽIRGO

Ant laukinio žirgo ji su vėtrom ūžė - 
Niekad nepamirši juoko to smagaus. 
Tai jaunystė mano - viesulų mergužė. 
Kas besulaikys ją, kas ją besugaus?

Jei nutvert norėsi, per bedugnę šokant, 
Tą laukinę mergą už juodų kasų - 
Nusikrėsi sprandą .. . Nuskardės tik juokas, 
Kaip kalnų griaustinis užu debesų.

			1937.V.13.


BANGŲ BARAMI

Klykia žuvėdros prieš audrą, - 
Dreba širdis nerami - 
Leidžiasi saulė nuraudus - 
Šiaušias krantai barami.

Ko jūs ten šmėkšot prie kranto? 
Ašaras braukiat? Baugu? 
Vergo širdis nesupranta 
Mėlynos laisvės bangų!

Neša tolyn mūs eldiją 
Jūros dvasia nerami - 
Aš gi su tais, kur nebijo 
Plaukti bangų barami.

			1935.XII.


PRAKEIKIMAS

Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią, 
Visi stovėjo tylūs ir išbalę, 
Prieš savo norą nepravirkę - 
O tėvas rodė rūsčio galią -

Įnirtęs, lyg perkūnas, griaudė - 
Jo sunkūs žodžiai krito man. 
Kur eisiu aš per liūtį, audrą - 
Jo prakeikimo lydima?

Sutvisko žaibas - nušvietė lūšnelę. 
Drebėjo tėvo kumštis pakelta - 
Visi drebėjo mirtinai išbalę, 
Nedrįso niekas tart: "Ji nekalta!"

Nepulsiu aš po kojų piktam seniui, 
Kad spardytų mane, paskui atleistų. 
Kad vėl gyventum, kaip gyvenę 
Tarp prietarų tamsiųjų raistų?

Atplėšė vėtra man duris lūšnelės -
 Ir aš benamė girios glūdumoje - 
Gražus žaibais nušvitęs kelias! 
Gražu, kai debesys grūmoja!

Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą - 
Naktis ją globė letenom juodom - 
Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta... 
Kuris jų seks manom pėdom?

			1937. VII.


NAKTĮ NYKIĄ

Lyg vaiduoklis naktį nykią
Vaidinuosi -
Kaip tu savo pavainikį
Uždainuosi?

Neraudok, širdies vaikeli, 
Liūlia, liūlia!
Oi, nebark manęs, tėveli! 
Oi, motule!...

Neramus širdies vaikelis 
Neužmiega -
Šešėliuotas mano kelias - 
Kur jis bėga?

Šaltas šiurpas pabučiavo 
Jauną veidą - 
Ilsta rankos. Naštą savo 
Jau paleido - -

Šalnos gėlos širdį gelia
Naktį nykią -
Kas mylės tave bedalį
Pavainikį?

		1937.IV.27.