lt
TĖVELIS MIEGA Kam žvakės dega nesutemus? Kodėl taip širdį gelia? Kam budi baltos chrizantemos Prie miegančio tėvelio? Įšliaužia žmonės, galais pirštų. Lyg nebyliai klausimai - - Iš didžio sielvarto aš mirštu - Tokia tyla baisi man! Vai, gauskite, varpai, sirenos, Raudokit mano skundą! Tyliais šešėliais dreba sienos - Tėvelis nenubunda. Tėvelis miega. Nepažadins Varpų kraupus gaudimas - Suspaustos lūpos jo - bežadės - Jautri širdis nurimus. Jau niekad nepramerks blakstienų Tos akys rūpestingos - Jau nebeglostys mūs nė vieno - Balta ranka sustingus. Tikrai. Tikrai tėvelis mirė! Vargai langan sužiuro - Ir dienos rūškanos pasviro Prie našlaitėlių durų. MOTUTĖS AŠAROS Supa, supa kūdikėlį Motina ant rankų - Bėkite tolyn, šešėliai, - Spinduliai telanko! Spindi ašaros motutės Obelų žieduose - Auk, vaikeli, būk didutis Mamą pavaduosi. 1936.V.1. SENELĖS PASAKA Apšerkšniję mūsų žiemos - Balta, balta - kur dairais - Ilgas pasakas mažiemus Seka pirkioj vakarais. Apie klaidžią sniego pūgą, Saulės nukirptas kasas - Apie žąsiną moliūgą, Kur išskrido į dausas. Apie vilką, baltą mešką, Burtus, išdaigas velnių, Apie vandenis, kur teška Iš sidabro šulinių. Apie trečią brolį Joną - Koks jis raitelis puikus. Apie Eglę - žalčio žmoną, Medžiais paverstus vaikus. Kaip našlaitė nusiminus Grįžo tuščiomis atgal. . . Brenda pušys per pusnynus Ir išbrist niekaip negal! - Pusnynuos nykštukai miega, Aukso žuvys po ledu - Bėga ragana per sniegą, Nepalikdama pėdų. Našlaitėlė gero būdo - O jos pamotė pikta ... Bet... senelė užusnūdo. Ir jos pasaka baigta. 1937.I.2. ATLANTO NUGALĖTOJUI Vandenyno demonai nubudo - Gena, gaudo plieno paukštį baltą - Alpdamas girdi staugimą gūdų - Tai mirtis . .. Junti jos kvapą šaltą. Tau sparnus ledų ledai sukaustė, Žvarbios vėtros širdį surakino - Tai gamta sujudo keršyt, bausti - Kam išplėšei mįslę vandenyno. "Skriski, sakale, per kaukiančią bedugnę" Daug balsų per naktį nuaidėjo - "Šąlame! - Gyvybės nešk mums ugnį" Silpnajėgiai šaukias Prometėjo. Ir mirties ledinės nepabūgęs, Plieno paukštis per bedugnę skrenda. Tegu audra, tegu vėtra stūgaus! - Jis pasieks gimtosios žemės krantą! 1935.X.14. VISUR AŠ JĄ MATAU Visur aš ją matau su kūdikiu ant rankos Apstulbusiom akim ir padrikais plaukais - Gal rudenio naktis ant vėtrų žirgo trankos - Gal plieno giltinė ją vejasi laukais - Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, Nei kaukianti mirtis - jos nieks nesutūrės. O kelias tolimas - nė akys neužmato Pro dujų debesis, per sielvarto marias. Ir nesustos jinai prie naujo smėlio kapo Ir niekam neįsmeigs kryželio ji kuklaus - Ir žengs ji per kapus, - be atvangos, be kvapo - Ir prie širdies arčiau mažytį savo glaus. O juk ateis diena, kad nebegaus patrankos Ir gėdos kruvinos pasauliui bus gana - Aš ateitį regiu - su kūdikiu ant rankos - Šviesiom, šviesiom akim ir džiaugsmo šypsena. BERŽAI Iš K.Tetmajer'o. Ir pravirko beržų lapai Rudenio gaida - Ir į tamsią tolią jūrą Plaukė jų rauda. Ir paklausė jūra: "Ko jūs Raudate beržai? Ar jum saulės nepakanka, Ar lietaus mažai?" "Debesys lietaus negaili, Saulė - spindulių - Tiktai žemė, kurioj augam Persunkta krauju". AMŽINAS KELEIVI Eitum, prisiglaustum prie peties gegužio - Ko gi apsiniaukęs - lyg ruduo nykus? Balti sodai linksta, soduos bitės ūžia, Pinasi ramunės baltus vainikus. Jaunu kūnu jaučiam drėgną juodą žemę - Žmogui darbininkui poilsis brangus. O rytoj - su saule! Giedrią dieną lemia Blaivas ir spalvingas vakaro dangus. Laimindama skrenda gero derliaus deivė. Tankus vasarojus. Varpa bus brandi - O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, Šioj didžiulėj žemėj vietos nerandi? 1937.I.15. RUDENIO ARIMUOS Žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus - Rymo ramunėlė Rudenio arimuos. Viesulai padaužos Jau sparnus pakėlę - Tai blaškys ir laužys Lauko ramunėlę. Kam viena likai tu Rudenio arimuos - Akmenėlius skaito Širvinta nurimus. 1937.X.14. RUDENIO VIEŠKELIU Kojom pamėlusiom vieškelio gruodas - Nukrankė varnos vakaro lydimos... O kas našlaitei kelią parodys, Kur ta ugnelė gimtojo židinio? Žvarbūs ir vėjuoti debesys rausta. Kraupūs vaiduokliai - blaškosi gluosniai. Lietūs ir ašaros veidą nupraus tau, Pamotė vėtra plaukus nuglostys. Kam tu išklydai rudenio vieškeliu? Ar svetima tau duona pakarto? Kur ta ugnelė, kur tavo ieškoma? Baras, tik baras vėtra už vartų - 1935.X.11. SŪNUS PALAIDŪNAS Nuraudęs beržynas, Alėjos klevų - Ilgu be tėvynės, Nyku be savų! Ir šuntakiais, liūnais, Tamsiais pagiriais Sūnus palaidūnas Į sodžių pareis - Tą vakarą kartų Šuva gailiai staugs, Prie užkilų vartų Mama nebelauks - Ieškosi mamytės - Ji smėly miegos - Ją šauksi, prikritęs Prie žemės nuogos - 1937V.13. LEDINĖJ DYKUMOJ Mes ieškom tako kalnuose, O mus kažkas klaidina - Tai vėjai - tai kalnų dvasia Kvatojas po ledyną. O takas mūsų taip arti, O mes visai susmukę - - Išbalusi kalnų mirtis Mum rodo žalią snukį. Toli, toli žmonių namai - Kad žemės bent ruoželis! Nūnai ledinėj dykumoj Bestyrosi sušalęs - Ir užpustys tave sniegai - Raudos tau klaikūs vėjai Ereliai, plėšrūs vanagai Tau klykaus išbadėję. 1937.I.4. PABĖGUSI LAIMĖ Ji bėgo be tako, be kelio - Jai šaukėm: "Ar tu patrakai?" Ir matėm, kaip linko berželiai, Kaip tiesės jai lygūs laukai. Per pievas, per tamsų pušyną Ji bėgo plaukais palaidais - O vardo jos niekas nežino - Ją šaukėm gražiausiais vardais. Ji mūsų šaukimo nepaisė. Negrįš jau, negrįš niekada - Ir mes nūnai kremtamės baisiai, Kam jos nesulaikėm tada. 1937. SAULĖS KRAUJAS Alkanas ir plikas kovas vandenim patvinęs - Čiulba, cypauja, čirena pabaliai, pakrūmė, Kur ieškosi, vargo paukšti, sau šiltos nakvynės? - Paskutinis traukinys į vakarus nudūmė - Veidas nuo žiemos išbalęs, akys žydro lino Man šypsojosi pro langą . . . Traukinys nubėgo - Saulę perpjovė per pusę, saulę padalino - Saulės kraujas nutekėjo purpuru ant bėgių - 1936.III.22. PAVASARIS KALĖJIME - Nematei tu sprogstant beržo, Negirdėjai vyturėlio - - Ilgesingą žvilgsnį varžo Tau grabai drėgnų šešėlių. Paukštis čia neranda kelio - Net varnėnas jo nežino. Veltui stiebsies prie langelio, Prie pinučių geležinių! Tai iš ko tu sužinosi, Jog pavasaris atjoja? - Kad krūtinę skauda, kosi? Sienų plytos ašaroja? Ir sunkus vežimas dunda - Veža gatvėm žemei trąšą. Ilgesys pasiutęs bunda Ir krauju į širdį rašo. 1937. AUDROS PAUKŠTIS Ligi žemės linksta pušys. Vėtra spiegia. Raganos undinės žiaurią puotą kelia - Kas budės prie lango naktį šią bemiegę? Kas išdrįs keliauti viesulingą kelią? Išsijuosę žaibai ima žemę plakti - Lig padangių šoka bangos okeano - Skrenda baltas paukštis per tą juodą naktį Kur tu nusileisi, plienasparni mano? Prieš siaubūnes audras tu sparnus ištiesęs Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! Lydi baltą paukštį akys mano šviesios Per mirties bedugnę į laimingą uostą. 1937.I.2. KLAJŪNĖLIS Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė - O gandrai ties gluosniu sukasi ratu - Tur namus erelis ir mažytė sraigė - Mielas klajūnėli, kur sustosi tu? - Štai, laukų vėjelis, lengvas debesėlis, Kaip ir aš, klajūnai - visad be namų - O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! Čia motulė žemė - čia man bus ramu. 1936.V.24. ANT LAUKINIO ŽIRGO Ant laukinio žirgo ji su vėtrom ūžė - Niekad nepamirši juoko to smagaus. Tai jaunystė mano - viesulų mergužė. Kas besulaikys ją, kas ją besugaus? Jei nutvert norėsi, per bedugnę šokant, Tą laukinę mergą už juodų kasų - Nusikrėsi sprandą .. . Nuskardės tik juokas, Kaip kalnų griaustinis užu debesų. 1937.V.13. BANGŲ BARAMI Klykia žuvėdros prieš audrą, - Dreba širdis nerami - Leidžiasi saulė nuraudus - Šiaušias krantai barami. Ko jūs ten šmėkšot prie kranto? Ašaras braukiat? Baugu? Vergo širdis nesupranta Mėlynos laisvės bangų! Neša tolyn mūs eldiją Jūros dvasia nerami - Aš gi su tais, kur nebijo Plaukti bangų barami. 1935.XII. PRAKEIKIMAS Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią, Visi stovėjo tylūs ir išbalę, Prieš savo norą nepravirkę - O tėvas rodė rūsčio galią - Įnirtęs, lyg perkūnas, griaudė - Jo sunkūs žodžiai krito man. Kur eisiu aš per liūtį, audrą - Jo prakeikimo lydima? Sutvisko žaibas - nušvietė lūšnelę. Drebėjo tėvo kumštis pakelta - Visi drebėjo mirtinai išbalę, Nedrįso niekas tart: "Ji nekalta!" Nepulsiu aš po kojų piktam seniui, Kad spardytų mane, paskui atleistų. Kad vėl gyventum, kaip gyvenę Tarp prietarų tamsiųjų raistų? Atplėšė vėtra man duris lūšnelės - Ir aš benamė girios glūdumoje - Gražus žaibais nušvitęs kelias! Gražu, kai debesys grūmoja! Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą - Naktis ją globė letenom juodom - Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta... Kuris jų seks manom pėdom? 1937. VII. NAKTĮ NYKIĄ Lyg vaiduoklis naktį nykią Vaidinuosi - Kaip tu savo pavainikį Uždainuosi? Neraudok, širdies vaikeli, Liūlia, liūlia! Oi, nebark manęs, tėveli! Oi, motule!... Neramus širdies vaikelis Neužmiega - Šešėliuotas mano kelias - Kur jis bėga? Šaltas šiurpas pabučiavo Jauną veidą - Ilsta rankos. Naštą savo Jau paleido - - Šalnos gėlos širdį gelia Naktį nykią - Kas mylės tave bedalį Pavainikį? 1937.IV.27.< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2026© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
