404 Salomėja Nėris "Diemedžiu žydėsiu" | Antologija.lt

Salomėja Nėris - Diemedžiu žydėsiu

Apie kūrinį Turinys 


DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU

Ir vienąkart, pavasari, 
Tu vėl atjosi drąsiai - 
O mylimas pavasari, 
Manęs jau neberasi - -

Sulaikęs juodbėrį staiga, 
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ... 
Aš diemedžiu žydėsiu - -

			1936.III.3.


TU NUBUSI

Tu nubusi vidury nakties - 
Miško vėjai su tavim kalbės. 
Ir beržai rankas į dangų ties 
Sveikint gerves, grįžtančias gulbes.

O pavasaris žarstys žvaigždes 
Ir tvoras ir pavartes vartys - 
Pro skylėtas baltas paklodes 
Kils ir šiaušis dirvos varputys.

Paskutinį smūgį iš peties 
Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks. 
Tu nubusi vidury nakties - 
Tai gimtoji žemė tave šauks.

			1938.III.8.


SAULĖS KELIAS

Žiūrėk - mums saulė kelią 
Vaivorykštėm nudažo, 
Mus pusnuogius apkloja 
Ji šilko spinduliais -

Nušviesk ilgai, saulele, 
Gyvenimą mūs gražų! - 
Paskui naktis akloji 
Ties jūra nusileis ...

			1937.VIII.23.


VAKARAS JŪROJ

Saulė leidžias. Dega jūra. 
Tirpsta jos krantai. 
Lyg žuvėdrą, baltą burę 
Tolumoj matai.

Kur skubi, paklydęs laive? 
Nepalik manęs! 
Mus bangose naktį gaivią 
Žvaigždės glamonės.

			1936.XII.19.


ALYVOS

Manęs dar nebuvo - 
Alyvos žydėjo - - 
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės - 
Ir kris jų lapeliai 
Nuo saulės ir vėjo, 
Kaip smėlio saujelės, 
Ant mano širdies -

			1936.XII.19.


BALTAS TAKELIS

Žiūrės ten mama pro langelį, 
Kai vakaras pievoj garuos - 
O paruge baltas takelis 
Ilgai akyse tavaruos.

Tai krimsies, kam tuomet bareisi 
Paguosti tavęs negaliu - - 
Juk aš niekados nepareisiu 
Pro paruges baltu keliu.

			1937.I.V.22.


AŠ NENORIU MIRTI

Amžius tu šlamėsi, 
Šilkalapi uosi - 
O naktim žvaigždėtom 
Vasaros šiltos 
Tyliame pavėsy, 
Kai šakom sūpuosi, 
Šimtąkart girdėtą 
Meilę čia kartos - 
Aš nenoriu mirti, 
Nė žemelėj pūti - 
Aš gyventi trokštu 
Su tavim drauge! - 
Aš nenoriu mirti! - 
Geriau uosiu būti, 
Šaltu akmens bokštu, 
Mažyte sraige -

			1937.VIII.23.


SAULĖS KŪDIKĖLIS

Ūžia girios, ūžia 
Pasaką slaptingą, 
Skambančiam gegužiui 
Pasakų nestinga.

Ąžuolai galingi 
Kužda ąžuolams čia - 
Girgžda beržo lingė 
Ir lopšinė šlamščia -

Ne jauni dagiliai 
Sparnelius pakėlė - 
Vėjai supa tyliai 
Saulės kūdikėlį.

Saulės auksaplaukis 
Krykščia man ant kelių 
Pakartoja laukas 
Džiūgesį vaikelio.

			1936.V.22.


BENAMĖS VARNOS

Sulaikę žadą, mes praslinksim 
Pro juodus žiežulos namus - 
Ten stagarai nuo vėjo linksi - 
Ten plūsta mus, ten keikia mus -

Benamės varnos nusileido 
Ties jau geltonu kaštanu - 
Džiovink man ašarą nuo veido 
Tu savo lūpų karštumu.

Tylus kuždėjimas beskausmis 
Rudens lapelių skinamų - 
O kas prakalbins, kas priglaus mus 
Tikrus našlaičius - be namų?

Vai, lanksto laužo laibą vyšnią 
Vakaris vėjas neramus - 
Jau niekad, niekad mes negrįšim 
Į juodus žiežulos namus -

			1937.XI.16.


KAM TĄ VAKARĄ

Tai naktigoniai dainavo - -
 Kam tą vakarą šiandie miniu? 
Tai virpėjo lapas klevo 
Nuo svaigių nakties bučinių.

Pagiry žėravo laužas - - 
Kam tą vakarą šiandie miniu? 
Šaką diemedžio nulaužus 
Tau sagsčiau prie juodų garbinių.

Meilės viešnios išvažiavo - - 
Kam tą vasarą nūdien miniu? 
Ir pagelto lapas klevo 
Nuo aitrių šalnos bučinių.

			1937.IV.22.


KAIP AŠARA

Vanduo čiurlena grynas ir ledinis - 
Ir ašara karšta per mano veidą ritas - 
Kaip man sudraust ilgaliežuvių minios? 
Kuo permaldauti raganas anytas?

Bet kam dėl to man krimstis ir varžytis? 
Kam bartis man su raganom anytom? 
Gyvenime tu mano - toks mažytis, 
Kaip ašara, paskendus vandeny tam.

			1937.VI.14.


VARNOS

Nušalnotos gėlės 
Lenkia galveles - 
Rudens juodbėrėlis 
Jau pakando jas -

Įžūliai sužvengęs, 
Sutrypė visas - - 
Rengės, ilgai rengės 
Varnos į dausas -

Kaipgi nesirengsi, 
Jei tokia mada? 
Pyksta varnos, kranksi 
Kam tu ne juoda!

Tau - mažai paukštytei 
Varnos pavydės 
Ir lakštutės balso 
Ir sparnų kregždės.

Aš jom nepavydžiu 
Grožio, nė dausų - 
Kilkite, išdidžios, 
Nors už debesų!

Jūsų vietoj kitos 
Po mėšlynus les ... 
Tik mažos lakštutės 
Daugel pasiges - -

			1937.


DĖDĖS

Girdėjot? Plūsta, barasi 
Protingi mano dėdės - 
Kam, sako, užsidariusi, 
Nebūtus daiktus giedi?

Kam audros, kam tie sakalai, 
Tie karžygiai žaizdoti? 
Realų, gyvą privalai 
Gyvenimą vaizduoti.

Jei, kaip jie nori, nedarai, 
Būk baisiai rūpestinga, - 
Vis negerai ir negerai 
Ir pastabumo stinga.

O man, sakysiu atvirai, 
Seniai liežuvis niežti 
Tą jų gyvenimą tikrai 
Ryškiom spalvom nupiešti.

			1936.III.11.


NEPAŽĮSTAMAI DRAUGEI

Tu mane myli? Tu manai, 
Kad aš labai, labai kažin kas? 
Brangioji mano! - Nežinai, 
Kaip aš į nuodėmes palinkus!

Jaunystė švaistėsi žaibais - 
Nūnai jau vasara nunoko - 
Tu gal stebėsiesi labai, 
Kad aš gyvent lig šiol nemoku?

O mane laimė guodė jau 
Ir baudė, nubaudė ne sykį - 
Gyvenimą juk nuodijau - 
Tą našlaitėlį pavainikį.

Su ja prasilenkiu dažnai 
Ir kankinuos tada paklaikus -
Brangioji mano! Nežinai, 
Kokia iš manęs vėjo vaikas!

			1936.I.20.


MAŽOJI MANO GEIŠA

Ten linksta vyšnių šakos, 
Baltais žiedais ten lyja - 
Ten skaisti saulė teka - 
Ten mirti nieks nebijo -

Mažoji mano geiša, 
Baisu - kokia rami tu! 
Tylioji mano geiša, 
Lyg statula granito.

Tavo skruostai dažyti, 
Sakytum, skausmas mirė -
O ne! Jį nužudyti 
Tegali charakiri.

Tau niekas dar nesakė, 
Tu niekur negirdėjai, 
Jog tavo Nagasaky 
Jau kyla Prometėjai?

Mažoji siauraake, 
Sugriaus ir tau vergiją 
Raudonai saulei tekant 
Numirti jie nebijo.

			1936.III.14.


DVI DEŠIMTI SŪ

Ruduo Paryžiuj - šlapia - 
Bulvaruose šviesu - 
"Štai, gėlės! Gražios! Kvepia! 
Tik dvi dešimti sū!

Čia baltos, čia raudonos - 
Taip mėgiamos visų - 
Nevalgiau šiandie .. . Ponai! 
Tik dvi dešimti sū!"

Šalti lašai sruvena 
Nuo sulytų kasų - ,
"Oi, pirkit, ponai mano, 
Tik dvi dešimti sū!

Palauk! .. nors tu, bent vienas 
Neužsikimšk ausų! 
Stimpu čia visą dieną 
Už dvidešimtį sū -

Nuvargę stingsta pirštai 
Ir akyse tamsu - - 
Gyvenime! Aš mirštu, 
Dėl dvidešimties sū!"

			1937.I.14.


ŠĮ RUDENĮ

Šį rudenį bus kelias mūs 
Su gervėmis į pietus - 
Ir tu, vėjuži neramus, 
Be tėviškės, be vietos!

Nuo pamotės, nuo žiežulos 
Per šimtą mylių būsim -
Vėjuži, tu pagiežą jos 
Šalton šiaurėn nupūsi.

			1937.I.17.


LAUKŲ NAŠLAITĖS

Laukai! Dangus jų grynas - 
O vandenys upelio! - - 
Našlaitės ašaros
	sraunesnės ir už juos - 
Kur brolis, kur sietynas? 
Kada parjos iš kelio? 
O laimė aukso ratuos -
	sustos ar pravažiuos? 
Anksti, anksti be galo 
Prieš saulę tave kėlė - 
Tai pamotės ranka -
	ne motinos geros - 
Rugių laukai nubalo - 
Prabėgs ir vasarėlė - 
O tau nebus kada
	ištiesti nugaros.

			1937.VI.12.


MANO VAIKELIS

Brydė rugiuose - ne žvėries -
Ant katinėlio kam baries? 
Tai baltaplaukis mano vaikelis -
Kur tu iries?

Dėl aguonėlės raudonos, 
Rugių gėlelės mėlynos 
Toli paklydo mano vaikelis 
Baltuos miškuos.

Jam apie duoną jie dainuos, 
Pasaulio sielvartą dėl jos - 
Bet nesupranta mano vaikelis 
Rugių dainos.

Jam pilna žemė spindulių, 
Margų drugelių ir gėlių - 
Skraido, plasnoja mano vaikelis 
Pats drugeliu -

Ir ... sudraskyta aguona, 
Gėlė nuvytus mėlyna - 
Sukniubęs rauda mano vaikelis:
Gėlių gana! -

			1937.IV.2.


KELEIVIS

Į tolumas vieškelis bėga - 
Pasiilgusių laimės ir turtų 
Išklydo juom daugel sermėgų .. 
Keleivi pavargęs, iš kur tu?

Tau gluosniai prie kelio sustojo, 
Beržai susirūpinę ošia:
Ką parneši broliam artojam? 
Kuo savą kampelį papuoši?

Ištyso šešėlių juodumas: - 
Tai vakaras grįžta į sodžių - 
Tu gimtojo kamino dūmus 
Užuodi, pažįsti be žodžių.

Ir nori, kad butų tau linksma, 
Ir nori su volunge krykšti - - 
Sumindyta smilga nulinksta - 
O kurgi tu, džiaugsme pernykšti?

Štai bąla raudonos pašvaistės - 
Įkaitusią žemę pagirdys 
Naktužė. O tau kas palaistys 
Dulkėtą nuvytusią širdį?

			1936.III.4.


EINAM!
(Dail. M.Katiliūtės atminimui)

I

Ką mirtis pakuždėjo 
Tau baisioj vienumoj? 
"Tu našlaitė tarp vėjų - 
Einam! Einam namo!

Tu bijaisi, mergyte, 
Šio pasaulio gudraus? 
Einam! Ten tau skraidyti, 
Juoktis niekas nedraus.

Tavo pats jaunumėlis, 
Rytmetinė daina - 
Vai, mylės tave smėlis 
Ir velėna drėgna!"


IŠEJAI TU

II

Ir pavasario naktį 
Su pirmąja rasa 
Niekam, niekam nematant 
Išėjai tu basa -

O minia abejinga, 
Nuosaiki visada, 
Plauks apsunkus, laiminga 
Kaip galvijų banda.


LŪPOS IŠBALĘ

III

Su pirmais vyturėliais 
Kilo saulė skaisti, 
Ėjo kalnus ir slėnius 
Spinduliais nusagstyt.

Tiktai lūpos išbalę 
Nebžydės spinduliais -
Ten naktis visagalė 
Spindulių neįleis - -


KAS ŽINOJO?

IV

Ant apleistos paletos 
Nenudžiūvę dažai - 
Kas žinojo, kad vietos 
Tau tereiks tiek mažai?

Būtų gal neišvarę 
Alkanos ir basos - 
Būtų gal neuždarę 
Kąsnio duonos sausos -

		1937.V.8.