DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU Ir vienąkart, pavasari, Tu vėl atjosi drąsiai - O mylimas pavasari, Manęs jau neberasi - - Sulaikęs juodbėrį staiga, Į žemę pažiūrėsi: Ir žemė taps žiedais marga ... Aš diemedžiu žydėsiu - - 1936.III.3. TU NUBUSI Tu nubusi vidury nakties - Miško vėjai su tavim kalbės. Ir beržai rankas į dangų ties Sveikint gerves, grįžtančias gulbes. O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras ir pavartes vartys - Pro skylėtas baltas paklodes Kils ir šiaušis dirvos varputys. Paskutinį smūgį iš peties Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks. Tu nubusi vidury nakties - Tai gimtoji žemė tave šauks. 1938.III.8. SAULĖS KELIAS Žiūrėk - mums saulė kelią Vaivorykštėm nudažo, Mus pusnuogius apkloja Ji šilko spinduliais - Nušviesk ilgai, saulele, Gyvenimą mūs gražų! - Paskui naktis akloji Ties jūra nusileis ... 1937.VIII.23. VAKARAS JŪROJ Saulė leidžias. Dega jūra. Tirpsta jos krantai. Lyg žuvėdrą, baltą burę Tolumoj matai. Kur skubi, paklydęs laive? Nepalik manęs! Mus bangose naktį gaivią Žvaigždės glamonės. 1936.XII.19. ALYVOS Manęs dar nebuvo - Alyvos žydėjo - - Manęs nebebus jau - Jos vėliai žydės - Ir kris jų lapeliai Nuo saulės ir vėjo, Kaip smėlio saujelės, Ant mano širdies - 1936.XII.19. BALTAS TAKELIS Žiūrės ten mama pro langelį, Kai vakaras pievoj garuos - O paruge baltas takelis Ilgai akyse tavaruos. Tai krimsies, kam tuomet bareisi Paguosti tavęs negaliu - - Juk aš niekados nepareisiu Pro paruges baltu keliu. 1937.I.V.22. AŠ NENORIU MIRTI Amžius tu šlamėsi, Šilkalapi uosi - O naktim žvaigždėtom Vasaros šiltos Tyliame pavėsy, Kai šakom sūpuosi, Šimtąkart girdėtą Meilę čia kartos - Aš nenoriu mirti, Nė žemelėj pūti - Aš gyventi trokštu Su tavim drauge! - Aš nenoriu mirti! - Geriau uosiu būti, Šaltu akmens bokštu, Mažyte sraige - 1937.VIII.23. SAULĖS KŪDIKĖLIS Ūžia girios, ūžia Pasaką slaptingą, Skambančiam gegužiui Pasakų nestinga. Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia - Girgžda beržo lingė Ir lopšinė šlamščia - Ne jauni dagiliai Sparnelius pakėlė - Vėjai supa tyliai Saulės kūdikėlį. Saulės auksaplaukis Krykščia man ant kelių Pakartoja laukas Džiūgesį vaikelio. 1936.V.22. BENAMĖS VARNOS Sulaikę žadą, mes praslinksim Pro juodus žiežulos namus - Ten stagarai nuo vėjo linksi - Ten plūsta mus, ten keikia mus - Benamės varnos nusileido Ties jau geltonu kaštanu - Džiovink man ašarą nuo veido Tu savo lūpų karštumu. Tylus kuždėjimas beskausmis Rudens lapelių skinamų - O kas prakalbins, kas priglaus mus Tikrus našlaičius - be namų? Vai, lanksto laužo laibą vyšnią Vakaris vėjas neramus - Jau niekad, niekad mes negrįšim Į juodus žiežulos namus - 1937.XI.16. KAM TĄ VAKARĄ Tai naktigoniai dainavo - - Kam tą vakarą šiandie miniu? Tai virpėjo lapas klevo Nuo svaigių nakties bučinių. Pagiry žėravo laužas - - Kam tą vakarą šiandie miniu? Šaką diemedžio nulaužus Tau sagsčiau prie juodų garbinių. Meilės viešnios išvažiavo - - Kam tą vasarą nūdien miniu? Ir pagelto lapas klevo Nuo aitrių šalnos bučinių. 1937.IV.22. KAIP AŠARA Vanduo čiurlena grynas ir ledinis - Ir ašara karšta per mano veidą ritas - Kaip man sudraust ilgaliežuvių minios? Kuo permaldauti raganas anytas? Bet kam dėl to man krimstis ir varžytis? Kam bartis man su raganom anytom? Gyvenime tu mano - toks mažytis, Kaip ašara, paskendus vandeny tam. 1937.VI.14. VARNOS Nušalnotos gėlės Lenkia galveles - Rudens juodbėrėlis Jau pakando jas - Įžūliai sužvengęs, Sutrypė visas - - Rengės, ilgai rengės Varnos į dausas - Kaipgi nesirengsi, Jei tokia mada? Pyksta varnos, kranksi Kam tu ne juoda! Tau - mažai paukštytei Varnos pavydės Ir lakštutės balso Ir sparnų kregždės. Aš jom nepavydžiu Grožio, nė dausų - Kilkite, išdidžios, Nors už debesų! Jūsų vietoj kitos Po mėšlynus les ... Tik mažos lakštutės Daugel pasiges - - 1937. DĖDĖS Girdėjot? Plūsta, barasi Protingi mano dėdės - Kam, sako, užsidariusi, Nebūtus daiktus giedi? Kam audros, kam tie sakalai, Tie karžygiai žaizdoti? Realų, gyvą privalai Gyvenimą vaizduoti. Jei, kaip jie nori, nedarai, Būk baisiai rūpestinga, - Vis negerai ir negerai Ir pastabumo stinga. O man, sakysiu atvirai, Seniai liežuvis niežti Tą jų gyvenimą tikrai Ryškiom spalvom nupiešti. 1936.III.11. NEPAŽĮSTAMAI DRAUGEI Tu mane myli? Tu manai, Kad aš labai, labai kažin kas? Brangioji mano! - Nežinai, Kaip aš į nuodėmes palinkus! Jaunystė švaistėsi žaibais - Nūnai jau vasara nunoko - Tu gal stebėsiesi labai, Kad aš gyvent lig šiol nemoku? O mane laimė guodė jau Ir baudė, nubaudė ne sykį - Gyvenimą juk nuodijau - Tą našlaitėlį pavainikį. Su ja prasilenkiu dažnai Ir kankinuos tada paklaikus - Brangioji mano! Nežinai, Kokia iš manęs vėjo vaikas! 1936.I.20. MAŽOJI MANO GEIŠA Ten linksta vyšnių šakos, Baltais žiedais ten lyja - Ten skaisti saulė teka - Ten mirti nieks nebijo - Mažoji mano geiša, Baisu - kokia rami tu! Tylioji mano geiša, Lyg statula granito. Tavo skruostai dažyti, Sakytum, skausmas mirė - O ne! Jį nužudyti Tegali charakiri. Tau niekas dar nesakė, Tu niekur negirdėjai, Jog tavo Nagasaky Jau kyla Prometėjai? Mažoji siauraake, Sugriaus ir tau vergiją Raudonai saulei tekant Numirti jie nebijo. 1936.III.14. DVI DEŠIMTI SŪ Ruduo Paryžiuj - šlapia - Bulvaruose šviesu - "Štai, gėlės! Gražios! Kvepia! Tik dvi dešimti sū! Čia baltos, čia raudonos - Taip mėgiamos visų - Nevalgiau šiandie .. . Ponai! Tik dvi dešimti sū!" Šalti lašai sruvena Nuo sulytų kasų - , "Oi, pirkit, ponai mano, Tik dvi dešimti sū! Palauk! .. nors tu, bent vienas Neužsikimšk ausų! Stimpu čia visą dieną Už dvidešimtį sū - Nuvargę stingsta pirštai Ir akyse tamsu - - Gyvenime! Aš mirštu, Dėl dvidešimties sū!" 1937.I.14. ŠĮ RUDENĮ Šį rudenį bus kelias mūs Su gervėmis į pietus - Ir tu, vėjuži neramus, Be tėviškės, be vietos! Nuo pamotės, nuo žiežulos Per šimtą mylių būsim - Vėjuži, tu pagiežą jos Šalton šiaurėn nupūsi. 1937.I.17. LAUKŲ NAŠLAITĖS Laukai! Dangus jų grynas - O vandenys upelio! - - Našlaitės ašaros sraunesnės ir už juos - Kur brolis, kur sietynas? Kada parjos iš kelio? O laimė aukso ratuos - sustos ar pravažiuos? Anksti, anksti be galo Prieš saulę tave kėlė - Tai pamotės ranka - ne motinos geros - Rugių laukai nubalo - Prabėgs ir vasarėlė - O tau nebus kada ištiesti nugaros. 1937.VI.12. MANO VAIKELIS Brydė rugiuose - ne žvėries - Ant katinėlio kam baries? Tai baltaplaukis mano vaikelis - Kur tu iries? Dėl aguonėlės raudonos, Rugių gėlelės mėlynos Toli paklydo mano vaikelis Baltuos miškuos. Jam apie duoną jie dainuos, Pasaulio sielvartą dėl jos - Bet nesupranta mano vaikelis Rugių dainos. Jam pilna žemė spindulių, Margų drugelių ir gėlių - Skraido, plasnoja mano vaikelis Pats drugeliu - Ir ... sudraskyta aguona, Gėlė nuvytus mėlyna - Sukniubęs rauda mano vaikelis: Gėlių gana! - 1937.IV.2. KELEIVIS Į tolumas vieškelis bėga - Pasiilgusių laimės ir turtų Išklydo juom daugel sermėgų .. Keleivi pavargęs, iš kur tu? Tau gluosniai prie kelio sustojo, Beržai susirūpinę ošia: Ką parneši broliam artojam? Kuo savą kampelį papuoši? Ištyso šešėlių juodumas: - Tai vakaras grįžta į sodžių - Tu gimtojo kamino dūmus Užuodi, pažįsti be žodžių. Ir nori, kad butų tau linksma, Ir nori su volunge krykšti - - Sumindyta smilga nulinksta - O kurgi tu, džiaugsme pernykšti? Štai bąla raudonos pašvaistės - Įkaitusią žemę pagirdys Naktužė. O tau kas palaistys Dulkėtą nuvytusią širdį? 1936.III.4. EINAM! (Dail. M.Katiliūtės atminimui) I Ką mirtis pakuždėjo Tau baisioj vienumoj? "Tu našlaitė tarp vėjų - Einam! Einam namo! Tu bijaisi, mergyte, Šio pasaulio gudraus? Einam! Ten tau skraidyti, Juoktis niekas nedraus. Tavo pats jaunumėlis, Rytmetinė daina - Vai, mylės tave smėlis Ir velėna drėgna!" IŠEJAI TU II Ir pavasario naktį Su pirmąja rasa Niekam, niekam nematant Išėjai tu basa - O minia abejinga, Nuosaiki visada, Plauks apsunkus, laiminga Kaip galvijų banda. LŪPOS IŠBALĘ III Su pirmais vyturėliais Kilo saulė skaisti, Ėjo kalnus ir slėnius Spinduliais nusagstyt. Tiktai lūpos išbalę Nebžydės spinduliais - Ten naktis visagalė Spindulių neįleis - - KAS ŽINOJO? IV Ant apleistos paletos Nenudžiūvę dažai - Kas žinojo, kad vietos Tau tereiks tiek mažai? Būtų gal neišvarę Alkanos ir basos - Būtų gal neuždarę Kąsnio duonos sausos - 1937.V.8.Kitas skyrius >