XLVII Kad sakė karalius į rindą sustoti, Į rindą sustoti ir gudą kapoti, O stojo daugybės ulonų narsiųjų, Ir prunkštė daugybės žirgelių bėrųjų. Auksinės kepurės ir aukso pentinai Narsiųjų ulonų iš tolo žėrėjo, O mano bernelis, tik vienas vaikinas, Iš tolo atjojęs, prastai išžiūrėjo. Anųjų ūsorių, narsiųjų ulonų, Auksiniai kardeliai taip blizga prie šonų, O mano bernelio, o mano tik vieno, Bekabo kardelis iš vieno tik plieno. Ant mano bernelio, iš kaimo prasčioko, Puikoriai ulonai iš aukšto šypsojos, Bet, priešą pamatę, tuo vytis pašoko Ir, priešą panokę, į mūšį sustojo. Daugybė narsiųjų krauju apšlakstyti, Ant žemės išvirtę, durkliais subadyti, Bet kraujo daugybė, priešų smurtybė Sumažino greitai ulonų narsybę. Tuo mirčio pabūgo, tuo bėgti pradėjo, Karalius vos tik sulaikyt tegalėjo, O mano bernelis ant vietos stovėjo Ir, kraują beliedamas, priešus kapojo. Ir gyrės ulonai - pamušę jie priešą, Ir myli juos žmonės, duod pokylį viešą, Ir laimino pulką ūsorių ulonų, Ką gelbėjo žmonis nuo svetimo pono. Ir dovanas davė karalius narsiausiem, Ir kožno bevieno narsybę išgyrė, O mano berneliui, o mano mieliausiam, Tik drėgną žemelę ir grabą paskyrė. XLIX Žmonelės triūsia, prakaituoja, Laukus plačiuosius ardami, Per dieną dirbdami dejuoja, - Sunku prastu būt žmogumi. Vos tik užspėsi nors skatiką Iš prakaito bangaus ištraukt, Žiūrėk - padotkas atsitiko, Reik ponams iždą vėl prikraut. Nepažiūrės ant verksmo tavo Nė tavo alkstančių vaikų! - Kaip vilks, ką avį pasigavo, Nepripažįsta pons skausmų. Iš kur tau sąjausmos lėks žodis? Kas tau padės, kas užtarys? Kas kelią laisvės tau parodys? Kas tavo plėšikus sutrys? Geidi, kad aitvars būt nuvytas, Nubodo amžius jau vergaut, Bet tavo rankos surakytos Vargais, iš kur liuosybę gaut? Norėtum, metęs iš rūstybės Šeimyną, gimtinius namus, Ieškoti su kardu teisybės Po kruvinus baisius laukus. Bet širdį neturi tu tokią, Į vilką nepavirs bitis, Ir vėlei triūsk ir verk, prasčioke, Gyvenims tavo tik viltis. Viltis, ką niekad neišsipildo, Nors stengtumeis kuo nolabiau, Ir laikas tų žaizdų n'išdildo, O vargas drasko kuo skaudžiau. Iš kur pagelbą linksmą gausi, Iš kur ramybę tau įgyt, Kur užtaros šaltinį gausų Atrasi prakaitą nutryt? Tai yr tik viens toksai šaltinis, Prie jo ir kriušas žmonija, Jisai vadinasi "degtinė", - Tai vaistas vargo ligoje. LII Lakštingale, gražus paukšteli, Pas mano langą nečiulbėk, Į mano gimtinį namelį, Linksmai giedodamas, nulėk. Tenai mamelę nuramykie, Palinksmink baltą galvą jos, Jai apie mane pasakykie, Lai apie mane ką žinos. Tenai kuplioji liepužėlė Dejuoja, vėjo pučiama, Tenai mamelė sengalvėlė Vaitoja, manęs laukdama. Sakyk - sulauksi tuo sūnelį, Laiminga būsi ir linksma LVIII Nereikia mums turtų didžiųjų, Nereikia goslybos tuščios, Nenorime spausti prastųjų, Neveržiam jų duonos juodos. Nenorime mes viešpatauti, Nenorim pamušti tautas, Nenorim jų tėviškes griauti Ir gimtines dovyt vietas. Mes geidžiam, kad žmonės vargingi, Tarnaujanti Dievui širdingai, Žmogaus nors įgytų tiesas. Už ką gi, o Dieve aukščiausias, Taip atstumi visad žemiausias Vargingų žmonelių maldas? LIX Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai - Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo, Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai. Kaip jiejie laimingi po sodą bėgioja, Kiek turi žaidimų gražių, navatnių: Viens kriauše, kits arklį su savim nešiojas, Ten krūvos vežimų, lipytų žmonių, Ten guli birbynės ir underės pintos Ir gardūs įdėti į jas obuoliai. Ir mislija vaikas, vargų surakintas: "O Dieve! nors sykį kad šitaip smagiai Galėčiau po sodą bėgioti, vartytis Ir skindamas vaisių ragauti skaniai." LXXVIII VAITOJIMAS Augo liepelė, Augo šakojo, Po ja mergelė Verkė raudojo. Mergelė jaunoji Ašaras bėrė, Liepa kuplioji Ašaras gėrė. Ko taip tu graudi, Miela mergele, Ko taip tu raudi, Raiba gegele? Kaip nenuliūsiu, Kaip linksma būsiu: Brolis išgrūstas Į kraštą rusų. Taip mažas daiktas - Tikt už knygelę Gudas prakeiktas Spaudžia brolelį. O kad pavirsčiau į oro paukštelį, Tai aš išgirsčiau Brolio verksmelį, Oi, aš nulėkčiau - Jį pamatyčiau, Oi, aš pribėgčiau - Jį suraminčiau. Galvą nulenkus, Verkė drebėjo, Per abu veidu Skaidrios rydėjo Ašaros, graudžios Kaip našlaitėlės, Ašaros, skaudžios Kaip akmenėlis. XCIII Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti Nuo žemės, o paėmiau rasą tiktai, Norėjau aš laimę ant svieto pasiekti, O teko man usnys ir dagių pluoštai. Norėjau prikalbint prie darbo doringo, Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau, Norėjau ištarti jiems žodį širdingą, Bet širdis atšalusias, ledą radau. O visgi šiandieną da mislys man mena, Kad svieto žmonelių širdies viduryj, Gražiausi jausmai, supratimai gyvena, Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandenyj. XCVI Gyvenimo mano saulutė jau leidžia Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn; Jausmai bekovodami pasilsio geidžia, Kasdieną prie karsto slenku jau artyn. Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio Lazdelę keleivio turėsiu padėt, Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau Paleisti pasaulėje pasižmonėt. Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos, Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus! Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus! Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos Ir jus neatjaustų viengenčių širdis, O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas Rakstelis, kur gyvo netėmys akis. Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės, Sesutės laimingų pasaulės dienų, Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų. XCVIII DAINA GIRTUOKLĖLIO Turi katinas kačiukę, Turi žąsinas žąsiukę, Turi poniškas panaitę, Turi bernas sau tarnaitę, O aš, vyras aržuolinis, Turiu butelį degtinės. Muš kačiukės katinuką, Peš žąsiukės žąsinuką, Juoksis mergos iš bernelių, Juoksis panos iš ponelių, Tik aš vienas laimingiausias, Nes degtinė - draugs tikriausias. Į kišenių įsidėsiu, Ją aš girsiu, glamonėsiu, Bonkos kamštį išsitrauksiu, Degtinukės paragausiu, Tuo krūtinė bus šiltesnė Ir galvelė bus linksmesnė. O, kad Nemunas garbingas Būtų šiandien išmintingas, Kad ant mūsų susimiltų, Savo vandenis išpiltų, O degtinę įsilietų, Viena degtine tekėtų, - Tai būt lėbė! tai būt džiaugsmas! Tai būt laimė, tai būt kauksmas - Visi žmonės ir žvėreliai, Visos žuvys ir paukšteliai Vis prie Nemuno keliautų Ir degtinės paragautų. Žvėrys gertų ir riaumotų, Žmonės šoktų ir leliotų, Net žuvytės vis tik nertų, Degtinukę mielą gertų; Viskas džiaugtųs, šokinėtų, Net ir žemė strapinėtų. CII GAILA! Gaila tų dienų jaunųjų, Kurios praslinko be naudos, Gaila debesų drėgnųjų, Kurie negrįš jau atgalios. Gaila darbo ir troškimo, Kurie sugriūva kaip matai, Gaila to užsidegimo, Kuris atšąla kaip ledai. Gaila meilės, nors tikriausios, Kuri išnyksta kaipo sniegs, Gaila kalbos, nors geriausios, Kurios nenor klausyti nieks. Gaila paukščių nekaltųjų, Kuriuos gal vanags sudraskyt, Gaila ašarų karčiųjų, Kurių negal nieks sustabdyt. Gaila motinos vargingos, Kuriai atseina elgėtaut, Gaila žemės nelaimingos, Kuriai sutingo vaiks tarnaut.< Ankstesnis skyrius