Janina Degutytė - Artumas

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >

KELIO PRADŽIA

Čia kelio pradžia, kur klevai
Skamba savo šakom ir lapais. Kur žydi
Ramybe ir jaukumu kvapios bulvės melsvai...

Ne rūkas - tai gervės miega. 
Ne vėjas - tai žemė alsuoja. 
Aš nepamiršiu nieko...

Pasklidęs toli vasarojus 
Tamsiom vilnim priartėja... 
Kieno čia šešėliai klajoja?..

Galulaukėj šūkauja briedžiai... 
Mėnulis obuoliu supasi... 
Klevai karštą kaktą, paliečia...

Vis tiek man, prie kokio medžio žaibas mane pakirs… 
Čia kelio pradžia. Ir niekas, 
Niekas manęs nuo žemės tos 
	Neatskirs.

1963


PRIE STRĖVOS

Pabudau iš gėlos kaip iš miego,
	saulės laikrodžiams mušant vidudienį. 
Ir miestas, nematomas niekam,
	pasitiko - lyg praregėjimas. 
Čia eglių gotiškos bonios,
	drebulių mirguliuojančios arkos 
Kiekvieną rūpesčio aiženą
	tyla ir meile nugludina.

Čia tiltai beržų baltieji
	per upeles žaliavynes. 
Čia atokaitoj saulės ir džiaugsmo -
	aikštės, kvepiančios, žemuoginės. 	
Ir girios naktovidy -
	akivarų veidrodžiuos - 
Savo dalią dviveidę išvysiu.
	Čia iš Paukščių Tako pareisiu. 
Čia po tūkstantmečių sugrįšiu.

1965


NERINGOS PUŠYS

			Jos eina ir eina -
		Per Neringos klampų smėlį,
		Palinkusios nuo vėjo vakario,
	Aukštos, bežadės ir bešakės - pušys -
		Su išsiūbuotom viršūnėm,
Su audrų nenumaldomo gausmo ir žuvėdrų
			Verksmo našta. -
	Kaip senos pažaliavusio vario statulos,
	Kaip didžiulė, tyli, įtempta minia -

		Eina palinkusios Neringos pušys
		Nuo jūros - per klampų smėlį -
			Mano seserys -
				Aukštos.

1965


AŠ - TAVO

Aš - eglė tavo tylinčių miškų. 
Aš - gyvas lašas tavo upių srauto. 
Dainuojanti smiltis, prie žiemkenčio prigludus, 
Sušildyta jo ištvermės ir kraujo.

Užtvenkus vyzdžiuos veriančias naktis, 
Sulaikius lūpose laukinį skausmo gūsį, 
Tave regiu, iš nuostabos pritilusi, 
Pro tą balandžio žydrastiklę liūtį.

Laikyk mane, laikyk mane stipriai!
Ir daug tu reikalauk - tarsi iš kario.
Nuo savo ašaros pirmos, nuo pirmo juoko -
Ligi minties šešėlio paskutinio -
						Tavo.

1964


ANT AUKŠTO KALNO

Devynios kulkos pro šalį lėkė,
O ši dešimta - brolį paguldė.
Kur krito galvelė - rožė žydėjo,
Kur kraujas pasruvo - šaltinis tekėjo.

	Ant aukšto kalno - kapai kapeliai...
	Lyg paukščiai sutūpę prieš ilgą skridimą.
	Guli broleliai ant pilkų dirvonų,
	Ant pilkų dirvonų sidabro akmenėliai.

	Kapai kapeliai... Žemę surišo
	Stipriau nei žodžiai, stipriau nei priesaikos,
	Guli kapai ant mūsų krūtinių,
	Ant mūsų krūtinių švino šarvais.

Saule saulele, o kas padės mums 
Brolių gedėti?
- Devynis rytus migla ateisiu, 
O šį dešimtą - neužtekėsiu.


MALDA ŽEMEI

Žeme Žemynėle, atliūliuok 
Baltaisiais rugių laukais. 
Žeme Žemynėle atsiūbuok 
Verkiančiais mano beržais.

Šventą ugnį saugosiu - tyli - 
Girių ir naktų žalioj gelmėj... ...
Ir liepsna man veidą užgaus... 
...Ir liepsna bandys lyg paukštė skrist.

Devyniais vingrių šakų žalčiais 
Ąžuolas man virš galvos budės.

Žeme Žemynėle tebūnie 
Tavo duona mums - saldi, skalsi.


BĖKIT, BARELIAI

Griežlė suklinka ir verkia ilgai savo suplėšyto lizdo
O rugiai gula ir gula baltu šešėliu, -
	Bėkit, bareliai.

Ir varpų nuleistos galuos tiesias po dalgiais, 
Ir žemė svaigiai pakvimpa vasara ir namais, - 
	Bėkit, bareliai.

Tarp išsekusių vasaros upių 
Ir žąsų pulkais atplaukiančio pievų rūko, - 
	Bėkit, bareliai.

Lig devynių pakirdusių aušrų 
Nuo sugrubusių mūsų rankų, - 
	Bėkit, bareliai.

Pro griežlės suplėšytą lizdą, 
Pro rugių sugulusį baltą šešėlį, 
	Bėkit, bareliai.

1965


GUBOS

Rugio gubos šokiui sustoję 
Ant kalvos, ties lanka palyta. 
Atsimerk! - kad, saulėlydžiui grojant, 
Gubų šokį ražienoj matytum.

Ilgą vakarą šoks rugio gubos, 
Kad, numetę gelsvą rūbelį, 
Duonos kąsniu prieitų jos lūpas 
Ir pavirstų į kraujo lašelį...

...Lai po visą kūną čiurlena, 
Kad širdis žemės kvapo ilgėtųs... 
Koks šviesus tu, pasauli mano, 
Prie gubos ant kalnelio saulėtos!

Pasikelsiu kelionėj suklupus. 
Ir nebus žingsnio paskutinio. - 
...Užsimerk! - pamatysi - gubos 
Šoka šoka žaroj vakarinėj.

1960.VIII.27


*

Sniegas ir debesys laukuose
Išbarstyti po saują?
Akis užmerkiu - godžiai geriu
Saulę.

Nesutramdytam upės potvyniui
Šypsausi...
Viską atspėjus iš nakties akių,
Nieko neklausiu...

Vejasi valandos vėtrų virtine... 
Bėgu, bėgu!
Lūžta ledokšniai, dūžta tilteliai 
Žalsvo sniego.

Vejas vidudieniai pievom įsaulintom.
Kaklą veržia...
Pasislėpsiu už to pavasario
Kaip už beržo!

1965


LAPAS

Pažiūrėk,
		tas žalias klevo lapas - 
Kaip delnas -
			lūžtančiom linijom išrašytas. 
Toks pat vienintelis,
				toks pat nepakartojamas. 
Gyvas ir šiltas. 
Paliesk,
		taip pat pajusi pulsą... Ir šešėlių
								žymę...
Ir nudundėjusių perkūnijų dusloką aidą... 
Ir saulės pažadą... Ir vėtrų įdrėskimą... 
Ir linksmo strazdo švilpiantį motyvą...

Lapas kaip delnas -
			paženklintas likimo. 
Kas čia? - Pražūtis?
			Kas čia? - Nemirtingumas? 
Pulsas virpa delne...
			Aš kraujo gaida imu. 
Lūpose - mėlynų pelenų aitrumas...

1964


*

Vakaras atbėga iš paskos 
Su alsavimu rugių bangos. 
O medūnių kvepianti migla, 
O rasoj sustingusi tyla...

Nuojauta atplaukiančios nakties. 
Nuoskauda, nukritus nuo peties.. 
Stovi ji - be judesio, greta - 
Mano begalybės valanda...

...Vakaras nuo eglių nusileis 
Laiptais, aksominiais ir tyliais... 
Lyg balandį mėlyną imu 
Už laukinių šiugždančių sparnų.

1964


ŠIAURĖS VASAROS

Kelia vidudieniai smilgą ir svėrę. 
Tolimas kelias - ligi nakties. 
Greit ant beržo kaktos - iš upės išnėręs - 
Vakaras mėlyną ranką uždės.

Balti rugiai atsistos gubosna. 
Upėj klyks putinai raudonais aidais. 
Šį aitrų vakarą mes rasom pasiklosma 
Ir apsiklosma miglom kaip šilkais.

Ir kai juodai nusirpusių vasaros uogų 
Rieškutės jau nebeišlaikys, - 
Naktis, palinkus ant veido epušių sruogom, 
Pirštais žvaigždiniais užspaus akis - - -

1965


ŠIAURINIO DANGAUS ILIUZIJA

Vienąkart
Aš kaip lapkričio medis
Nusimesiu visus lapus:
Neapykantą ir džiaugsmą,
Sielvartą ir miražą,
Baimę ir valią, -
Ir nuogu ilgesiu
Lyg pirmu riksmu,
Su kuriuo žmogus į pasaulį ateina,
Nupiešiu
Santūriam šiauriniam danguj
Lyg pilkam pirmapradžiam granite,
Nupiešiu
Skrendantį paukštį.
Ir šimtu savo šakų ir šakelių,
Aitrių ir suaižytų,
Apkabinsiu
Kaip lapkričio vėją
Savo gyvenimą.

1965


AVIŽOS

Praūžė gaižus pelenuoti vėjai,
Ir kraujo skonį žemė jau pamiršo...
Ir kvepia krosny duona... Tik tavęs nėra...
Ir duona kvepianti sudrumsčia viską,
Ir seną baimę iškelia į viršų...

...Ir pirštai vėl tuos vokus vėstančius užmerkia. ...
O lūpas vėl rakina duonos alkis amžinas...

Praūžė vakaru audros lietus, 
Bet visą naktį verkė avižos...

1966


DROBĖS

1. VERPĖJOS

Dūzgė klevo ratelis, ir bėgo ir bėgo siūlas.
Žiemos naktis pro langą žiūrėjo sidabro diemedžiu.
Ir bėgo lino siūlas, į sunkų suėmęs kamuolį
Ir mano riksmą, ir tylą - ir tylą, ir mano riksmą...

Vidunakčio pusnim atskubėjo dvylika laumių verpėjų
Ir su savo rateliais aplink mane susėdo.
Ir bėgo lino siūlas - o balsvas kuodelio rūkas! -
Ir sesių nuotakų nuometams, ir mano brolių įkapėms..

1966

2. ŽLUGTAS

Taip gelia sąnarius nuo ežero vandens, 
Ir džiūsta burna, ir akys drėksta nuo vėjo... 
Tik mano rankos brolių sukepusio kraujo, 
Tik mano rankos šitų marškinių neišvelėja...

Ir ką aš motinai parėjusi pasakysiu?.. 
Ir žydi marškiniai, ir žydi raudonom tulpėm. 
O kaip man išplauti tą neišplaunamą žlugtą, 
Jei šiaurės vėjas mano gyvastį čiulpia?..

- Tai šitam ežere, kur teka devynios upės. 
Tai šitam ryte, kur aušta devynios aušros.

3. MĖLYNAS LAUKAS

Toj plačioj lygumoj -
	ant rogių ir šarvuočių provėžų - 
		susiūbavo mėlynas mėlynas laukas -
		pražydo linai. 
Toj plačioj lygumoj -
	ant žmonių ir eglių kaulų - 
		nusileido dangus.

1966


RAUDOS

1

Aš apieškojau visą namą -
Lova paklota ir skobniai tušti.
Aš apieškojau visą lauką -
Jokios brydės! Kaip siena - kviečiai aukšti.
Aš apieškojau visą girią -
Krūpčiojo papartynai ir eglės dejavo.

Tik čia - smėlio kalnely 
Kūnas tavo.

Kodėl išėjai taip toli -
Nuo kviečių nušviestų, nuo eglynų?..
Ar nedavė duonos juodos?
Ar nedavė žalio vyno?

1966

2

Aš paklausiau upių, kur tu. 
Aš paklausiau debesų, kur tu.

Upės atsakė: žemėj tavęs nėra. 
Ir atsakė debesys: nėra danguj.

Kas dabar susukuos mano ilgus plaukus? 
Kas man geltono korio atlauš?

Rytą pievos šaltos ir skaudžios. 
Rankos karštos ir tuščios ilgą vakarę.

Pasakyk, kokiu žolynu išdygsi?
Pasakyk, kokiu atsibusi vėju?

1966


OBELYS ŽYDI

Vaikšto obelys po nuometais baltais. 
Vaikšto obelys - kaip motinos - žeme
	vidury nakties. 
Ko jūs ieškote?
	Rugiais užžėlusių pėdų? 
Ar po kviečių laukais
	užmigusių savo pirmagimių? 
O gal jus renkate į sterbles akmenis
	būsimų pirkių kertėms? 
O gal jūs ateinat pasibelsti
	į liūčių nuplautas duris 
Kaip gyvos ir kvepiančios pilnatys?..

Vaikšto obelys po nuometais baltais. 
Vaikšto obelys - kaip motinos - žeme 
	vidury nakties.

1966


SENA DAINA

O ant lauko jovaras žydėjo... 
O per lauką vieškeliai dundėjo...

Pašaknėlėj - akmenys tylėjo... 
Pašaknėlėj - motinos klūpėjo...

Ant šakų - šalti skambėjo lietūs, 
Vėjams ir strazdams užteko vietos...

O viršūnėj - saulė patekėjo, 
Grįžtantys gandrai linksmai klegėjo.

O ant lauko jovaras žydėjo... 
O per lauką vieškeliai žvangėjo...

1966


MEDIS

Dar visiškai nuogas
	su išraizgytom šakelių gyslom juodom -
	ten sunkiai pulsuoja juodas kraujas -
stovi prieš dangų,
	paukščių gūžtas iškėlęs,
toks pilnas drebulio ir atkaklumo.

Dar vėjas žvarbus ir drėgnas, 
	dar šerdis uos įsiklauso 
	į artėjančius saulės žingsnius, - 
bet stovi jis,
	visom juodom pulsuojančiom gyslom 
	gūžtas iškėlęs,-
		tegul nors paukščiai turi 
		saugius ir šiltus namus.

1966


ŠERKŠNAS

Pravėriau akis gruodžiui,
				stogam apsnigtiem ir saulei… 
Po vidunakčio lyg po burtažodžio 
Šerkšnu apsigobė gatvė. 
Sakų baltam voratinkly 
Krykštauja
Mažytė raudona sniegena - 
Kaip širdies atspindys. 
Tebesu!
Pravėriau akis gruodžiui, bebaimei tylai ir šviesai… 
Nedrąsiai dainuoja gatvė, šerkšnu apsigobus... 
Ir paspringstu džiaugsmu lyg per dideliu kąsniu. 
Ir taip spindi saulė, 
Kad norėčiau
		bijoti mirties.

1965


*

Neužpūsk pienės pūko, 
Kaip žiburio neužpūsk - 
Tą besaulį vidudienį. 
Saulė, mėnuo ir žvaigždės - 
Visi jie pasislėpė danguje. 
Tik dulsvas pienės pūkas
Kaip mažas žiburys 
Liko vienas
Pritilusiam dideliam lauke, 
Nuūžus vėtrai, pratrukusiai liūtim ir smėliu. 
Liko tik pienės pūkas 
Didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj... 
Neužpusk pienės pūko, 
Neužpūsk...

1966


*

Čia pirma kartą. 
Bet jau gėriau
	priklaupusi
		iš to sidabrinio dubenio 
Miško vandenį -
	ir kankinamai mėlyną dangų 
Seniai seniai,
	kai buvau žolė ar medžiu...

1966


ĄSOTIS

Vasara!
Neišsenkantis aukštas ąsotis! 
Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios. 
Nori? - atsigerk volungės čiulbesio. 
Nori? - užplustančios audros...

Gerk, - mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad.
Gerk, - trūkčiojantį, neramų liepų žalsvą pavėsį...
Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė
Krūtinėj dar neužmiega
(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo). -
Gerk, - paskutinį gurkšnį dievams išliesi...

Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!
Debesų puta, o vidugirio aitris - dugne...
Akis užmerk -
ir gerk,
tūkstantį metų gerk -
už save ir už mane...

1966


*

Kur aš nueisiu ledinėm upėm, 
	ledinėm upėm, 
	sidabro tiltais?

Už ledo upių geltonos pievos, 
	geltonos pievos, 
	kur saulė vaikšto.

Kur aš nueisiu geltonom pievom, 
Kur aš nueisiu geltonom pievom, 
	saulės išvaikščiotom?

Už saulės pievų ant aukšto kalno 
	tai nusilenksiu 
	žemei ir dangui.

1969


ŽIOGAI

Čirpia žiogai (iš praamžių) -
	dabar ir visados. 
Žali obuoliai pavirs
	į vasaros kūną ir kraują. 
Tarp dangaus ir ežero mėlynumo
	plūsta rugių šviesa,
	lygi ir minkšta,
Kaip nuolankumas ar pasiaukojimas. 
Dega ugniažolė. 
Bet aš pamiršau juoką.

1969


*

Aš meldžiuos į žvaigždę ir į žolę,
Į šaltinio gyvą šventą srovę.
Aš meldžiuos šįvakar už visus -
Šventus ir prakeiktus - už tiesius.
Katakombas - inkvizicijas - konclagerius
Jungia
Vienas
Kraujo ir ugnies laukinis tiltas...
...Aukštas kalnas pelenų supiltas...
...Pilkas vakaras ir paukštis pilkas..
Aš meldžiuos šįvakar už visus...

1969

POPIETĖ

Ant upės kranto 
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu 
Miega baitas arklys.

Nuskambėjo sidabriniai prosenių dalgiai. 
Nudardėjo vieškeliais mediniai vežimai - 
Lyg birželio perkūnija. 
Išdžiuvo šuliniai ir diemedžiai. 
Užgeso naktigonių ugnys.

Ant upės kranto 
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu 
Miega baltas arklys.

1968


PAUKŠČIAI VIRŠ JŪROS

Juodu trikampiu,
	juodu trikampiu 
Raudonam vakaro danguje.

O mes pasiliekam.
Laukti.
Mūsų sparnai šimtąkart
	budelių ir pranašų nukirsti. 
Mes jau seniai įpratom
	patys sau susikurti ugnį. 
Mes jau seniai įpratom
	žiūrėti pro apledėjusį stiklę 
Ir naktį per pūgą supti
	žiemkenčių sužaliavusį lauką... 
Kažkas juk turi likti.
	Prie smilgų ir eglių. 
Ir sausių speige -
	kad židinys neužgestų... 
Kad būtų kas pasitinka paukščius…

Juodu trikampiu,
	juodu trikampiu 
Raudonam vakaro danguje.

1968


*

Slyvos mėlynas medi,
ką, beveiksi - be rūtos ir diemedžio -
vienas - mėlyna sala -
tam rugių saulėtume?
Kur prisiglausi,
šiauriui pučiant,
tam rugių bangavime?
Kam išnokinsi savo vaisių,
tamsų kaip vakarą?
- Tai prisiglausiu
prie numestos paukščio plunksnos.
Tai atiduosiu
rugpjūčio dienai
savo vaisių -
tamsų kaip vakarą.

1972


*

Ant blyškaus ražienų aukso - 
rasotas mėlynas dangaus švytėjimas. 
Ant balto užmiršto lino staltiesės vėsumo - 
šiltas užmirštas tamsiai auksinis kepalas,

padėtas užmirštų šiurkščių švelnių rankų
tarp užmirštų keturių sienų -
rugsėju pražydusiam slėny -
toli toli
kitam atminties krante.

1972


PEIZAŽAI

1. PEIZAŽAS SU STIRNOM

	Ten, kur dangus paliečia 
kraujažolių pievą,
	geltonam tamsėjančiam saulėlydy 
raudonos stirnos geria.
	Ir tu atsigersi iš tolimo
slapto šaltinio.
	Ir užlaižysi 
visas žaizdas.
	Kol kas - kvėpuoji.
	Kol kas - medžiu pasvyra ties tavim 
laikas.
	Tas, kurio neužteks.
	Ir pamiršai, kad 
tykoja šūvis.
	Ir pamiršai, kad kvepės 
žolynai - paskui, virš tavęs, 
aukštai aukštai - - - - - - - - - -

2. PEIZAŽAS SU SIDABRINE NUOLAUŽA

Sidabrinis rudenio laukas,
kai žemės kvėpavimas pavirsta ledu,
o apyaušrio valanda begalinė
kaip laukimas.
Kai galulaukės gandrai pavirsta
sparnų šlamėjimu skaidriam
rasotam skliaute
(jo veidrody blykčioja nakties
pėdsakai, ir atpažįstu ryta - ten,
ties pravertom sidabrinėm durim).
Kai nušvinta voratinklis žvaigžde,
tarp ražienų įsmigusia.- - -
Sidabrinis rudenio laukas.
O sugniaužtam delne - tik žodis -
sidabrine nuolauža - ligi kraujo.


JEIGU...

Jeigu mažytė apvali aguonos galva 
(rudenėjančiam lauke - sklidina gyvų sėklų) 
pasikartoja
obuolio ir žemės apvalume 
(kokį daigą žemė išleis 
šaltoj galaktikoj - vienąsyk 
per saulės patekėjimą?)... 
Jei voratinklį pamėgdžioja 
šešėliškas mūsų gatvių tinklas... 
Jei lango šerkšne - 
eglių, elnių ir lelijų linijos... 
Jei tavo lūpose - 
paukščio balsas
ir žuvies nebylumas...
	Kokiu debesiu - kokia upe? -
	nuteka
	tau duotas laikas?

1971


*

Tu kas kartą sunkėji... Tu
Kaip kalnas ant mano širdies. (Ištiesk
Savo sparną - beprasmiškai.) Kartu
Nuo eilėraščių lyg nuo pelynų. Vilties
Jokios nuo tavęs pabėgt. Viskas tavimi
Užnuodyta: kliedėjimas, kraujas, oda,-
Viskas tampa regėjimais - žodžiais. Kodėl pasivaideni
Tu kartais beprotišku sodu?

Pro rūką, pro naktį staiga
Atplauki aukšta banga -
Šviesia obelim sustoji - šešėliu žvaigždės.

Viešpatie, vidury šios nakties 
Virš likimo ir virš nebūties 
Baltos obelys vėl pražydės...

1972.V.14


*
	
Džiaugiuos už tave -
tavo gležnais pumpurais ir ištverme.
Tavo šaknys - iš lapkričio,
iš lapkričio liūčių ir nuoskaudų.
Džiaugiuos už tave -
mažą laukinę obelį galulaukėj,
iškėlusią žvaigždynus ant šakų,-
jie - akimirkai - prasiskleis sidabru
vidunakčio horizonte.
Tavo šaknys - nakties juodumo -
iš lėto čiulpia šaltinių
tyrumą ir šviesą.
Tavo šaknys - iš lapkričio,
iš lapkričio rūko ir viesulo.

Džiaugiuos už tave, 
atėjusią šiąnakt žydėjimui.

1972


*

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj,
ir krenta obuoliai.
Aidai kaip varpai
pripildo žemę ir dangų.
Krenta obuoliai, dar nuo saulės šilti ir šviesūs,
skamba tamsios sėklos
jų kvapniam ir sultingam kūne.

Po dangaus juodu kevalu 
naktis laiko saulę. 
Po ramybe ir nerimu 
širdį laikai išlukštentą 
kaip tamsią prinokusią sėklą.

Plaukia sodas tylioj mėnesienoj. 
Jau visos obelys atnešė savo vaisių.

1972
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >