404 Janina Degutytė "Artumas" | Antologija.lt

Janina Degutytė - Artumas

Apie kūrinį Turinys

Aš - gyva gamtos akimirka, iš kūno ir kraujo. Didžiausioj girioj, begaliniam lauke - niekada gamtoje nejaučiu nei vienišumo, nei baimės. Ji manyje - ir aš joje. Tokia pilnatvė ir harmonija, kada žmogus gali pasakyti: aš laimingas. Skausmas tampa pakeliamas, įgavęs iš esmės kita pavidalą. O gal dalį skausmo pasiima ji, užvaldžiusi regėjimą saulėlydžiais ir saulėtekiais žaliame horizonte, medžio žydėjimu erdvėj - ligi pat debesų užvaldžiusi klausą nakties tyla, kai, atrodo, kalbasi žolės su žvaigždėm, arba paukščių muzika.

Janina DEGUTYTĖ, 1980


ARTUMAS

Drėgnų pagriovių vingiorykšte, 
ačiū, kad man padedi 
panešt mano naštą.

Tik šiąnakt supratau, 
kad tai stirnos akys 
šviečia man tamsoje 
kaip dvi žvaigždės.

Ir devynbalsės giesmė 
nutiesė man kelią 
kaip sidabro lyną 
į begalybę.

1983. VII.5


AUŠTANT

Vai, pasakyki, šile, ką šiąnakt sapnavai,
Ką sapnavai,
Kad ant pušų spyglių - kaip ant blakstienų -
Lašai, lašai?
Gal veltui sidabrinių mėnesienų
Tu ko prašei?
Gal iš pavasarinės laimės pravirkai,
Tu pravirkai?..

Aplink pušis šimtai duobučių nuo lašų.
Nuo tų lašų...
Žalia kvapia šviesa ištryškęs rytas lemia
Gyvent, mylėt.
Ir aš lašu norėčiau pult į žemę
Ir susiliet...
Arba sugert kaip žemė tuos lašus,
Sugert lašus...

1957


DŽIAUGSMAS

Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių 
Kaip žemė aš iškart sužaliavau. 
Tu atėjai - ir aš upelėm, 
Plačiaisiais ežerais sualsavau.

Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia 
Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido. 
Ir saulėje plasnoju dulkele, 
Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau.

Kaskadom saulės tu mane užtvindei. 
Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk. 
Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė. 
Pasaulyje tik saulė, tu ir aš.

1958.VII.11


*

Naktin tik išeinu - ir vėjas apvynioja 
Šilku man lediniu rankas ir veidą. ...
Vis tiek matau, kaip topolis žaliuoja, 
Pirmuos lipniuos lapeliuos pirštai braido...

Šaligatviuose švysčioja - lyg peiliais - ledas. 
O kažin kur, po juo, girdžiu, girdžiu, 
Upokšniai požeminiai klykaudami vedas 
Pavasarį putotu takučiu.

Ir pažinau:
Tu - nesibaigianti daina,
Nepakartojama ir nesudrumsčiama.
Pasiklausysiu valandėlę
Ir sutirpsiu
Vienos gaidos akimirka viena.

1959.I.26


PAVASARIO PRELIUDAS

Priemiesčio gatvėj - lyg balti paukščiukai 
Ant juodų, sublizgusių tvorų 
Tupi saulėj sniego kąsneliukai, 
Paskutiniai iš pusnių šiaurių.

Nuo stogų lediniais pirštais bėga 
Skaidrios gijos švytinčio vandens 
Į lataką, į korytą sniegą, 
Krištolo drobelėm, kol apdengs 
Viso kiemo takelius ir pėdas, 
Saulės lūpų šiandien palytėtas.

...Atsivertum - lai apdengs tave 
Krištolo saulinga drobele...

1959.II.22


*

Teglamonės vidudienis kamienų drobę baltą, 
Ir sruogeles žaliąsias te pietys kedens. 
Man akyse - beržiukas, galvele iškelta,
Ant mirtimi paženklinto akmens, 
Ant vos atvėsusių griuvėsių...

Iš mirtimi paženklinto akmens
Į vėjo virpesį, į saulės šviesą!..
...Teglamonės aušra kamienų jūsų drobę baltą,
Ir sruogeles žaliąsias tekedens pietys,
Kai prieblanda srovent manin bandys,
Aš visada diegelį tą regėsiu -
Ugnelę žaliąją, gyvenimo iškeltą,
Iš mirtimi paženklinto akmens.

1959.II.10


RYTĄ PRIE ŠALTINIO

Akmenėli pilkūnėli,
Ar miegi, ar miegi? 
Nepakėlė, nenugėlė 
Vandenėliai šaltį?

Kur nubėgsi? 
Ar supras kas, 
Jog tu gyvas degi?.. 
Šaltinėli šaltuonėli, 
Ar girdi, ar girdi?..

1959.II.24


RASA

Brėkšta. Pieva sklidina rasos -
Per kraštus lyg ims ir pasilies.
Kažin kas čia po kruopelę spindinčios šviesos
Uždegė ant kiekvienos žolės.

Pieva šilkine basa brendu. 
Ir jaučiu - į kraują suteka rasa. 
Ir iškart užgyja daug žaizdų... 
Lyg ta pieva - žemė man visa.

...Rodosi, keliaujanti, basa, 
Žemėje bekraštėj aš - rasa...

1957


LANKOJE

Skinsiu linksmą, šviečiantį vėdryną, 
Skinsiu liūdną, mėlynę varpelį, 
Baltąjį kraujažolės žvaigždyną...

Dar pridėsiu tylią, vėsią mėtą. 
Kam paduoti šitą mažę puokštę, 
Kad manęs pamiršti negalėtų?

...Aš pamesiu vidury to kelio... 
Tegu ras kas nors, paims kaip savo 
Ir vėdryną šviesų, ir varpelį...

1959


* 

Debesų alyvinių kraščiukai 
Dega, gintarėliais pasirišę. 
Saulė miško keterom naktin pasuko. 
Ar atgal tokia šviesi begrįši?..

Mėnuo piene baltąja išplaukia 
Saulės vakarinės palydėt. 
Ežero vanduo skaidriausias traukia 
Gelsvą dugną, veidu palytėt...

Ir tai kas, kad nieko neturiu. 
Saulė ryt ir į mane pasižiūrės. 
Taip tylu, taip veriančiai skaidru - 
Rodosi, širdis neišturės...

I959.V.26


MIŠKO ŠOKIS

Pirmąkart matau berželį tokį, 
Krykščiantį kiekvienu lapeliu. 
O berželi, kas tave išmokė - 
Išsilieti sūkuriu žaliu?..

Tarsi pirmąkart matau eglaitę - 
Šviesūs šviesūs kasnykėliai šakose! 
Kur, o kur panorai tu išeiti, 
Takeliu išbėgus nedrąsi?..

Sužibėjo saulėje pušelės - 
Susikibo visos šokt ratu. - 
O kodėl staiga toks lengvas kelias? 
O kodėl tiek surandu?..

Ir žaibų naktis čia neužbartų - - 
O šią valandą į kraują aš paslėpsiu. 
O šią valandą į kraują aš paslėpsiu…
Niekas neateina antrą kartą.

Ir neįsileista - nesugrįš. 
Ir neįsileista - nesugrįš - -

1959.VI.24


ALKSNIO UGNELĖ

Aušrai keliant - padegė šakelę - 
Ir išsklaidė rūką - gulbės pūką. 
Alksnio liepsnos plakasi miškely 
Šildo drebulę ir mažąjį klevuką.

Spalio šaltis - mėlynas, stiklinis, 
Šoka lapų kibirkštys auksinės. 
Vėjas užpūtė į pačią širdį - 
Aš prie alksnio atėjau sušilti...

1959


EGLELĖ GROJA

Baltas rūkas nebyliai slenka, 
Apkabina lazdynus ir lanką. 
Ant akiračių juodo vainiko 
Saulės vienas taškelis beliko.

Audimėlis laukų išbluko. 
Miega smilgos jame ir šilojai. 
Vidur lauko, tykojant rūkui, 
Žaliu šviesuliu eglė groja.

Ir kai viskas užmigs pilkumoj, 
Susipančios baltam patale, - 
Gros eglelė šviesa žalia, 
Sauks išklydusį kovą namo -

1959.X.20


*

Šimtmetės eglės, iš juodo akmens iškaltos. 
Ir medžių tamsą skrodžia 
Beržo siūlelis baltas.

Aukštas, plonytis - aukštas, plonytis! 
Baltas vai baltas, lyg pienu praustas. 
Berže broleli, kaip toks išaugai - 
Virpantis, tyras, visas nušvitęs?

Šimtmetės eglės rūsčios ir šaltos. 
Rūsčios ir šaltos!
Į saulės versmę sakos iškeltos, 
Šakos iškeltos.

Eglyno skliautas - lig debesų, - 
Išaugau aukštas.
Eglyno skliautas niūrus ir juodas, - 
Išaugau baltas.

1960


ŽEMUOGĖ

Baltą žiedą pakėlei mažytį - 
Gyvą snaigę, pamestą pusnyne. 
Žaluma visas šlaitas užtvino. 
Tiktai tavo sniegelis švyti.

Gersi saulę kaip motinos pieną, 
Baltą galvą į vėją pakelsi. 
Ir klausysies pro mėnesieną 
Žemės dainuojančio balso.

Baltą žiedą - kaip šydą - numesi 
Žemės kvapą ir medų ištiesi - 
Uogą - širdį sklidiną, drąsią 
Tu prie kojų kam nors padėsi - -

1960.VII.30


ŠILAGELĖ

Šilagėlę atnešei iš miško... 
Pilną taurę mėlyno spindėjimo, 
Su rasa dugne.

...Gal save tu man čia palikai? 
Pilną šilo kvapo ir čiulbėjimo - 
Ir su ašara dugne...

1960


ANT ŽEMĖS DELNO

Palei svyruoklius baltus 
Žali šaltiniai alma. 
Laiko mane kaip smiltį 
Žemė ant savo delno.

Laiko ji mano kraują - 
Gyvą raudoną šaltinį. 
Mano meilę ir šauksmų, - 
Vėtrą pavasarinę.

Ir mano rūpestį sunkų 
Žemė kaip smiltį laiko. 
Ar tu girdi mane - 
Savo šaukiantį vaiką?

Laiko ji kryžius juodus, 
Mano pelenus baltus...
Tenai vidudienį - vasarą - 
Vėjas, kraupus ir šaltas...

Laikyk tu mano svajonę, 
Mano žvaigždės likimą! 
Saugok tu mano meilę, 
Skausmą ir prakeikimą!

...Palei svyruoklius baltus 
Žali šaltiniai alma. 
Laiko žmogų kaip žvaigždę 
Žemė ant savo delno.

1962.V.3


*

Ant kalno čia beržai berželiai 
Ir žemuogės - lašai raudoni. 
Beržų šviesa užlieja klonį. 
Beržų šviesa į kalną kelia.

Balti balti beržai ant kalno!

Balti balti - lyg pasitinkant šventę. 
Balti - lyg pasitinkant mirtį. 
Balti balti beržai ant kalno!.. 
Ko atėjau aš? Jus pasveikint? 
Ko atėjau aš? Išsiskirti?.. 
Balti balti beržai ant kalno...

Pasverk pasverk dienas ant delno, - 
Ar daug beliko, ar mažai - - 
Nematomi šaltiniai alma - 
Balti balti beržai ant kalno - 
Raudoni žemuogių lašai - -

1961.VII.11


ŽEMĖS ŽODŽIAI

Išsipylė baltas kmynas 
Su vėdrynu prie Lėvens. 
Aš praeisiu. Ar tos lankos 
Po manęs taip pat gyvens?

Lankos baltos ir geltonos - 
Žemės žodžiai paprasti. 
Jų virpėjimas šį rytą 
Prie širdies labai arti.

Aš praeisiu, paklausysiu 
Jų kuzdėjimų, šauksmų. 
Kiekviena akis vėdryno 
Švies man ugnele namų.

Išsipylė baltas kmynas
Su vėdrynu prie Lėvens.
Aš praeisiu. Ar tas džiaugsmas
Po manęs čionai gyvens?

1961.VI.14


ĄŽUOLAI

Ąžuolai ąžuolai - ar atkelsit vartus 
Man į savo pasaulį, žaliaskliautį ir gyvą? 
Lapų kraujo srovenimu, paukščių džiaugsmu 
Žalios arkos dainuoja neįspėtą motyvą.

Ošia ošia viršūnės... Taip aukšta, ramu:
Ar priimsit mane tarsi daigą, mažytį? 
Palikau aš gatves, palikau aš namus, - 
Leiskit man jūsų žodžių šventų paklausyti...

Ošia ošia - kaip jūra... Priimkit mane, 
Savo vėjo kvapu man palieskite veidą... 
Duokit man lapų kraujo sruvenančio gurkšnį 
Ir viršūnių simfonijos amžiną gaidą.

Ąžuolai ąžuolai - duokit man savo jėgą, 
Kad vidudienį žingsniai nevystų ant kelio... 
Jums nešu savo ašarų šviesą ir šilumą, 
Savo džiaugsmą didžiulį - kaip saulės lašelį.

1962.VII.2


*

Paukojy vasara bėga. 
Paukojy šermukšniai dega.

Kai pro tylų kalnelį eina, 
Gelsvą gubą duonai palieka. 
Prie gubos - kačpėdėlių dainą.

Paukojy šermukšniai dega. 
Paukojy vasara bėga.

Palei ežerą šviečia jos pėdos - 
Kaip širdies neišsakomi žodžiai. 
Tik uždegus šermukšnį raudoną, 
Ji tave baltai pūgai palieka. 
Tai tave ji išeidama guodžia...

Paukojy dega šermukšniai. 
Paukojy vasara bėga...

Kirdeikiai, 1961.VII.28


PIRMO SNIEGO PRELIUDAS

Sutemos šviesios alyvinės 
Gatvėm pasnigtom vaikšto, 
Sienos murinės žalsvos 
Po sniego baltom aureolėm. 
Pirmas sniegas.
			Tūkstančius kartų pirmas. 
Tūkstančius kartų laukiamas -
				kaip vyšnių baltas žydėjimas. 
Atskleistas naujas lapas -
				baltas, iš pirmo sniego… 
Ką jame įrašysi
			nekantriai
					skubia ranka? 
Kad čia,
		kur prie varpinės prigulė 
Sutemos šviesios alyvinės, 
Kur krenta nuo gotikos bokšto 
Tamsaus violeto šešėlis, 
Kur tilto melsvi turėklai 
Tarsi pakilę skristi, 
Kur sienos žalsvos atgyja 
Po sniego baltom aureolėm... 
Tik čia - ir niekur kitur - 
Tu būsi pats laimingiausias, 
Tik čia, tik ant žemės trupinio 
Tu saulei lupas praversi, 
Ir jokioj kitoj planetoj 
Nerasi taip mylinčių rankų, 
Ir jokiam kitam pasauly 
Tu taip nemokėsi laukti... 
Tik čia ir niekur kitur -
Reikalingiausias tu būsi.

...Sutemos šviesios alyvinės 
Guli ant pirmojo sniego. 
Vogčiom, kaip vaikystėj, į burną 
Įsidedi snaigių žiupsnelį...

1962.XII.3


ŽIEMOS SAULĖLYDIS

Visą dieną ūkavo ir verkė,
Tarsi žemėj ko ieškodama, pūga.
Visą dieną plakė juodus gluosnius
Nenumaldoma balta ranka.
Tik pavakarėn pūga nuščiuvo
Ir kiekviena snieguole prisiglaudė prie žemės.
Tarp stogų snieguotų ir sakų
Saulė prasisunkė - atsisveikinti.-
Lyg didžiulį žemės kraujo lašą -
Saulę nuogos gluosnių šakos neša...

1962.III.9 


MĖLYNAS VAKARAS

Mėlynas vakaras - mėlynas mėlynas... 
Mėlyni medžiai, mėlynas sniegas, 
Mėlyni dunkso namų kvartalai,
Mėlyni šoka žmonių šešėliai...

Vien tik langų geltona šviesa 
Saukia vardu ir šaukia be vardo. 
Kojos pavargusios. 
Rankos pavargusios. 
Bet jeigu reiktų, 
Eitum dar kartą.

Neša ramybę mėlynas vakaras... 
Tegul pailsi akys be rūpesčio. 
Tegul ištirpsta nuoskaudos visos, 
Lupų kampeliuose išraižytos...

Nenusimesk, šviesų slenkstį peržengęs, 
Mėlyno vakaro nuo savo rūbų, 
Nuo savo rankų - ieškančių rankų, 
Nuo savo lupų - saukiančių lūpų...

Mėlynas vakaras - mėlynas mėlynas... 

1962.II.18