en
nesusirašysim margom gromatėlėm."
MAIRONIUI Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau - tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, - Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos. Ufa, 1942.I.15. AR ŽIBURĖLIS LAUKS Atimkit iš manęs tą skurdųjį peizažą, - dirvonų tuos laukus padangės svetimos. Palikit man tik beržą ir tą žiedelį mažą, prigludusį prie žemės mylimos. Tas beržas - tai jisai - svyruoja vėtroj vienas. Tas lino žiedas - žvilgsnis jo ramus. Aš, rodosi, basa stabčioju per rugienas į tolimus, į paliktus namus. Ar žiburėlis lauks tą vakarą rudenį, - pro eglių sutemas man draugiškai mirgsės? Ar šaltis gal nusmelks: čia nieks nebegyvena... Tik gervių virtinės padangėmis girgsės. Penza, 1941.IX.11. "PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ Į MANO GIMTINIUS NAMUS. . ." Jei aš nesugrįžčiau, jei likčiau gulėti toj žemėj derlingoj, šaltoj, svetimoj... Kodėl aš ne rykštė, linguojanti vėtroj, ar Nemuno žvirgždas gelmių sutemoj? Kuo nori, ten būčiau: pakopa prie slenksčio, - tegu mano veidą bedildo kančia. Nameliai namučiai, aš jums nusilenkčiau kaip elgeta aidams pro šalį vagčia. Jei niekad negrįžtau... Ir mano kapelio suminto bedalio draugai čia nerastų, - per gūdųjį mišką, per svetimą šalį tu skriski, dainele, į mylimą kraštą! Penza, 1941.X.19. DAGILĖLIS Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai. Dargana rudenė - klampios pelkės. Dagilėli, ko taip čypsi gailiai? Ai netekęs draugo, ar išalkęs? Sibiro jau taigos vėjai kelias, Greit supūs ledinių snaigių pusnį. Be pastogės - permirkę plunksnelės. Kur nakvosi. kur tu svečias būsi? Aš pakviestau mažąjį paukštelį Į namelio šilumą pro langą... Dagilėli, nebturiu namelių, Svetima padangė mane dengia. Penza, 1941.X.28. RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS Pro šėmą sunkų debesį Padangių akys žiūri: Rugsėjo žvaigždės stebisi, Kur mudu atsidūrėm. Palikom tėviškę, namus, Tėtuką savo brangų... Nūnai ištįso akys mūs, Žiūrėdamos į dangų. Kur tėviškė, kur Lietuva? Ten žvaigždės - ir tos pačios. Ir žemė ten šilta - sava... O, kad ją dar pamačius! Penza, 1941.IX. VĖL SNIEGTI Prie Baltijos - gimtinės jūros, Lyg veidą glosto man banga... Ne - ašaros vien teka sūrios: Tėvynės ilgesio liga. Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos, Nelaisvėn išvežti vaikai... Man drasko širdį tavo kančios, Nors tu ir nieko nesakai. Toli... Tavęs man nepasiekti Ir tavo balso negirdėt. Vėl svetima žiema, vėl sniegti... Ir neatskris laisva kregždė. Gyvenimo atsisakyti? - Tik nevergaut, tik nevergaut! Jei nepagysiu, pasakykit, Kaip ja, vienintele, sirgau. Maskva, 1942.XI.5. ODISĖJA Žuvėdra supasi ant stiebo. O jūra - svetima, plati... Baltoji paukšte, pasistiebus Pažvelk į tolį. . . Nematyt? Tą žemę širdyje nešiojuos Dienas ir nemigo naktis.. . Ir bangos man charibdėm žiojas. O, rodos, kraštas taip arti: Žydrioji Nemunėlio juosta Ir ta baltapilė kalva... Ak, pamatyt brangiausią uostą, Kuris vadinas Lietuva! Ar duotą žodį aš tesėjau, Kaip gali jį tesėt žmogus? Tu pasakyk man, Odisėjau, Koks kraujo skonis? Ar svaigus? Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną Ir keršto svaiguly svaigai? Tu mindei priešus į purvyną, Užsimaskavęs neblogai. Aš moteris - tik Odisėja, Manęs Homerai neminės. Bet aš mokėsiu būt teisėja Skriaudikams mano giminės. Maskva, 1943. TROŠKULYS Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj - Lyg žaizda, išdeginta žarijom. Jei atrasčiau avinėlio pėdą Gimtame takelyje išmintą... Sklidiną rasos tulpelės žiedą, Troškulį galėčiau nuraminti. Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, Mano rudenio aušra išblyškus... Sėmėm vandenį šaltinio žalio Pro geltonus lapelius berželio. Ir tada, tada nepažinojau Aš tavęs, o širdgėla juodoji! Rodos, ir manęs ten pasigenda, - Dūsauja saulėlydžiu motutė... Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda. Rytmečiais tenai šalna baltutė, Ten į vandenį šaltinio žalio Byra šaltos ašaros berželio. 1944. KUR BALTAS MIESTAS Vilties gėlelė į saulę stiepės, Jos nepakando rudenio šalnos, Pučia ir pučia vėjas iš stepės... Pustė supustė pusnynų kalnus. Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti? Pavasarėlio kaip besulaukti? Juodasai varne, vėjo broleli, Duok savo sparną, juodą sparnelį! Dieną ir naktį - tartum šešėlis Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu. Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. Ufa, 1942.1.9. LAIŠKELIS Varputys laiškelį kelia Saulėn iš po sniego. Nesulaukiu aš laiškelio, - Mėnesiai prabėgo. Galiu verkti iki valiai, Verkti ar dainuoti: - Atkirsti keliai takeliai, Minom užminuoti. Nemunais gyvybė plūsta, Kur ledai stovėjo. . . Juodą juodvarnį pasiųstau Arba ryto vėją. Varputys laiškelį kelia Į saulutę brangią. .. Sužaliuos širdies šakelė Tik savoj padangėj. Ufa, 1942.IV.22. AŠ TAU PAVYDŽIU Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk! Ufa, 1942.IV.1. KAIP TAVE MYLĖTAU O, jei pamatyti Dar kada galėtau, Kaip tave mylėtau, Kaip tave mylėtau! Kad nuo akmenėlių Kojelės nevargtų, Aš būtau žolelė Po tavo kojelių. Kad kaitri saulelė Tau neįkyrėtų, Būtau debesėlis Virš tavo galvelės. Kad nepūstų vėjai, Lietūs neužlytų, Saulele tekėtau, Žvaigždele žibėtau. Žeme Žemynėle, Juodoji močiute, Kodėl tu prislėgei Mylimą širdelę? Maskva, 1942.XI.14. NAMO Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: - Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Šunė Margis su juo... Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle? - Netikrai, netikrai... Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai... Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis... Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia... Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. Ufa, 1942.V.28. PRIE ŠALTINIO Žydi tulpės, ir dilgėlės želia… Kas uždraus, kas uždraus? Susipynė žilvyčiai, berželiai Prie šaltinio skaidraus. Šiltas vakaras, obelys klausos, - Nekuždėk, nekuždėk! Tyli vėjas. Padangė nublausus Sumirgėjo žvaigždėm. Taip ramindavo mane sesutė... Ilgesy, ilgesy! Gal ir tu. ne pilkoji lakštutė, - Gal seselė esi? Iš tėvynės gal? - Nuostabų trelį Pakartok, pakartok! Man akyse balta obelėlė Iš pavasario to... 1943. ATEIK! Daug mėnesių karo praėjo, Dienų daug lyg tankai sunkių. Aš dieną ir naktį ilgėjaus Saulelės tavo akių. Lyg vakar - prie kiemo vartelių. Žvilgsniu palydėjai mane... Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne. Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, - Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu. Tėvynės oro man trūksta, Saulelės tavo akių. 1941. ŠIRVINTA Upė šaltuonėlė - Mano Širvinta Rudenio lapelių Mirga priberta... Kabo liepos medy Mėnuo pilnatis, Tylųjį namelį Saugo per naktis... Mano ten vaikystė Kaip gėlė trapi Dūdeles žilvyčio Suko paupy... Žvaigždės ten byrėjo Vasaros naktim, Ten vanduo žiūrėjo Tamsžalėm akim... Kur gi ta upelė - Mano Širvinta? Kur baltų takelių Žemė suminta? 1943. TOLIMAS SAPNAS Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. - Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, - O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta - Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba - keista! - Jisai - iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! Ir man be galo graudu - Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo... Maskva, 1943.I.2.Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
