404 Kristijonas Donelaitis "Metai" | Antologija.lt

Kristijonas Donelaitis - Metai

Apie kūrinį Turinys

ŽIEMOS RŪPESČIAI 

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta, 
Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint. 
Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro, 
Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą. 
Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė, 
Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia 
Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.
Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis, 
Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja. 
Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai, 
Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka, 
Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia. 
Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.
   Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė 
Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti. 
Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams 
Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai. 
Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams 
Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą. 
Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais 
Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais, 
Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė. 
Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės 
Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.
   Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė, 
Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai 
Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė. 
Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą 
Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės 
Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus, 
Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus, 
Ant visų baisių klampynių kelią padarė
Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą 
Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm, 
O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm, 
Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė, 
Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.
   Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai
Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo 
Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę. 
Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, 
Būriškai po stogais jų stovėdami dreba 
Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai. 
Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta, 
Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint 
Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą. 
Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių, 
Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant, 
Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs, 
O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
   Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė, 
Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai. 
Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė, 
O mus jis besipurtindams į stubą suvarė 
Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą. 
Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat, 
Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai. 
Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams, 
Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam
Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto, 
Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam. 
Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai, 
Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras, 
Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat. 
Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin, 
Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;
O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt, 
Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam 
Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.
   Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo
Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė. 
Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat? 
Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė? 
Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų! 
Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!
Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą 
Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.
O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, 
Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė, 
Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;
Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.
Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,
Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę
Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję
Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.
Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!
Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį
Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.
Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,
Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.
Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,
Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias
Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.
Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!
Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim, 
O po tam dar mus pačius su gimine mūsų, 
Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.
   O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai, 
Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt? 
Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius 
Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi? 
Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė? 
O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė 
Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?
Ei kieksyk į šilą vogt nuvažiuodami būrai 
Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpį 
Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklę! 
Bet tai vis klasta; nės varts taipo prisisurbęs 
Jau po tam ir prisiegos atmint užsimiršta, 
O taip jam bekapanojant klastuodami vagys 
Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia 
Ar, nusišovę su griekais, sau parveža briedį 
Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.
   ,,Rods, - tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams 
Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, -
Rods jūsų mylista jau patys tiek išsimanot, 
Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams. 
Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas, 
Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams. 
Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysiu. 
Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka
Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja. 
Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams, 
Pasakas ir niekus visokius užneša draugui, 
O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką 
Ar uždegt ugnies i pintį skilia vėpsodams;
O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias
Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs, 
Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda 
Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.
   Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano 
Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams, 
Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin, 
Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.
Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas, 
Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt 
Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?
   Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai 
Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias. 
Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę 
Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai 
Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta 
Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro. 
Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis, 
O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas. 
Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, 
O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs 
Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.
   Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!
Ak kokios tamsybės jau apjekino svietą! 
Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga. 
Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,
O kitsai, kad jam įtiktų, niekina dievą. 
Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams, 
Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;
O dar ir toksai utėlius juokiasi dievui! 
Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą 
Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga, 
Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."
   ,,Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, - 
Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;
O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį 
Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ? 
Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?
Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro, 
O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams, 
Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti. 
Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs, 
Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.
Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs, 
Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius! 
Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;
Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė. 
O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti) 
Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo, 
Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti."
   ,,Rods, - tarė Selmas, - nei vienam klastuot nepareitis,
O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka. 
Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria 
Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,
Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo. 
Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti, 
Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo 
Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;  
Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.
   Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, 
O viernai visur ir viežlybai pasielkim, 
Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės. 
Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams, 
Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę 
Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią. 
Kad Dočys ar Joks Mykolui pavagia stungį, 
Ar kad Kekė, ką neviežlybai panorėjus, 
Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą, 
Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.
Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą 
Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt 
Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs 
Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!
Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras, 
Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?"
   ,,Jaugi gana, kaimynai! - Pričkus šaukti pagavo, 
Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm, 
Bet, kas dar žiemai reikės, trumpai pasakykim.
Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom, 
Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti. 
Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šiupinį verdi 
Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi, 
Tai tau iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai. 
Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs, 
Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies 
Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti. 
Ar negerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo?
   Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt 
Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.
Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę, 
Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete. 
Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.
   Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai, 
Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti, 
Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum? 
Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi
Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai, 
Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.
   Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui, 
Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu. 
Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą
Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode 
Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo, 
Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam, 
Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti, 
Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs, 
Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras, 
Bet ir poniškus butus supleškina greitai.
Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui 
Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė. 
Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių, 
Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?
Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams, 
O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.
O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks, 
Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto
Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,
Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti. 
Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,
Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams, 
Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga. 
Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.
   Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą 
Pernai neprietelius Dočys susvilino visą? 
Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams, 
Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą. 
Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą, 
Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo. 
Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,
O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui, 
Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint. 
To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau, 
Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs, 
Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai, 
Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
   Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai! 
Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;
Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams, 
Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių. 
Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė, 
Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą, 
Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
   Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint, 
Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis. 
Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi, 
O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi. 
Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti 
Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti. 
Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams 
Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,
Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi. 
Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks, 
Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.
Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert 
Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė. 
O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras. 
Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną. 
Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim 
Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti, 
Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins. 
Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs
Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi
Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."
   Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant, 
Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko. 
Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando, 
Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;
Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto, 
Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito 
Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.
Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs, 
Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė, 
Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs, 
Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo. 
Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną, 
Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę 
Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
   Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus, 
Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė 
Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus. 
Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams, 
Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo. 
Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė. 
Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.
Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino 
Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
   Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių 
Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.
Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu, 
Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene 
Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo. 
Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
Dočį provninkai atvesdint urdelį davė. 
Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.
Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
O ir liudininkai visi, provon suvadinti, 
Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė. 
Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs, 
Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
   ,,Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,
Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs, 
Varnų ben porelę sau pietums nusišauju? 
Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius? 
Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų 
Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau. 
O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit? 
Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas 
Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu? 
Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit, 
Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę, 
Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau. 
Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, 
Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."
   Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais, 
Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius. 
,,Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne, 
Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,
Sau ir artymui biednam iškadą padaro. 
Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams, 
Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt? 
O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė, 
Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė! 
Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai, 
Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!
   Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi 
Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja 
Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą, 
Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda. 
Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?
Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda. 
Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks 
Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."
   Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė
Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis. 
Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,
Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė
Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.
Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų, 
Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt. 
Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių, 
Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai 
Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo. 
Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt 
Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.
   ,,Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, - 
Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė! 
Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams, 
Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi. 
Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų), 
Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs, 
Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;
O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas, 
Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo. 
Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą, 
Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."
   ,,Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint 
Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį. 
Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo 
Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo. 
O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,
Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis? 
Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt 
Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."
   Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs, 
Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių 
Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai. 
Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs, 
Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų. 
Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties, 
Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi, 
Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,
Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando. 
Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos, 
Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;
Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo 
Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių. 
Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja 
Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,
Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs, 
Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs 
Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.
Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo 
Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka. 
Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė, 
Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę, 
Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.
   Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių 
Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus, 
Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando, 
O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,
Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė. 
Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant, 
Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;
Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai. 
Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams, 
Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė. 
Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo
Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,
Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo, 
O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.
Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;
O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus, 
Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo 
Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę. 
Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė! 
Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą! 
Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį 
Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.
   ,,Tič, - tarė Selmas, - ne per daug dėl to nusiminkim!
Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti. 
Ponai žemės šios negal be jo ponavoti, 
O mes būrai vėl be jo negalime vargti. 
Kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr, pasikakint.
Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo, 
Mislyt tur, kad jį tenai miels dievs pasodino;
O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo, 
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo, 
Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus 
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.
   Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs 
Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą, 
Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai, 
Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė? 
Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt 
Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams? 
Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepę sėstis 
Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią. 
Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams, 
Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį. 
Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, 
Vieryt jau bijais, kad dievs visur tave mato
Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą. 
Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys 
Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, 
Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
   O jūs vargdienėliai, jūs vyžoti nabagai! 
Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,
Ir kas dar daugiaus yr stenančių nabagėlių,
Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę! 
Žinom juk visi, kas pernai mums pasidarė, 
Kaip, žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks 
Numirdams nuoglai mums raudą didę padarė. 
Ak, pon amtsrot, ak, dėl ko mums numirei pernai? 
Žinot juk, kaip mes, per daug raudodami biedžiai, 
Ak, žėlėk dieve, baisingą sukatą gavom, 
O daugums, užkimęs jau, kalbėt negalėjo. 
Ogi dabar, kad vėl iš naujo verkt nesiliausim 
Ir ilgiaus nesvietiškai vaitodami kauksim,
Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.
O kas bus paskui, kad jau gyvent nederėsim 
Irgi karaliui, kas mums reik, atlikt negalėsim?
Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą.
Taigi nešūtykim, kad ponai skiauturę rodo
Ir velnių vardus kasdien rokuodami keikia.
Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs,
Ir kožnam atlygins, kaip jis yr nusipelnęs.
   Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!
Skirkimės irgi namo, tiesiog vandruot n'užsimirškim.
Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,
O vaikai ant ūlyčių bėginėdami klykia.
Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;
O paršingos kiaulės bei išalkusios avys
Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.
Jau pargrįžtam jus gaivint; ben meldžiami laukit!
Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit.
Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotint
Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt."
   ,,Rods, - tarė Lauras, - rods taip reik gyvent gaspadoriams, 
Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.
Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko, 
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos. 
Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną 
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo. 
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę 
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę, 
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo 
Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?"
   ,,Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams. 
Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.
Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų 
Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;
Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,
Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;
Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam! 
Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs, 
Kaip krikščionims reik, dosningo n'atmena dievo, 
Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.
   Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu 
Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;
O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą,
Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
Ak kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,
Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.
Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės
Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,
Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.
Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut
Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,
Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,
Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavint,
Bet užger reik pr'imt, kaip duoda dievs padalydams.
Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,
Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,
Slapos ir pilvus skūpai maitindami kramto.
Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais
Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia
Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,
Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;
Nės dosningas dievs kiekvieną žino pasotint;
Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo. 
Taigi nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas 
Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.
   Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam, 
Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šiupinį verdam. 
Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų, 
O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm! 
Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai, 
Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę. 
Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat, 
Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat. 
Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės, 
Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę, 
Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.
   Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai, 
Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom 
Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.
Ar tikėjoinės, sulaukę rudenį kumpą, 
Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!
   Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo, 
Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,
Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,
Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.
Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė,
Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.
Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!
Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,
O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.
Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą
Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,
Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
   Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą 
Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm, 
Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję 
Irgi nerodo, ką mums dievs dosnings pažadėjęs
Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.
Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu dievo
Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.
Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim 
Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.
   O tu miels dieve, tu dangiškas geradėji!
Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,
Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim 
Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai 
Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei
Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.
Štai vėl čėsai senojo pasibaigusio meto
Ir visokios priespaudos su tavo pagalba 
Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.
   Ak niekingi jūs džiaugsmai šiltos vasarėlės!
Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėms!
O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais! 
Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,
Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę, 
Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit, 
Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
Nės jums dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė, 
Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo. 
Mes griešni siratos, mes biedni nabagėliai 
Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim. 
Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos 
Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.
Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą 
Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom 
Ir daug prakaito per visą vasarą mielą 
Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,
Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.
   Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję
Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,
Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt 
Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim, 
Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim. 
Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim 
Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim. 
Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo 
Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;
Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint
Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela
Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint.
   Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, 
Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada. 
Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai? 
Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę, 
Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, 
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės. 
Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim, 
Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs. 
Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;
Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo, 
Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų 
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis 
Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim."