404 Kristijonas Donelaitis "Metai" | Antologija.lt

Kristijonas Donelaitis - Metai (The Seasons)

About text Content

RUDENIO GĖRYBĖS 

Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,
O kitus atšilt į stubą ragina lįsti
Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
   Žemė su visais pasaliais įmurusi verkia, 
Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. 
Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, 
Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai 
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais. 
Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos, 
O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia. 
Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia 
Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko.
   Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, 
Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, 
Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? 
Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,
Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam, 
Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas. 
Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos, 
Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška. 
Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė 
Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo, 
Vislab, kas linguodama ik debesų pasikėlė 
Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė, 
Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis. 
Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi, 
Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.
   Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka, 
Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra. 
Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė 
Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė 
Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės 
Ir savo peną be momos skraidydama gaudė, 
Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė, 
Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.
Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo, 
O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;
Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando, 
O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;
Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų, 
Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, - 
Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo, 
Kad tikt varnos dar biaurybę rudenio garbin,
O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė 
Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.
   Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, 
Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė, 
Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!
Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė, 
O ką vasara mums po tam augindama siūlė, 
Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam 
Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom.
O jūs žąsys, jūs niekus pliuškėdamos antys, 
Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės.
 Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot, 
Bėkit, skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint.
Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo 
Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;
Ne, mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.
   Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius, 
Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus. 
Gryta su Pime kampuoto titnago ieško, 
O Selmykė sau iš autų purvelį svilin. 
Bet Katrynė su Berge skauradą šiūruoja 
Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų, 
Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia. 
Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo, 
O Enskys sausos malkelės atneša glėbį. 
Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą
Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;
Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį 
Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.
   Dočiui taip besilaižant ir didei besidžiaugiant,
Štai kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė
Ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė.
Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams 
Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,
Krizą pagarbint ir svodbon ateit pažadėjo.
O vei vos ašma diena po tam pasirodė, 
Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė. 
Steps su Merčium, kurpes sau naujas nusipirkę,
O Jons su Lauru, dailias vyžas nusipynę, 
Rėdės ir svodbon nukeliaut kuinus pažebojo.
Ypačiai iš visų Enskys savo šimelį prausė 
Ir, balnodams jį, prie šonų prisegė kilpas. 
Taip išrėdęs jau žirgelio nugarą visą, 
Tuo savo kulšis su nauju diržu surakino 
Ir ant blauzdų svodbiškus sopagus užsimovė.
Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasisiūlė;
Nes ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs;
Todėl jos taip jau, kaip reik viešnėms, išsirėdė.
Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, 
Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. 
Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, 
Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia. 
Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai, 
Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims. 
Bobos, šiukštu jums margų vainikų norėti, 
O jūs mergos, vėl, minau, n'užsigeiskite kykų!
   Taip, kaip girdit, didis pulks visaip išsirėdęs
Irgi nešvankiai klykaudama pas Krizą nukako. 
Brizas tuo pasikloniodams pasveikino kožną 
Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs, 
Tuo pavitot visus brangvyno atnešė plėčką 
Ir svotus linksmus meilingai ragino surbti. 
Ale moma marčios visokių sunešė plyckų
Ir savo sukviestus svetelius taipo pamylėjo, 
Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė
Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė.
   Taip pirmonės svodbiškas linksmai beragaujant, 
Štai tuo svodbiškas bliovims visur pasikėlė, 
Taip kad ir arkliai blogi šokinėdami žvengė. 
O vei vėl tuojaus tas pats kvieslys pasirodė 
Irgi beklykaudams kumelės nugarą daužė. 
Tu nenaudėli, kam spardai kumelio šonus? 
Ar negana, kad jį vos gyvą baudžiava lupo?
O tu su pentinais jam dar daugsini vargą?
Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną!
Juk girdi, rytoj reikės į girę važiuoti, 
O poryt mažu reiks parvežint didelį pilvą. 
Taip jam, kaip girdėjot, būriškai besispardant, 
Štai tuo pro vartus rėdytą parvežė porą, 
Ant kurios švents vyskupas pas dievstalį šventą 
Vinčiavodams kaip reik žegnonę buvo padėjęs.
   Gentys ir kaimynai, jau visi susibėgę 
Ir jaunikį su marčia pasveikinę dailiai, 
Tuo gardžiai pavitot į Krizo suvedė namą. 
Krizas irgi močiutė jo, surukusi boba, 
Gėrėjos didei dukters sulaukusiu svodbą. 
Nės Ilzbutė, jų dukčiutė, buvo paskiausi 
Ir prieg tam už šulco į Taukius nutekėjo. 
Todėl tėvai jos, sukvietę giminę visą, 
Tytveik daug dėl to kaštavos irgi steliavos. 
Karvių tris berždžias, o jaučių du mėsinėjo;
Bet kiek kiaulių bei avių, mėsininks nerokavo;
Ale žąsų bei vistų vos viena pasiliko.
   Tas mėsas visokias, šiaip ir taip sukapotas, 
Krizo kukorius taip smarkiai pleškino svodbai, 
Kad ant ūlyčių visur ūžims pasikėlė, 
Ir kaimyns Pauluks dėl to didei nusigando. 
Taip išvirtus jau valgius iš katilo semdams, 
O pečenkas su kabliais iš kakalio traukdams, 
Petras kukorius, kaip girdit, buvo sutaisęs 
Irgi svečiams išalkusiems vis ragino siūlyt. 
Tušė, staltieses tuojaus atnešusi plonas, 
Svodbiškai kaip reik išrėdė didelį stalą. 
O po tam kviesliai greiti daug sunešė valgių:
Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos, 
Plaučių bei kepenų, bei daugel sutintų blėkų.
   Svotams taip po tam Tėvemūs šventai pasiskaičius
Ir krikščioniškai pas stalą jau susisėdus, 
Krizas savo svečius meilingai ragino valgyt 
Ir, kaip dūšiai reik, pasisotint ir paslinksmint. 
Štai tuojaus Enskys, ištraukęs didelį peilį, 
Virtas ir keptas mėsas padalyt pasisiūlė. 
Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokėdams, 
Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė
Ir skvarbydams ant torielių sumetė stukiais;
Nės prisirijęs jau nenumanė madagiai elgtis.
Ale svečių keli brangvynų pluk prisisurbę, 
Tokius taip grečnus šmotus pamatyt negalėjo;
O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių 
Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė, 
Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo. 
Nės jie mislijo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams, 
Kloniotis ir poniškai pasielgt neprivalo.
   Taipgi bevalgant jau ir būriškai besidžiaugiant, 
Krizas šūkterėjo; štai tuo tarnai pasirodė 
Ir alaus macnaus su drogais atnešė bačką;
O kviesliai, su kragais svodbiškais susibėgę, 
Pyvo sudrumsto malkus tikt košia, tikt košia. 
Nės tirštoks alus, perdėm per gomurį plaukdams, 
Ir tiršti malkai veikiaus prisotina skilvį.
   Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę 
Ir tirštų malkelių jau dosniai prisisurbę, 
Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo 
Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) 
Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė. 
Stepas nuo riebių kumelių daug pamelavo, 
O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius, 
Ar kitaip glūpas šūtkas taisydami juokės. 
Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams, 
O Jokūbs, strūnas įtempdams, čirškino smuiką. 
Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisurbęs, 
Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė, 
Taip kad kožnas viens dėlto didei nusigando 
Ir vos pusgyvį su drogais išnešė laukan.
   Bet ir moters svodbiškai pasidžiaugt n'užsimiršo, 
Ale labai kytriai; nės greitos moterų klastos 
Kartais ir kytriausį klapą moka prigauti. 
Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė 
Valgydamos brangvyno nė pažiūrėt nenorėjo 
Irgi padyvijo didei, kad miela Krizienė 
Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo siūlė. 
O štai, mislyk tikt, brolau, kas čia pasidarė.
Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo
Ir pakavotą sau brangvyno didelę plėčką
Su keliais malkais slaptoms ištuštino visą.
O paskui niekus visokius plūsti pradėjo
Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė.
Barbė su Pime dainavo pašukų dainą,
O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį.
Bet gaspadinės viežlybos skyriu susisėdo
Ir kas namui reik kaimyniškai pavapėjo.
Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis
Garbindamos dyvų visokių daug sumelavo.
Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas,
Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa.
   Taip besipasakojant, štai špielmonai susibėgo 
Ir savo būriškus ant šokio skambino žaislus.
Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką, 
Bet Žnairiuks zūbus ištempęs birbino vamzdį. 
Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs, 
Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti. 
Klišis su biauriais sopagais Pimę nutvėrė, 
O Kairiuks aps'avęs kurpes Tusę pagriebė 
Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės. 
Bet kiti, su vyžomis tyčioms išsirėdę 
Ar basi, rūbus nusivilkę, štuką padarė. 
Juk žinai, kaip linksmas būrs per daug prisisurbęs 
Kartais ant česnių durnas šūtkas prasimano.
   Bet girdėkit dar toliaus, kas čia pasidarė. 
Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė, 
Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams. 
Krizas koliojo nuopertą porą matydams, 
Ale bobutė jo, dėl to didei nusigandus,
Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo. 
Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti. 
Kur tik sukviesti bičiuliai gal čestavotis. 
Stui, nešvankėli, nelįsk, kur lįsti netinka, 
Lauk, ik Krizas tau per paslą šauks pasirodyt
Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmint. 
Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando, 
Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo, 
Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.
Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko 
Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;
O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė, 
Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė. 
Dainos nuo gaidžių, nuo vištų irgi žąsyčių, 
Kalbos nuo vilkų, nuo meškų irgi nuo jaučių
Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;
Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,
Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė,
Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,
Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo
Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.
   Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias. 
Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję, 
Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias. 
Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias, 
Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras, 
Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.
Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs 
Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus. 
Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs, 
Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.
   ,,Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,
Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą 
Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams. 
Andai tropijos, kad aš su gromata pono 
Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau, 
Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė. 
Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs 
Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau 
Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę 
Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.
Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,
Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.
Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;
Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, 
O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį, 
Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;
Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs, 
Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;
Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.
   Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,
Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau. 
Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau, 
Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė. 
Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;
O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.
Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,
Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.
Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,
Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.
Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo
Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,
Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.
Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,
Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.
Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis
Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą
Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.
   Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs, 
Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.
Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut, 
Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams, 
Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:
Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,
Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti
Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?
Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,
Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę, 
Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam 
Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis, 
O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui. 
O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius 
Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą, 
Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.
Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat, 
Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?
Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs.
Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs 
Pro duris iššokau irgi namo parjojau."
   ,,Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės 
Ant visų šelmystų jau visai pasileido. 
Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga. 
Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs
Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti, 
O šisai, kad jam įtiktų, niekina dievą. 
Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,
Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina. 
Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,
Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų, 
Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi. 
Lumper irgi kamėdigės apjekino poną, 
O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias. 
Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"
   Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant, 
Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas:
,,Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.
Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja
Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.
Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,
O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.
Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt, 
Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų 
Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;
O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša. 
Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę 
Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."
   Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą, 
Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;
Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom 
Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom 
Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti, 
Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti 
Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti. 
Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom! 
Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė 
Ir tūls tvankas įžarstytas daug kepino kiaušę.
Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas 
Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.
Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį 
Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm. 
Prakaito taip daug nuo veido mums nulašėjo, 
Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės. 
Ak, mes biedžiai, ak, visur didei prisivargom!
   Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę, 
Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.
Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanoja, 
Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję, 
Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.
Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt, 
Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų. 
Taigi nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį. 
Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;
Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;
Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;
Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;
Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.
Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;
O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,
Kimšk drąsa plaučius, n'atbok, kad plyšdama driksters,
Ir kepenų n'užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;
Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.
Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.
Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus 
Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams 
Argi namėj ką veikdams sau išsišutini kumpį?
   ,,Rods, - tarė Lauras, - su miera vis reik pasipurtint. 
Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji, 
O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.
Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų, 
Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda 
Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda? 
Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams 
Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams,
Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko. 
Vaike, privalgydams ir gerdams mandagiai elkis.
Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia, 
O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint. 
Pusryčiai kasdien ir pietūs, ir vakarienė 
Skilvį permaldyt ir ramdyt pašaro stena;
O dar irgi paludieniai daugsyk išsišiepę, 
Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų.
   Taigi ne vis kasdien nei svodbą didelę keldams
Ir nei kokias krikštynas padarydams čėrauk!
Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmink 
Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk, 
Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus. 
Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai, 
Barščiai su burokais bei rauginta lapienė, 
Žirniai, kad su pupoms juos iššutinti puode,
Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė 
Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams, 
Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai
Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, - 
Vislab bus gardu ir tau didei susigadys, 
Kad kasdien kaip reik bandysi mandagiai čėraut 
Irgi bečėraudams kitų dienų paminėsi.
   Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu! 
Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas, 
Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams, 
Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro. 
Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, 
Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin, 
Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. 
Todėl tūls žioplys, supliurpęs visą zopostą, 
Kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja.
Jūs pustelninkai, ar tam dievs savo gėrybes 
Mums kasdien ir taip dosniai dovanoja, 
Kad mes jas tikt vis kaip kiaulės ėsdami rytum? 
Pilvą rods kasdien protingai reikia palinksmint. 
Bet ir, kas ant pilvo reik, vis turime rūpint."
   ,,Tai jau vis tiesa, - švepluodams ištarė Bužas; - 
Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam, 
Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai, 
Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai;
Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas, 
Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia. 
Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs, 
Ik abu po to protingai pradeda mislyt. 
Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia, 
Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt 
Ir jo vystyklus biaurius su vandeniu plauti. 
Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio;
Juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom.
   Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert, 
Kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviesą 
Ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos;
Viens taip jau, kaip kits, užgimdams užgema blogas.
Kad ponačius į garbingą patalą deda,
O būrus prastus į tamsų pašalį kiša 
Ar suvystytus ant menko padeda demblio, 
Kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių? 
Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete, 
O tarp būrų vėl nei viens sau n'atnešė žagrę 
Ar akėčioms padarynes ar negelį grėbliui. 
Pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs, 
Nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia;
Bet nabagėlis būrs, skylėtą mučę nuvožęs,
Dėl jo žaibo lėts pas šaltą kakalį dreba
Ar iš tolo kloniojas didei pasilenkęs.
Bet jau taip kožnam dievs vietą mandagiai taikė,
Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,
O kits per purvus klampodams mėžinį rauso.
   Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą 
Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko, 
O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias. 
Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt 
Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną, 
Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, 
Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų, 
Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų? 
Žinom juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais, 
Rudenyj duonos ir gardžių pyragų netekęs, 
Būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka 
Irgi beglostydams jį maldo, kad susimiltų.
O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs 
Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių 
Ar besišypsodams jo prastą niekina namą."
   ,,Rods, - tarė Pričkus, - taip ir man daugsyk pasidarė, 
Kad aš šaltyšiaudams šen ir ten jodinėjau. 
Amtmons keikė taip, kad man plaukai pasišiaušė, 
O tarp būrų daug mane jau kone visą prakeikė. 
Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė 
Ir, kad urdelį n'ištaisiau, tuo mušė per ausi, 
Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo.
Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda,
Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis,
O paskui šaltyšiaus jau visai nesibijo
Ir jį spiaudydams per paiką kumelį laiko.
Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.
Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau,
Kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiept pasidrąsin.
   Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,
Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių. 
Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs, 
,,Eik, - tarė, - snargliau! kas tau rūp? štai gausi per ausį!
Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"
Aš, dėl žodžio to biauraus didei nusigandęs, 
Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,
Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės. 
Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė. 
Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas, 
Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,
Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.
   Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!), 
Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai. 
Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus,
Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą, 
Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.
Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;
Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.
Aš daugsyk, pažebodams sau nuplikusį kuiną
Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,
Su dūsavimais išvystu savo senystę.
O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujėgia,
Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,
Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.
Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;
Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant, 
Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko. 
Ogi manęs, želėk dieve, nuplikusio tarno,
 Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta."
   ,,Ak, - tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, - 
Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?
Juk ir man taip jau kaip tau visai pasidarė. 
Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas, 
Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia 
Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas. 
Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos, 
Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo 
Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą. 
Ak brolau, šio stungio, šio nudilusio stungio 
Aš taipo gailiuos, kad kartais verkt nesiliauju. 
Nės jis trylika metų, man dešras mėsinėjant 
Ir lašinių šmotus ant svodbų mandagiai piaustant, 
Kaip ugnis baisi per mėsą šokdavo kietą 
Ir kaip koks smarkus bindokas skeldavo kaulus, 
Kaip man Jons, Mikols ir Lauras liudymą duoda.
   Bet negana dar bus; aš tau daugiaus pasakysiu. 
Kad aš - tikt girdėk, brolau, kaip man pasidarė 
Ir kaip būrams dar kasmets daugsyk pasidaro, 
Kad jie sau karnų vyžas nusipint užsigeidžia 
Ar ką šaudyt ir gardžiai pasikept prasimano. 
Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk, mudriai šokinėdams,
Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus. 
Rods tiesa, mane varts daugsyk užklupo bedirbant 
Ir, nesvietiškai kaip vagi visą nupliekęs, 
Tuo nei koks baisus razbaininks atėmė kirvį, 
Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė. 
Nės aš ne taipo vogiau, kaip tūls balamūtas, 
Kurs žiemos čėse, sau ką pasikirst užsigeidęs, 
Vis tikt aužuolus, klevus ir drūtmedi vagia, 
O paskui, parduot į miestą kur nusibastęs, 
Tuo girtuodams ir šokinėdams prageria pelną.
Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė, 
Rods ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką, 
Ale ne sau vogiau, bet vis maloningiems ponams.
Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliavą mielą 
Amtmonams mokėt, kad jie jau urdelį siunčia 
Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja.
   Ak širdings brolau, didei meldžiu, nepadyvyk 
Ir nesakyk liesininkui, kad Obrys, mano bernas, 
Medžių vogt ar ką pasikirst kas rudenį rengias. 
Aš didei džiaugiuos, tą trūsą jo pamatydams;
Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko, 
Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu;
Ir, kad jis vartų n'išpantyts parveža medį,
Iš tikros širdies dar trečią pridedu dešrą
Ar, kad jau dešrų netekau, du dideliu sūriu.
Taipgi po tam, krūvelę viežlybai susivogę,
Į arčiausį miestą tuo parduot nukeliaujam
Ir, grašelius grečnus iš medžių sau nusipelnę,
Čyžę užmokėt kasmets kytriai pakavojam.
Taipgi, matai, ir medžių vogt reik razumo grečno.
Todėl ne dyvai, kad tūls glūpoks nabagėlis
Su tabaku draustu ar vogt į girę važiuodams
Gėdiškus vargus ar stroką sau pasidaro.
Bet ir toks dramblys tarp būrų tūls išsiranda,
Kurs, savo lašinius ir zopostą visą suėdęs
Ir už pyvą skinkį vos ar vandenį šliurpdams,
Iš bėdos nei žydas jau priviliot pasipratin.
   Tam kieme, brolau, kur aš savo šutinu puodą, 
Du tikru šelmiu pagrata su manim gyvena.
Vieną jų baudžiauninkai Pelėda vadina, 
O kitam per pravardį jie praminė Slunkium. 
Juk žinai, kaip būrai veik naujieną pramano, 
Ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję, 
Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt.
Dar vos metai, kaip aš tam kieme budavojaus;
Todėl kaip naujoks kaimynų visą rabatą 
Ir jų klastą bei šelmystę dar nepažįstu. 
Ale Pelėdos ir kaimynų peikiamo Slunkiaus 
Aš jau taip baisėjuos, kad man padreba kiškos. 
Tikt girdėk, aš tokius tau dyvus pasakysiu, 
Kad plaukai tau ant žilos galvos pasišiaušys.
   Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt, 
Nei pūstynės iš visų pasalių pasirodo. 
Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką, 
Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai, 
Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas. 
Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,
O viduj visur po stogu latgaliai kaba, 
Su plaušais ar karklais be negelių sukabinti. 
Bet apačioj, kad jų butus biaurius pažiūrėsi, 
Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;
Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo. 
Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi, 
Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.
   Andai tropijos, kad aš, Pelėdą sutikęs, 
Jam dėl kiauliškos biaurybės ką pasakyti 
Ir jį kaip kaimyns viernai bandžiau pamokinti.
Kiaulė, -  tariau, - ką dirbi? ar visai nesigėdi? 
Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;
Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai.
Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,
Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčioms pažiūrėjau.
Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,
Ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė,
O langų vienam perdėm skylė pasidarė.
Štai tuojaus (girdėk tikrai, ką tau pasakysiu)
Tuo trys kiaulės daglos su daglais savo paršais,
Lyg kad skerdė kas, stuboj sužvigo nešvankiai
Ir pro langus ir plyšius kūliais išsirito.
   Tokius aš dyvus kol gyvs niekados nesulaukęs, 
Taip nusidyvijau, kad man plaukai pasišiaušė.
O tu neprieteliau skarots, su valkata Slunkium
Jau visai nesigėdita tarp žmonių pasirodyt? 
Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinėti, 
O dar kaip gaspadoriai su kitais gaspadoriais 
Vis aukščiaus česnyj tarp svotų lendate sėstis
Ir tikt vis gardžiai smaguriaut ir maukt išsižiojat. 
Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų 
Ir abu ben veik iš kiemo mūsų paguitų! 
Juk jau mes visi smirdėt dėl juma pradėjom! 
Taip aš jam pasakiau, bet jis, beržinį nutvėręs, 
Tuo kaip koks razbaininks man per nugarą siekė 
Ir, kad Selmas man ūmai nebūt pasitaikęs,
Rasi mane tuojaus ant vietos būtų numušęs.
Taigi matai, gaidau, kaip kartais vaids pasidaro,
Kad nenaudėlį kokį bandai pamokinti 
Ir pamokindams jį kaip reik pasidrąsini koliot."
   Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant, 
Žemė su visais daiktais virpėti pagavo. 
Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę, 
Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito, 
Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,
O kiti rankas ar kojas buvo palūžę. 
O štai vis dėl niekniekių taipo nusitiko;
Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius, 
Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė, 
Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso, 
O svečių daugums sau negandas pasidarė.
   Ale nedyvikitės, kalbas girdėdami tokias;
Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų 
Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą. 
Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino, 
Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai! 
Tikt baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė, 
Savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais. 
Juk vos kiaulstaldis, vos klėtis jam pasiliko, 
Irgi namai jo nei pūstynė jau pasirodo.
   Tas nešvankus darbs, kurį Dočys prasimanė, 
Daug bei vaidų sviete padarė. 
Ak, kiek viežlybų kaimynų, butą palikę,
Rudenyj ant laukų šaltų klydinėdami slapos
Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais eina. 
Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai 
Tankiai provninkams aukštiems Karaliaučiuje skundė;
Ale provos vertos kaip reik niekados nesulaukė.
Žinom juk, želėk dieve, kaip mūsų gadynė 
Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos.
   Ale nežinot dar, dėl ko Dočys nepateikia 
Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu daužia.
Sako daug žmonių, kurie jo šiupinį valgė,
Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę, 
Kad ben veik girtuot ir lėbaut ką pagamintų,
Nės jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams, 
Laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.
Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs, 
Vėtyt skubinas ir, krepšus grūdų prisibėręs, 
Tuo pasilinksmint ir prisikošt į karčemą bėga. 
Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus 
Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.
O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus 
Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.
   Pernai tropijos, kad Kaspars, Bleberio tarnas, 
Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo;
Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuvažiavo. 
Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs 
Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs. 
Štai tuo bažmas sukviestų svečių susirinko, 
Bet ir nekviestų kaimynų daug susibėgo. 
Kaspars kloniojos, dosningą Krizą pamatęs;
Ale Dočys, nei dumčius koks pilvots įsirėmęs 
Irgi nešvankiai rėkaudams, česnyj pasirodė. 
Nės jisai jau vėl, prieš Mertyną smaguriaudams,
Laižės vis ir gurkščiodams prisiėst išsižiojo.
Tuo Plaučiūns daug spirgintų bei šutintų valgių 
Irgi ragaišių per tarnus atnešdino kūmams;
O svečiai visi, margoms eilėms susisėdę, 
Lašinius ir jukas Plaučiūno girdami valgė.
   Taipgi bevalgant ir kaimyniškai besidžiaugiant, 
Lauras su Dočiu pamaži nurnėti pagavo 
Ir dėl kiaulstaldžių pargriautų ir pagadintų 
Bartis irgi nešvankiai koliotis užsimanė. 
Stui, nešvankėli, ar prots česnyj susipriešyt 
Irgi bevalgant kiaulstaldžių biaurių paminėti?
Ale dabokit dar toliaus, kas čia pasidarė 
Ir ką Krizas, sens žmogus, mums pranešė pernai.
   Pyvo tris bačkas Plaučiūns, brangiai nusipirkęs, 
Į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai. 
Bet Enskys, jo klapčius, daug paliavotų kragų, 
O moliavotų stuopų dar daugiaus sugabeno. 
Štai svečiai tuojaus, išmaukę didelę bačką, 
Būriškas ir kiauliškas šnektas prasimanė.
Žinot juk, kaip glūpas būrs, permier prisirijęs, 
Zaunyt ir durnus niekus išpliopt nesigėdi. 
Bet kiti jau vėl dėl kiaulstaldžių pagadintų 
Ir dėl kiaulių numuštų bylinėti pradėjo.
Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų, 
Pekliškas razbajus ir niūkims pasikėlė.
   Rods, kad būrs čestavots jau proto viso netenka,
Štai tuojaus jau ir padorumo viso netenka. 
Juk ir pats Plaučiūns, kur česnį buvo pakėlęs, 
Taip nešvankiai su macnum pyvu susipyko, 
Kad šviesoj krapinėdams jau šviesos nepažino. 
Ar dyvai, kad svotai jo, dosniai primyleti, 
Kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė?
O dar to negana; klausykit, kas pasidarė.
   Kubas su Lauru, garbingo Kasparo žentu,
Ir Mikolas, ant kiemų statyts pakamorė, 
Su kitais draugais ant Dočio umaru šoko.
Štai tuojaus visi, kaip kudlas koks susivėlęs,
Raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos, 
Kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė. 
Ypačiai Domį taip nesvietiškai pagadino, 
Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą.
   Pimė, jo pati, dėl to didei nusigandus,
Pusgyvį vyrutį vis globodama verkė 
Ir jo kiaušę permuštą mazgodama šluostė. 
Tuo kaimynkos iš visų pašalių susibėgo 
Ir visokių liekarstvų macnių sugabeno. 
Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų, 
O Selmykė su Berge tepalų padarytų 
Domį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai. 
Tas žoles smarkias čerpėj maišydama Jekė 
Gailių dar ir lenkiško daguto pridėjo. 
Tuo stuba dėl to visa smirdėti pagavo, 
O Dočys jau vėl pamaži kribždėti pradėjo.
   Pimė, jo moteriškė, su kitoms moteriškėms 
Džiaugės ir Dočiuką su gatavais tepalėliais 
Mostyt tuo ir jo žaizdas aptvert susirinko;
Bet Pakulienė jį žadėt pas patalą stojos.
Štai Dočys tuojaus, tepalų smarkumą suuodęs
Ir žyniavimo bobiško baisumą pajutęs,
Su sykiu nei koks perkūns iš patalo šoko
Ir, iš papykio nusitvėręs didelį strampą,
Bobas su visokiais bobiškais tepalėliais
Iš stubos prismirdintos tuo išmušė laukan.
O paskui stubos rykų daugumą sudaužęs
Ir čerpes su liekarstvoms pro duris išmėtęs,
Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalę,
Dūkdams vis ir rėkaudams kone numušė smirdas.
   ,,Ak, - tarė Selmas, - bengi paliauk su pasaka savo!
Jau per daug dyvų, jau ausys mūsų praskudo. 
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, 
Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo 
Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, 
Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Tai dar viežlybų kaimynų beigi bičiulių 
Gėdėtis ir juos išpeikt nei viens neprivalė.
Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti
Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.
   Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom, 
Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;
Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;
Ale sopagų, jau prancūziškai sudabintų, 
Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti, 
Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė
Ir prancūziškas manieras mus pamokino.
   Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šiuilių,
Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino. 
Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus, 
O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo dievą 
Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai. 
Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, 
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, 
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, 
O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga. 
Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę,
Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt 
Ir, bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių, 
Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias. 
Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę 
Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę, 
Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos, 
Kad vemalai visur per visą karčemą teška. 
Tai biaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.
   Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai 
Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,
Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;
O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai, 
Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai. 
Ak jūs neprieteliai, jūs išpiudyti bedieviai!
Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus,
Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?
O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt?
   Kad kunigai vaikus į šiuilę ragina siųsti 
Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert, 
Ak, tokių visur glūpų niurnėjimų randas;
O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtint
Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,
Štai tuo iš visų pasalių barzdoti bepročiai,
Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;
Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais, 
Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai 
Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.
   Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,
Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams, 
Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin.
Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.
Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugindams 
Ir juos lepindams bei valią visą beduodams,
Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams, 
Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia;
O šisai, iš viso jau velniop besisukdams 
Ir vaikus glūpus į šiuilę siųst nenorėdams,
Peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo.
   Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus. 
Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės;
Šiuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia.
Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka, 
O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo. 
Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia,
O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka. 
Viens taria per drąsus, o kits jį lėtą vadina. 
Taip kunigams, taip šulmistrams visur pasidaro, 
Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę 
Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę,
Nuo kunigų bei nuo darbų jų pradeda zaunyt.
Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom,
Dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių, 
Ir dar tėvų yr, kurie, mylėdami dievą,
Patys ne tiktai šventai ir mandagiai elgias, 
Bet ir savo namus kaip reik pridabodami valdo.
   Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas, 
Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis, 
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins 
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.
Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai, 
Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, 
Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins
Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų, 
Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant. 
Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams 
Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą. 
Ak broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim, 
Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai 
Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę 
Su savo mokslais velniškais sudūkina visą. 
Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, 
Šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint 
Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, -
Tai visa viera baisingos mūsų gadynės. 
Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
   Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą, 
Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas 
Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot 
Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi. 
O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda, 
Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis 
Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro. 
Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai! 
Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams
Ir n'atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai 
Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.
   Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokindams. 
Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau;
Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams,
Jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė.
Ant jau Mertyno nulydėjom didelę šventę,
O adpentai su Kalėdoms jau prisiartin.
Vei kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai
Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis
Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.
Ak, jau skubinkimės ben veik stubas pasišildyt
Ir gaspadoriškai stonias galvijų paprovyt,
Kad, minau, nieks, nei paršuks turėts nesušaltų.
Juk kiekviens galvijas, kad jau randasi gruodas,
Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams
Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.
Duokim, bet vis su protu padalydami duokim;
Nės ateisiančios žiemos ilgumo nežinom 
Ir, kiek prieš šventas Velykas liks, nenumanom. 
Ar ne gerai, kad, jau vargingai peržiemavoję,
Grečną zopostėlį mums dar pasilikusį matom?
   Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!
O dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję 
Irgi sulaukę Naujmetį bei šventai pasidžiaugę,
Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint."