404 Kristijonas Donelaitis "Metai" | Antologija.lt

Kristijonas Donelaitis - Metai

Apie kūrinį Turinys

PAVASARIO LINKSMYBĖS

   Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą 
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės. 
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, 
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. 
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė 
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė. 
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis, 
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas. 
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams, 
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo 
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, 
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.
   Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės. 
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms, 
Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė. 
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų 
Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko 
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo. 
Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo. 
Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės 
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
   Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko 
Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:
Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę 
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė. 
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo 
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė. 
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams 
Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;
O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą. 
Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė. 
Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą 
Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado. 
O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo, 
Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.
   Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas 
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą. 
Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė 
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados 
Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą. 
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus, 
Rado ant visų kampų permier pagadintus. 
Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų 
Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę. 
Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, 
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai. 
Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė. 
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję, 
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai 
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę, 
Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.
Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint 
Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.
   Krūmus ir girias visokios ošino dainos;
O laukus visur bei pievas skambino garsai. 
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė 
Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė. 
Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė 
Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus, 
O paskui valgius prastus be priprovų valgė 
Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo. 
Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams 
Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;
Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams, 
Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė 
Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga. 
Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:
,,Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą."
   Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus, 
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs. 
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut 
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs, 
Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą, 
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam, 
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis. 
Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms! 
Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę 
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam, 
Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, 
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai 
Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai. 
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam 
Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom, 
Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį, 
Su visokiais balsais ir dainavimų garsais 
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.
   Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus 
Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut? 
Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?
Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs, 
Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, - 
Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą, 
Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški. 
Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą. 
Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti, 
Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą 
Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!
   Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis, 
O mes daug prisivargę jau į patalą virstam, 
Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė 
Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką. 
O kad kartais kobotą mes tavo pamatom, 
Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai. 
Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų, 
Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;
Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški. 
Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda, 
Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.
   Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs 
Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs, 
Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;
O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą, 
Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;
Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą 
Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo. 
Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs 
Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, 
Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, 
Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.
   Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai. 
Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka, 
Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.
Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių 
Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;
Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti. 
Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt. 
Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas. 
Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą! 
Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą! 
Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;
Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus, 
Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi 
Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.
   Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint, 
Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt. 
Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto, 
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę. 
Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę, 
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia. 
Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo, 
O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną 
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?
   Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė 
Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė. 
,,Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti 
Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."
Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, 
Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė:
,,Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" - 
,,Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt, 
Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt. 
Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo? 
Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė, 
Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė, 
Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams 
Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė, 
O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių."
   Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant, 
Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs 
Bei besikloniodams vis ir linksmai šokinėdams:
,,Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams, 
Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido 
Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;
Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo. 
Pulką šį sutvertojis į vandenį siuntė, 
O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo. 
Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;
O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto 
Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda! 
O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.
   Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną, 
Kad visur per daug baisybės darganų teška 
Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą. 
Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams 
Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel. 
Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus 
Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę. 
Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas 
Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;
O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin, 
Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro 
Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.
   Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius, 
Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą. 
Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius, 
Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka 
Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;
Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, 
Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."
   Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė. 
Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai 
Ir vis ,,gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.
Tuo visi pulkai to garso taip nusigando, 
Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;
Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda 
Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti 
Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.
   Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti), 
Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs 
Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs, 
Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:
Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, 
Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko 
Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė. 
Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;
Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.
   ,,Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams 
Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti. 
,,Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs? 
Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan? 
Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs 
Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo, 
Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."
   Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams, 
Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:
Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;
O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė 
Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė. 
Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams 
Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;
Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę, 
Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė. 
Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį 
Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką. 
Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando, 
Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;
Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,
Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo 
Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą, 
Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui 
Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.
   ,,Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, - 
Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa, 
Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą 
Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:
Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus 
Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant, 
Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs 
Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin. 
Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai 
Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin 
Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.
   Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas, 
Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin 
Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko. 
Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį? 
Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams, 
Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei 
Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis? 
Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai, 
Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė? 
Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams, 
Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė, 
O moma su ražu supykus mušė per ausį. 
Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai 
Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams 
Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams, 
Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja 
Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.
   Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt 
Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt. 
Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko 
Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.
Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai! 
Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt! 
Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos 
Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia. 
Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių? 
Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų? 
Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius? 
Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt 
Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo, 
Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;
O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė, 
Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių 
Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius. 
Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo 
Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?
Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti, 
Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."
   ,,Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams 
Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja 
Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro. 
Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai, 
Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm. 
Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę, 
Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm. 
Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs 
Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;
O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs, 
Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;
Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,
Jau iš lopų margas sau lėles madaravo
Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.
Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.
Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,
Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso
Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;
Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, 
Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.
   Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau 
Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs, 
Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt. 
Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga. 
Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -
 ,,Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..." 
Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko 
Ir jo pridergtas buksvas su kultuve skalbė. 
Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant. 
Vaike, tariau, ką misliji toktai pamatydams? 
Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami daro?
   Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo 
Ir suvystytas į tamsų pasalį kiša;
Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.
Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,
Ant šilkų perynų vis į patalą guldo.
O vei ir jų lėlės, kad joms kas pasidaro,
Lyg taipo, kaip ir mūsiškės, klykia nešvankiai.
Bet jau ir taip visur, kol sviete kūdikiai augo,
Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.
Dar nei viens ikšiol n'užaugo vis besijuokdams;
Ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs.
   Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo 
Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant. 
Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo, 
Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis. 
Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, 
Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias;
O keli tarp jų pautus rokuodami deda.
Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti,
Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršins
Ir už procią jums menkai dėkavos išlėkę.
Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro,
Irgi be vargo būt negal nei viens šiame sviete.
   Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt, 
Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm, 
Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm. 
O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom, 
Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;
Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto. 
Ak išties! kita prova, kad piemenio skrandą 
Jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji 
Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia. 
Ei paskui, kad jau akėčias reik sekinėti 
Ar kad margis su laukiu nenor rėplinėti, 
Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro. 
Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės 
Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas. 
Juk žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.
   Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto. 
Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams 
Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, 
Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių. 
Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, 
Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan 
Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt. 
Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote, 
Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai 
Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei. 
Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję 
Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam.
   Tau, tėtat garbings! pirmykščios tavo lėlatės 
Daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė, 
Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo 
Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino galvą. 
Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę, 
Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins 
Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams. 
Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė, 
Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo
Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė 
Ir prastai suvystijus į pašalį kišo? 
Ale, žėlėk dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt, 
Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis 
Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį? 
Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo, 
Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą. 
Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom, 
Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga 
Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja. 
Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete, 
Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint.
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos, 
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam. 
   Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė, 
Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin, 
Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai, 
Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;
Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę 
Uostysim ir garbinsim pavasarį margą. 
Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt, 
Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis. 
Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim, 
Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;
Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.
   Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką, 
Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus 
Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant 
Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins! 
Skubinkimės, eime nugaminkim reikalą kožną! 
Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;
O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų. 
Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia, 
Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint."
   ,,Rods, - tarė Slunkius, - vėl bensyk su padėjimu dievo 
Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.
Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams, 
Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą. 
Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus, 
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta. 
Ogi dabar, žėlėk dieve! jau vasara randas 
Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis. 
Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;
O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas) 
Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia. 
Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams, 
Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis;
Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus. 
Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, 
Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;
O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams! 
Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams, 
Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą, 
Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;
O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro. 
Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą 
Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą, 
O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną. 
Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams 
Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!
   Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė, 
O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino. 
,,Vaikai! - rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs 
Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, - 
Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti, 
Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom. 
Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus. 
Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais, 
Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą." 
Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau 
Ir, kol gyvs krutėsiu, jų kasdien paminėsiu."
   Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai 
Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:
,,Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin. 
Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams, 
Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė, 
Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau, 
Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė. 
O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo 
Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis. 
Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams, 
Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;
O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?
   Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai 
Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt, 
Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus, 
Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;
Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs, 
Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą: 
Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo, 
O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. 
Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint, 
Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.
   Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį 
Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:
Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs, 
Tur visiems pasakyt, kad vėl jau vasara grįžta. 
Tu žioply Merčiuk! dėl ko juokies išsišiepęs? 
Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis? 
Tu dar nebandei, koktu, kad stengiasi margis 
Ar nusiminęs žalis tikt vos vos rėplinėja. 
Tikt bandyk, koktu, kad amtmons pradeda rėkaut 
Ir nesvietiškai prasikeikdams iltinį griežia
   Tu nenaudėli Puky! taip jau susimislyk, 
Kad tave Lauras arti nusiųs ant Kasparo rečių.
Tu kasmets juk nei razbaininks vargini jaučius 
Ir nei koks lupiks galvijį kankini biedną. 
Tikt baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą 
Ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žergia:
Nes čia biedžius viens vos vieną paneša ragą,
O kits ten uodegos netekęs vos rėplinėja. 
Andai vakmistras, pas mus skvieruot atsibastęs, 
Klausė koliodams, kas biedžiams tiems nusitiko. 
,,Ak! - tarė Paikžentis, - Pukys juos taip pagadino". 
Ak! tu neprieteliau, ką dirbi, ben susipraskie, 
Ar tu jau visai padūkai taipo begyvendams? 
Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad tavo margis, 
Prie galvos tave tverdams, žagrę vilkti priverstų;
O paskui, tave visą jau smertnai nustekenęs,
Su šiaudų kūliu kaip jautį šerti pagautų
Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų.
Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad pasikinkęs
Nei koks jautis vilkt turėtumbei savo žagrę.
Taigi, žmogau, dėkavok už tai kasdien savo dievui,
Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti
Ir kad kuinai tau akėdami žengt nesistengia.
   Tverk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį, 
Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tau pasipriešys. 
Tur klausyt, juk tam jisai tavo pašarą kramtė 
Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė. 
Tikt saugokis, kad ne pats, be reikalo mušdams, 
Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi. 
Juk žinai, kaip biedžius toks už pašarą menką 
Tau, kad jam grumzdi, pasilenkęs užžagrį velka;
Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis 
Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų.
   Jautis, kaip girdi, sau vargdams pašarą pelno;
O ir tą daugsyk, kad skūpas randasi čėsas, 
Su maldelėms ir kone verkdams vos išsiprašo. 
Ak mano gaidūs! juk ir mums taip jau pasidaro, 
Kad mes, po darbų naštoms didei prisivargę,
Kartais dėl vargų vos sausą truputį kramtom 
Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam, 
Kur vabalai ir varlės su pasimėgimu maudos. 
Ale nebok, gaidau! neverk permier nusimindams;
Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį, 
Kad tikt dievs sveikatą mielą tau dovanoja. 
Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį, 
Ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasivalgyt.
   Ant žiūrėk tiktai! veršukai jau šokinėja;
O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos. 
Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;
Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys:
Nes šlekutė su baltžande jau pasičypsin, 
Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan. 
Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę 
Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja. 
Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių 
Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro.
   Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką, 
Daug visokio sau išbertumbit vasarojo.
Juk negali maitintis vis vienais riebumynais;
Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus. 
Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams, 
Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint, 
Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką, 
Dar ir sekančiai n'užmirštų reikalą skalsint."
   ,,Rods, - tarė Blėkius, - ką mes pernai sau nusipelnėm 
Ir zopostui savo namams kampe pakavojom, 
Su žiema jau baigias ir visur išsituštin. 
Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti, 
Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;
O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė, 
Kad kisielių virt ir skanų šiupinį pleškint 
Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė. 
Ant pašaliai visi, kur ropės irgi repukai
Su kitais viralais zopostui buvo padėti,
Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas,
Vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint.
Ak! jūs kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais,
Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų."
   ,,Tič! - tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams, 
Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies. 
Kas tau kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų, 
Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą, 
Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti? 
Čedyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą, 
Tai tau kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.
   Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus 
Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo. 
Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;
Juk neprivalo jį tau duot, negavusi nieko. 
Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais 
Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;
Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji. 
Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji, 
O burokų bei lapienės niekini garbę. 
Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą, 
Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą. 
Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą. 
Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja;
Ir avižų n'užmiršk, kad sėdams išberi grūdus:
Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia. 
Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą, 
Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai. 
Ai! kaip daug jie mums per metą skalsina duonos. 
Ir kanapėms duok ben kokį sklypgalį lauko;
Gėdėkis šykštuot! ir tokio reikalo reikia.
Ar ne gerai, kad pats sau grečną nuveji virvę,
O pinigėlį delmone kytriai pakavoji?
Sėk linų, kiek Gryta norės; minau nesivaidyk!
Juk žinai, kaip vis daugiaus nor moterų būdas, 
Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia."
   Ale nepeik, minau! permier tą moterų provą! 
Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės 
Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia? 
Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus, 
Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes? 
O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia, 
Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų. 
Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų, 
Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių? 
Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai, 
Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų. 
Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų.
   ,,Rods, - tarė Pričkus, - vis tiesa, kas čia pasakyta. 
Aš kaip šulcas per kiemus ilgai jodinėdams, 
Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės, 
Kad žiemos čėse ką verpt krūvoms susisėda. 
Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi, 
Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas. 
Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa, 
Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta 
Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja. 
Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;
Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,
Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.
Pimė rengias aust, o Jekė mest pasisiūlo.
O ką mes ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo?
Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro,
Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,
O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja."
   Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta. 
Bet jūs prietelkos, jūs viežlybos gaspadinės! 
Jus neprivalot dėl tokių kalbų nusigėdėt. 
Tos tesigėdi tikt, kurios tingėt nesigėdi. 
Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,
Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;
Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka 
Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia;
Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, 
Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.
   Ale nevenkit dar daugiaus kaip reik pasipurtint. 
Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų. 
Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą, 
Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit! 
Ogi nagan spatelius greitus bei lopetas imkit! 
Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę, 
Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti. 
Rods tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt. 
Jam negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam;
Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint. 
Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios, 
Kad jūsų mylista juos vėl apdengt nepatingot 
Ir trinyčius naujus, buksvas bei marškinius audėt. 
Bet daugių daugiaus jie garbins jūsų malonę, 
Kad jie, su nauju rėdu česnyj susisėdę, 
Lašinius ir dešras su jūsų viralu valgys.
   Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas! 
Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais 
Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit! 
Taip besipurtindamos linksmai pavasarį baikit, 
Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters.

      Gana