[2]
STEBUKLAS Pralaužę pasenusią tvorą, Alyvos išskrido iš sodo Ir skrenda per čiulbantį orą Ir nuogos erdvėj pasirodo. Jos baltos ir jaunos kaip deivės, Jos žemę apakusią veda Į rojų, ir verkia praeivis, Ir skersgatviui užima žadą. Tarnaitė, stebuklo sulaukus, Surikusi šoka į dangų. Jai krenta alyvos pro plaukus Ir tirpsta tarp drebančių rankų. VASARA PIETUOS Vasara - kaip odaliska: Tingiai alpsta nuo kaitros. Ežerai kaip akys blizga, Žydi kalvos - krūtys jos. Mes, satyrai ožio kojom, Gundom nimfą sėst šalia, Mes abu su broliu grojam Žalio karklo dūdele. Tartum baltos žąsys, plaukia Debesėliai vandeny. Kur esi, o, šviesiaplauke, O, išdykėle švelni? Noksta saulėj vynuogynai. Skina rožę mergina. Seka pasakas merginai Jauno piemenio daina. PEIZAŽAS Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj Du medžiai rieda tartum rutuliai, Ir skamba vėjai slidūs ir stikliniai Aplink medžius, dainuojančius žaliai. Nuo kalno upėn ritasi peizažas. Dangus ir saulė tyška į šalis. O lapuose paklydęs, cypia mažas, Geltonas kaip viščiukas spindulys. VASARA Vos tik nugriaudė ir nulijo, Žaibai užgeso debesy, - O jau lakštingala nebijo Giedot, džiaugsminga ir šviesi, Alyvų krūme, kurs, palinkęs Nuo kekių, žydinčių baltai, Visus lietaus lašus surinkęs Į žiedus, šypsos nekaltai, Kaip tavo akys, Albertina, Ir kaip rugiagėlės plaukuos, Ir kaip javai, kuriuos brandina Geroji vasara laukuos. ĄŽUOLAS Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau: Jo šakos veržiasi, kaip paukščiai, vis aukščiau, Ir saulė vakare į jį kaip jūron grimzta, Ir spinduliai jame triukšmauja ir nerimsta, Ir plaukia jis erdvėj, didingas ir platus, Kaip senas burlaivis į tolimus kraštus. NAKTIES KELEIVIS Vidunaktis miestą fantomą Aptaškė krauju ir ugnim, O skliauto bedugnį aksomą Subadė auksinėm vinim. O žemėje vieškeliai liejas, O vieškeliais eina žmogus, Pametęs gatves ir alėjas, Pamatęs lankas ir laukus. Jam moja pražydus šakelė, Žiedų ir kvapų kupina, Ir nušviečia plaukiantį kelią Auksinė nakties šypsena. DVI ŽVAIGŽDĖS Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos, Mirgėjo pro gauruotą mišką, Ir jų plonutės, šviesios rankos Žaliais lašais aptaškė viską. Paskui jos tyčia ėmė kristi, Staiga ant debesio sustojo, Ir, prisiminę kūdikystę, Žili miškai nusišypsojo. LIETUS Lietus plonom stiklinėm kojom Po visą sodą bėginėja. Lazdyno žalsvos šakos moja, Džiaugsmingai krūpčioja alėja. Miško aikštelėj senas beržas Iškėlė žalią kiaurą skėtį, Ir iš vandens purienos veržias Pasaulį auksu sužavėti. Geltonu vingiu žaibas liejas, Nurieda dundesys platus. Po visą žemę bėginėja Stiklinėm kojom tas lietus. BIRŽELIS Pametę viską, bėkim gaudyt Pavasarį moters plaukuos, Kai saulė eina pasimaudyt Ir paukštis gieda ant šakos, Kada birželio žydras rojus Linguoja spindinčius lapus, Kada keleivio lengvos kojos Linksmai žygiuoja pro kapus. RUDUO Raudonos uogos. Lapai - kaip iš vaško. Pasaulis miršta, silpnas ir gražus. Štai vėjas debesį ties kaimu drasko, Ir rėkia debesis, į žmogų panašus. Pilkam danguj geltoni lapai dreba, Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu Į tą švininį rudeninį grabą, Kur šoka liepsnos lapų - žiburių. Didžiulis vėjas seną pušį laužo. Šermukšnių kekės dega miškuose. Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo Rudens žolėj klajojanti dvasia. FANTASTIŠKA NAKTIS Mėnulis pamanė, kad lempa Jisai - ir nustebęs užgeso. Per krūmus bėga ir šlampa Pavasario kojos basos. Ant stogo nukritusios, tampa Raketom akacijų kasos Ir dega ir nušviečia kampą Pradėjusios šokti terasos. Ir gulbės į dangų pakyla, Ir liepų choras prabyla, Ir vėlei laimę girdi: Jos aidas pradeda grįžti, Šlamėti kaip šilkas ir plyšti Ir plaukti kaip lietūs girti. RUDENS VEIDAS Aš mačiau šiandie veidą rudens, Liūdną veidą tarp lekiančių lapų. Gilumoj geležinio vandens Jam nuo ašarų akys sušlapo. Gilumoj, kur be galo tylu, Šitas liūdintis veidas gulėjo, Negirdėjo lėtų spragilų Nepavargstančio, aklo kūlėjo. Abejingi, laimingi lašai! Visas oras nuo lapų geltonas. Tu kaip orkestrą lietų prašai, Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais Visada, visada, visada, Kad lietus niekuomet nepraeitų, Kad stovėtų šita valanda, Tartum marmuro deivė balta, Tarp užmiegančių, giedančių fleitų. NAKTIS Per debesų bangas mėnulio rudas diskas Iš lėto atplaukia, ir ima keistis viskas: Sidabro upėmis sužybčioja rugiai, Ir skraido sidabre pilki nakties drugiai. Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia r siekia mėnesio ir gaudo žvaigždę šviesią. Žvaigždė, ištrūkusi, nusirita toli, Ir teka spinduliai geltoni ir žali Į sodą apačioj, ant obelies viršūnės, Į kaimą miegantį, kur skardžiai loja šunes. O mėnesio šviesa numirusiu variu Į širdį liejasi, ir aš liūdnai žiūriu Į mirgančius rugius, į aušrą žemą, blyškią, Į skraidančią aplink gauruotą peteliškę. ANGELAS IR SESUO ANGELIKA Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, - Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę, Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi, Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia. Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. "Sesute Angelika, medyje angelas verkia". "Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės". MĖLYNOS GĖLĖS VAKARE Nustebę žiūri akys pilkos: Iš dugno, iš labai giliai, Kaip žuvys, išplaukia vosilkos, Liūdnos mėlynės gabalai. Stiklinis vakaro trapumas, Vandens melodija gera, Gėlių galingas mėlynumas, Kurio nei pasakoj nėra. Plevena gėlės, kaip plaštakės, Į naktį mėlyna srove, Ir mato pilkos, liūdnos akys Miglotam veidrody save. VAKARAS Vakaras. Nereikia nieko, Tik sėdėti ir žiūrėt, Kaip ta saulė mus palieka, Ir lyg vakaras žėrėt. Ir matyt, kaip upėj gluosnis Atsispindi ir lanka, Ir kaip žemę ima glostyt Šilto vakaro ranka. Ir girdėt ties galva skrendant Nepažįstamus paukščius, Ir matyt į naktį brendant Kažką murmančius medžius. Taip sėdėti ir žiūrėti Be jokios, jokios minties Ir jau nieko nenorėti, Nieko, nieko, net mirties. PAVASARIO NAKTIS Skambi lakštingala triukšmingai gieda. Alyvom kvepia senstanti naktis. O žalias mėnuo per medžius atrieda Ir ima šviesti tiesiai į akis. Atsiminimai skrenda mėnesienoj Kaip angelai, ir aš nebegaliu Užmigt nuo liepos silueto sienoj Ir nuo žalių mėnulio spindulių. O laikrodis kartoja seną melą, Kad laimė šypsosi, kad ji gera, Ir bėga jo tiksėjimas per stalą Į džiaugsmą didelį, kurio nėra. SENELĖS DARBAI Senelė dreba, ji pasenus baisiai Ir apsivilkusi labai blogai, Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai Ir miršta kunigai ir ubagai. Senelė papirosus perka kioske, Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios. Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė, Jis niekuomet jai nebeduos grąžos. Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis. "Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!" Staiga į medį trenkia automobilis, Ir senė juokias po sudužusiu taksi. Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas. Vaikai į senę mėto akmenis, šukes. O naktį suserga staiga berniukas, Ir po savaitės reikia degt žvakes. Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus. Daržely žaidžia saulė ir drugiai. Senelė prašo šeimininkę duot drabužių: Ji apsivilkusi labai blogai. GĖLĖ Ieškau džiaugsmo - auksinio skatiko, Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis Vandeny. Man gėlė patiko, Nusiskyniau. Bet ji nuvys, Ir paliks vien stiebelis sausas Mano liūdinčioj rankoj. Lietus Plauks langais. Ir nuplauks mano džiaugsmas, Ir stovėsiu, praradęs turtus. PATEFONAS Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą, Ant primuso užkaitus, virti, - Susirgus džiova, Violetta operoj "La Traviata" Drauge su primusu dainuoja apie mirtį. Tai nuteikia gerai to namo šeimininką, Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka: "To džiaugsmo niekas nepažįsta, Tiktai jautrioji siela mano, Kada plokštelėje pragysta Koloratūrinis soprano!" Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios, O toji muzika pro šalį sienoj sunkias. Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, - Skambi agonija nežemiškų kančių, - Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių. KLIO, ISTORIJOS MŪZA Pučia vėjas nuo piramidžių, Nuo karalių ir nuo pilių, Nuo lieknų kaip ietys bažnyčių, Nuo barocco riebių gėlių. O, kokia graži Istorija! Miršta rėmuose galvos dožų. Meldžias raidės ant akmenų. Virpa kvapas vystančių rožių. Tirpsta aidas karo dainų. Kaip lavoninė kvepia Istorija. Valdo šalį galingas vyras. Suka girnas juodi vergai. Teka kraujas, nuodai ir vynas, Skamba kardas ir pinigai. Aš drebu, skaitydamas Istoriją. O sena prostitutė Klio, Pardavėja vartotos tiesos, Nei nuodų, nei kardų nebijo, Tiktai bijo saulės šviesos. ELEGIJA Aš vienas stoviu ant didžiulės Žemės, kaip lašas apskritos. Juokiasi saulė ir mėnulis, Ir pučia vėjas iš šaltos Erdvės ir drasko mano plaukus, Ir nieko negaliu suprast. Širdis gali nustoti plakus Anksčiau, negu mokėsiu rast Tą angelą, kuris dainuoja Balsu vos girdimu, tyliu, Ir velnią - tą, kurs ožio kojom Bėga pasaulio takeliu. VASAROS NAKTIES SAPNAS Vakare, man beveik užmigus, Kai dar šviečia lempa šalia, Bet ant stalo jau miega knygos Ir medinė varlė žalia, O kažkur apačioj, pas kaimyną, Senas laikrodis din din din, - Man pakvimpa pražydę kmynai, Ir jų kvapas artyn ir saldyn. Aš matau, kaip ilsis pjovėjas: Žydros akys žalioj žolėj, Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas švilpiniuoja jo skrybėlėj. Aš matau, tarytum pro rūką: Man mosuoja ranka trapi Pernai mirusio piemenuko, Meškeriojančio paupy. Jis mane nusimaudyt kviečia, Plonas balsas šaukia mane, Ir numirėlių saulė šviečia Jo veidą mano sapne. KARO METAI Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu. Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes. Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu, Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios. Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu, Ir juokiasi saulė, užliejusi viską Krauju, ir patrankos važiuoja keliu, Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga. PŪGA Žiema atrišo savo maišą Ir beria sniegą iš dangaus, Ir pūga viską taip sumaišo, Kad negali atskirt žmogaus Nuo arklio. Ir nereik atskirti, Geriau iš viso nematyt, Kaip bėga juokdamies į mirtį Ir žmonės, ir arkliai, mergyt. AŠ NIEKO NEŽINAU Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu, Brendu per tuštumą be jokių žiburių, Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai, Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai. Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau, Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau, Per juodą dykumą tylėdamas einu Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų. RUDENS DIENA Kas dieną vis blyškesnės dienos, Ir saulė merkiasi kasdien, Kaip miego norinčios blakstienos, Bet neužmiegančios vis vien. Ir aš plaukiu per pliką lauką Kaip dūmas lengvas ir lakus, O tvenkiny, kur gulbės plauko, Išlenkę dieviškus kaklus, Sidabro saulė baigia tirpti Blyškioj vidudienio migloj, Ir vėjai gieda apie mirtį Ir meilę žemėj negeroj. MELANCHOLIJA Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali, O, melancholija šio vakaro tyli. Atplaukę debesys sustoja virš galvos, Pavargę debesys pavasario spalvos. Praeina vakaras tarp jūros ir kalnų, Ir aš pajūriu tuo su vakaru einu Ir, kriauklę ūžiančią pridėjęs prie ausies, Klausausi pasakų pavasario mirties. VAKARINĖ AUŠRA Jauna šokėja guli prie širdies Pasenusio pasaulio. Patefonas Per išsibaigusią plokštelę eina Šlamėdamas kaip vėjas. O aušra, Atplaukusi pro šaltą lango stiklą, Nedrąsiai veidrody pasikartoja Ir, gesdama lakuotame stalely, Ant sienos mato temstančią graviūrą: Siaurom akim japonų kurtizanę, Kuriai suknelėj žydi chrizantemos, O jai už nugaros iš gelsvo rūko Bešaknis medis auga danguje. PRIEBLANDA Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei, Ant sniego medžių mėlyni šešėliai. Ir varpas migdo tolumas ramias, Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes. O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda Ir gailiai švilpia ir draugų neranda. Ir tu per sniegą temstantį brendi, Ir tu kaip vėjas nieko nerandi. Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti, Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti. Ir vien tik rankom nosinę draskai, Ir draikos vėjyje žili plaukai. PILNATIS Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna! Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi. Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną, Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy. Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli, Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas. Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, - Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas. Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną. Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos. Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną, Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos. Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu, Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos, Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių. SNIEGAS Aš žiūriu į žiemos fotografiją, Aš brendu į jos pusnį - gilu, Ir klausausi, kaip gieda parapija Sidabrinių, šaltų angelų. Tai ne jie, - tai tik viesulas vielose, Tai ne jie, - tai nuo sniego šviesu. Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi, Rėkia eglė metalo balsu. BEPROČIO ŠOKIS štai prasideda bepročio šokis: Abiem rankom smūgis į langą. O, pasauli, sustok ir juokis Ir klausykis, kaip stiklas žvanga. Penktas aukštas - visai neaukštas, O ten sukas žemė - žemai, O danguj lekia linijos laužtos: Ima šokti kreivi namai. O jam skrenda rankos ir kojos, O nuo bufeto tyška stiklai. Spinduliai kaip žaibai šakojas Ir į sieną muša aklai. Rėmuos ima peizažai žviegti: Net Van Goghui daros baugu. Ritmas pradeda kambarį pliekti Nesustojančiu botagu. Visas butas žvengia ir žvanga. Apačioj apmirus minia. O dabar - kaip akmuo pro langą, Pamėginkit pagaut mane. PRAEIVIS Grėsmingi pavasariai griaudžia, Ir rudenys rėkia ir rauda, Ir vasaros kilimus audžia, Ir žiemos skaičiuoja naudą: Sidabrą. O aš praeinu Negaudamas dovanų. Vaivorykštės virpa ir gęsta, Ir mirganti dangiška lyra Žvaigždynais žaibuodama plazda Ir mirštančiais deimantais byra Į žemę. O aš praeinu Negaudamas dovanų. LUNATIKAS Per teatrinį dangų, blogai nutapytą, Praskrido netikro angelo šešėlis. Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais: Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti. Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda. Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį. Seselės kambary vakarykštės rožės Byra žuvims ant baltų akių. Gėlių krautuvėj miega pavasaris. Mėsinėj miega raudoni jaučiai. Jūreivių sapnuos miega šokėjos. Transformatoriuos miega srovė. Lunatikas eina iš aštunto aukšto Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą. Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės, Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy. VILTIS Sunku kovoti su aušra: Juodi švininiai lietūs lyja Mirties krašte, bet ji gera: Ji dega žėrinčią žariją, Ir liaujasi sunkus lietus, Žiedų ir lapų nepakirtęs, Ir rytas leidžiasi skaudus, Kaip ledo durklas, - mums į širdis. ČIURLIONIS Tarytum ežero dugne nugrimzdęs klonis, Kur liūdi žaluma pavargusioj mėlynėj, Nutilo sienose žaliuojantis Čiurlionis, Ir žiba fosforu vijokliai vandeniniai. Čia amžiai baigėsi, čionai sustojo laikas, Pražydo pasakoj karališki pelėsiai. Į pienę miegančią vos gimęs žydras vaikas Rankas užsnūdusias pro žalsvą miglą tiesia. Žvaigždynų soduose, kur sidabrinės lingės Beveik nesisupa, kur pumpurai nesprogsta, Ant svyrančių šakų linguojas žvaigždės tingios Ir mėnesio šviesoj numirusioj prinoksta. Tylus švytėjimas pražydusios nirvanos Sutirpsta rūbuose medūzos krištolinės, Ir ūžiančiom gelmėm kartoja Okeanas Galingą ilgesį dainuojančios undinės. TĖVYNĖS VĖJAS Karališkus kraštus nualinęs, Nukritęs žemėn iš dangaus, Kaip karštas kirvis kerta kalinius, Jis širdį perkerta žmogaus. Ir štai išauga Odisėjyje Kaip kalnas aukštas ilgesys, Ir lengvas laivas virpa vėjyje, Ir erdvės kurtina ausis. Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje! O, vėjų ir ugnies našta! Krante, po žalio vario pinija, Kalipsė miršta užmiršta. Jos ašaros i smėlį sunkiasi, Krūtinėj draskosi druska. Ant kriauklių nukrenta apsunkusi, Per daug pavargusi ranka. Jos akyse užgęsta pasaka. Ji guli visiškai rami. O mylimasis vairą pasuka Ir plaukia šiaurės kryptimi. SUTEMOS Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą, Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj, Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai, Palikę pasakas, klajoja realybėj, Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai Užges, ir kailiai jų putodami ištirps, Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >