Henrikas Radauskas - Eilėraščiai

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius
FONTANAS

PASAKA

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, 
Pro užrakintas geležies duris, 
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, 
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, 
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, 
Ir mirga margas spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja. 
Našlaitės neliečia vilkai pikti. 
O Eglės broliai dalgiais sukapoja 
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys. 
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės 
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą 
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. 
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, 
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.


NAKTIES ISTORIJA
	
Ranka vienodai suko laiko ratą:
Naktis ateina, o diena pražūna.
Naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta
Ir kūną numeta ant kūno.

Viso pasaulio operose groja smuikai. 
Meilė, kardai ir dekoracijos. 
Žaliam miške, po medžiais, šoka puikiai 
Trys nuogos gracijos.

Vienkiemy kvailas, spindinčiom akim šunytis 
Loja į drebantį klane mėnulį jauną. 
Namo parėjęs, jaunikaitis pradeda rūkyti 
Ir užsimerkęs nusišauna.

Pražydo kaime pirmosios purienos. 
Pušis ant fono mėnesienos linksta. 
Vitrinoj šypsos gelsvas, aklas manekenas, 
Visai nepanašus į sfinksą.

Per visą naktį žvaigždės gieda "gloria", 
Tik paryčiu ima virpėt ir blykšti. 
Numiršta su visom nakties istorijom 
Auksinė ir triukšminga vaivorykštė.


KŪDROS RYTAS

Ties pasenusia, nerege kūdra, 
Kur pavasaris linksta beržais, 
Rytas juokias akim perlamutro, 
Naiviais akvarelės dažais.

Karalystėj naujagimio vėjo 
Žaidžia lapais krūmokšniai jauni, 
Ir aušrinė mazgoti pradėjo 
Aukso kojas aklam vandeny.


PASIKALBĖJIMAI ŠUNŲ

Pro telegrafo temstančius stulpus 
Iš vieškelio, kur pilkos krūvos žvyro, 
Matau išbėgus vienkiemius trapius 
Į foną rudenio netyro.

Už vieškelio, už krentančių beržų 
Piemenės balsas pelkėj plakas tarp paparčių. 
Lietus lašena pamažu 
Arkliams nuo karčių.

Miške genių beldimai nebebyra. 
Nukrito vakaras už debesų. 
Daiktai išmirę. 
Tamsu.

Kas įmetė mane tamson ton? 
Nematomus klanus taškydamas einu. 
Kažkur toli, už horizonto, 
Pasikalbėjimai šunų.


RYTAS GELEŽINKELIO STOTY

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais, 
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim. 
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia, 
Kur buvo vien tik tamsuma graži.

Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo 
Išėmęs mėto tolius ir medžius. 
Pajutę spindulius, į pievą beriamus, 
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą, 
Raudoną dėmę tarp žalių beržų. 
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio 
Dėl saujos saulės avižų.


BEGALINIS LIŪDESYS

Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios. 
Naktis kaip ašara šviesi. 
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.

Pavasario gėlė tyli 
Žolėj geltoną veidą slepia, 
Pasaulis liejasi ir kvepia 
Liūdnam mėnulio spinduly.

Danguj apalpę žvaigždės guli. 
Naktis betikslė ir šviesi. 
O, senas, virpantis mėnuli, 
O, begalinis liūdesy!


FONTANAS

Ant cementinės urnos guli parke 
Geltonas lapas. Didelis ruduo. 
Fontano liūtui liejasi pro gerklę 
Pasidabruotu upeliu vanduo.

Stambiais geltonais lapais liepos verkia. 
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl. 
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę, 
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė/


PIRMASIS LEDAS

Pirmutiniais sidabro peiliais 
Ant klanų ruduo pasipjovė. 
Išbarstytos briliantų eilės 
Lyg sultono naujai gulovei.

Tarp dangaus ir tolio mėlynės 
Pakabino beržyno tinklą. 
Spindi upės akys ledinės, 
Ir tyla vidudieniui tinka.

Nepasilenkiu ir nepakeliu 
Briliantų nuo plono stiklo. 
Nematys vagių nei auksakalių 
Šitos brangakmenių kasyklos.


ANTROS RŪŠIES RESTORANE

Čia pasigėrę net apmušalai:
Gėlelės, porom einančios kvailai,
Svyruoja girtos takeliu siauriausiu.
"Kur jos keliauja?" - juokdamasis klausiu.

Girtuoklių galvos ritasi stalu,
Ir aš akis pakelti vos galiu
Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas
Ir patefono ilgesys sudūžta.

Aplink medūzos. Argi vandenin 
Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim! 
Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja 
Ir stengiasi padegti stalo koją.

Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj, 
Kurią auksuoja žiburio dėmė, 
Žydėti baltos rožės nesidrovi. 
Kažkokia moteris prie stalo stovi.

Melsvai ne akys žydi, - paakiai. 
Prie primuso raityti jos plaukai. 
Nuvargusi, dažyta padavėja. 
Gėlelės girtos sienom griuvinėja.


VĖJO PILIS

Ant debesų balčiausio pieno 
Iš stalaktitų gabalų 
Pastatė vėjas mėnesienoj 
Negyvą pilį. Ir tylu.

Žvaigždyną paima tripirštį, 
Į sieną meta ant akmens. 
Nė vienas demonas pamiršti 
Tokių vitražų neįstengs.

Fontanais liepsnos ima piltis, 
Pražysta obelys giliai. 
Ir juokias Paukščių Tako smiltys, 
Kai ima nokti obuoliai.

Kometom mėtos žinios baisios:
Raudonas pjautuvas - artyn.
Ir medžiuos plakas aukso vaisius
Prieš nuriedėdamas mirtin.

Mėnulio ašmenys pakrypsta. 
Auksinėm upėm obuoliai. 
Pilies trimito juodas klyksmas 
Užspringsta krisdamas giliai.


VASARA

Kaip voratinkliai saulėje tempias, 
Pasiklysta kaip kvapas žolėj 
Ir pabyra kaip nerimas pempės, 
Ilgesiais nusitaškęs žaliai.

Pro griaustinio sutemusį riksmą, 
Ties stiklinės šviesos ežerais, 
Aplink saulėj pražilusią viksvą -
Deimantiniais, vingiuotais garais.

Mieste - naktys, metalas ir minios. 
Nors kaip krištolas laimė trapi, 
Nusijuokia kažkas sidabrinis 
Begaliniais džiaugsmais paupy.


LIŪDESYS

Pro pageltusį lempos lavoną 
Skrenda sapnas ir meta ant kranto 
Mano sielą - į debesio foną, 
Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto.

Liūdesys iš tamsos išsilaužia 
Ir sukausto man plaukus ir burną, 
Kaip vidunaktis gęstantį laužą, 
Kaip žiedai sidabrinį Saturną.

O naktis nejudėdama bijo, 
Kad nuo smūgio numirt nereikėtų, 
Nes iškėlė ugnies kalaviją 
Horizonte auksinė kometa.

Tyliai gieda liūdėjimo rūmuos
Seno ilgesio jaunos undinės, 
Ir srovena giesmės nemarumas, 
Ir esu kaip žvaigždė begalinis.


EROS PRADŽIA

Srovena saulė į mane, 
Į "žemę nuodėmingą" 
Ir šoka vieškelio klane, 
Raudona ir aistringa.

Jos šokio vyne ir ugny 
Išsiskleidžia Venera, -
Ir štai prasideda many 
Širdies ir meilės era.


IŠ KRENTANČIOS GELMĖS

Kas kvepalais nulaistė
Tuos kailius auksaplaukiams gyvuliams? 
Kvatoja iš kiekvieno lapo laisvė, -
Vis tiek, kas ateitį nulems.

Einu per molį rausvą, plokščią, platų.
Sijoja vakaras rasas.
Kas dieną nubyrėjusią suprato,
Kas?

Pro miglą miegas man melsvai pamoja 
(Per naktį juoksis ir šlamės). 
Suskambo varis: mėnuo joja 
Iš krentančios gelmės.


MARIONEČIŲ NAKTIS

Miestui aušrą uždega elektra. 
Stiklo briaunos svaido spektrą.

Šaipos, kraipos vartų numeriai, 
Visas miestas šiąnakt numirė.

Šviesūs skaičiai slepia juoką tylų, 
Lempų liepsnos gesdamos suskyla.

Balzgana naktis gatvelėse. 
Marionetės keliasi.

Iš nakties į aikštę bėga lėlės, 
Gražios, aklos mergužėlės.

Arlekinas šnibžda: "Kur mes matėmės?" 
Švelnios, lieknos rangosi gyvatėmis.

Medžio galvos. šilkas. Medžio rankos. 
Šoka, cypia, juokiasi ir trankos.


PASIKEITIMAI

Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, 
Kaip cypia mirdama akimirka. 
Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda, 
Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia.

Esu visur: ir baimėj fakelo,
Ir augalų žaliose nekaltybėse.
Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu
Beribėse platybėse.

Aš jauno mėnesio nulaužiu ragą, 
Ir jis per naktį žemėj mėtosi, 
O žmonės mano, kad stebuklas dega 
Nepaprastose vietose.

O rytmetį žaliais žaibais kvatoju, 
Kad apgavau tiek tūkstančių, 
Ir rodos elgetoms, kad mato rojų 
Tarp debesėlių rūkstančių.


KŪDIKIŲ VIDUDIENIS

Spindinčiom ir virpančiom spiralėm 
Vaikšto saulė ežero gelmėj, 
Kur žalių žolių švelniom rankelėm 
Moja kūdikėlių slėpiniai.

Aklos akys mėlyno zenito 
Kaba ties virpėjimu gelmės, 
Kur spiralės aukso ištirpyto 
Liejasi ir spindi be prasmės.

Ajerai, vidudienis ir stirnos 
Žiūri nesuprantančiu žvilgsniu, 
Kaip iš lėto sukas aukso girnos 
Tarp žalių, lengvučių slėpinių.


KAD NEBŪTŲ AUŠRINĖS

Miško medis nutildo lapus, 
Nuramina išdykusią šaką, 
Kai vidunakčio balsas trapus 
Savo pasaką seka.

Kai po vienkiemius klykia gaidžiais 
Ar kaip beprotis žirgas sužvengia, 
Meteorų kritimais plačiais 
Nukryžiuoja padangę.

Po tamsiausiu medžiu,
Kur nakvoja apuokas apakęs,
Nuo žvaigždžių
Nuriedėjo dvi žėrinčios akys.

Į šviesumą akių,
Kur paparčių žvaigždynai ištryškę,
Iš vidunakčio pelkių klaikių -
Peteliškės.

Nerangiais sūkuriais 
Jų skridimai gaisrus užgesina. 
Tamsuma susilieja koriais 
Nesulaužomo švino.

Už nakties susibėga keliai, 
Ir širdy tylumos begalinės 
Ima juoktis apuokas aklai, 
Kad nebūtų aušrinės.


UPELIO RYTAS

Upelio šonus spaudžia miško replės, 
Ištirpęs teka vandenin smėlys, 
Ir žalsvos epušės, kaip mergos šveplos, 
Žaliais liežuviais plepa pakely.

Nuo rytmečio dangaus akvamarino 
Nušluosto vėjas dulkes debesų. 
Nors vakar pušys liūdesiais marinos, 
Spygliais prismaigstė šiandie daug rasų.

Melsvai sustingusioj dangaus apylinkėj 
Miškų banga atsimuša žaliai. 
Balta avis ties upeliu pasilenkia, 
Ir skystas stiklas plakas skrituliais.


GELMIŲ SUKILIMAS

Aš daug turiu tokių gelmių, 
Kurios su nieku nesiderina. 
Jos kartais tyli, - ir ramu, 
O kartais ima kelti nerimą.

Vidunaktį kur nors giliai 
Prasideda tyli melodija, 
Ir jos raudoni spinduliai 
Visas kitas gelmes užnuodija,

Ir kitos ima rėkt ugnim, 
Raketomis, gaisrų sirenomis, 
Nebesiskaito su manim 
Širdis, ir kraujas krenta venomis

Lyg koks akmuo. Ir taip toliau:
Prie jų prisideda arterijos, 
Ir gaisras veržias vis giliau, 
Ir ima degti sausos prerijos,

Kaip pas Mayne Reidą, kurs mane 
Antroje ir trečioje klasėje 
Svaigino, - ir ugnies tvane 
Indėnai joja mano dvasioje.

Šuo suloja. Ir aušra
Staiga užgęsta. Nei isterikos
Kvailos, nei raitelių nėra,
Nei tos mainridiškos Amerikos.

Tyli ir banali naktis:
Ramiai juoduoja kampo linija,
Ant stalo guli pilnatis,
Ir blykčioja vanduo stiklinėje.


MIESTO SODE

Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi. 
Sužaliuos, pražydės ir nuvys, 
O virš miesto, vidurnakčio lempose 
Bus geltonas, ramus spindulys.

Ir kiekvieną pavasario vakarą 
Miesto sode vaikšto būriai. 
Kažkas mėnesį liepoje pakaria, 
Ir ant vario - juodi pumpurai.

Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:
Pražydės ir nuvys, -
Ir tada negalės pasijudinti,
Kaip šachmatų medinis arklys.


PASIUTĘS ŽYDĖJIMAS

Žiliems - auksinės sukaktys. 
Jaunieji - vynuogynuose. 
Bet jie visi vidunaktį 
Skandinos ir skandinasi.

Pro numirimų sūkurį 
Skrendu, krentu griaustinyje, 
Nes nėra laiko lūkuriuot, 
Nes dega visos linijos.

Akim ir lūpom paimu 
Žydėjimą pašėlusį, 
Klajodamas po kaimus 
Birželio debesėliuose.

Nuo liūdesio lig ilgesio 
Degsiu iliuminaciją, 
Visas erdves pripildysiu 
Gelsvos ugnies akacijų.

Po mano žirgo pasagom 
Plaukai nakties įsirpusios. 
Renku girtuoklių pasakas 
Ir kurtizanių virpesius.


PO MIRAŽAIS

Pažaliavo pelėsiais 
Begalinėj mėlynėje 
Tokios šviesios ir tiesios 
Nusileidžiančios linijos.

Žydro vakaro fone 
Pažaliavusios linijos. 
Rėkia bepročiai žmonės 
Po miražais dykynėje.


MĖNESIENA

Didžiuliam aukse pilnaties 
Dangus, žolė ir sapnas mirksta, 
Ir rausvas pumpuras širdies 
Tokį vidunaktį numiršta

Tik tam, kad gimtų kaip gėlė, 
Tą auksą gertų kaip artistė 
Plojimą, idant kaip vėlė 
Skrajotų skliauto ametiste;

Kad, kaip armonika, giliai 
Kvėpuodama, nerastų vietos, 
Kur pasilsėt, idant žolėj 
Tarškėtų žiogo kastanjetais;

Spindėtų auksu ir džiaugsmu, 
Langų stiklais ir mėnesiena, 
Sonetais, vynu ir jausmu -
Kaip girtas beprotis Verlaine'as.

Kad net akliausiais vakarais 
Sprogdintų širdį meilės norai, -
Yra mėnulio ežerai, 
Pavasariai ir meteorai.


KAIMO RUDUO

Šalti laukai ir šulinių vanduo, 
Ir horizontuose malūnai moja. 
Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo, 
Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.

Keli nuvargę, platūs spinduliai 
Ant kelio guli prie geltonos varpos. 
Pro tvorą raudonuoja obuoliai, 
Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.

O vakare užmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,
Ir pilnaties geltonu takeliu
Iš lėto plaukia liūdesys manasis.


SENMERGĖ

Danguj dega žvaigždė Venera. 
"Meilė tartum mirtis stipri". 
(Saliamonas, Petrarca, Baudelaire'as.) 
O man - trisdešimt ketveri.

Koks dangus pavasarį blaivas! 
Naktimis - lakštutė solistė. 
Su tarnaite eina kareivis 
Ir studentas - su gimnaziste.

Parke visos poros apanka, 
Vaikšto neregės ir neregiai. 
Meilės medų nuo lūpų renka 
Mėnesienoje - kaip drugiai.

Aš - viena. O, žvaigždėtos ietys, 
Nužudykit ilgesį mano! 
Ach, reikėjo man ištekėti 
Nors už to nuplikusio senio.

Rankos glamžo suknios dirželį.
Pasikart - labai negražu. 
Gal mašininke baigti amželį 
Ir su pensija mirt pamažu?

Mylimiems ant dangiško kelio
Vis daugiau naktis saulių prižeria. 
Rytoj gausiu ciano kalio, 
Reiks nueit pas brolį provizorių.


STOTIES VIRŠININKAS

Į tuščią peroną, 
Kur žiburio saulė atvėso, 
Kepurė raudona 
Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo. 
Jis žiūri į bėgius, 
Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono 
Į garvežio žiežirbas žiūri 
Pro žiburio šviesą geltoną 
Raudona kepurė.


ROŽĖ IR MIRTIS

Žydi rožė, juoda kaip anglis, 
Apvalia ir kaitria ugnimi. 
Kaip kareivis kovoja širdis 
Su gyvenimu ir mirtimi.

Aš žiūriu į žvaigždes nemarias, 
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias, 
Per pasaulį į mirtį plaukiu.
< Ankstesnis skyrius