lt
[2]
GĖRĖJŲ MIRTIS Jie vėsią vasarą ir žiaurią žiemą gyrė, Į dangų keldami dainuojančias taures. Nė vienas angelas jiems skausmo nepaskyrė, Nė vienas demonas jų namo nesuras. Bet laikas liejosi kaip vynas iš senovės Dulkėtų butelių, ir sunko jų širdis, Pavargus nuo džiaugsmų, ir, kai jie gerti liovės, Jiems puolė ant galvų greita, girta mirtis. TVANKI NAKTIS Gėlės, keisdamos formas, Nebepažįsta savęs, Žydras nakties chloroformas Liejasi į gatves. Širdis herojiškai laikės, Staiga netenka valdžios. Medis, pasaką baigęs, Pradeda iš pradžios. Kraujas užmigdo ryžtą Virpančios, nekaltos. Šilkas rėkdamas plyšta Ant krūtinės karštos. Išsipučia rausvos šnervės, Susprogsta laimė giliai. Per dangų skrisdamos gervės Kalbasi kaip angelai. Gėlės, keisdamos kvapą, Nebepažįsta savęs. Rasa nurieda per lapą, Visus į rojų nuves. RAUDONI MEDŽIAI Raudonų medžių kaip sargų Apstotas nerandu sau vietos. Kiekvieną rudenį sergu Nostalgija ne šios planetos. Tu nusiminęs nueini, Tu liūdną savo žingsnį lėtini, Naktis, galinga ir švelni, Tau duoda rūbą fioletinį. ŽIEMOS KELIONĖ Man žiema pažadėjo rojų Ir iš ledo nuliejo medžius, Ir aš baltas į dangų važiuoju, Ir, kaip vėliavos mano pečius Apdengusios, šaukia papūgos, Kad jau baigias ledo giria, Kad prie rojaus nurimsta pūgos Ir kad būsiu greit pragare. KALNŲ AUDRA Griausmai užgriuvo. Vėjai rankioja Šokėjus, bėgančius kalnais. Jauna šakelė mano rankoje Staiga pavirsta pelenais. Bedugnėj juodas aidas trankosi. Žvaigždė akla, žvaigždė sena. Driados kojos medžio rankose Liepsnoja mėlyna liepsna. AKTORIAI Jums įsakyta eit vaidinti. Gongas Plieniniais smūgiais meta jus į sceną, Kur aštrios lempos, krisdamos nuo lubų, Kaip harpijos pagauna jūsų širdį. Jūs imat rėkt, ir jūsų balso vėjas Nušluoja dulkes nuo tamsių kulisų, Nuo dekoracijų, - pilių ir medžių, Ir jos apkloja jūsų seną širdį. Jums reikia pasilsėti. Anonimo Tarnautojai jus padeda ant stalo. Kaip savo kūdikį, švelnus graborius Skardinėj urnoj neša jūsų širdį. SAUSMETIS Žolės vyto, gėlės džiūvo, Šaknys cypė akmeny. Sausumoj rūstaus liežuvio Mirė vasara švelni. Amžinybėn skruzdės bėga. Krečia lygumas drugys. Eik atgal per šaltą sniegą, Tau žiema eiles sakys. EPILOGAS Velnias debesį pakausto Fioletine ugnim. Mefistofelio ir Fausto Dvasios eina su manim. Faustas ieško Margaritos, Šimtą metų jos ieškos. Kaip kareivis miršta rytas, Rėkia, persmeigtas šakos. Velnio darbas padarytas, Teka saulė tarp ragų. Kaip papūgos mirga rytas, Šokinėja ant šakų. Margarita šaukia Dievą, Bijo meilės nuodėmių. Jis mergaitei duoda pievą, Pilną žydinčių dėmių. Auf der Wiese tanzen Maedchen, Jedes weigt ein totes Kind. Glaubst du wirklich, liebes Gretchen, Dass die Toten froehlich sind? KARO PRADŽIA Maža gyvatė miegojo, tėvų netekus našlaitė, Pranašo plonas liežuvis džiaugsmą tarp lapų sėjo, Vakaras griuvo po liepa, viltį artojų palaistęs, Chloras, anglis ir deguonis stikliniam karste ilsėjos. Maža gyvatė pabudo, riksmas nubėgo per rinką, Sprogimas ranką raudoną ant kontinento padėjo, Žvejai ištraukė sireną, klykiančią, girtą, laimingą, Deguonis ir vandenilis didelį darbą pradėjo. SVEČIAS IŠ MĖNULIO Jis nusileido iš dangaus virve Karališkon pilin. Šiaudinis stogas, Norėdamas užkirst plėšikui kelią, Pradėjo degt. Prie tvenkinio nubėgęs, Jis puolė semti vandenį. Staiga Pragydo gulbė keldama namus. Jis atspindžiui nukirto galvą, šoko Ant stogo, užgesino šiaudus. Aklas Karalius ėmė kelti karalienę, Kuri gulėjo demono glėby, Sapnuodama, kad įžengė į dangų Ir Dievas duoda jai sparnus. Plėšikas Įsakė jam parodyt karūnas. Nė vienas nepasakė, kur karūnos. Jis prikalė karalių prie grindų, Jis demoną prigirdė tvenkiny, Ties veidrodžiu pakorė karalienę. Nė vienas nepasakė, kur karūnos. Jisai apliejo stogą benzinu, Ir gaisras ėmė šokti ir dainuoti Kaip girtas elgeta. Jisai, užšokęs Ant motociklo, nulėkė dangum. Tiktai dabar, užtrukęs visą naktį, Pasibaigė mėnulio užtemimas. ITALIJA Kaip Laokoonas su gyvatėm, Turime su liūdesiu kovot. Ėjom per Italiją, pamatėm Rausvą smuklę, nutarėm nakvot. Naktį laužės vynuogės pro langą, Kalnas Dioniso augalų. Rytą vėl keliavome per lanką, Kupiną gėlių ir angelų. Tyliai grojo rytmečio trimitai Garbei iškeliaujančių svečių, Ir auksiniai Renesanso mitai Ėjo su vainikais ant pečių. KONCERTAS Virš aukso lauko vyturėlį Dievai paleido pilną juoko, Kai grojo Angelas Corelli Sonatą, skrendančią con fuoco. O šiandie įneša maestro Į sceną fraką, tartum grabą, Ir verkia senės viso miesto, Ir marmuras kaip lapas dreba. KARŠTI ŠALTINIAI Mokslo pakrikštyti medžiai parke lotyniškai gieda, Lapų lopšy paukščiukai kalas ne savo noru, Aklas mėnulis šoka kaip cirko liūtas pro žiedą, Ir lustitia šnibžda: "Sum fundamentum regnorum". O respublika - linksmas namas, viešas dalykas. Ilgas driežas ant tako guli kaip Jobas plikas. Miestas bėga į kalną, šokdamas per vynuogynus, Bet, nepasiekus viršūnės, ugnis jam užkerta žadą. Chemija dirba garuodama, požemy užsirakinus, Garas kankinio kūnui nemirtingumą žada. Parke kriokdamas skroblas kaizerio galvą glosto, Kaizeris laimina miestą ir verdančią sierą uosto. Degantis saulės vežimas krenta į juodą bažnyčią, Vario velniai ir gyvatės nuo durų katedron plūsta, Wagnerio smuikai putodami liejas per skęstantį Nietzschę, Tragiška uvertiūra: "Also sprach Zarathustra". Paralitikas veda rausvąją Paranoją, "Veni, Creator" vargonai vestuvių bukete groja. VENECIJA Jie bangoj pakyla iš lėto Paauksuoto stiklo tvane: Ticianas ir Tintoretto Ir gondolų juoda minia. Gedulingi gondolų kūnai Girdi šauksmą mirties balsų. Ties kanalais mato lakūnai Vario arklius tarp debesų. Iš lėktuvo iššokęs, angele, Nuplasnok vandenų keliais Ir išgirsi beprotę anglę: "What a beutiful British place". Stangrūs vėjai prie burių limpa, Saulė rodo kelią laivams, Vandeny dainuojanti nimfa Šypsos savo akliems dievams. O dievai nesupranta juoko, Net akliems žiūrėti skaudu: Marmurinėm sraigėm barocco Šliaužia klasišku fasadu. ŽAIBAI IR VĖJAI Žaibų ir vėjų sudraskytos upės Nuo juodo kalno krenta į mane, Ir sakalas, ant debesio nutūpęs, Pamatė vakarą dangaus dugne. Žaibai ir vėjai neša mano širdį, Nežinančią nei meilės, nei klastos. Ją saulė pamaitins, lietus pagirdys, Jai mėnuo vario antkapį atstos.
Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, - jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai - kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį - su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems vidurnakčio dievams.
Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas - spes metaphysica, dygus ir sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro šalį, apvertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.
Už jos pečių - nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
"O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!" - rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų, praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią, nykstančią gatvę.
Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į savo neišvengiamą likimą.
Kabareto žvaigždė Viola d'Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina į sceną, apsivilkusi dūmais ir žvynais - plojimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.
Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
Dūmai kyla į dangų kaip šventieji.
Barzdoto senio vaikai, variniai genijai, iškėlę trimitus į pilką mėlynę, trimituoja apie svetimas pergales.
Pasiekę trisdešimtą aukštą, stiklas ir plienas pradeda trūkčioti veidrodinėm dėmėm kaip į krantą išmestos žuvys.
Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais natiurmortais, ir tikra bitė, akmens gadynės instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis laboratoriniame didmiesčio ore.
Mirties tarnaitė - šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į varpinę ir mato žilą balandį - užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario, kabančio virš jo galvos.
Meilės tarnaitė šviesa, įskridusi pro langinės plyšį, aukso smūgiu nukerta bufeto kampą ir porceliano melodija nučiuožia per rokoko fleitininko kojas, kuris, atsiklaupęs prieš dieviškąją Filli, groja iš auksinių gaidų, surašytų jos keliaraiščiuos. ("Jis lieka ištikimas jį nužudžiusiai širdžiai. Ir tamsybėj kvėpuoja šviesa tos saulės, kurios jis ilgis." Crudeli - fideli, amore - dolore, cor ardor.)
Šviesa nutraukia nuo lango mezginių užuolaidą ir paleidžia plaukti putotu debesiu ties gatve. Pintinė iškrenta moteriai iš rankų, ir jinai, siaubo elektros perverta, sustingsta vidury aikštės. O debesis, plevendamas snieginiais sparnais, gieda gulbės balsu, pasižadėdamas rytoj sugrįžti.
Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
Balsui pradėjus kalbėti apie "zoną, kur horizontalinės normalių ir liečiamųjų kontaktinių jėgų projekcijos yra nukreiptos į visas puses", Vulkanas smogia degančia ranka, balsas nutrūksta kaip siūlas, užsidega sietynai, lakštingalos pragysta plieno koloratūrom devintame danguje, ir šviesos pažadintos statulos ima deklamuoti staiga praregėjusioj erdvėj:
Nuo žaibo žūna pragaro idėja,
Tarp integralų vystanti šaknis,
Iš tos šaknies pražysta orchidėja
Ir nušviečia pasaulį kaip ugnis.
Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų, kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais.
Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės - įtūžusių kūnų kilpas, ir demonai - pragariškus dantis.
Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom, lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų.
Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris. Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui K'anghsi.
Ūkanos. Dangus ir žemė - pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima šokdinti tris-keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Bonnardo paletėj gimusi diena deda ant žolės ir ant suolo geltonas, fioletines ir atsargiai mėlynas dėmes, - vėsią įžangą į ateinančio vidudienio auksą ir purpurą.
Mes visi, kurie laukiame sonatos, atplaukiančios - kaip žuvis - variniais nematomais kanalais, pradžioje turime stebėti lunatišką automatų veikimą.
Liesa patefono rankutė pakyla, sekundės daliai pakimba ore ir abejingu tikslumu nuleidžia adatą į poliruotu granitu žibantį diską - į Domenico Scarlatti kapą.
Čembalo srovė teka šilkinio metalo upeliu elektros nurodyta kryptimi, ramiai dainuodama net ir liūdesy, tiktai sulėtindama bėgį. Sonatos arpeggio, kurie pasakoja apie Andalūzijos sodus, gyvena alchemijos sukurtame poliariniame ore, kur tonai švyti kaip šiaurės pašvaistė, ir sonata, užtrukusi tris minutes ir devyniolika sekundžių, sugrįžta į Domenico Scarlatti jai vienai pažadėtą, nesunaikinamą, tobulą tylą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
