[1]
ŽIEMOS DAINA Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais, Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais, Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais. O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko Ir skambėdamas bėga pusnim neramus, Bet negali daina prasimušti pro sniegą Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus. ŠVILPYNĖS Kaip blyksi rytmečio akmuo! Kaip laikas teka šakomis! Tai nepažįstamas piemuo Švilpynėm kalba su mumis. Tai nupjautų šakų balsai Tave užlieja sūkuriais Pavasarių. Tu pailsai Nuo riksmo gluosnių, su kuriais Jaunystėj šokai paupy, Ir nešė jus banga trapi Kitos švilpynės, išpjautos Ir žydinčios žievės šiltos. GĖLĖS AUDROJ Lietus išpylė žalią spalvą Ant medžių, ir drauge su ja Dvi baltos rožės purtė galvą Kaip širmas žirgas lietuje. Audros dievaitė žaliaakė Per sodą pralėkė linksma. Ji juokėsi ir kažką sakė, Žaibais žibuokles plakdama. Dangus, įtūžęs kaip Otello (O, mauro tragiška aistra!), Granitą trupindamas šėlo Erdvių beribiam teatre. O nusigandusi gražuolė, Žydra Desdemona, trapi Ir virpanti neužmaršuolė Tarp nendrių verkė paupy. AFRODITĖ IR NARCISAS Nei mėnulio, nei žvaigždžių, Nei gėlių, nei angelų. Šventą žiemą, šaltą dieną Baltu vieškeliu einu. Saulė bėga danguje, Vėjo rankos gaudo ją. Plyšta plazdantys šilkai: Miglos, ūkanos, rūkai. Ir nuoga, kaip Afroditė, Sidabrinė saulė švyti, Ties numirusia žeme Šypso šypsena ramia. Ir be rūbų, kaip Narcisas, Stovi nuogas miškas visas, Lieknos liepos ir klevai - Balto marmuro dievai. SAULĖS DARBAI Tyliai šlamančių medžių poros Svyrinėja lauko gale. Juos užlieja laimingas oras, Visagalės saulės galia. Ji nuglosto žydinčią liepą, Jai paduoda viedrą vandens, Ji didžiuliam ąžuolui liepia Jai uždėt rankas ant liemens. Nuramina raudančią žolę Jos ranka šilta ir švelni, Užaugina žuvį gražuolę Ežerų žydram šuliny. Lieja šviesą lekiančios svirtys, Vėjai veža aukso ratus, Ir prasiveria žalios širdys, Ir nuo medžių teka medus Į visus pasaulio kraštus. VAKARO LIETUS Švelnų, liūdną lietų Vakaras paliejo. Tūkstantis poetų Laukė ir tylėjo Ir bijojo: lietūs Skleidę liūdesį paliaus, Eilėse neradę vietos, Vėl į dangų nukeliaus. ŽIEMOS PASAKA Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. Taip kvepia princai ir kirpėjai, Taip kvepia vakaras sapne. Žiūrėki: linija pro stiklą Praėjo posūkiu tyliu, Rami šviesa pro švelnią miglą Čiurlena pieno upeliu. Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. Žiūrėki: baltas sodas minga. Nugrimzdo žemė praeity. Įspėk, kas eina? Neįspėjai: Ateina princai ir kirpėjai, Balti karaliai ir kepėjai, Ir šlama medžiai apsnigti. SKENDUOLĖ Merga pavargusiom spalvom Saulėlydžio ugningas garbanas, Jo liepsną lyjančią pagarbinus, Į jūrą skęsta negyvom Akim, virpėdama pasineria Į gailiai giedančius dažus Ir jaučia didelio akvariumo, Kurs nori mirti, pirmą nerimą, Ir glosto bangą rankos neriamos, Ir tyška vakaras gražus. VASAROS DIENA Derlingi Vasaros plaukai Kviečių bangom į žemę krito. Tu rankoj degančioj laikei Akordus apgaulingo ryto. Auksinės žirklės tingiai kirpo Dangaus avis. Šnerėjo varpos. Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo Nebijančios numirti arfos. Upelis bėgo pagal liepą, Virpėdamas visom stygom. Undinė juokdamasi liepė Pašokt melodijom nuogom. Klajūnas muzikas girdėjo Balsus dangaus, vandens ir javo Ir juos simfonijon sudėjo, Ir ji šlamėjo ir žaliavo. PAVELDĖJIMAS Paukščio forma ištirpo vėjy, Spindulių sūkury ties jūra, Ir jo balsą perėmė oras, Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda Apie didelę, spindinčią žuvį, Apie žalią palmę ant kranto, Kurioje tas paukštis tupėjo, Nuo kurios pakilo į dangų. RUGSĖJIS Ramaus vidudienio auksinės naginės Per tuščią lauką brenda neskubiai. Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis, Kur baigia degti vasaros drugiai. Atsiminimai, ūžę medžių lapuose, Nukrito žemėn: praeities nėra. Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi Nuskurusio lietaus skara. ŽIEMOS DARBAI Žiema sminga žemėn kristalais Ir nučiuožia ledo stalais Ir pabyra brangiais metalais Ir prabyla apaštalais: Auksaburniais, sidabraburniais Vakariniais vario varpais - Ir į pusnį rausiasi kurmiais Ir vadinas visais vardais: Deimantinės mirties arsenalas, Ir plėšrių planetų karai, Ir šviesa, ir pasaulio galas, Ir fantastiški vakarai. Žemė skrenda erdvėj be pastogės, Skaldo medį speigai karšti. Skambalais pavirtusios rogės Subyrėjo dangaus pakrašty. KALNUOSE Paglostei debesį kaip paukštį, Ir jis pragydo kaip gaidys. Pakilk dažniau į tokį aukštį, Kur liejas baltas rytmetys, Kur debesų vilnonės kojos Praeina miegančiais veidais, Kalnai lavinomis mazgojas Ir žuvys žaidžia kaip kadais, Kai dar jauna gražuolė Ieva Gyveno žemės vidury, Per dangų bėgo kaip per pievą, Ir tu gyventi taip turi. LAUMĖS JUOSTA Einu per lauką ir regiu Laumės juostą ant rugių. Drėgnoj erdvėj - varinės vielos. Ant jų linguojas paukščių sielos. Nudžiugę šnekasi ir čiulba Aplinkui telegrafo stulpą Numirusį ir septyniom Spalvom pakyla ties galvom Ir skrenda alpstančias drugiais Į laumės juostą ties rugiais. DVASIŲ BALADĖ Girios senos kaip vandenys. Samanos. Klaidžios pasakos kurčio pušyno. Miško dvasios, kur kalba nesąmones Ir kurios savo vardo nežino. Jos užgimę audroj vakarykštėje, Išsivertę iš degančio kelmo. Jas griaustiniai maurodami krikštijo, Joms durnaropės byra iš delno. Apsisiautusios rūkstančia tunika, Kaukia jos per miškų karaliją Ir išgąsdina vaiką ir kunigą, Kurie velnio ir angelo bijo. Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria, Nugramzdina į vandenį - nuogą, Pamaitina gyvatę ir musmirę, Prinokina nuodingąją uogą. Jos nutūpusios užburia ąžuolus (Iš tų medžių bus pjaunamas karstas) Ir murmėdamos maišos kaip mašalas, Ir į dūmus pavirsta jų barzdos. Girios senos kaip vandenys. Samanos. Klaidžios pasakos kurčio pušyno. Miško dvasios, kur kalba nesąmones Ir kurios tikro Dievo nežino. UOSTAS Vidudieny kaip briliante Man uždarytam akys anka. Žiaurios šviesos pilna pakrantė: Vinių, stiklų, kinžalų šventė, - Kas man išties pagalbos ranką? O garlaiviai ir garvežiai Sirenom raižo orą trankų, Ir čeža krabai ir vėžiai Žvejams tarp akmeninių rankų, Ir negrų rėkianti minia Lyg peiliais perduria mane. Karštos šviesos pilna pakrantė. Kas ugnį debesiu užties, Padės sulaukt šaltos nakties? Žaibų, liepsnų, žarijų šventė. O jūra supasi laivais Ir žiba veidrodžiais kreivais. ROŽIŲ GARBINTOJOS Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse, - Net malūnas prie tvenkinio liovėsi malęs ir ūžęs. Ir, išgirdusios kvepiančių krūmų beprotišką čiulbesį, Žydrus plaukus paleidusios, meldžiasi rožėms meilužės. ŽIEMOS MIRTIS Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą Žiauri lakštingala isterišku balsu Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų. Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna, Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną Į mirtį degančią pavasaris vikrus. GEGUŽIS Naktį griausmas topolį spiritu palaisto. Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto. Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai. Jau iš anksto matos: baigsis negerai. Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas, Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas. Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais, Upėj plaukia debesys putotais gabalais. Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos, Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos. ŽIEMOS PRADŽIA Vėsaus vidudienio violončelė Klevams per veidus plaukė kaip lietus. Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė, Atkėlė verkiančius dangaus vartus, Ir ėmė suktis popierinės rožės Aplink tą muziką, kuri, - Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, - Pradėjo migti sniego sūkury. ŽIAURUS PAVASARIS O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos! Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis, Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos Nei saulei, mokančiai už viską grynu auksu, Nei žemei, metančiai jam tūkstančius žiedų. O aš imu tikėt, kad rudenio sulauksiu, Nes tam pavasary ramybės nerandu: Toj vėjų krautuvėj, dalinančioj žibuokles Poetų mindomuos pavasario šlaituos, Kur aklas elgeta, linguodamas sūpuokles, Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos. ŽIEMA IR VASARA Kaip buvo viskas šilta ir apskrita: Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės Ir lengvo debesio pavėsy Laukiančios meilės mergaitės krūtys. Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges, Žiema nubarstė kalkėmis lygumą, Ir saulė, miręs rojaus paukštis, Akmeniu krenta pro mano langą. MONOLOGAI Kaip su virėja ar skalbėja Daržely kalbasi žiedai, Taip su savim aš pats kalbėjau: Neįtikimai paprastai. Virėja virė aukso košę, Dangus mirgėjo katile, - O man išsiskleidė kaip rožė Žvaigždė, nutiškusi šalia. Skalbėja skalbė baltą sniegą, Tekėjo putos per kraštus, - Srovė kvatodama įbėgo Į mano liūdinčius raštus. Matau virėjas ir skalbėjas, Jų balsą tolimą girdžiu. Pats su savim pasikalbėjęs, Krentu į sūkurius žvaigždžių. LUNATIKĖ Ji stovėjo aukščiausiam bokšte Ir kalbėjo su mėnuliu. Jai tarp rankų skleidėsi puokštė Fosforinių miego gėlių. Žemėj rėkė našlys, jos vyras, Žemėj springo našlaičių malda. Mėnuo buvo šaltas ir tyras Ir liepsnojo - kaip visada. Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos, Švelnios gelmės ją šaukė vardu, Visą erdvę užliejo putos, Sukapotos aukso kardu. Mėnuo ją pripildė lyg indą, Ir nualpus, plaukais palaidais, Ji blyškia kometa suspindo Ir nuskrido elektros laidais. MECHANIŠKAS ANGELAS Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos: Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno, Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras, Kalbėt su lempom apie senas gadynes. Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos: Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras, Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas, Miglom apvilkti šąlančias kariatidas. Mechaniško angelo pareigos sudėtingos: Užremti duris, neleisti Mirties į vidų, O jai įėjus, parodyt miegantį brolį Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >