en
1927
POETO AUTOBIOGRAFIJA Kaip Nemuno krantais šešėlis prabėgo vaikiška diena. Užaugau didelis. Po dvidešimt. Paseno motina. Sena. Be kamino lūšnelė buvo. Žemutės durys. Trys maži langai. Bet laimė, laimė! Apsakyt nemoku. Tik taip trumpai, taip neilgai. Per vasara prie karvių. Po pievas, po miškus. Per žiemą - ne kilometro, ne dviejų sniege išmindavom takus ... Sulauki rudenio: kiek nori - uogų, kiek tik nori - obuolių: išsirpusių, prinokusių, ant uogienojų, ant šakų. Gavėnioje aguonų pienas. Aguonų pienas! Tai gardu. Arba, kad laukdavau Velykų - margučių laukdavau už du. Sakydavo: tą dieną Kristus keliasi. Ir iš tikrųjų: pats mačiau. Sakydavo: dabar pavasaris. Ir saulė šviesdavo kur kas skaisčiau. Bet va. Ne amžinai taip buvo. Man vasara atėjo; motinai ruduo. Pasilenkė ir tėvas truputį. Prieš pačią dvidešimtį jau sesuo. Sakysi, gera ir dabar. Nebloga. Šeima nedidelė. Tik keturi. Tiesa. Bet vietos jau per maža: dviem tėviškės duonelė buvo per aitri. Išėjo tėvas Argentinon. Sesuo Brazilijon. Tikrai. Atrašo kartais laišką. Tuščią. Taip. Be dolerių. Tėvelis skaldo akmenis; sesulė kukurūzus raško; gyvena, sakosi, gerai. O aš su motina tėvynėj. Tegu sau skraido jie. Tegu. Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. Ateina viesulai ir vėtros ir tiesiai į namus. Ir saulė ta pati pas juos ten ir ta pati pas mus. 1927.V.26. SAULĖS ŽIEDELIS Saulėtas Viešpatie, Tavo šešėliuose mūsų aušrinių maldos piramidės. Saulėtas Viešpatie, Tavo pavasaris amžinas, šventas, galingas ir didis! Mokame melstis už tolimą vakarą, mokame melstis už manną - už duoną - - Ačiū Tau, ačiū, kad menkas ir mažas ir žydžiu kaip saulės žiedelis ir vaikštau po Tavo stebuklų palaimintą kluoną - - - KAIP GREITAI... Kaip greitai slenka jaunos dienos, ach, kaip greitai... Dar po lankas bėgioju vienas, aidi fleita... O vasaros žiedų žieduos, o žiemos pūgom slenka, slenka - nei pasidžiaugt jomis, nei jų, piktų, prakeikt netenka... Kaip greitai slenka jaunos dienos, ach, kaip greitai... Raudok - nudžius vargų blakstienos ir - praeita... O senai dienai naujas rytas tiesia ranką - nei pasivyt, nei suturėti jų netenka... Kaip greitai slenka jaunos dienos, ach, kaip greitai... Jaunyste, būk daina tu, būk ugnis, būk žygio plienas - čia tavo kraitis! O dienos valandas, kaip upė vandenis, vis skuba, renka, renka - nei naktimis pasigėrėt, nei diena saulėn pažiūrėt tau čia netenka... 1925.IV.22. AŠ IR ŽALIOS PUŠYS Lenkite galvas, žaliosios pušys, siųskite tyra maldą į dangų ... Aš vėtrų vėtra jaunas skraidysiu, aš parymosiu vienas prie sutemų lango. Vasarą žiemą žalios ir žalios, šimtmečiais lieknos, šimtmečiais jaunos, gauskite amžiną dainą sukaupę, šakos per amžius nevystantį žiedą lai krauna. Glauskit į glėbį niūriąją naktį, aš naujo ryto eisiu sutikti, slaptąjį burtą jojo atverti, burtą atverti, burtu karste jo užmigti. 1925.V.24. TARP ŽEMĖS IR DANGAUS Slapta ir tolima buitis į mano rytdienos praskleistą lapą užsirašė. Nemyliu aš tavęs, o žeme: tu - motina mana, o aš - sūnus ne tavo. Tavy manos gyvybės siūlai susiraizgė, tik aš ne tavo rasą gėriau... Ne tu nė saulėtas dienas parodei. Pažįstu savo motiną - tai tu. Žinau ir Tėvą - didis Jis. Jam lenkiasi krištolo rūmų tyroj palangėj chrizantemos ... Jam atidaro žiedo gelmę tulpė. Oazių palmės, kiparisai neša maldą, ir "Gloria" triskart giedodami, tarnauja Jam anos buities būriai suklaupę angelų... Nuskyniau šaką oleandro ir rūtą, dvelkiančią pavasariu, ir išeinu, palikęs močia - žemę, kur gintaro, krištolo rūmuos ašaros nekrito, kur šaukia mane Tėvas ir buitis. Ir niekur niekur aš nuo žemės kaip kūdikis nuo motinos nenueinu, ir jos kančia mane kasdien svaigina, ir jos dalia nevystančių dienų. 1925.VII.3. MANO ŽVAKĖ Mano žvakė dega, mano žvakė tviska, kambary šešėliai, bet ramu, jauku. O užpūtęs jąją (pasakysiu viska), užuvertęs knygos nerašyta lapą, liepčiau verkti... kasti ligi juosmens kapą - - - Ir nueičiau eičiau pomirties taku... 1926.III.25. PAKALNIŲ VERGAI Keleiviai, prieikite kalnus!.. - Mes drebame ... bijome jų ... Čia uolos be dyglių ir švelnios. - Bet daugel nutraukta gijų ... Ar matot viršūnes baltąsias? - Mus spaudžia prie žemės juodos Ar stiebiatės, siekėte jąsias? - O Dieve, dar ne... niekados ... ... Ir vėlei ateina, nueina, pažvelgia - nemato ... Ir niekad keleiviai nepameta amžino rato. Ir dienos prabėga, ir amžiai sudyla, ir daugelį kartų iš skausmo net akmens prabyla ... 1926.III.25. PUSIAUDIENIO KLAJONĖS Ė, skelkite, keikite žaibo žibintus - liepsnoj jų ir žygiai ir maldos težydi. Pašvaistėse glūdi šešėlių šešėliai ir temdina kelia gyvenimo slidų. Pro švintantį žemės saulėtekių rytą nuskubo minia į Dianos šventovę: - "O motina, motina, tūkstančiai krito, širdžių okeanuose nešę tau šlovę..." Bet marmuro veidas paniuręs ir šaltas, ir maldos teslanko po dulkinas grindis. Ir veltui jų akys į dangų pakeltos, ir veltui kentėjimų takas nublindęs. Ė, broliai, nelaukit saulėleidžių baro, į stabą sukėlę ir viltis ir siekius, ė, broliai, nuverskite dievą negerą, prakeikę vidurnakčių šmėklas beviekes. Apjuoskite žemę ir mėlyną dangų, kad saulių žydrynės gyvenimą puoštų, sužerkite aukurą naują ties langu praamžino Dievo praamžino sosto? 1926.VII.17. PASMERKIMAS Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų, jo nesieksi nei svajonėm, nei sapnais, žemėj saulės spindulėlis per brangu, o tamsos išnešt iš čia tavęs neleis. Džiūk kaip stagaras nublokštas laukuose ir graudžiai vaitok nualpusia širdim, neištrūks iš kūno trokštanti dvasia, kol krūtinė bus sukaustyta grandim. Veltui raudos, veltui ašaros širdies, tavo skausmas numarins tave, ne guos. Ženk į prarają nakties ir pražūties, - ant uolos vien karčią tulžį tepaduos. Saulės troško milijonai, kaip ir tu, į žydrynę gilią tiesdami rankas, ir nualpo ir sustingo po ledu, teišvydę laimės žydinčias lankas. Saulės kraštas ne bedalių, ne vergų, nebūk vergas - pats nesiektas nusileis, vergui laisvė bus kalėjimas tamsus, ir kalėjime, kas laisvas - laisve žais! 1926.XI.10. GYVENIMO ELEGIJA Pavasarį pragręžę beržus sunkėm sulą ir inkilėlius nešėme į žilvičius, ir nepamanėm apie rudenį nė vienas, ir nepamatėme, kas sutemų pripylė čia į mūs naščius. Praėjo vasara, pilna gėlių ir saulės, užmiršome pravert lūšnų duris, ir vėl ruduo, ir vėl padangės rūsčios tartum plienas, ir vėl ant skobnio blėsta liūdnas žiburys. Kodėl gi nepriskynėm tulpių, rožių, kodėl gi be vainikų staktos mūs namų, kodėl gi kampuose anos žiemos juodi pelėsiai, kodėl gi pirkioje taip šalta, neramu?.. Nuėjo šauksmas didelis, beviltis. O vaisiai krito purvan neskinti. Užėjo darganos. Drugys pradėjo krėsti žemę. Ir vėlei raudame, kad rūsiuose kaip vakar tuščia, kad šaltį kęsim alkani... Pakibo ledo ašaros ant saulės veido. Ant saulės veido. Ir žmogaus širdy. Norėtumei į mėlynąją dausą pažiūrėti - akių langai ledu užvožti, užkalti. ...Ir taip per dvylika šios žemės mėnesių kasmet nauja viltim ir siekiais gyveni, kasdien palikdamas nesuskaitytą karstų skaičių, dieną degdamas silpniau gyvenimo ugny. 1926.XII.26. NEREGYS Visų likimų buvo po vieną ir po du, bet man kuris jų teko, minėti net skaudu… Į svirną nukeliavęs jau daug svečių radau. Atėjo šeimininkas, ir aš nusigandau. Jis uždegė žibintą taip šviesų, kaip ugnis, o mano juodo kampo nepasiekė karšta vilnis. Girdėjau: šaukė, meldės, svečiai už likimus… Tik aš glūdėjau vienas, nuskriaustas, bet ramus. Jie žemės turtus matė, o aš savos širdies… Ir aš žinau, kad jie man kada nors pavydės. Jie brolį nužudyti galėjo mirtinai; o aš likau be keršto, kaip vaikas amžinai. Jie kito širdis kuopė, savas suteršdami; o aš valau tik savo - ir sąžinė rami. 1927.IV.18. IR TIE BOKŠTAI BALTI Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės, nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų: ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė, ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu. Nesumano širdis, ko čia klausti, prašyti, ar baltųjų gėlių, ar gėlių neregėtų, ar svajonę, kaip žiedą, svajonę mažytę, ar per metų šimtus nenumirti norėtų. Ak, jūs žemės sapnų mylimi angelai, pasakykite man savo pasakų burta, pasakykit, ar grįš žemėn tie viesulai, kur dalina ne mirtį, šviesų rytdienų turtą? .. Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės kažko žiūri, taip žiūri į mėlyną dangų... Ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė, ar ten saulė juos šaukia po negęstančiu langu? 1927.XII.30. ŽMONĖS Atėjo žmonės iš girių, iš laukų, iš miestų; atėjo žmonės gyvenimo ir saule ir žaibais nušviesti. Kai vienas savo Dievo nebematė ir visa meilę, visą širdį nebūtin supylė, šimtai saulėtekių šalin duris atvėrė, šimtai pastatė didžią laimės pilį. Atėjo žmonės ir uždegė šventųjų aukurų taip šventą mirą. Atėjo žmonės, ir vėliavų miškai prieš amžiną valdovą svyra… 1927.VIII.14.
Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
