en
VIDUDIENIO LYRA Po metų kūdikio švelnių, po pabučiavimo vilnių ramus ateina subrendimas, ir tu, poete, vėl imies skambios vidudienio giesmės ir sielą sotini vėl rimais. Tu nebekeiki praeities, tu vėl kaip pranašas jauties, skaitai žvaigždžių slaptingą raštą, ir vėl krūtinė tau rami, ir vėl kaip milžinas imi sau ant pečių likimo naštą. Meni - ją klupdamas nešei, meni - ramybės sau prašei, kaip lapas vėtroje blaškeisi, dabar ir vėl, dievų sūnau, sau radęs paskirtį, žinau, drąsus į naują dieną eisi. Nepasitiks tavęs tenai nei džiaugsmo dainos, nei sapnai, nepasitiks ten meilės rytas, tenai tik skausmas, kur eini, tik melo žodžiai kruvini ir vysta gėlės nuraškytos ... Neklupk, kaip tąsyk neklupai, bet eik, bet eik, pabėgs kapai, iškelsi pergalės vainiką, - ir švies tau saulė danguje, ir šviesi žemei tu su ja pro šios dienos pasaulį nykų. Po metų kūdikio gležnių, po pabučiavimų švelnių, po mylimosios mielo veido, kaip ryto perlas nuo gėlės, tu vėl nuo žemės šios kelies ir pasiilgsti lyros aido, kurį regėjai sutemoj, kurį girdėjai mylimoj jaunystės pasakoj šilkinėj, kai globė atviras dangus tavas sodybas ir laukus tėvų ir protėvių gimtinėj. O lyra, lyra nuostabi, kai tu pabudusi drebi visom sidabro savo stygom, - ir mes suskaldome grabus, ir mes, ir mes vėl imam bust, kurie šaltam kape užmigom! 42.III.5. VIEŠPATIES ŽINGSNIAI Ant uolos balta gėlė žydėjo - nei lietaus, nei saulės jai. Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo - Viešpatie, tai Tu ten praėjai. Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!.. Nei namų, nei šilko jai. Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo Viešpatie, tai Tu ten praėjai. 43.I.22. RYTO MALDOJ Dieve, - tarė lakštingala ryto maldoj, - širdį Tu vienas aukštyn keli, tarė žiedai. Dieve, Tavęs mes ieškojome ryto maldoj, puolėm po Tavo kojomis tartum žiedai. Sviesk mums sava evangelija, vesk į Tenai, Dieve, mus savo šešėlyje glausk amžinai. Dieve, Tu mūs pavasaris, - tarė žiedai. Tarė lakštingala: - Tu džiaugsmo ašara ryto maldoj. 43.II.17. ŽYDINTIS AIDAS Ką ryto paukščiai gieda, - Tu aidas jų giesmės, Tu kaip lelijos žiedas prie trykštančios versmės lenki į gelmę veidą ir dangų joj matai ir savo sielos aidą ten žydintį baltai. 43.VIII.22. PASLAPTIES GIESMĖ Dainuok, pavasario pasauli, dainuok, pavasario dangau, aš kaip gėlė į tavo saulę iš amžių sapno pabudau. Iš amžių sapno - mūsų dienos, iš amžių sapno - mūs naktis ir Tu, sidabro mėnesienos neišskaityta Paslaptis. Neišskaitytas Tavo vardas keliuos vidurnakčio žvaigždžių. Tyliau! Aš jį širdy girdžiu. Aš jį giesmėj lelijos žiedo girdžiu. Jį marių gelmės gieda, žaibų jis šviečia milijarduos! 42.XII.9. IR TARĖ VIEŠPATS ... Ir tarė Viešpats: Teesie! Ir tapo šviesa, diena, dangus ir žemė. Praėjo metai - Jis gyvybę lapo, Jis amžių ąžuolo ir peteliškės lemia. Ir tarė Viešpats: Teesie! Ir tapo buitis, mirtis, dangus ir žemė. Praėjo amžiai - Jis ir tavo kapą, Jisai, žmogau, ir tavo buitį lemia. 43.II.28. ŽIEDO GYVYBĖ Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo, iš tamsiųjų žemės motinos gelmių, šilko rūbu rytą ji tave aprėdo, ryto rasą aš taip pat iš jos semiu. Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo, tavo upė virpa saulės spinduliuos, aukso vaisiais vakare tave ji rėdo, vakare ir aš Tenai sugrįžt viliuos. 43.VII.6. UPĖS - jos neša pavasario verdantį kraują, jos neša gyvybę lankoms ir laukams, į jų, tartum giesmę, amžiną sraują įlies saulė purpuro rožių žiedams. Upės - jos bėgs šalto ledo vergiją išnešę iš girių ir klonių, laukų ir kalnų; ir tu panašus į jų srovės lašą, ir tu laisvas plauk, siek gelmių amžinų. 43.VIII.21. ASPERGES ME Apšlakstyk, Viešpatie, mane ir apiplauk ysopu širdį, sudegink atgailos ugnia, tegu ji Tavo balsą girdi. Apiplauk, Viešpatie, ir aš baltesnis būsiu užu sniegą, Tau dienos tyra maldą neš, man - mano naktys ramų miegą… Palaistyk, Viešpatie, rasa, palaistęs mažą lauko gėlę, gana jau supo mus tamsa, gana jau skausmas sielą gėlė. Užlieja potvyniai žemes, vidur dienos užtemsta saulė, - o Viešpatie, kur eisim mes, kas be Tavęs mus ves pasauly? .. Tu savo meile apšlakstyk, kaip naktį, sąžinę mūs juodą, - kaip lašas kelsis ji skaisti ir nebijos šalnų nei gruodo. Mačiau, pratryško akmenų anuomet tyruos kietos uolos - po Tavo kojų kruvinų, kaip dulkė, Viešpatie, aš puolu. Tegu užkrinta ant širdies nors lašas Tavo švento kraujo, te jis išganymą žadės man, Viešpatie, - išgirsk, maldauju. Apšlakstyk, Viešpatie, mane ir apiplauk ysopu širdį, sudegink atgailos ugnia, tegu ji Tavo balsą girdi. 43.III.3. PAVASARIS 1. GYVYBĖS BURTININKAS Pavasari, ką rudenio pikta ranka nuraškė ir ką pakando gruodas ir šalna, pavasari, tau vėl pakvietus, tvaska nauja gyvybe naujo ryto raštuos, vėl kiekviena gėlelė bėga saulėn tekina. Pavasari, tu beržo širdžiai saldžią sulą duodi, laukus ir klonius puoši kilimais žaliais, ir į artojo žemės vagą juodą tu ateini kaip Viešpaties paguoda pirmu griausmu, pirmu lietum, pirmaisiais spinduliais. Pavasari, tave mes šaukiam ūkanoj paklydę, - ateik į žemę, į namus, širdin ateik, tave mes šaukiam, Burtininke didis, tegu sausa obels šaka vėl žydi, ir nuo dainų tesuskamba skliautai! 42.XII.17. 2. PAVASARIO KELIONĖ Eini tu Nemuno krantais gėlėtais, nerūpestingas, jaunas ir šviesus, - juodoj gelmėj jo tūkstančiai žvaigždžių tau šviečia, tavo žingsniai žydi rytmečio gaisuos. Eini tu nešdamas, kaip rugio daigą, viltį nemirusią ir gyvą po žiemos speigų, eini dainuodamas ir griauni ledo tiltus statytus gruody, puoštus šerkšno vainiku. Eini tu kviesdamas baltų bijūnų šventėn, ir daigui - gimk, ir lapui - auk, ir paukščiui - skrisk - tari, nuo pumpurų kiečiausios luobos krenta, ir giesmę pradeda pirmasis vyturys. 42.XII.10. 3. VYTURĖLIS Čyru-vyru, aš grumstelis žemės jūs šventos, te palaukės, te upelis dainą ta kartos: - Čyru-vyru, aš grumstelis, žemės jūs šventos ... Kelkis, kelkis, artojėli, po žiemos nakties, jau saulutė pasikėlė - tiesią vaga tiesk. Čyru-vyru, aš artojo rytmečio malda... - Ir giesmelę tą kartoja siela ir gamta: Čyru-vyru, aš artojo rytmečio malda. 42.XII.17. PAVASARIO ANTITEZĖ Tu man sakai: Pavasaris. Išėjo Nemunas. Pavasaris, sakau, ledus jau išnešė Neris. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas... Ir, lyg girdžiu, toli toli ilsėdamasis pakely tėvynei sveikinimą siunčia vyturys. Nuo tolimų pakalnių kyla tirštas ryto rūkas, ir krūpsi neramiai širdis tokia viena viena. - Neverk, - jai sako šventas Jonas Nepomukas, palinkęs žemiškų linksmybių pakely ... Ir iš toli, ir iš toli kaip potvynis atplaukia vasaros daina. Tu man sakai: Pavasaris. Alyvos supasi. Pavasaris, sakau, atverkim jam duris. O skausmas sieloj, o kančia sustingus lūpose, ir lyg girdžiu, toli toli parpuolęs šaukia pakely žmogus - žvėris. 43.III.5. TRYS ŽINGSNIAI Praeitis kaip baltas paukštis pro tave praskriejo, nesugausi jos kaip paukščio, niekas nesugaus, - jo sparnuos sidabro žvaigždės krito ir žėrėjo jo sparnuos užgeso saulė ir dalia dangaus. Dabartis kaip baltas sapnas tavo širdį supa, - nusimesk jos sunkų tinklą nuo silpnos širdies, savo laimės prakeikimui nepraverki lūpų, nieko lemčiai nežadėk tu, - tau lemtis žadės! Ateitis kaip baltas bokštas tavo toliuos šviečia, ją, kaip degantį žibintą, nešdamas eini, - kas praeis kelius bedugnių ir kelius erškėčių - amžių amžiams švies jo tako žingsniai kruvini! DANGAUS DOVANOS Dangus vidudienį tau šviesų davė ir laimės sapną ir nakties kelius, jo vakarinė tavo širdį žavi ir jo girdi tu ryto paukštelius. Ir jo aušroj tu pasiklydęs stovi, ir jo šviesos tau krintant nematai, o ji kaip upė tau pro veidą srovi, kaip upė dingsta ji, ir lieka tik krantai. Q krantuose pavargę žemės žingsniai ir ateitis tava ir dovanos dangaus be pėdsako, kaip jūroj laivo takas, dingsta, ir niekas jų, kaip paukščių, nesugaus. Ir niekas? .. Ne! Tu pats rankas ištiesi, tu pats jų rinkt ir aukuro uždegt eini, tu sieloj pats neši, kaip žvaigždę šviesią, žibintą, uždegtą žilųjų amžių židiny. Dangus vidudienį tau davė - saulę siekti, nakties kelius - kad puoštų žemę rytdiena, priėjęs vakaro kelionės tylų lieptą, kad tartumei: - Laimėjau. Vesk namo. Gana. 43.II.15. ŽMOGAUS KELIAS Pasaulį tu, žmogau, kraujuos panėrei, pasauly tu žvaigždes užgesinai, ir nuo tavęs į girią bėgo baisūs žvėrys, kai tujen motinų ir kūdikių žudyt ėjai... Pasaulį tu, žmogau, vainikais puoši, pasauly tu dangaus žvaigždes segi, tau begalinių marių plotai ošia ir tau žibutė žydi, neregy... Tu atėjai, žmogau, kad naktys blėstų, kad amžina išauštų čia diena, tu tyruos nemirei, o duonos alkai miestuos ir, auksą saujom semdamas, šaukei vis - negana! Pasauliui tu neši stabus, kančias ir mirtį, pasaulin tu gyvenimą neši, ir tau, ką pražudei, prikelt vėl skirta, idant į saulę būtų žemė panaši. 43.II.16. SPINDULYS Pro šalto rudenio bevaisę šaką jis kaip strėlė auksinė prasimuš, nušvies kaip žaibas tavo tamsų taką ir rytmečiui prikels namus. Jo vėtros, velniškai kvatodamos, jo pūgos nenusineš bedugnėn, neužpūs, ką jis palies - gyvenimui pabudins, ir mirčiai pasmerktus praves jis gyvus pro kapus. Pro juodą naktį, alkaną, bedugnę kaip marių paukštis jis praskries! Iš jo sparnų pabirę žemėn ugnys kaip amžių žiežirbos žmogaus širdy žėrės. 43.I.25. ŠALTINIS I Saulė. Tvaikas. Dulkės. Ir šešėliai. O kažkur toli varpelis sidabrinis... Ieškai jo, kad širdį tau nustotų gėlę, ir randi: kaip ašara - šaltinis. Šalnos. Ledas. Pagėla. Ir gruodas. O kažkur toli varpelis sidabrinis ... Ieškai jo, gal jis praves pro naktį juodą, ir randi: kaip ašara - šaltinis. 43.I.29. II Sustoja rytą kūdikis pas srovę šaltą, gaivią, o vakare pro ją grįš milžino galia. Iš jos atsigeria paklydęs pakeleivis, ir paukštis trokštantis, ir samana žila. Ji tūkstančius, viena ji tūkstančius pagirdys ir vis gyva ir vis jauna srovens. Iš jos atsigeria paliegę mūsų širdys ir nebebijo vėtrų nei rudens. 43.I.31. KELEIVIO MALDA Priglausk mane, audroj priglaudęs paukštį, dangaus ir žemės Prieglobsti, priglausk, prie ko vidur tamsios nakties aš prisiglausiu, kai vėtros aukštą uosį lauš. Gaivink mane, kaitroj gaivinęs žiedą, dangaus ir žemės Atgaiva, gaivink, o kur sušils sušalę mano pėdos šaltoj šalnoj, jei ne Tavy... Ir vesk mane, kaip laivą per marias vedi Tu, dangaus ir žemės Švytury, ir vesk, prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito, prie ko, o jei ne prie Tavęs... 43.II.17. ARGI NE TU O Viešpatie, argi ne Tu tuos kedrus sodinai, ne iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia? Argi ne Tavo galvą puošia, Viešpatie, kalnai, argi ne Tu sagstai vainikais mūsų žemę? Argi ne Tu sausus palaistai vynuogynus, argi ne Tu giedot lakštingalą išmokei? Argi ne Tavo Išmintį regiu žvaigždynuos, ar vasaros džiaugsme girdžiu ne Tavo juoką? Argi ne Tu laukų lelijoj rytą gyveni, argi ne Tu jos žiedą tamsia naktį saugai? Argi ne Tu kaip burtininkas sėdamas eini, - ir mūsų mažos dienos amžių metuos auga! O Viešpatie, argi ne Tu jaunystę dovanojai ir potvynius, kad eitų upės iš krantų? Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų argi ne Tu? 43.IX. VAIKAI Vaikai mes amžių upės žydinčioj pakrantėj, vaikai pasaulių girios glūdumoj - pasibaigs vidudienio didžioji šventė, kas liks tuščioj pakrantėje, kas grįšime namo? Vaikai mes Viešpaties auksiniuos soduos, vaikai tamsiam kely vidur tamsios nakties, žaislai - žiedai, žaislai - padangių žvaigždės, rodos, žaislai - kalnai, žaislai - skausmai širdies. O Tu, didi Ranka nežinomų kelių likimo, ir amžių upę, aukso sodus irgi mus laikai... Iš Tavo meilės čia gyvenimo stebuklas gimė ir mes, - sugriaut atėję jo - mirties vaikai. 43.VIII.29. SMILTYS IR METAI Pro Tavo pirštus, Viešpatie, kaip smiltys srūva laikas, pro Tavo pirštus, Viešpatie, jis bėga kaip vanduo, ir aš renku jo trupinius, kaip renka žiedus vaikas, ir upių aš einu ieškot ir niekur nerandu... Bėgs baltos smiltys, bėgs ir bėgs, ir žvaigždės degs ir leisis, o man pakaks tų trupinių, tų spindulių šaltų, nes Tu juos papuošei dienos žiedais stebuklingaisiais, ir vakaro šviesa esi, o mano Dieve, Tu. Bėgs Tavo upės, bėgs ir bėgs, kaip bėga mūsų metai, o man pakaks sroves dainos, lietaus lašų šaltų, nes Tu esi mirties tvane viršūnė Ararato ir amžina gelmė esi, o mano Dieve, Tu. 4.IX.4. PO VIEŠPATIES DANGUM Ar upė ten, ar medis ten dainuoja? .. Ir vis balsiau, ir vis balsiau... Sustojau aš po vasaros dangum aukštuoju ir laukiu - ir klausau. Ar paukštis ten, ar girios vėjas šaukia mane vardu? Einu ir ieškau jo - ne upė, ne; ne paukštis, ne; ne obelis palaukėj; einu ir ieškau jo - ir nerandu. Sutemsta. Vakaras. Naktis. Ir žvaigždės didelės ir mažos užsidega platybėse dangaus. - Tenai, tenai!.. Ir ištiesiau rankas - miražas ... O nepaliauja šaukt manęs, o nepaliauja gaust. Ir vėl diena - ir upė ten, ir medis ten dainuoja, ir paukštis, irgi vėjas, irgi vis balsiau... Sustojau aš po Viešpaties dangum aukštuoju: klausau - klausau - ir neatsiklausau. 43.I.15. APVAIZDA Kad nenukristų lapas jauno žiedo, kad nepaklystų žvaigždės danguje, ir paukštis ilgesį ir džiaugsmą giedantis kad giesmę baigtų, lauko lelija kad ryto rasą po lapeliais glaustų tvankiam vidudieniui klajonių ir kaitros, ir ant uolų kad nesudužtų plaustas, kaip baltas pūkas po sparnais audros, - Jis Vienas budi visą žemės naktį, Jis Vienas vaikšto kloniais ir kalnais ... Ir tau širdis kad nenustotų plakti, Jis Vienas dengs ją dieviškais delnais nuo ūkanų. nuo saulės ir nuo vėjo, nuo darganų rudens, nuo pamotės žiemos, klaidžiam kely kelionėje rugsėjo, pagairių plėšomuos pusiaukelės namuos, kad nenukristum, kaip nukrinta žiedas, kad baigtum giesmę, sėdant saulei danguje, kad Jojo rūpesty priglustų tavo pėdos, kaip nakčiai glaudžias lauko lelija. 43.I.26. DAINIUS Po baltu nuometu žaliam gegužy ties mano langu dvijen vyšnios lūžo, kaip dvijen seserys greta, pas mano langą lauko obelėlė sunkaus žiedų vainiko nepakėlė, kaip motina, kaip motina balta ... Po šelmeniu dvi kregždės susisuko gūžtelę molio, samanų ir pūko, ir kaip upelis plaukė jų giesmė - - - Kaip tie šviesaus pavasario paukšteliai, kaip ta giesmė ant amžinojo kelio, ir aš šiame pasaulyje esmi. Ir aš anų baltųjų vyšnių brolis iš skausmo eisiu į gyvybės tolius, ir aš sūnus anos senos obels ir taikoje, ir karo vėtros žingsniuos savos tautos aruodan derlių rinksiu, kol šalnos kojas ir rankas sugels, kol po žiedų našta širdis pabals ... 1942.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2026 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
