lt
1939
GIESMĖ KUNIGAIKŠČIŲ MIESTUI Nutilusi giesmė vėl į padangę kyla, kaip dūmas timijamo, miros ir kodylo, nutilusi giesmė vėl neša visą šalį - bažnyčių, miestų mūrus ir laukų lūšnelę - į ten, kur rytuose malda ir raudos girdis, į ten, kur vėl išvydo laisvės saulę širdys, į ten, kur užkelti mums buvo sunkūs vartai, į ten, kur krito jie jau paskutinį kartą. Senųjų kunigaikščių, tėvų sosto mieste, tau Lietuvai per amžius buvo lemta šviesti. Visos tautos skausmais ir meile išaugintas, kaip perlas nuo vagių, nuo svetimųjų gintas, kaip deimantas brangus krūtinėj tu spindėjai, nebaisūs buvo tau kruša, lietus, nei vėjai, - spindėk ir šviesk ir vėl iš pančių išvaduotas, visų žvaigždžių žiedais mūs žygiams vainikuotas. Kaip be žiedų gėlė, juoda naktis be ryto, mes be tavęs našlaičiai šalnoj ir šalty vytom, mes be tavęs ir jūron išplaukt nedrįsom drąsiai - taip buvo liūdna, nyku, taip buvo ankšta dvasiai! Nei vėtroje žaibų, nei verto laisvės mosto, iškeltos mūsų burės vėl suplaukė į uostą, - vėl grįžom žemės art, kviečių auksinių sėti ir nevilty skaisčia tava viltim tikėti. O Vilniau, o brangi šventa aušrų aušrine, tu visuomet lietuvio guosdavai krūtinę! Tu kaip pavasarį baltų alyvų kekė žavėjai klystančio Jogailos seną akį, aukštuos Neries šlaituos, pakrantėse Vilnelės ramino Vytautą pušų kepurės žalios ... O pro tave Kęstutis kai į Kauną jojo, tik tavo soduos amžinai užmigt svajojo. O Vilniau, Gedimino sapnuose pražydęs, ir laisvėj ir vergijoj vis kilnus ir didis, kartų kartoms vaidilų maldose pašvęstas ir amžiais, kaip žvaigždynų stebuklingas raštas, lietuvio sieloj spindįs be dėmės šešėlio, tu vėl gyvent ir augt ir vest mus prisikėlei. Gyvenk ir auk ir vesk į tėvų garbę tautą, kad ji laisva šioj žemėj amžiais viešpatautų! O Vilniau, Aušros Vartų žvaigždėtoji šventove, nei metai, nei karai tavęs mums nesugriovė - iš jųjų išbridai tu su Kristupu šventuoju ir ant pečių kaip kūdikį šviesių dienų rytojų išsinešei iš dūkstančių, skandinančių verpetų! Ir vėl nuaidi vardas tavo per pasaulį platų, vėl kelias praeitis žila, kur požemiuose rūsi - buvai širdis tu Lietuvos, buvai, esi ir būsi! Nutilusi giesmė vėl į padangę kyla, vėl geležinis vilkas jos aiduos prabyla, vėl regim pro rūkus mums mojant Gediminą, vėl Vytautas svečiuos į menę mus vadina, o menėje senoj Kęstutis mūsų laukia: veidai jų džiūgesio pilni, neapsiniaukę. Veidais šviesiais ir mes prieš jų sustokim veidus, tegu naktis pikta be atminimo sklaidos. Tegu giliam kape tautos klajonės miega, te niekas nebekels iš žemės keršto diego, te brolis broliui bus vėl mylimiausias brolis, te baltas vytis skries per dangų vėtros šuoliais, te pasaka sena, kaip užmiršta motulė, kuri kalnelyje po topoliu ten dūli, apgaubia klonius ir upes, girias ir pievas, tesaugo mūs laukus vėl mūsų geras Dievas. Vasarvidy - kai Jo ranka pakilus laimins nuo Mūšos lig Drukšių, visus lig Ulos kaimus, Jam Agnus Dei gaus visų bažnyčių bonios, ir maldai Palanga puls, Trakai ir Švenčionys. O Galvės ežero aušroj pakeltos vilnys vėl kaip sena garbė į aukštą krantą vilnys ir dulkes neš į dugną nuo senųjų plytų, ir džiūgaudamos sveikins naują laisvės rytą. ODĖ TĖVYNEI Tėvyne, mes žygius tau, kaip džiaugsmo aleliują, širdžių aukas ir meilės vainikus sudėsim šventųjų tavo gojų, šventų miškų tavųjų per gentkartes, per amžius mus siekiančiam pavėsy. Sugriuvo kaip šešėliai šventovės akmeninės, išdraskė vėtros aukurus, ir išnešiojo vėjai ir pelenus ir priesaikas seniems dievams tėvynės, kur mūs tėvų tėvai šventoj maldoj sudėjo. Tėvyne, tau mes griūvančių, tau akmenio šventovių nei ant kalvų, nei giriose, nei kloniuos nestatysim: tvirtesnė ir už plieną tu mum kaip šventovė stovi, pati tu mūsų žemės kelio aukuras didysis! Prabrėkš skaistus pavasaris, ir tu matei kadaise kaip dygo daigas dirvoje, kur tavo sūnūs krito, ateis žiema, ir tu esi iškentusi ją baisią, paraus rytai, ir tu esi pabudus vieną rytą... Tėvyne, tavo pasaka man už visas pasauly... ją seka visos pievos man, visi žali laukai mūs, kaip Paukščių tako sidabre tik tu viena kaip saulė - gyva lig saulės vakaro būk miestuos mūs ir kaimuos! JEI GYVENIMAS SAPNAS Jei gyvenimas sapnas ... ir vėlei reiks pabust ir gyvent ne sapne, jei mūs dienos tik blankūs šešėliai, kas tą naktį užmigdė mane? .. Kas užmigdė mane šiam pasauly, kad klajočiau kaip vaikas žieduos, kad taip puldamas eičiau į saulę, o pasiekt... niekados ... niekados . PILIGRIMAI Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai - visų šalių visų dienų visuos keliuos - artyn artyn vis prie mirties atverto slenksčio ir niekad niekad atgalios. Palieka pasakos, liūdni veidai, prisiminimai, palieka saulė paskutiniuos spinduliuos - tolyn tolyn tiktai nudžiugę šitos žemės piligrimai ir niekad niekad atgalios. Kas pasitiks klaidžiam pusiaukely, kas rodys, kur eina takas už tos lygumos žalios? - Greičiau ... greičiau ... - tenai mus šaukia vienas žodis ir niekad niekad atgalios. Palieka meilė (mirus), gėlės ... Ir pavasario dvelkimas sugrįžt nei kūdikio, nei sužieduotinių jaunų nesuvilios - kaip marių smiltys su banga, bėgs į gelmes užmiršę žemę piligrimai ir niekad niekad atgalios. Kaip paukštelius, iš lizdo išmestus, į vieną pakalnę mus gera ranka surinks paklydusius visuos keliuos, ir būsim ten - duktė pas motiną, sūnus pas tėvą - visą dieną ir niekad niekad nebegrįšim atgalios. PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. Buvo draugas šviesaus Apolono, buvo brolis jis meilės Safo, ir kely begalinės kelionės nemačiau aš nuvargusio jo. Šoko jis, gėrė jis ir dainavo su Katulu Dianos laukuos, jam Horacijus šaukė: Bis, bravo! Krito žiedas nuo vyšnios šakos ... Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos, kaip gyvenimas visas nukris, o jis vienas, jis vienas, jis vienas praraston praeitin nebegrįš. * Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. Eina jis pro karališkus sostus, pro muziejus monarchų senų, nuo karūnos jų dulkes nušluosto, nuo stabų užmirštų akmenų. Per marias nemarias, per plačiausias ir per kalnus vainikais baltais nei kelių, nei dienų nesiklausęs jis lig Nemuno klonių ateis. Žengs per girią, kaip eglių ošimas, pasipuošęs žiedais kadugių, kaip šventosios taures piligrimas bris per plaukiantį lauka rugių. Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. * Iš atogrąžų girių žaliųjų, kaip vienuoliai suklaupę maldos, kaip atodūsis mirt pasmerktųjų amžiais amžinas balsas giedos: - Miršta tautos, vergai, viešpatijos, imperatoriai miršta seni, miršta žiedas balčiausios lelijos, tik tu vienas per amžius eini. Per upelį, per ežerą gilų ir per lapą palaukių gėlės, iš pakrančių, iš tolimo Nilo ir iš tekančios saulės šalies baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, žydro veido, kaip žydras dangus, kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. 1937.II.21-2. MES KAIP ŽIEDAS Mes kaip žiedas, mes kaip rugio žiedas - plauks rugiai, išplauks ir vėl žydės. Mes kaip žiedas, mes kaip rugio žiedas, šlamant lapui ir paukšteliui giedant, paklausykim plakančios širdies. Virš papievių kyla baltas rūkas, virš palaukių rūkas nusileis. Virš papievių kyla baltas rūkas ... Jos plakimas vis tyliau nuūkaus ir užges su saulės spinduliais. Upės, kloniai, girios ir kalneliai veltui saulę mos ir veltui mus - upės, kloniai, girios ir kalneliai verks, kaip žemės mirštančio karaliaus, susirinkę pas tuščius namus. Ū ... uhū ... nueis per gilią girią ir kalneliais, kloniais, upėm grįš - ū ... uhū ... nueis per gilią girią mūsų dienos, mūsų metai mirę ir sesuo, šalta sesuo - mirtis ... 1937.II.26. ŽEMĖ Iš tavęs išaugo gilios juodos girios, tavo šitos upės ir javų laukai, kartų kartos gimė, kartų kartos mirė - ta pati viena tu, viena tu likai. Kaip užplūdę skėriai, ėjai baisų badą, kaip O-Lana sūnų, derlių nešdama, į tave atėję žmonės skausmą rado, o tu kaip satyras šokai sau linksma. Ir tie žvaigždžių lietūs, sidabru kur krinta, ir skliautai aukštieji, taip vilioję mus, te kitus keleivius ves keliais Peer Gynto, šauks užmiršt tėvynę, žemę ir namus. Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim, tu krauju žydėsi kraujo Nemune. Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų? - Ne. O palydėsi? - Ne. Atminsi? - Ne. 1937.IX.25. ANNO DOMINI... Kapas. Kryžius. Anno Domini.. . Ir baltų beržų malda. O pakvies, pakvies namo mane vienąkart sesuo juoda. - Na, eime. Duok ranka. Vakaras. Pasakyk sudie. - Sudie ... Baigęs blėst, žėrės ugniakuras. Švystels krintanti žvaigždė. EPITAFIJOS Kur tavo laimė Ant draugo kapo Tau palikau aš miestus turtingiausius, kasyklas aukso, naftos, geležies! Kur tavo laimė? O kur tavo laimė? - klausiu. Kokį į kapą turtą tu nešies? .. Nevertas tarnas Ant kunigo kapo Čia ilsis Viešpaties nevertas tarnas, namopi grįžęs po šv. Mišių, kai serafimo palietė jį sparnas, išvedęs iš pagundymų visų. Nedaug dienų... Ant jaunos mergaitės kapo Nedaug dienų man buvo jūsų žemėje žadėta, o kaip svajonė buvo gražios gražios jos, ne vieną vasaros vidurnaktį žvaigždėtą, palikusios, jos verks manęs ir šuntakiais klajos. Brangus praeivi, eik greičiau, užmiršk tu mano kapą ir ten ieškok tu mano meilės raudančių dienų - kaip aveles jas susišauk, kaip ramunes, po lapą surink širdin - tegu nevys jos niekad nuo šalnų. Apleisti keliai Ant vienuolės kapo Brangus praeivi, pažiūrėk į gėlę, kuri virš kapo skleidžia lapelius - tai ji pasaulio skausmo nepakėlė, apleido žemės purvinus kelius. Pakelė Ant NN kapo Niekas man nesakė, kad esu čia svečias - nei lelijos žiedas, nei laukų gėlė, balti žemės sodai, žemės pievos plačios tik siaura, kaip lieptas, mūsų pakelė. Requiescat... Ant NN kapo Niekados nemaniau šitoj nišoj su tavim susitikti... Deja, kaip voratinklis dienos suplyšo, kaip plonutė šilkinė gija. Ir daugiau nesupins jųjų niekas, nesuriš ligi Teismo dienos ... Sukalbėk tris kartus Reguiescat ir eik baigt savo žemės dainos. Gana Ant seno girtuoklio kapo Daug poetų man dainavo: "Vynas, moterys, daina!" - Bet širdis teatsigavo tarusi: - Gana, gana. GYVENIMO NOSTALGIJA Praeis pro mus procesija aušrinių, praeis pro mus, ir niekas nežinos, ar bus ten vakaras, ar švies ten žvaigždės sidabrinės, ar gaus varpų malda, kaip gausdavo kadais kalnuos. Jaučiu veidan dvelkimą vėjo švelnų ir balsą Jo nuo plakančių krantų - ne vėjas ten ir ne upelis, krintantis nuo kalno, o Viešpatie, nejau tai būtum Tu ... Pažįstu vienišo keleivio kelią klaikų, girdėjau sutemoj jo skundus ir maldas - jis pasaką, jis džiaugsmą, saulę ir Tave prakeikė ir šaukė: "Niekados ..." ir šaukė: "Niekados!.." Tu niekados, o rytuose vėl saulė kelsis, tu niekados, o tūkstančiai žiedų žydės. Tu niekados... ir šitas liūdnas balsas pravirkdo žemę, žiedus ir žvaigždes. Jei Tu esi upelis, tekantis per kalnus ir per klonius, kur neša baltą gulbės plunksną, eglės spyglį, laivelius ir žuveles, mes būsim plunksnos, spygliai, žuvys ir laiveliai, ak, mes nebebūsim žmones, tik nepalik čia mūsų, nusinešk, tik nusinešk... Jei Tu esi švelnus dvelkimas vėjo, kur migdo tulpę vakaro varpų maldoj, nuvesk ir mus ten, kur procesija nuėjo, neduok, kad verktų žemė, žvaigždės ir žiedai. Jaučiu veidan dvelkimą gerą, švelnų ir balsą Jo nuo plakančių krantų - ne vėjas ten ir ne upelis, krintantis nuo kalno, o Viešpatie, tai Tu šauki, tai Tu ... 1937.IX.7. KRISTUS IR JERUZALĖS MOTERYS - Neverkit, dukterys Jeruzalės, neverkit, neliekit ašarom savų jaunų dienų. Naktis jau artinas, ir saulė merkias - ir aš kaip saulė jums ir vėl rytoj tekėt ir kaip diena žmogaus mirties take jo gyvasčiui už jį numirt einu. - Cidrono kedrų aukštosios viršūnės taip vėjo laužomos neoš ir nedejuos, kaip be tavęs mes likusios klajūnės, o Viešpatie, o Viešpatie, kaip be tavęs ... Neplaks širdis, ir pilnaty mėnulis nebešvies, ir mūsų maldos, kaip juodų varnų būrys, pajuos. Kai vakarais šlamėt ims tamarisai ir rožių kvapą šiltas vėjas neš, kai šiurpulys šia žemę pėreis visa, grims aukštumos, kalnai, ir uolos skils, ir kris kruša, ir po liūties vaivorykštė nekils, kas pasakys "Neverkit, dukterys, tai aš?" Neverkit, dukterys Jeruzalės, po skausmo aureole, motinos šventųjų vyrų, ir tranų, ir budelių visų, - bus rasa ant jūs širdžių nupuolus, jei kelsis džiaugsmas nuo rytų lig vakarų, jei gyvos eisit jūs iš sumaiščių, pagundų ir kerų, neverkit, dukterys, tai balsas - "Aš esu!" ŽIBURIAI Kur eisi, keleivi, kai žaros užblėsta, kai apsupa žemę juodi vakarai: nei lauko trobelės, nei kaimo, nei miesto toli nesušvis tau kely žiburiai. Tik vėjas, išplėšęs iš drebančių rankų, ir naštą ir lazdą į purvą numes, tik jausi, kaip debesys pažemiu slenka ir viesulas blaškia į veidą žemes ... Ką šauksi, keleivi, tamsoj pasiklydęs, ir kas tavo kurtųjį balsą girdės? .. O skamba Jo vardas galingas ir didis už vėtros baisios, už toliausios žvaigždės. Pro naktį, pro lietų, pro audrą, parpuolęs, "Išvesk..." sau širdy jei tyliausiai tarei, stos sraunūs upeliai, skils akmenys, uolos, ir švies tau po kojų dangaus žiburiai. 1939.XI.11. ŽEMĖ IR DULKĖS Žydi ramunėlė baltu žiedeliu ... Žeme, tau žydėti tūkstančiai gėlių. Dulkė Dievo rankoj, žeme, tu esi, Dulkės mūsų dienos, dulkės mes visi. 1937.IX.25. TIKIU… Tikiu, kad Tu, o Dieve, Tu pašaukei mane čia iš amžių glūdumos, man Tavo žvaigždės einant per tamsią girią šviečia, kad eičiau giedras ir ramus. Tikiu, kad Tu, o Dieve, iš karo ir žudynių tautų tautas vedi, kaip kūdikį, pro prarają ir manąja tėvynę išvedęs, tarsi: auk, žydėk! Tikiu, kad Tu, o Dieve, ir meilės giesmei žodį ir džiūgesį akių, ir sielai saulės amžių, ir vergui laisvę duodi už vieną atdūsį - tikiu ... KLAJŪNUI Buvo naktys sidabrinės, buvo šviesūs vakarai, o neguodžia nieks krūtinės - sau išeidamas tarei... O kas guos tave kelionėj, kas tau tėviškę atstos? - Svetimi laukai ir žmonės svetimų dienų kraštuos. Eisi kloniai ir kalneliais, eisi miško takeliu, o pavargęs ir sušalęs šauksi: - Dieve, negaliu ... O kas guos tave kelionėj, kas tau tėviškę atstos? - Svetimi laukai ir žmonės svetimų dienų kraštuos. O toli ten saulė leisis, skris paukšteliai į lizdus, ir kvepės žiedais baltaisiais žodžiai vakaro maldos. O kas guos tave kelionėj, kas tau tėviškę atstos? - Svetimi laukai ir žmonės svetimų dienų kraštuos. Ten aidės ji kaip romansas, kaip pavasaris skaidri, šaukdama tave, vaidensis juodo miško vidury ... O kas guos tave kelionėj, kas tau tėviškę atstos? - Svetimi laukai ir žmonės svetimų dienų kraštuos. 1938.VI. NEREGIO ELEGIJA Aš pasaulio šviesios karalijos nemačiau niekada, niekada - juodos rožės ir juodos lelijos, ir daina vyturėlio juoda. Juodos vyšnios apkrito man veidą, juodos dienos man širdį apkris, kol iš sutemų tolimas aidas pasigirs veriant nakčiai duris. O naktie, o stebuklų pasauli, per tave, per tave aš einu, per tave aš nešu juodą saulę, ją iškėlęs iš skausmo dienų! Nematysiu saulėleidžių aukso, nematysiu akių mylimos ir aušros, ir aušros nesulauksiu šituos aklo likimo namuos. Žydi obelys jaunos ir gražios, o žvaigždes kažkas keikia - girdžiu, o rankas kažkas alpdamas grąžo: - "Niekada neregėsiu žvaigždžių ..." Kur tos žvaigždės, kur jos, sidabrinės, kur mirgėjimas jų nuostabus, ar ir jūs neregėjot žydrynės, kad suklupot prieš žemės stabus? .. Prieš vaivorykštės šventę nepuolat, nesimeldžiate žiedui baltam - prieš stabus, nepažįstami broliai, pasiklydot pasauly šviesiam ... Man pasaulio šviesios karalijos neregėt niekada, niekada, - ne stabam: žvaigždėm, rožėm, lelijom tegu skamba ši mano malda. 1937.V.20. MELAS Kažkas tarė: šis pasaulis serga ... - Melas! - Netikėjau. - Ne! Ne! Ne! - šaukiau. O kasnakt jis blaškėsi išbalęs ir kasdien vaitojo vis, klaikiau. Kažkas tarė: mūsų žemė miršta ... - Melas! - Netikėjau. - Ne! Negali būt... O nuo šiaurės ligi pietų ilgiausias kelias buvo kelias vien juodų grabų ... Kažkas tarė: mūsų saulė gęsta ... - Melas! - Netikėjau. - Ne, tai netiesa. O viršum visų laukų regiu, kaip puola kaip baisi gelmė - tamsa. 1938.V.22. PASKUTINIS PASMERKTO MYRIOP ŽODIS Aukščiausio Tribunolo ponas pirmininke, ponai aukštieji pareigūnai, ir laisvi piliečiai, ir kalėjimo sargai, tautos įstatymų pavestas jūsų galiai ir malonei brangiai apmokamojo posėdžio jums neužtęsiu perilgai. Man duotas žodis. Laisvas. Paskutinis. Ir savo kaltę dar kaip žaizdą užmirštą nuplėšt galiu. Akte kaltinamajam pasakyta: nemylėjau aš tėvynės ... Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų! Mačiau jos veidą skausmo ir kančios pervertą, mačiau vergijoj jos laukus ir miestus jos gražius, verkiau kaip kūdikis iš gailesčio ne kartą ir sąžinės nenunešiau parduot į rinką už grašius ... Verkiau kaip kūdikis, bet nešaukiau prieš vėją, ėjau tik nešinas tyliu skausmu po krūtine, mačiau, kaip brolis broliui laisvę vagia, bet tylėjau, kaip be burnos. Aš kaltas. Bauskite mane! Po pamatais piktų puvėsių grybas kilo ir ėdė kūną einančios gyvent tautos, širdy prakeikiau šimtą kartų jį, bet lūpos neprabilo ir atvirai nepasmerkė tiesos vyliūgų ir tarnų klastos. Mačiau, kaip auga marmuro kolonos, mačiau, kaip skęsta lūšnos dvokiančiam klane, mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus, ir nešaukiau: "Gana!" Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane… 1939.IV.30. IŠSIPILDYMO PSALMĖ Aš gyvenau, kaip negyveno niekas, aš dainavau, kaip niekas nedainavo - daina, širdies puikuolės nepasiekus, ak, baisią naktį žemei pranašavo ... Tariau aš: bėkit iš bažnyčių, fariziejai, tariau aš: muitininkai, liaukitės - bus galas ir jūsų turtams, sukrautiems ant vėjo, ir jūsų maldai, dūstančiai moraluos. Tariau: žvakes altoriuos užgesinkit, tariau: padėkit mirą ir kodylą, auka veidmainių Dievui nepatinka, į dangų dūmai jūsų aukuro nekyla. Tariau: bedieviai, neieškokit Dievo tenai, kur žemės vyliai jus už rankos veda: jūs ieškot rudenį, o jis - pavasarį pro jus praėjo, jis per bangas, o jūs jį genatės (ir skęstate) per ledą… Tariau: valdovai, jūsų sostai braška, greičiau, greičiau apleiskit jų papėdę! O ne valdovai buvo ten, tik lėlės vaško, ir šiandien jos tenai negyvos sėdi. Tariau: ateina vakaras, į gelmę pasmerkta pult visam gyvajam sutvėrimui... Tiktai laukai kartojo mano prakeikimo psalmę, tik užmarštin ji puolus tenurimo. Ir vėl nesibaigė tuščių vadų ir vietininkų jųjų piktos puotos, ir vėl visas žvaigždes po kojų jie pamynė. Vėl siuto moterys ... Ir buvo duotas įsakymas ugnim ir tankais pult beginklę minią. Ir saulė dar nespėjo nusileisti, giesmės dar nebaigė viršum arimų vyturėlis, - nuo žemės lig dangaus, kaip vėliava, pakilo deganti pašvaistė, ir iš širdies ištryško pirmos kraujo gėlės. Ir rubino, ir rausvo rubino, kaip gyvas upelis teka į pakalnę žalią... Už metų ... gal kapai, gal dykumos, gal mėlynos alyvos žydės išdygusi vienui viena šakelė ... 1939.IX.1. KAS VERKIA TEN NEŽINOMAS Kaip dvi sidabro ašaros, dvi mažos žvaigždės rieda į juodą naktį vasaros, kaip juoda rožės žiedą ... O naktys negrąžinamos, ko krūpčiojat neramios, kas verkia ten nežinomas, kam gaila mūsų žemės? .. ŠIRDIES PAVASARIS AUKSINIS Širdies pavasari auksinis, esi purienoj tu gelsvoj, esi tu žydinčiuos žvaigždynuos ir meilės pasakoj gražioj. Girdžiu aidėjimą iš tolo, gaudimo gandą lig žvaigždžių, ir kaip jaunystė kažkur puola ir šviesią maldą jos girdžiu. Kai meilės maldą jos pakėlęs dangus į saulę nešt pagaus, vėl iš kiekvieno žodžio gėlės žydės nuo žemės lig dangaus. Vėl meilės pasakoj krūtinė ir siaus, ir vės, ir trokš, ir kais - širdies pavasaris auksinis žydės visais visais žiedais! 1937.III.15. ŽEMČIŪGŲ MYLIMOJI Kaip šviesus anemonas žydėjai ir buvai tu kaip saulė graži, karalaičiai tau sostus žadėjo, o tu jiem vis kartojai: "Kaži... man nereikia brangių diademų, ametistų, nei aukso taurių, iš šaltinio su sauja pasėmus, aš gyvenimo džiaugsmą geriu". Vainikus tau iškėlė jie vartuos, pasitiko sidabro važy, siūlė pokyliuos veidus pragertus, o tu jiem, o tu jiem: "Dievaži... bakchanalijoj jūsų nuliūdus, mirštu puotoj brangios prabangos ... Man palikit laukų izumrudą, man tik vieną žvaigždelę danguos, - kaip šviesus anemonas žydėsiu ir kaip saulė vis būsiu skaisti, per miglas, per naktis ir per ūkanas dviese eisim tekančio ryto sutikt". 1937.IX.20. LIKIMAS Mačiau griuvėsius koliziejaus, mačiau aš mirusias žemes, mačiau aš mumijas muziejuos - o buvo gyvos jos kaip mes, o liejos kraujas ten arenoj, ir staugė liūtai ir minia, pro mirtį veržėsi romėnai, kaip juodos naktys pro mane. Kaip juodos naktys neš likimas, kaip žalsvo Tiberio bangas, ir mus, pasaulio piligrimus, tolyn, mirtin be atvangos ... Tolyn, mirtin - pro miestus, dykumas, pro piramides, lig saulėj skęstančių krantų, kur paskutinis žiedas žydi, kaip Viešpaties diena skaistus. Roma. 1937. BŪSIMOJI DIENA Viršūnių pasakoj tavęs aš neregėjau ir neradau žaliojoj lygumoj, o tu eini kaip sapnas, kaip šešėlis, tu kaip vėjas - dainuodama ir šokdama linksmai. Tu kaip pavargęs balsas maldingos kampanos ir taip man liūdną širdį virkdai, graudini, ir rodos man, tarytum paukščiai genas, tarytum paukščiai, bėga metai žydinčiam slėny. "Greičiau, greičiau..." - širdis įtūžus plaka, "Greičiau, greičiau... greičiau!" - aš jai šaukiu, ir praeitis, kaip vandeny Lucernos laivo takas, kaip Vitznau vilos dingsta iš akių. O tu kada, o tu, nežinoma, kada gi... Ar pamatysiu, kaip svajonėse mačiau, ir visos žvaigždės švies, visuos vidurnakčiuose degę, ir žemė nebešauks po kojų man: "greičiau, greičiau.. Luccrna, 1937. FUGA FLORENCIJOS SAN CROCE It Dar niekad taip nesimeldė vargonai, ir niekad neplaukė tokia skliautų giesmė - o Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai nevertas prieš Tave aš pult esmi. Esmi kaip freska pas duris sena ir nusitrynus tarp tų veidų, tarp tų maldų, tarp tų širdžių, o pas Tave, o pas Tave vis eina minių minios, ir žingsniuos jų ne mirtį, ne - gyvenimą, gyvenimą girdžiu. Nuo šalto grindinio lig žydinčių vitražų, nuo žemės ligi saulės, lig dangaus visų tautų, visų namų, visų bazilikų Tau maža vienoj giesmėj Tau vieną garbę gaust. Dar niekad taip nesimeldė vargonai, ir niekad neplaukė tokia skliautų giesmė - . o Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai nevertas prieš tave aš pult esmi. Kas aš, o kas prie Tavo, Dieve, kojų ant tų grindų, ant tų šimtų grabų ... Prie Mykolo Angelo Buonarotti mauzoliejaus atsistojau baisaus šalčio krečiamas drebu. Pakyla rymantis ant tuščio karsto Dantė, vainiką numeta nuo pakeltos galvos, ir laurų lapai sutrupa į sienos juodą lentą, ir žengia jis tartum tercinose - toks didis ir žavus... ... Ir Leonardas, ir Machiavelli, Galileo Galilei, Giuseppe Verdi, ir Rossini, ir su vardais ir be vardų - visi. Vidun pro langus aukso ugnys liejas, ir ūmai šviečias senos statulos, apaštalai ir ateities naktis šviesi... Ir gieda jie prie tabernakulo parpuolę, crescendo, o crescendo balsas jų (atverčia Giotto užmirštą mišiolą ir piešia Kristų, prakaituojantį krauju), - dar niekad taip nesimeldė vargonai, dar niekad neplaukė tokia skliautų giesmė: - O Viešpatie, o Viešpatie, kaip milijonai nevertas prieš Tave aš pult esmi. Florencia, 1937. KELEVIS IŠ EDOMO Kristaus vizija Kas tas, kas tas, kuris ateina per gadynes - nėra po kojų jam nei marių, nei kalnų, nenoriu mirt, nenoriu, ne, jo gyvo veido nepažinęs ir neišvydęs jo garbės ir jo dienų. Kas tas, o kas, kuris ateina iš Edomo, iš Bosros artinas drabužiais raudonais? .. Žvejai ir moterys, artojų ramios gentkartės su juomi, ir nusidėjėlis nė vienas šėtron jo neverkęs neįeis. - Tai aš, tai aš, kurį šaukei tu, kaip nešaukia nei motinos, nei tėvo, nei brangiausios mylimos, tai aš einu nenugalėtas iš karų ir frontų lauko ir vėlų vakarą esu visų savų vaikų ramiuos namuos. Pirštu nepaliečiau danguj mirties bombonešių - jie krito, Ir vandenynų gelmėse torpedos bėgo nuo manęs, nebuvo tankų mano ginkluos, nei minų, nei iperito, vienok negrįžo niekas niekas sveikas žemėn po manęs. Tariau balsu - drebėjo liūtai ir centaurai, nuo mano balso ėjo upės iš krantų, tariau tyliai - užmigo tulpių ir lelijų baltos taurės, tariau vienai, o klausė tūkstančiai kartų ... Apie mane argi nebuvo parašyta, ar buvo neskelbta senųjų pranašų? .. - Šalton širdin, šalton kaip ledas mirė meilės žodžiai kritę todėl dabar jums pasiutimo jūsų pabaigą nešu! Tai jis, tai jis, kuris ateina iš Edomo, iš Bosros artinas drabužiais raudonais - žvejai ir moterys, artojų ramios gentkartės su juomi, ir nusidėjėlis nė vienas šėtron jo neverkęs neįeis. 1939.XI.22.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
