lt
1934
AUŠRINĖS UGNYS Pasakingas, tolimas pavėsi, kuo man kelią pas tave pašviesi? Kuo prabilsi į miškus ir pelkes - mano saule, kelkis. Iš apyaušrių išdegs aušrinės ugnys, ir nupuls aukšti žvaigždynai, švies bedugnės, ir eis šauksmas pro gyvybę prasismelkęs - mano saule, kelkis. Ir šventasis atnašavimas tebus tik iš gyvenimo gyveniman nubusti. Jau švieson šviesų žydėjimas jau telkias - mano saule, kelkis. 1932.VI.25. AGNUS DEI Popiet dangus paniuręs, apsiniaukęs, ir debesys per dangų ėjo juodi, kaip juodo karnavalo kaukės, debesys juodieji. Giesmės nuvargintas, lietaus išlytas ir sušalęs, be šilto lizdo ir ant vėjo, paukštelis po lapu verkšlendamas patelės pro ašaras čiulbėjo. Palenkė smilga pievoje viršūnę ilgą ir dobilėlis sujudėjo - dangus ir debesys, paukštelis, dobilas ir smilga taip jie giedojo Agnus Dei. ANAPUS JŪRŲ Anapus jūrų baltas laivas plaukia, suglaudžia plaukdamas bures ir nesuspėjančių kelias dienas palaukia, ir ima skęst į gintaro marias. Keliais keleiviai eina ir nueina - nueis, nuskęs ir ženklo nepaliks, švies švyturys kas diena pakaleiną, ir danguje žuvėdros pasiklydę klyks. Anapus jūrų saulė nusileido, tekėjo žvaigždės aukso spinduliais - anapus jūrų, neparodžius veido, ir mūs nelaimė nusileis. ANT TAVO KAPO Aš atėjau ant tavo kapo ir žiūriu baltas gėleles: koks paukštis atnešė jų sėklą čia, koks paukštis uogas jų sules. Nepažinau tavęs aš gyvo, buvai krikščionis tu ar nebuvai - apdovanos tave ir mano Dievas ir tavo garbinti dievai. Jei prastas buvo ir be garso vardas, nedidelės svajonės ir maža garbė: už sunkią ligą ir už greitą mirtį galėčiau maldą sukalbėt. Galės kalbėt ir po manęs kiti palikę, o po kitų kitas maldas kiti kalbėt galės - taip atėjau ant tavo kapo ir žiūriu baltas gėleles. 1932.IV.25. EMAUS Kodėl gavėnioje gyvename, O mirštam aleliujos maldose, ko nenumirus nerandi išganymo žmogaus bedievio dieviška dvasia? Kuriais keliais kurių šventadienių maldingos minios prieis žemę artimiausią, ir ką kalbės, gyventojus žmogaus žadu pažadinęs, stebuklo vakaras miestelyje Emaus? Ir žiūriu, žiūriu - ir išvydau: keliu ateina Kristus apiplyšęs, basas - brasta upelį nuolankiai perbrido, perbrido, saulėn, žemėn pažiūrėjo ir nusišluostė ašaras. Ir tarė žiedui šalia balto tako: - Tave keleivis vakar čia sumynė, ar neregėjai mano veido vakar per visąnakt nuliūdęs, purvinas ir nusiminęs... Ir vėl užmins tave atgal jis grįždamas ir vėl nejau tu lauksi čia manęs sudėjęs mirtį ir gyvenimą dugne upelio kryžmais, laukdamas, kur mirtį vandenys ir kur gyvenimą mirtis nuneš. Ir tarė žiedas Kristui liūdnas, o vienok pradžiugęs, kaipo mokytiniai ano kalne alyvų: - Nebeužgrius kalnai, nebeuždengs pakalnės jau grabų ir grabenyčių mugės, galiu nuvyst, galiu nuvyst - regėjau Viešpatį, saldybę svieto gyvą. 1932.III.26, Velykos. EVOE Numirėliai vėl pradeda su manimi bendrauti, ateina per sapnus ir šoka ir gyvena, ir keikiasi, ir meldžiasi, ir garbina auksinį jautį, ir gieda verkdami visų šventų osanną. Iš senkapių, iš pogrindžių, iš rūsių, iš bažnyčių, iš duobių, iš brangių grabų, iš karo lauko, gerai numirę, nusižudę tyčia ir netyčia, ir iš visur gyvieji gyvi tik per plauką... Numirėliai vėl pradeda mane vadint numirti ir gaidžiagystėje kas pirmą delčią keltis, iš atklainių atnešti čia po rūtą ir po mirtą, po gėlę, kad atleista būtų pageismai ir kaltės. Kam jūs, bitelės pilkosios, kam sunešėt jūs vašką, grabadirby, grabadirby, kam tu padirbai grabą, - tas rūpestis, tas darbas jūsų dėl manęs fiasco, širdis konvulsijom ne iš mirties, iš džiaugsmo dreba. Iš džiaugsmo, Dieve, tu mane į džiaugsmą gundai, iš laimės, Dieve, tu mane į laimę moji; ir žemės ašaros, ir saulės juokas, žvaigždžių skundai numirs kaip miršta vasaros gėlelė tolimoji. Numirėliai priims anos gėlelės gražią sielą, įves su angelais į rožių ir vaivorykščių sietyną ir linksmame giedojime aušrinės vieversėlių, kalbėdami linksmas kalbas, sapnuos' girkšnos ramybės vyną. Numirėliai vėl mano miego ištikimi broliai pro mano patalą gūdžiais šešėliais negužės kas naktį - šviesa nupuola iš dangaus kaip niekados lig šiolei, ir pas duris, iš vakaro numirusi, gyva liepsna pagauna aulė degti. Buvau numiręs jau, gyvenimas iš meilės kėlės, tu, mano džiaugsmas, mano laimė, mano mylimoji - - Evoe - - jūs, atidari langai, kaip ryto saulės gėlės, ir tu, prisikėlimo mano pasaka - - Evoe - - - 1932.VIII.12. GAUDĖ GRAŽIOS GIRIOS Gaudė gražios girios, giriomis aidėjo, girių gausmo gandas pagiriais nuėjo. Degė baltos ugnys švento Jono naktį - ai, ko aš kaip ugnys negaliu sudegti? ... Būtų ilgos liepsnos ir širdis užgesus ir ant tavo lūpų dvi sidabro rasos ... Tas rasas - tos liepsnos, ta širdis - tas lūpas, ir tegu taip amžius du vienudu klūpos. Ir tegu gaus girios, kaip juodu mylėjo ir kaip girių gausmas pagiriais nuėjo. IZAOKO MALDA Aš savo verkiančios širdies užmirštas Abraham a sancta Clara, su nuodėme nuduodu gera, be nuodėmės nuduodu bloga ir negera. Tikiu į viena Dievą triasmenį, tikiu į Dievą tėvą nemirtingą, tikiu į sūnų-Žmogų didį menininką ir Žodį-dvasią šventą ir protingą. * Atimk tikėjimą iš lūpų, netikėjimą iš dūšios, o, piktas Dieve, aš būsiu panašus į mirusius šventuosius, o, geras Dieve. * Atimk žvaigždes, mėnulį, saulę ir sietyną, kūrėjau Dieve, nuo jų šviesos žėrėjimo maža akis sutino, o aklas, Dieve. * O nematau stebuklo mažam miežio žiede, nerodyk, Dieve, ausis negirdi, ką straigelių choras gieda, o kurčias, Dieve. * Melchizadeko vakaruos rymojo Izaokas kruvinas, Dieve, ir už stirnelę meldėsi, iš tėvo meilės juokės, o, meilės Dieve. * O Dieve, ar ana malda nutilus, ar dievas mirė, Dieve, o, švento Asyžiečio juodos žaizdos, baltos vilos, o, gyvas Dieve. 1933.VIII.9. YRA GYVENIMAS Į mūsų miestą neateis žila senatvė ir nesustos ir nesibels jos šaltas pirštas į duris, gyvų gyventojų mirę namai ir mirę gatvės kuo viešnią pasitikt, kuo viešnia pamylėt jie neturės. O artinas ir eina ji per žmones ir pasaulį, ir ta keleivė neužeis ir nepraeis ... Užpuola žemę vakaras, ir nusileidžia saulė, ir kapinių laukuos, kaip smuikai ir oboe, ima verkt senugalio mėnulio spinduliai. Varpeliai, skambinkit per kiaurą naktį, su sakramentais eikit, kunigai, giesmes giedokite iš Dievo meilės, Dievo avys ir avelės prisiplakėlės, ir taip neverkit išsigandusios širdies balsais: - "ko dangų uždengė tamsybių juodos lubos, ir ko nenumirė dangus po lubomis, kodryn, nuvargus upė po krantais sukniubo ir netekėjo vandenys tolyn? .." Į mūsų miestą neateis žila senatvė ir nesustos ir nesibels jos šaltas pirštas į duris, yra gyvenimas už mirusių namų už mirusių ir gatvių, ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys. 1935.VII.14. JERUZOLIMA Iš ko tave pažint, šventoji Jeruzolima, kas tau, charakteringa, kas pripuolama, : ir kas mane iš augančio į šeštą aukštą Kauno, kas nuves pasižiūrėt ir apsiverkt tavęs? Neliko to gyvenimo, tų svietiškų žinių, neliko akmenio ant akmenio, daug buvo ir daug numirė žmonių, kuriuos kas atmena ir kas neatmena. Ir aš norėjau, aš norėjau be tavęs iškelti tau laidotuves. Ko išdidi buvai, ko nenusilenkei dailidei Kanaano - dabar po laiko jau, po laiko mano krikštas ir išganymas. Ir avinėlio kraujas ir pavalgymas žuvies - po laiko, po tavęs. Kas bus tau kito Kristaus pranašu ir kas gyvu paminklu, ir už tave kas išeis sveikas šitą žemę dygiąją, iš vandenio tu ar iš kito ženklo manai tu atsigaut, manai gyvent, mano šventa, mano skaisti religija?.. Kas tavo atgailą, kas adventą ir atnašavimo prefaciją atšvęs? Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs. 1932.IX.5. KALBĖKIT Kalbėkit apie rytdieną, kalbėkit, aš taip norėjau jūsų paklausyti, gal juodos naktys jūsų nepasiekia, gal širdys vis tos pačios, nesuvytę ... Kalbėkit apie rytdienų artojus, devynis brolius, pasakoj girdėtus, apie laukinę rožę, žalius gojus, žaliu šilku išsiuvinėtus. Kalbėkit, o kur rytdienų bedugnės o kur viršūnės tolimos, didingos, kur dega dangūs kaip šviesiausios ugnys ir žydi aukso žiedas stebuklingas. Kalbėkit apie rytdienas, kalbėkit, šiandieną jūsų niekas nebegirdi - o taip norėjau saulėn pažiūrėti, paklausti, kur padėjo žemės širdį. 1928.VI.24. KELIONĖ Į NAKTĮ Sesuo man tarė: - tu ne mano brolis. Ir brolis tarė: - tu ne mano brolis - - - O kur aš mielą seserį, o kur aš mielą brolį rasiu ir seseriai ir broliui tolimas? Yra ten Alpėse giliai po sniegu sena ir užpustyta san-bernardinų koplytėlė, pas varpą vienišas ir šaltas varpininkas miega, miega sapnuodamas, kad angelas atėjo ir pakėlė... Ir eina jis manęs ieškodamas pakalnėn per naktį ir perdien, per vėją, per pusnis, per atlydžius ir šaltį, - rodos, jau kaktą palietė, uždėjo ranką gerą, švelnią, rodos, jau veidą palietė, rodos, jau širdį palietė ... Čia ji užmigs. Ten ji nubus, čia širdžiai saulės trūko, o taip, o taip - širdis pradėjo nebeplakti... Per rūką pasaka, viskas, viskas per rūką, per rūką ir gyvenimas - kelionė į naktį. 1932.XI.1. KRINTANČIOS ŽVAIGŽDĖS Ir krintančios žvaigždės per mėlyną dangų ir juodojo sapno baltoji aušrinė į vieną vainiką ir didį ir brangų tą žydintį rytą šventai susipynė. Šventai susipynė, šventai susiėjo, ir mieganti žemė šešėlių šešėliuos, kaip amžino džiaugsmo liūdna orchidėja, į dangų rankas tartum maldai iškėlė. Ir praviros gelmės, giliai prasivėrę lig dugno be dugno, lig galo be galo, kaip mėlyno lauko pavytusi svėrė į saulę pasviro ir bąla ir bąla. Ir žiūri keleivis, prieš kryžių sustojęs, į veidą nuliūdusį šaltą ir tylų, parpuolęs nuplauna jo kruvinas kojas ir vėlei, kaip pranašo žodis, pakyla. Kaip pranašo žodis pakyla ir eina per kraują, lavonus didus ir galingas, ir verkia, išvydęs jo seną nelaimę, ten paliktas veidas graudus, sopulingas. 1931.II.10. KVIEČIŲ LAUKAS Turėjau lauką pilna aukso kviečių, - - Tai, sakė žmonės, Dievas jei visus... Išvirto laukas pilnas aukso kviečių, - - Tai, sakė žmonės, Dievas jo baisus. Akmuo ant kelio samanom apaugo, - kas žilą akmenį ant kelio nuravės?.. Lazdynas vėtrose langų nebeapsaugo, - išmuš ledai, audra naktin nusvies. O tu, be lubų, be langų trobele, blausi, pažeminta, negyvėlė šalta, širdie, parpuolusi ant vėtrų, vėjų kelio, neverk vien žemės vargui palikta, o nesuimtas mano derliaus javas, baltoji duona skausmo židiny, - jūs kaip šventa ramybė maldose mojavos, jūs Dievo rankose vis gražūs, amžini. Visas gyvenimas - visas pasaulis pilnas saldžiausio balso ir žavų, aušra, tarnaitė rytmetinės saulės, ir žvaigždės, dukterys dievų, kaip ryto žiedo žavesys žydrasis, jūs kūną čia, o siela turite tenai, jūs mano buvote ir mano esat ir mano būsit, mano amžinai. 1932. LAIMĖS NAMELIS pavasario posmai Čiulba kažkur paukštytė - jau širdis netvarkoj, ir panelė Venera skina žiedus lankoj. Ir panelė Venera skina žiedus lankoj, čiulba kažkur paukštytė - jau širdis netvarkoj. * Su žiedeliais vėl žydi mūsų meilė graži, neturiu jokio noro praeities sugrąžint. Neturiu jokio noro praeities sugražint - su žiedeliais vėl žydi mūsų meilė graži. * Su baltais dobilėliais, su čiobreliais žaliais tau papuošti krūtinės kas, brangioji, neleis. Tau papuošti krūtinės kas, brangioji, neleis su baltais dobilėliais, su čiobreliais žaliais. * Tu melsvoji žibutė mano būk ar nebūk - meilė gali juk būti ir be meilės kalbų. Meilė gali juk būti ir be meilės kalbų - tu melsvoji žibutė mano būk ar nebūk. * Aš su lūpom prie lūpų taip numirti galiu - neateis niekas niekas iš patamsių gilių. Neateis niekas niekas iš patamsių gilių - aš su lūpom prie lūpų taip numirti galiu. * Auga mūsų namelis lig dangaus, lig dangaus, o namelyje laimė - nieko nieko daugiaus. O namelyje laimė, nieko nieko daugiaus - auga mūsų namelis lig dangaus, lig dangaus. 1935.III.6. MES NETURIME NAMŲ Mes neturime namų pas juodą girią, mes neturime baltų avių bandos, mes išbėgę iš gyvenimo, kaip Mciri, nebenorime jin grįžti niekados. Kur tu būsi, mano miela, mylimoji, ar paklausei, kur tu eisi be manęs - tie naktigoniai pamojo ir nujojo ir pernakt nekūrė laužo nei ugnies. Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų, mūsų žvaigždės, mūsų laimė, viskas mūs… Žalia žemė sutemų sapnan įgluso, vaikšto vakaras, o vaikšto po namus. Mes neturime namų pas juodą girią, pas mus vakaras per amžius neateis - tai gerai, kad mano tėvas biednas mirė, kad tu visas mano turtas, tai gerai. 1931.V.1. METAMORFOZĖS Aš pavargau bebūdamas žmogus ir begyvendamas kukliai, užpuolė siela jausmas nesmagus, - ar nepakeist keliai? Ne jis, tai ne gyvenimas gražus, apoteozė tai graži - pražus gyvenimas, apoteozė jo pražus, ir mūsų niekas nenorės pažint. Aš pavargau be skausmo ir kančios ir ko nenumiriau beveik - norėčiau viska viską iš pradžios pradėti ir pabaigt. Žinotų žmonės, kad ir aš buvau kažin kur vienas, užmirštas visų ... Norai, pavidalinkitės greičiau, gyviau, - jau nebe taip jaučiu, jau nebe tas esu. 1932.X.30. NEŽINOMA FOSILIJA Iš praeities gražiųjų atminimų, iš užmirštų gyvenime dainų pasidariau sau nuostabų gyvenimą - vienas esu jame ir vienas gyvenu. Vienas esu jame nežinoma fosilija ... Kas netikės istorijos keistos, gūdžios tylos nežemiškas tylumas kada vidurnakčio balsu verks ir vaitos? Kada vidurnakčio balsu ir sopuliu nueis dangun žvaigždėtoji malda, šventas akis nuleidus amžinoji Meilė pakvies ja melstisi visų gyvų širdim gyva. 1933.VII.17. NEŽINOMA SIELA Iš giesmės pavasario žilvičių, iš bitelių dobiluos dūzgimo, saulės veido, akių lino žiedo nežinoma siela buvo gimus. Ir užgeso žiburys ant kalno, ir pakalnėj kartus balsas šaukia: - Jėzau, Jėzau, eik į mano gryčią, neapeik tik mano liūdno lauko. Buvo naktys iš skaidraus kristalo, mes kaip dulkės buvom tos naktyse, nesimatė mūsų nebuvimo, nežinoma siela, mūsų nematysi. Tavimp eina mirtys ir gimimai, tu kaip motina apimsi juos, priglausi ir ant mūsų žemės pasirėmus, nežinoma siela, amžius viešpatausi. 1933.V. PASIMELDIMAS Ar nebuvo tau kartais ilgu ir liūdna, tiktai nežinia ko, ar tas kryžius iš rūtų darželio mūsų žodžiais tau neprašneko? Ar nebuvo tau kartais gaila to kryžkelių švento smūtkelio, ar ne tavo jaunystė ten verkė pakeleiviu parpuolus ant kelio ... Šįvakar ir aš čia sustojau, ir man liūdna, gaila ir ilgu, kad svyruoju kaip gluosnis ant kapo, kad išrovė kaip prieblandų smilgą. Šįvakar ir aš pasimelsiu prie kruvino golgotos kalno, kad anoji ranka nuraškytų ne tą žiedą - tą juodąją šalną. 1928.VII.26. PAKLYDĖLIS EFRATOJE Aš pasiklydęs klaidžiojau Efratoje ir atsigert mažos upelės neradau - ir girių gilmenys ir laukų lygumos sausroj žaliuot priprato jau, o aš murmėjau, ko ne duona - mano nuodėmės, ko Tavo meilė, Dieve, ne vanduo. Aš numiriau prieš Tavo veidą, Jėzau Kristau, ir neteisingas Tavo akyse, apsimelavėlis esu, ir senas ir pavargęs, kaip seniausias altarista po Didžiojo šeštadienio aukos mišių. Abuoja siela be giedros gyveno, o iš Tavęs ateidavo giedra, giedra užgesdavo širdyje mano, bijojau Dievo rytą, velnio - vakare. Giliam kape gyvena kirminas pašvinkęs - įlįs į akį jis, į burną jis įlįs, ir tuo manim pasibaisėjimas mane pagauna ir kankint apninka, ir nesiteisina liežuvis, Dievo užmirštas kvailys. SAVANŲ ŠALTINIS Vyturėli, nečiulbėk man visą rytą, nebegundyk, negraudink jaunos krūtinės - ir žmogaus nežinomoji laimė kaip savanų žydrasai šaltinis. Iš šaltinio bėga vandenys tyriausi, po dugnu šliužai ir maurai ir kiaurymės - po dugnu likimo choras gieda fatum, o ant žemės juodas angelas parimęs. Jeigu būčiau aš tik baltas pienės pūkas, jei mirtis nebūt skaudi erškėt-radasta - tu galėtum, tu galėtum, vyturėli, man čiulbėt apie tylos pakalnės kraštą. Dievas duos - čia nebebūsime svečiai mes, ir iš tūkstančio kelių bus vienas kelias - užgniauš ragana dalia raukšlėtą delną, ir bus amen tavo giesmės ir giesmelės. Vyturėli, nečiulbėk man visą rytą, nebegundyk, negraudink jaunos krūtinės - ir žmogaus nežinomoji laimė kaip savanų žydrasai šaltinis. 1933.IV.3. SUNKI RANKA Pas gryčią augo alksnių krūmas ir senas didelis lazdynas - strazdai, lakštingalos ir kregždės tų medelių rūmuos giedojo jutrines, votyvas ir adynas. Nebežinau kur eit, kur rengtis ir kur surasti išdalyta sodžių - laikai išgriaus visas padangtes, ir išsipildys senojo pranašo žodžiai. Nebekalens garnys pakluonėje į klevą aukštąjį įskridęs, ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno, augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis, o smilga, vėjo pučiama, nebepalinks į žalią kmyną. Tėvų žemele, perpigiai parduota, skaudžiai išmokei juoktis alkanam, - o kur, o kaip, o ką man ir kada apie tave rinktiniais žodžiais apraudoti ir apsakyt išniekinimą namo? Viskas kitaip, moderniškai jau padaryta, be meilės - geležim ir cementu ir čili, sunki ranka ant lauko ir ant pievų krito, sunki ranka švinu ir mano skausmą apipylė ... 1932.VII. ŪKANOS Ir vis dažniau pavasario svajonė linksmai į širdį pasibeldžia, sidabro ūkanos, klajodamos po margus klonius, su vakaro žiogeliais meldžiasi. Ir vis dažniau pro žiemą šaltą, gilią ateina ilgesys ir mėlynų alyvų atdūsius palieka, ir kalba jo kvepėjimas, tartum idilinis vaidila, ir kužda po širdim: - o, netikėk, kad ... ir vakaro varpai, ir horizontų maldos nueis padubysių pakrantėmis, ir rožių vėjas drėgnas ir saldus, kaip meilės žodžiai saldūs, ir melancholijos tylus akordas paslaptingas, nesuprantamas... O, netikėk, kad tavo netikėjimas ir tavo mintys nebegalės su paukščiais grįžti, o, netikėk ir netikėjimo paguostas, suramintas, - taip, vasara sugrįš, bet nesugrįš jaunystė. 1933.II.24. ŽVAIGŽDĖTA PAUNKSMĖ Iš giliausių gelmių tu išeisi, lig aukščiausio dangaus pasikelsi aš jaučiu tavo pulso plakimą, aš girdžiu tavo šventąjį balsą. Aš pažįstu akimirkos skausmą, ilgesingą ir gūdų ir tylų, kai intymios melodijos miršta ir nelaimė į sielą prabyla. Liūdesy, tu žvaigždėta paunksmė, vakarinė skaisti vakaruose, tu kada, tu kada mano laimę Iš nelaimės sunkios išvaduosi? Iš giliausių gelmių tu išeisi, lig aukščiausio dangaus pasikelsi aš jaučiu tavo pulso plakimą, aš girdžiu tavo šventąjį balsą. 1933.III.7.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
