lt
1930
JERICHONO ROŽĖ Kaip Jerichono rožė metų dvylika žydėjau. Žydėjau kaip brangi relikvija. Paskui ir aš ir ta gėlė jau, abu pavytę likova. Rožę nupirko per Velykas Jeruzalėje senas ir žiaurus mahometonas. Mane lingavo viesulai žali, kas vakarą saulėleidis juosvai geltonas. Atversiu širdį lapą taip po lapo, idant matytųsi visa ji kaip prieš išpažintį gerą, skaisčią, - tokia, tokia, tokia ji tapo, tokią kad tau ir žemei ją praskleisčiau. 1930.IV.19. ALEGORIJA Eina žilas, kaip pakluonės topolis, senelis, eina per visas šalis. O tai mūsų rytas eina. O tai saulėtų dienų šauklys. Ir vartus kiekvienas sodnas atidaro, nusilenkia lig padų sargai. Už baltųjų skobnių pavaišina. Gaudžia būgnai ir trimitai ir ragai. Naktį, kai žalių pakalnių piemenėliai tyliai budi prie šiltos ugnies, Jisai, neregimas, laimina jų bandą ir jų viltis, jų naktis sidabrines. Prie šventovių pasitinka minios, pasitinka jį prie Viešpaties namų ir septynias Dovydo karaliaus psalmes gieda ir su gėla ir džiaugsmu. Eina žilas juodo kryžiaus palenktas senelis, eina per visas šalis. - O tai pranašas per žemę eina. O tai amžinų kraštų žynys. 1928.VIII.19. ANTIFONA Ar taip imu, ar taip imu, ar taip imu gyvenimą gyventi, perskaityk mano delną, čigone chiromante. Tėvo dirvos arimų kvapas, kai paimu šventos žemelės saują, man iš kiekvieno mažo trupinėlio artojų žodį pranašauja. Kai rytą 6 valandą ateina traukinys iš kaimo ir žmonės išlipa beržų kvapais pakvipę, beržų dalia ir mane paima. Ir mane paima, ir mane paima, ir mane paima ant cemento perono, ir pradedu kalbėti ilga antifoną iš psalmės apie juodą duoną… 1930.II.20. APIE AMŽINĄJĮ NIEKADOS - Niekados, amžinai niekados, - aš tūkstantį kartų kalbėsiu ... Ir ateis čia jinai ir ateis po trumpų valandėlių pavėsiu. Žalias sapnas žaliųjų laukų ir dieną ir naktį klajoja... - Ir meldžiuosi maldaudamas jį, kaip vergas bailus prie jo kojų. Ta kančia, ta mintis, tas laukimas mano atėmė viltį ir žadą... ir kažin kas kuždena piktai: Niekados, ji kelių pas tave neberado. - Niekados, amžinai niekados, - aš tūkstantį kartų kalbėsiu ... Ir ateis čia jinai, ir ateis Niekados po trumpų valandėlių pavėsiu. 1930.III.7. APIE IŠNEŠTĄ SAULĘ Apie viską dainavome, apie viską kalbėjome - ir apie gyvą laisvę laisvėje ir apie nurusią numirusią kalėjime. Ir buvo džiaugsmas didelis, o didis, neapsakomas, gražia Žvaigžde žvaigždžių takuos virpėjo kiekvienas atomas. Užmigo saulė baltose vyšniose, kažin kas paėmė gražiai ir išnešė ir išnešė. 1930.II.11. AR TU Ar tu žila iš metų, ar tu iš susirūpinimų didelių žila, nežinoma, nežinoma, nematoma, nematoma vidurnakčio tyla? Aš po kiekvieno tavo gyvo žodžio, po kiekvienos tavy paskendusios dainos, kaip mirštamą, kaip mirštamą papildęs nuodėmę einu apverkt prapuolusios dienos. Apauga ašaromis gilios giedrios akys, ir vaikščioti vandenimis juodais imu ir, kaip žvejys ant ežero Genezareto, rymoti vienas su visų skausmu. Ar tu gražius ir ilgus plaukus susipynusi Madona mano poterių ilgų esi? Ar tu tenai, pavasario daina, stipresnė už stipriausią vyną, ar tu, kartus ne žemės ilgesy? .. 1930.X.31. AŠ UŽMIGAU Aš užmigau ant marių kranto, ant marių kranto, kaip sudužusi vilnis. Ir vandenys tyliai kuždėjo - koks nelaimingas jis. Aš pažiūrėjau, kaip vagis į vakarą, į mylinčios brunetės lūpas ugnines, ir palaima sapnuoti laimę nuėjo nuo manęs. Vis dega uosto žiburiai, vis dega aukštas švyturys ... Ir mano liūdnas skausmas, ir mano ilgesio juoda ugnis. 1929.VII.4. BUVEINĖ IŠ UŽGANŲ MĖGINIMO Aš prie ugniakuro graudaus ir šalto, kaip Elizeumo laukų tylus šešėlis, padaręs išvaizdą ant veido šventą ir beveik nekaltą, kalbu maldas, į dangų nuodėmę pakėlęs. Tavoj akivaizdoj, o didis Dieve, džiuginu išbaimintą jos o ji vis ne ir ne - - - o, nedorybių amžinoji įsčia, ko susikrimtusi ir gąsdini mane? .. Žiūrėkite, žiūrėkit, mano akys, ir dūšia, verk už visą skurdžią giminę, burna, atsikalbėk už išdainavimą, už iškalbėjimą ir už žodžius ir už pasakymus kuriuos prisimeni, kurių nebeprisimeni. O dienos, dienos su pirmos komunijos švenčiausiu sakramentu su skundu iš susopusios širdies gelmių, balti balandžiai baltose akantose, kur jūs, kur jūs? .. Sugrįžkite, sugrįžkit, mano kojos, ranka, o tu, o tu užmirški užganą saldžiuose meilės žieduose, pikta dvasia, o tu, o tu atstok, tu, pikta dvasia, kiekvieną mano kaulą ir kiekvieną gyslą, ir kiekvieną sąnarį apsėdusi! 1931.IV.2. HARAKIRI Nueisiu pėsčias į Čenstakavą, Pėsčias į šventą Vietą. Aš vienas chamas, aš vienas nusidėjėlis, Aš vienas juodas ant šio balto svieto. Girdėjo mano meilės bakchanaliją Visa ši žemė ir visi aukštieji dangūs; Ir paskutinė nuodėmė pabudusi Skausmu ir sielvartu užtvino akių langus. O buvo laimė ir nelaimėje Maža, toli, tyli, nežinoma; Ir buvo taip - ant miesto rinkos harakiri Visais vardais vadinama. Visą naktį tyla tyliai rėkia. Tyla rėkia, naktis mane šaukia. Tai pasimelsiu dievišku žodžiu, kaip pranašas darydamas stebuklą, Ir nusiimsiu kaukę. 1930.II.23. COMMEDIA DELL'ARTE Tarė žmogus iš gatvės prie mano lango vieną kartą. Ir žodis buvo žodis - Commedia dell'arte. Sunkus gyvenimas, kaip 100 tonų. Sunkus, kaip jūrininko juokas - cha - cha - cha. Sunkus ir didelis, kaip iš VI-sios tajemnyčios šventos Veronikos skara. Tenka gražiai numirti, tenka ir šunimi be laiko dvėst, be užpirktų egzekvijų, be Dievo ... Missa est. 1930.IV.2. DAINUOTINĖ Kai praeis pro duris vakaras tylus, aš žinau - nesugrįš vakaras tylus. Mūs vardai nuaidės - vakaras tylus - ten toli už žvaigždės.. Vakaras tylus. Čia ateis vėl kiti - vakaras tylus - ir numirs užmiršti. Vakaras tylus. Aš žinau - nesugrįš vakaras tylus - jau dalia pas duris, vakaras tylus. 1929.VIII.14. DARŽININKAS Aš visą pavasarį mielą gėlytes darže sodinau ir sutemų pilna lūšnelę visai užmiršau, užmiršau. Už lango alyvos pražydo. Alyvos žydėjo širdy. Ir sulą išgėrė ir midų tie baisūs šešėliai, juodi. Nebūtų čia saulė viešėjus, negrįžtų ruduo nei šalna. Ir taip apie vargo žegnotus arėjus liūdnai neskambėtų daina. Pabiro dvi ašaros, brangūs safyrai, ir žėri ne žemės ugnim. Ir dienos į saulę pasviro ... Kas bus, o kas bus su manim!.. Aš visą pavasarį mielą gėlytes darže sodinau ir sutemų pilną lūšnelę visai užmiršau, užmiršau. 1929.V.21. EILĖRAŠTIS NIDOJE Įsimylėsiu aš jūrą mėlyną, jūrą, kaip jauną merginą kasomis samanų žalių garankštėmis, akimis juodo imalino. Gintaro gelsvas gabalėlis aš visą naktį būsiu ir balto mėnesio atsispindėjime viliosiu viena žalią pušį. Viena pušis, viena sesuo iš 100 palenks į jūrą mėlyną viršūnę, ir vandenys visi iš pakraščių visų krante sugulę sulos didžiausią šunį. 1930.VI.8. FLAVIJA Flavija, man patiko tavo tikras vardas. Flavija, mano dūšia atminimų žydinčiais verpetais verda. Kiekviena padangė pilna saulės ir kiekvienos lūpos širdį seka: - jei širdis pamilo - myli lūpos, jei širdis dainuoja meilę - lūpos žodį sako. Flavija, į kiekvieną širdį lengva tau keliai atverti. Flavija, aš tik tiek tau tenorėjau tarti. 1927.III.28. GĖLĖS MIRŠTA Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne. Gėlės - imkit, numarinkit ir mane. Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies nežydės, nebežydės, nebežydės. Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų savo kelio nerandu, neberandu. Dugne vynas ir košmaras ir mirtis, o ant kranto vieno sapno praeitis. Vienas sapnas man dainuoja širdyje: myliu žemę, myliu žiedą, myliu ją. O po meilės, o po sapno, po dainos kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos? Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne. Gėlės - imkit, numarinkit ir mane. 1930.XII.24. IŠ VISŲ SVAJONIŲ Iš visų svajonių vasaros žieduos tik viena svajonė žydi visados. * Pakeliu į dangų mėlynas akis - padangėse žvanga mirdama mirtis. * Beldžiasi širdyje balsas iš kapų su Sveikamarija vakaro varpų. * Sutema iš klonių eina pamaži... Iš visų svajonių tik viena graži. * * Iš visų svajonių, užmirštų senai, tik viena svajonė žydi amžinai. * Ją regiu su saule, ją regiu sapne, per Visus pasaulius neša ji mane. * Neša, neša, neša, nuneša toli ir paliks nunešus praeities pily. * Iš visų svajonių praeitis viena žavinti, maloni, gundanti, jauna. 1930.XII.28. YRA ŽMOGUS IR DIEVAS Yra žmogus ir Dievas tarp žemės ir dangaus. Nei dulkės, nei šešėlio už Dievo ir žmogaus. Ir ta malda maldų šventovės ir tie šalti stabai, kur auksu žiba, žydi sidabru - lavonai ir grabai. Lavonai ir grabai per visą žemę, kur eis mirtis, kur neis. Visur juodų sodybų žiburėliai į dūšią smenga degančiais viniais. Ir mano sutemų tylus artėjimas toks liūdnas ir baugus ... Kažkas už durų kalba Libera, kažkas išeina iš namų toks geras, toks brangus. O aš sapnuoju taip: yra žmogus ir Dievas už žemės ir dangaus. O aš regiu: nei dulkės, nei šešėlio tarp Dievo ir žmogaus. 1928.VIII.31. JO RŪŠKANAS ŠEŠĖLIS Pirmos pradžios pirmoje pradžioje viešėjo viešpatnus Šešėlis... - Ir, kaip akordas šventas ir adagio, Jehova kėlės. Kas buvo, Visa buvo Žodis... - ir Žodis buvo Visa. Septynetas liūdnų elegijų numirė septynetą kartų ir, kaip juodos gėlos gėlė, gija juoda aprašė apžadų vardu gyvenimą išgertą. Išgėrė jis ir alkanas nuo šalto sosto kėlės... - O gal kas bus, o gal yra, o gal kas ką atneš? Ir taip gimiau ir mirsiu taip nesižinojime jo rūškanas šešėlis. 1930.III.29. KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ Amžinos Meilės kūdiki, aš žinau, tu nemoki rūstauti, kuris miegojai pirmą naktį ant žemės pas asilą ir pas jautį. Manęs žmonės nenorėjo įleisti į tavo bažnyčią, nes, sako, aš šunimi smirdu ir nieko neturiu tau pasakyti. Jie zakristijoną atvedė, pirštais rodė ir keikėsi baisiai. Dieve, ar taip galima elgtis: prie komunijos eiti ir keiktis? O aš taip buvau pasiilgęs tavęs, šventasis berneli... Tada prisišliejau prie mūro ir parpuoliau ant kelių. Jėzau, namie - tu žinai, kokis mano namas - yra septynetas vaikų ir jų motina, ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo ir neturėjo šį vakarą plotko. Aš viską, aš viską pralaku, kaip alkanas šuo, ir keletą naktų nesulaukia manęs mano lova. - Kiaulė tas mūrininkas, - kalbėjo kartą kunigas piktas: - į Dievo namus pasigėręs nesisarmatina lįsti. Ir kaip aš negersiu, kad liūdna, ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas, kad per mėnesį dirbto pinigo už poros dienų nebelieka? Eikit jūs, žmonės žmonės, kai kada pagalvoju, gal aš nevertas sandalo dulkės prie Viešpaties kojų. Gal aš nevertas pakelti akių į dangų, o bet pastačiau šituos mūrus ir tuos didelius didelius langus. Aš alkoholikas, cinikas, latras, ir vis tiek aš krikščionis. O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, - tu būsi prikaltas už šitokius žmones. O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs, kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą, kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?.. 1929.XII.28. KALĖDOS 1. KŪČIA Baltų sielių, juodų sielių nemunais užtvino paskutinė advento naktis ... - Ant tų sielių žydi baltos rožės - baltos saulės trys. Pilna mano dūšia ir pilna širdis žalių eglių, kadugių žalių. Ir lūšnelė mano tai pilna Jam aukso ir sidabro ir brangių žaislų. Šokite jūs, mano dienos, saulėtos ir liūdnos, ir vaikai prie kūdikėlio Kūčios ir visi vaikai. Susirūpinęs ir nusiminęs valgau Viešpaties Bernelio Duoną, o už durų beldžiasi, už durų supasi visi varpai... 1928.XII.24. 2. BERNELIŲ MIŠIOS Kantafiliai žiedų žemčiūguose paskendo, užgesusi žvakelė migdo kedrų snaudžiančią sargybą, dangus altoriuose aukojamas žvaigžde skaidriausia žiba. Vamzdeliai, būgnai, debesys ir vėjai, tylybė tylinti, vargonai ir cimbolai triukšmingieji, iškelkite osanną lig dausų - osanna in excelsis Deo. Ne čiobrai smilkina, ne tulpės žydi - ta dieviška širdis mus lanko, tas šventas kūdikis, užgimusis ant šieno, suvystytas ant motinos Marijos rankų. Ir šaukia liaupses angelai ir meilės kankinės Dievuj mergelės - ir meldžiasi Aronas, Mozė ir Elijas dievobaimingi ir ramūs, ir milijonai niekšų gieda Kyrie eleison, ir milijonai žemės daržo mirštančių minių - laudamus 1928.XII.25. MIRTIS Tenai aš vienas pro mėlyną viršūnę, anapus savo žygių aš vienas keliavau; ir, kaip po Nemuno tiltu vaizbūnas, po nežinios našta buvau. Saulė ir smiltys garbanas šukavo, didžiulės pušys meldėsi kalnuos tyliai, ir paskutiniosios brėkšnos oktavos paskutinieji blėso spinduliai. O kaip aš tave apimsiu, kad tu Svajonė, o kaip aš tave sugausiu, kad tu Mintis, o kaip aš pas tave nueisiu, kad tu Kelionė, o kaip aš tave sutiksiu, kad tu Mirtis - - 1929.VII.24. NEMUNO TĖVYNĖJE Aš Nemuno tėvynėje radau ir pasakų pilis, ir negrąžinamų senų dienų pasaulį, ir amžinos kūrybos didį žodį, ir amžinos šviesos, - kaip šimtas saulių, - saulę. Tenai žmogus, pamynęs praeitį po kojų, pilnos širdies rieškučiomis sau sėmė nesudrumsčiamą ramybės šventę, ten joks saulėleidis užmigti negalėjo, ten jokie paukščiai nesirūpino gyventi. Iš Tavo rankų lesė jie ir gėrė iš Tavo upių mėlynų, iš Tavo ežerėlių... Tu audroje be šilto lizdo šildei juosius, Tu vėjuos lapkričio glaudei, kad nesuvystų, juos kaip gėlę. Aš Nemuno tėvynėje radau - sukumpęs vakaras, tarytum pranašo lazda, tave per lauką vedė, kad po nakties, kad po audros, kad po šešėlių, tauta, dangaus pasilgus, kad išaugtų vėl į šimtametį medį 1927.VIII.28.-1940. NUMESIU PASKUTINĘ NUODĖMĘ Numesiu paskutinę nuodėmę, į tyrą vandenį nusimazgosiu - ir guodžiamas ir nebeguodžiamas visą gyvenimą graudžiai raudosiu. Panele Motina skaisčiausioji, ak, kodėl aš ne žolelytė šventojo Jordano, tada po Dievo kojomis per Krikštą augusi, ir jos dalia ne dalia mano? Ko aš ne anas balsas tyruose, šaukiantis ir prišaukiantis Jį, pagal seną testamentą mirusį, Tą, kuris buvo nuplaktas, pagirdytas, paaukštintas? Gal išklausys, ne ašarų ir ne kančios pasigailėdamas, Rūpintojėlis maloningas, kad sūnus tolimas ir užmirštas ir bėdinas nepasiklydo ir nedingo. Gal numečiau ne nuodėmę, gal kalbinu kažin ką nepažįstamą, ne Kristų? - todėl ir guodžiamas ir nebeguodžiamas neverkti nebedrįstu. 1930.XI.15. OREMUS Nedaugelį pavasarių nuskynėme. Nedaug ir nemažai. Ir žaižaruojančių gaisrų plazdėjime anos buities preliudijas giedojo angelai. Nebuvo liūdesio. Ir sutemų noktiurnai geso be raudų, nes mūsų himnas buvo amžina malda ir mūsų maldos ne iš tų maldų. Ir žilas pranašas kalbėjo taip - oremus. Ir fariziejai taip - oremus. Ir rabbi taip - oremus. Ir mes visi oremus, taip - oremus, taip - oremus ... Nedaugelį pavasarių nuskynėme. Nedaug ir nemažai. Nedaugelį senų dienų be skausmo minime, kaip milžinai. 1927.VIII.2. POETAS Nepalik, nepalik, mano saule, šito vakaro soduos manęs. O kas žemėj baltų mėnesienų, kas tenai tavo vardą minės? Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis, pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus, aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu šimtą kartų, tūkstantį kartų. Nebežiūri, nežiūri aušrinė į saulėleidžių juodąją vėsumą, ir širdis užumiršo tą gūdžią palaimintų rūškanų giesmę. Aš tuojau, aš tuojau pasakysiu tavo pasaką savo vardu ir sustingsiu nežinomu sargu amžinybės šviesių valandų. Aš išeisiu, kaip amžinas kūdikis, pro džiaugsmų ir nepalaimų vartus, aš išeisiu ir vėlei sugrįšiu šimtą kartų, tūkstantį kartų. 1930.I.21. SUSIGALVOJIMAS Aš negaliu atsižiūrėti dangaus žvaigždžių ir marių dugno žalio ir pora žodžių iš gražiausios psalmių vietos apsimainyti su pačiu karaliumi. Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas, prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia. Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi jau nieko, nieko, nieko nebeklausia. Žiūriu į žemę kaip prieš mišią per apšlakstymą ir kruvina Auka susigalvojęs ir negaliu atsižiūrėti brevijoriaus lakštų, mano tragedijos už sukryžiuotas Dievo kojas. Alsuoju mirštančios gaidos atodūsiais, visųjų apačių visu alsavimu ir apsilieju ašara, kaip katalikas ercheologas pas seną Kapernaumą. 1930.III.30. ŠIRDIES GIESMĖ Negalima su vėjais nedainuoti, negalima su saule nežydėti, kada ir paukščiai nenurimsta visą dieną ir pačios dainos lanko jauno klėtį. O kartais taip norėtųsi išeit į vieškelius, išeiti ir apsidairyti, ar niekur kito kranto nesimato, ar niekur lenktyniuojančių keleivių nematyti... O ta širdis, širdis kiek turi norų, nenuorama, tas nepasotinamas žemės svečias - ji ir su kūdikiais ir su našlaičiais pasvajoti moka ir vėtras lenkti ažuolynais šimtamečiais. Giedrioji vasara baltų žiedų pristinga, šilkiniai debesėliai nusileidžia, kada širdis jaunatvės giesmę pradeda, kada jaunatvė ateities didinguos vartuos pasibeldžia. O žeme, tavo vardas jai per mažas, per maža čia baltų viršūnių ir aukštų kalnų, ir visos dienos - kaip viena diena, ir marios - lašas amžinųjų vandenų. 1928.VII.6. TOLIMAS AIDAS Kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė, melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų, ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia, ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta ... Ilga nebuitis už visų horizontų, kaip tolimas aidas miške tolimame, pas grįžtančių marių išeinantį krantą prislėgė svajonę audringą, neramią. Lyg mažas lašelis iš dugno giliausio, lyg aukštasai bokštas ant aukštojo kalno, į didžiąją saulę pakilęs dairausi, į mirgančią žvaigždę ant Viešpaties delno. Užgeso, užgeso, užgeso žibintas, kaip vėlinių žvakė juoda ant altoriaus, ir vienas paliko geismų noras šventas: - aš noriu, jis nori, jis nori, aš noriu, kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė, melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų, ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia, ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta. 1930.VIII.26. TU NEŽIŪRĖK, MAMA, PRO LANGĄ Tu nežiūrėk, mama, pro langą už horizonto taip liūdnai - tenai neliūliuoja, ten neošia žaliųjų marių žali vandenai. Tu nežiūrėk, mama, pro langą į gilų dangų, mėlynas dausas - ne ruduo šios žemės tau kasas supynė, ne ruduo šios žemės ir išpins kasas. Tu nežiūrėk, mama, pro langą: vieškeliu ne tavo eina ilgesys, ir tas senas kryžius ne tave vadina, ir baltųjų paukščių juodas debesis. 1929.VIII.27. ŽIEMOS POEMOS Pirmas sniegas. 1. Kaip čystą sąžinę, žiema išbarstė pirmą sniegą 2. Ir pakirstos eglaitės žalios. 3. Balti laukai ilgiausią miegą miega. 4. Ant lauko pušys kelios. Užgimimas. 1. Nakties kvepėjimas, kaip šventos mostys, pasiskleidė, nebeužtvenksi. 2. Tai Dievo kūdikis, kaip balta ostija, Marijos rankose. 7 mylios geležinio tilto. 1. Po ežeru sušalę vandenys, nutilę, it užburtos pilys tyli. 2. 7 mylios geležinio tilto. 3. Su ašarom ir pelenais valgymą su išgėrimu maišydami, žmonės nuėję mylią mato leliją, plaunasi ysopu užu I.N.R.I, kryžiumi pakeltą. 1930.XII.2.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
