en
ĄŽUOLAS Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn, ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, - ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia, ar ūkanose prošvaisčių dairaus. Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo, esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų, daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo, ir daug užgeso neprabrėškusių žarų ... Ir sirpo vasaros, ir aukso saulė švietė, ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos, visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės, ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos. Girdėjau giriose aš Gedimino ragą, girdėjau aidą jo aukštajam panery, mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega, ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri. Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys, mačiau, kaip upės seko ir kalnai, mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė, kad jie gyventų čia kaip žemė, amžinai! Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno, po mano kojom geso plėnys pelenų senų, aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų. .. Manų šaknų žaliam, gyvam pavėsy vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams, mano galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios, ir tarė žemė: - Rink, jos rytą lems! Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas, ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų, ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių... Ir tarė dangūs: - Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys, ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs - manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi, kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs. Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme. kai po visų naktų užgims pasaulis naujas, iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė! 43.III.2. TOPOLIAI Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot, ašarą ištraukę iš širdies, jūs, pakluonių topoliai aukštieji, jūs, sargybiniai vidurnakčio žvaigždės. Ak, kiek kartų sunkų lažą ėjo mano protėviai, likimo užmiršti, čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji, jūs jų liūdesio ramintojai aukšti... Ak, kiekkart pakilę upės liejos, laužiant ledo tiltus, iš krantų, jūs, pakluonių topoliai aukštieji, neužmiršot, neužmiršot tų naktų. Ak, kiek kartų lenkė rūstūs vėjai išdidžiąsias jūsų viršūnes, - čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji, jie pavasarį ir jums ir mums atneš. 43.1.2. TĖVŲ NAMAI Kai tave menu aš, tėviške senoji, su tavim kai atminimuose esu, - sningant - gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj, lyg tavam sodne - šviesu, šviesu. Kai tave menu. tėvų namų ugnele, mano šaltos rankos šyla vėl, vėl gyventi tavo dienai širdį kelia amžinos gyvybės žydinti srovė. 43.II.17. KAUNO KATEDRA Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai, pro ją - kaip ledo ižas Nemune - pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai, kaip maldininkų giedanti minia. O ji kaip motina gera ten tebestovi mūs, klystančių vaikų - ramybei, Dievo - šlovei. Prieš Tabernakulą maldaudamas paguodos kai suklumpu ant akmenio senų šaltų grindų, tarp pėdų elgetų, tarp kanauninkų, rodos, ir vyskupo Valančiaus pėdą likusią randu... Ir rodos man, girdžiu, lyg tartų ji ramiai čia; - Einu lankyt našlaičių ir našlių žemaičių. Einu papasakot apie Izidorių artoją ir apie daugelį krikščionių kankinių, palaimintų nuog žemės dulkių ir linksmybių Sutvertojo, pagarbintų nuog daugelio tyros širdies žmonių. Ir rodos, jį šventų skliautų aukštybėj mučelninkų pulkai ir netekėjusios mergaitės lydi. O pro kolonų marmurą ir auksą, o pro sietynų žiburius šviesius ateina vyskupas Antanas Baranauskas su palme rankose, kaip palmė pats tiesus. Ir rodos man, girdžiu jo žingsnį lėtą, ir rodos, sako jis: - Einu lankyt poetų ... Einu lankyt Adomo Jakšto ir Maironio, sustojusių iš Katedros Bazilikos šalių, nešu pasveikinimą tėviškės jų klonių ir viltį grįžtančių pavasario balsų ... Ir rodos man, šventų skliautų aukštybėj jį angelų baltų pulkai kaip tėvą lydi. Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai, pro ją - kaip ledo ižas Nemune - pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai, kaip maldininkų giedančių minia. O ji kaip motina gera ten tebestovi mūs, klystančių vaikų - ramybei, Dievo - šlovei. 43.II.22-3. PAGUODA Į tenai, kur žydi mėlynos alyvos, kur upeliai skamba sidabriniai, debesėliai supasi mėlynėj, tartum vėlės prosenelių gyvos, ten, kur prie seklyčios lango rymo jazminų nusvirę baltos kekės, į tenai vis grįžta mūsų akys sapnuose senų atsiminimų iš kelių, kur raudam pasiklydę. iš kelių, kur visos viltys gęsta, iš kelių, kur, kaip belaisviai naštą, nešėm sunkų žemės vargo kryžių ... Iš kelių, kur saulė nebešviečia, ir iš prieblandų, kur juodą naktį žada, iš kelių ant plono plono ledo, iš kelių tarp rožių ir erškėčių į tenai, kur aukso saulėj krykščia vaiko žingsniai pagirių takeliuos, kur Pirmos Komunijos laimingas kelias, kur šaltinis, kaip malonė Dievo, trykšta, ten, kur motinos daina lopšinė aidi, kur senelio pasakos klajoja, į tenai tave, bedali, moja pirmos ryto gėlės prasiskleidę. Iš dienų, puoštų mirties ir kraujo, iš dienų, kur chaosan paskendo praeitis be balso ir be gando, kur krankliai suskridę tepuotauja, kur nei mirt nelemta, nei gyventi, kur apokalipsio šoka griaučiai, iš tamsos, kur visą žemę siaučia, iš tamsos į pirmo ryto šventę, į tenai vis grįžta mūsų akys. Tilkit, requiem, ir geskit, geskit, žvakės. 43.II.5. LIETUVOS SŪNUI Dar žydi vasarų šviesių laukai ir lankos, aukštuos pagojuose dar ošia ąžuolai, ir netušti mažų paukštelių inkilai, ir rūpestingosios laukų Rūpintojėlio rankos dar laimina bevaisę varpą vasarojaus - ir ji palinksta po grūdų našta. Ir svyra usnė kelio dulkių apnešta, ir ją sumindo pakeleivio sunkios kojos. O Nemunas dar teka kaip tekėjęs! O duburėliai Pyvesoj dar gilūs vis! O velniakalnio naktys dar prašvis! Ir tu, iš amžių glūdumos į čia atėjęs, per amžius saugok Nemuną, tėvų namus jo krantuose, ir Pyvesą, ir vasarojų mūs. 43.I.4. LEMTIS Tave kalnų viršūnės šaukia, tavęs pakalnės žalios laukia, o tu, kaip vergas vakarais, čia stovi, lauki ir dairais. Tau čia žiema kelius užpustė, praleidai čia tu naktį rūsčią- ir amžių amžiams likt tau čia su sielvartu ir su kančia. 43.II.16. MYLIMIEJI Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus, tavim tikėjau, kai buvai laisva, ir kai po kojų griuvo aštrios uolos, likai nemirusi, gyva. Tu man tarei: - Čia veda mano takas - mirties, ir sielvarto, ir vargo puoštas jis… Ir man, o mylima, to tavo kraičio teko dangaus palaiminta dalis. Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs, kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus, kad ryto rožėm virstų kietos uolos kely užgesusios kančios. 43.II.16. ŽIEMOS LOPŠINĖ Giliam sniege paskendę miega girios, sodybų obelys, klevai ir ąžuolai, giliam sapne ir tu, tarytum mirus, manoji žeme, nutilai... Po baltu nuometu, kaip nuotakos, pušelės. po baltu nuometu senoji Šatrija, bet ryto aušrą kai pažadins Paukščių Kelias, manoji žemė žengs su ja. Miegokit, obelys, miegokit lygios lankos, aukšti milžinkapiai, miegokit po sniegu, ir kol sūnaus - pavasario tave pažadins rankos, o žeme - motina, miegok. Tegu tavuos sapnuos dienos gyvybė bręsta ir amžiaus žygių eisena jauna ... Miegok tu po sniegu, budėk žvaigždynų raštuos, o žeme - motina mana. 43.II.2. TU IŠĖJAI... Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom. Miškuos paliko sunkios uogų kekės. Ir mes miškų tamsiųjų nebelankom, usnim ir kadugiais apaugo takas. Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom. Laukuos paliko sunkios kviečių varpos. O mes ne sau su ašara jas renkam ir su malda, kai šaukia Agnus Dei varpas. Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom. O širdyje paliko tuščia, tuščia. Ir kol pasauly gaus mirties patrankos, nebus tavęs čia ir gyvenimo nebus čia. 43.II.19. KAS SAVO ŽEMĖS ŠIRDĮ JAUČIA Kas savo žemės širdį jaučia iš juodžemio vagų gimtinių, kas savo žemės širdį jaučia srovėj upelių sidabrinių, kas savo žemės širdį jaučia mažam laiškely rugio daigo, kas savo žemės širdį jaučia gyvoj gėlėj po gruodžio speigo, kas savo žemės širdį jaučia bangoj melsvųjų marių lino, kas savo žemės širdį jaučia, kai vargo pėdos dirvą mina, kas savo žemės širdį jaučia kai žydi rožės ir kai sninga, - galybių Viešpats maloniausias palaimins derlių jo duosningai. 43.IX.20. ŽMOGAUS GOLGOTA Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai, niekas jų mirties nakty nesiklausys, veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą, veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys ... Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas, į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj. Skyla uolos ir granito sienos trupa, ir kaip lapas dreba žemė nebylė, nepravers ji skausmo skundui lūpų ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely. Ką pastatė amžiai, tu sugriausi, ką dangus palaimino, prakeiksi tu, išbarstysi Dievo duotą metų auksą eidamas bedugnės degančiu krantu. kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas, alkanas, beturtis, be namų, kad dangun pakeltum savo širdį tyrą, keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų. AMŽIŲ KELEIVIS Kas tu esi, kur tu eini, keleivi - į nežinią, į naktį ar audras, ar rytmečio padangės nusiblaivę kely tik tavo liūdną kapą ras? - Esu aš tas, kurį išugdė žemė, esu aš tas, kur laimino dangus, kam naktys blaivosi, kai dienos jau sutemę - esu aš tas, esu aš tas žmogus. Aš iš saulėleidžių renku rytojaus ugnį, aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku, aš gyvas pereinu marias, gelmes, bedugnę, upes - be tiltų, kalnus - be takų. Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą, esu aš tas, kurio audra nenusineš, ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos, tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs. 43.VIII.22. ARTOJŲ MALDA KALĖDŲ KRISTUI Juoda naktis. O žemėj balta, balta... Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės. Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi. Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai, ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės giesmės aidan pabudę šaukia širdys - - - - Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, - tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį... Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą, palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę, te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega, te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia. Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą, ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią, ir amžių palikimo didį testamentą, ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių... Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų, pagriovėlio baltąją ramunę, baudžiavoj parpuolusį artoją, amžių amžiais gyvą panemunę! Palaimink, Kristau, dobilo atolą, Gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią, pjūties gubų ledai teneužpuola, ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių... Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją, ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo, sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, - išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą. - - - Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos, ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, - ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų ištiesia ranką ir tyliai laimina visų artojų širdis ... 42.XI.29. DE PROFUNDIS Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie, iš gilumos susopusios širdies, einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti, einu tavęs, vidurnakčio Žvaigždės!... Bedaliai stovime, išgirsk vaitojimą, klausyk raudojimo vaikų Tavų - Tave tikėjome, Tavy sudėjome Tavin tekėjimą dienų savų... Karčiais nuodais apkarto mūsų žemės vaisiai, mūs rankų drebančių nelaisvėj nuskinti... Pražudėm praeitį, praradom dabartį, beteisiai, kaip skurdūs lauko paukščiai, drebam nevilty. Bedaliai stovime, išgirsk vaitojimą, klausyk raudojimo vaikų Tavų - Tave tikėjome, Tavy sudėjome Tavin tekėjimą dienų savų. Tik Tu, kuris gyvent pažadini leliją, Kuris laukus šilkais, o kalnus sidabru apdalinai, kurio alsavime numirę kelias ir ligonys gyja, - tik Tu, o Viešpatie, tik Tu tark Žodį iš Tenai… Bedaliai šaukiame, ateik arčiau, ramink, stebuklo laukiame vaikai Tavi. Tamsoj uždusome, bet ne, nežūsime, Tavy vėl būsime gyvi, gyvi!.. Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie, iš gilumos susopusios širdies, einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti, einu Tavęs, vidurnakčio Žvaigždės. Kaip kalnuose upelį, Viešpatie, grąžink belaisvius mūsų! Kaip tyruos karavaną, Viešpatie, grąžink belaisvius mūsų! Kaip savo gūžton paukštę, Viešpatie, grąžink belaisvius mūsų! kaip nulaužtą šaką, Viešpatie, grąžink belaisvius mūsų! Bedaliai šaukiame, ateik arčiau, ramink, stebuklo laukiame vaikai Tavi. Tamsoj uždusome, bet ne, nežūsime, Tavy vėl būsime gyvi, gyvi!.. Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti, ir kris karaliai, kaip vergai žemi, po kojų, Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios, ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų ... Tu stosi, Viešpatie - jų bombos kris kaip rūkas, Tu tarsi, Viešpatie - kaip lapai jie drebės, Tu mosi, Viešpatie - ir vėl diena bus Dzūkuos, Tu šauksi, Viešpatie - pakils jie iš duobės - šiurpiam biržely kritę Pravieniškiuos, ir Zarasuos, ir Petrašiūnuos, ir Panevėžy, Rainių miškelio kankiniai, kaip kraujo žvaigždės blykčios, kad liautųs tėviškė skausme rankas grąžyt! Ir bus Aukštaičiuose, ir bus Žemaičiuose dvasia jų amžių amžiais vis gyva, ir žengs į ateitį, ir bus gyva tauta, kad šviestų amžiais Lietuva laisva! Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie, iš gilumos susopusios širdies, - ateik, ateik į tamsų mūsų vargo vieškelį, ir mūsų rytdieną nušviesk, šviesi Žvaigždė! 43.I.27. ŠV. IZIDORIUS 1. Ryto malda -Palaimink, Viešpatie, pakol į vagą stosiu, Tu rankoj mano jaučių vadeles turi... Ir sveikina atskridus jį pirmoji kuosa, varnėnas "Padėk, Dieve" švilpia pagiry. - Padėk man, Dieve, te paukšteliai sotūs Tau už mane skrajodami giedos, mielaširdingas Tavo Majestotas žaliems laukams te giedrią dieną duos. Kaip Ostija už miško saulė kyla, upelis, vėjas ir giria nutyla, atverčia debesys dangaus skliautų mišiolą - ir šventasai Izidorius artojas suklumpa ir ekstazėje žegnojas, ir ryto maldai jaučių jungas puola. 2. Šeštadienio vakarinė Juodų vagų atriektos šiltos riekės toli toli per lygų lauką tiesias, noragų kieto plieno nebesiekia saulėleidis ramus, išblėsęs ... "Jesu dulcis memoria ..." šiurena vėjas, paukšteliai grįžta savo gūžton, tiktai kaip motina prieš pirmgimį, prieš sėją pabudus žemė atsidūsta. - Į Tavo, Viešpatie, rankas aš atiduodu ir savo poilsį, ir dirvą juodą, - galulaukėje šventasai Izidorius artojas ant kelių klumpa tardamas. Arimą peržegnoja… Ir atilsio maldaudamas kai jaučių jungas puola, užverčia debesys dangaus skliautų mišiolą. ŠV. ANTANAS IŠ PADUVOS 1. Gyvenimas Jo balsas Viešpaties galybę gyrė, jam, pasninkus užlaikant ten kalnuos ... Jo klausė debesys ir prasiskyrė ir ant pamokslo klausančios minios nė lašas, tarus "prasiskirkit". neužkrito; nė lašas ant širdžių tų neužkris, kas, tarnui Jo iš Paduvos "atverkit" tarus rytą, atvers jo Viešpačiui, vidudienį ateinančiam, duris. Biblijos Arka ir Limoges kustos, teguodžia mus tavasis Brives būstas, ir tavo regulos negęstanti šviesa nuo Paduvos lig Kretingos tešviečia. Ir kaip prikėlei širdis albigiečių, prikelk ir mus, palaistęs dangiška rasa. 2. Mirtis O gloriosa Domina, excelsa... O Motina mana danguos, išgirsk sugrįžtančio keleivio balsą ir paskutinę valandą paguosk. Matau aš savo Viešpatį, matau Jį ateinantį ir šaukiantį mane, nuo žvilgsnio Jo sustingo mano kraujas, ir nebegrįžt man į Camposampiero, ne ... Netepkit, broliai, jūs aliejais mano kojų - Jis patepė, su Juo aš išeinu už priemiesčio Capo di Ponte, už kalnų... Ir susirinkę minios kai raudojo ir kai stebuklo meldė karstą nešdami, jis tarė: - Broliai, melskitės, bus amžinai gyva gelmė 43.II.26-7. ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS 1. Alvernos vienuolyno maldininkai - O salutaris Hostia, o ryto Saule, o amžinų dienų šviesi versmė, Tau pasimelst aš atėjau į šį pasaulį ir pasidžiaugt tava žiedų žeme. Ir kai rankas sudėjau džiaugsmo maldai, Parcinkulėn keliaudamas kalnais, iš negyvos uolos žiedų dvelkimą saldų Tu leidai man, o Viešpatie, tenais... Ir apie šventą galvą jo baltų balandžių, kaip Viešpaties apaštalų būrys, "O salutaris Hostia" kartu burkuot pabando, ir kaip varpelis ima skambint vyturys. "Per saeculorum. Amen", - krankia juodos varnos, ir kaip bažnyčia ima gaust kalnai Alvernos. 43.XI.22. 2. Pamokslas paukščiams - Garbė būk Jėzui Kristui, Bastijos, Asyžiaus, Battonos ir kitų apylinkių gyventojai linksmi, netūpkit niekad jūs ant švento medžio kryžiaus, kad ir gražiausia jūsų bus giesmė! Ir ant šakelės Jėzui tinka jūsų tyras balsas, ir tavo, strazde, kaip malda, ir tavo, varna, negražus, iš rankų Viešpaties visiems grūdeliai byra skalsūs, kad pepenėtų didelius - vis alkanus - ir - sočius vis - mažus. Puikus balandi, šventą Tėvą Inocentą garbink, gi tu, lakštingala, šventam Honorijui giedok, o sesė Klara laukia tavo, vytury, maldos... O mes visi, ereliai, kuosos, Dievui duokim garbę, - kas aukštumoj, kas vabalus berinkdami po žemę... Ir visi paukščiai Umbrijos jam tarė: "Amen! Amen!" 43.XI.25. ROŽIŲ LIETAUS ŠVENTOJI Šv. Teresėlė 1. Aš siųsiu Rožių lietų ... Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų ir daugelis Betliejaus mažą kūdikį užmirš, daug netikės, ir daug tikės, bijodami pasisakyt "tikiu", ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, mirs. Ir tarė ji: - Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų, kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis, kad ji, ko amžiais netikėjo, įtikėtų, kad atsivertų jai stebuklo paslaptis. Ir tarė ji: - o Mylimas, visur visur esi Tu - Esi Tu, Jėzau, danguje, esi prastam Lisieux, Esi Tu savo mylimosios širdyje ... Iš Tavo sodo man lapeliai rožių krito, į Tavo sodus aš giedodama einu pasaldint žemėj likusiems karčių dienų. 2. Karmelio Gėlei Tylumoj tamsaus Karmelio tu kaip žiedas sušvitai, - šviesk, šventoji Teresėle, žemėj, Dievo užmirštoj. Amžių kalno kiparisas, slėnių lauko lelija, pažiūrėk daubon Dubysos ir žiedais palaimink ją. Pro dangaus skliautus aukštuosius, pilnus Viešpaties žvaigždžių, te stebuklo tavo rožės kris ant mūs silpnų širdžių. Ir pavasariu dangaus šaltos širdys atsigaus. 43.III.26-8. VALLIS UMBROSA Šv. Bernardas - neturtėlis ir atgailotojas "Bernardai, ko čia atėjai?" paklausė žemė, , ,Bernardai, ko čia atėjai?" dangus paklausė. - Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę, ir Viešpaties didžiuos dienos darbuos paliaupsint. "Ko atėjai į girių gelmę, į giliausią? Kas iš pasaulio tavo liūdną sielą tremia?" - Aš atėjau cistersų kelio pasiklausti ir žemės laimei ir džiaugsmams ištarti amen. Ateikit, šaukia čia ir jus vallis umbrosa, ateikit, šaukia ąžuolai ir pušys žalios, ar kunigaikštis Akvitanijos, ar brolis tu karaliaus. Palikit rudeniui puokštes akacijų ir rožių ... Kaip čia atėjom, taip išeit bus ar ne džiaugsmas, kai Jėzaus rožių Karalienė pasišauks mus?! 43.III.26.< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
