en
* * * Daug ižo upėm praūžė Pavasariu plačiu. Daug prakukuos dar gegužės Motyvų tų pačių. Pajusit mano žodžiuose Žaliuojančias lankas Ir kaip žmogus vis guodžiasi, Užlauždamas rankas. Kaip veržiasi į priekį Ir plakas laimės link - Apviltas rėkia rėkia, Nes tuštuma aplink. O aš žinau - praeis čia Ir viskas be žymės. Kadaise pilys skaisčios Nugrimzdo į žemes.SUSIMĄSTYMAI
YRA TOKIA DAINA Yra tokia daina apie laimę Ir geresnį gyvenimą žmogui. Ją dainuoja pas mus visam kaime, Po kiekvienu pilkų šiaudų stogu. Žino - pasaka yra graži Apie šalį laimingą, be vargo; Ją kartoja seni ir maži, Atsidūsta klausydamos mergos. Yra tokis dalios paskyrimas: Kenčia šaltį, ligas, kenčia alkį - Tau palangėj pavasaris rymo, O čia reikia kabintis po balkiu. Yra tokie vargai Lietuvoj, Nerašyti į popieriaus knygą - Po laukus, po namus uliavoja, O kitus juodon žemėn primyga. DAINA AGONIJOJ Buvo žemė baltuos tualetuos, Buvo vakaras mėlyno veido. Tasai vakaras baisiai iš lėto Pirštus geliančius dūšion suleido. Aš mąsčiau apie didelius daiktus, Buvo keista perdėm kaip agonijoj: - Jeigu taip mirtimi viskas baigtųs, Tada - kas gyventi pamonijo? Mano dūšios žalioj parugėj Tai ne mėlynos upės tekėjo. Tai netyčia visai praregėjau - Svieto liūdnos procesijos ėjo. Tas pasaulis, viliodamas kūną, Net ir skrendančius žemėn priveržia. - Negi žiedas esu, ne bijūnas. Tai suvysčiau lengvai gale daržo... * * * Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio, - Be tikslo, meilės ir be darbo, Tik pažiūrėt, kaip teka pilkos upės čia Ir debesys pilkėdami apžvarbo. Tik taip sau prisimint, - kad kaime kur, už gryčios Žagaruose koks šimtas žvirblių čeža Arba nuotaką verkiančią iš medinės bažnyčios Apygirčiai jaunikiai su varpeliais veža. Ir pažiūrėt, kaip rudeniopi ima gelsti parkai, O pakraščiais apstingęs grumba gruodas. Nė nežinot, ko tos mergaitės verkia, Praradę meilę, viltį ir paguodą. Ir pamatyt iš tolo, lyg ne savo, Kaip mano paskutinė meilė temsta... Paskui - sakysim, iš kurorto atvažiavus, Kaip anekdotą pasakoti tamstai. APATIŠKAS RUDUO Kažkur ėjo nutekėjo upės. Kažkur šunes vasarą nulojo. Mano gėlą rudens gelsvo ūpo Šiandien rytą liepų lapai kloja. Pasakykit, pasakykit, mieli, Ko tos varnos visa gerkle rėkia? O man regis, bus šią naktį vėlei Visos žvaigždės aiškiai pasidriekę. Eisiu tąsyk - eisiu vienas ašai Susimąstęs dėlei visa pikta... Lyg sprendimą kvailą pasirašęs Nieko gera tyčia nesutikti. Mano pėdos aiškiai deklamuos jums Apie meilę, mirtį, apie vargą; Nes ir žemė, kurią aš dainuosiu, Iš tikrųjų negaluoja, serga. Todėl - kas man, jei nubėga upės Arba vasarą nuloja šunes, Arba varna ant šakyčių supas Nuogo beržo pačioje viršūnėj? * * * Eilėraštį drebančiom rankom - Apie išraišką rudenio rudą. Ne! Tai ne rudenio liūdesį renkam: Tai gyvenimas visko prigrūdo. Nuo mažens visą svietą mylėjau, Jaučiau užu žmogų ir žvėrį; Kožnam beržui lenkiaus pakelėj Ir visiems savo širdį atvėriau... Ar gerai, kai jus sifilis ėda, Kai trachoma akis jūsų merkia? Po velniais jūsų dorą ir gėdą! - Siela liūdo nuliūdo ir verkia... - Aš seniai kaip šuva alkanauju, Iš nieko ničnieko neimdamas: - Kas man darbo, jei džiūsta kam kraujas Arba miršta, sakysim, nuo gimdymo... * * * Prajojo vakaras ant žvaigždžių pulko. O mėnuo be sparnų. Šviesos prižarstė tylumą Ką pasakyčiau, jei dabar ateitų, Jai, mano mielai mylimai? O juk tai jai, dar būdams kaime piemeniu, Dovanų žadėdavau, kokių nieks neturi: Nueiti su tėvu už ežero palšo Ir žvaigždžių atnešti pilną kepurę! Dabar sudievu, tėviške, parugėmis susišukavusi, Siūbuok sau dienas iš mėlyno šilo tolumos gražiosios… Aš praeitį po žalius vieškelius, Po traukinius ir tolimas stotis vežiosiuos... Ir gal kada visai netyčia, Ar mano metų rudenuos, Pamačius, kad pavasariai kasmet kartojasi, Širdis jaunystei raudą padainuos... LEGENDA Pasakysiu Jums legendą: Augo beržas kaime, šalia daržo. Naktį snaudė, rytą saulėj skendo Ir laimingas buvo beržas. Ir nelūžo. Visko beržas matė. Vis lingavo - net audroj panertas. Paskui žmonės ėmė jau kas metai Šito beržo sulą gerti... * * * Už klojimo saulė prakirpo pilką skliautą Ir juodalksnių šakas užlaužė pavėsin. Tik nesakė, kam vakardienos greit keliauta, Nepasakė, kur svyrančiais kryžiais stovėsim. Tai tau, motin! Sakei, kad gyventi bus gera, Kaip sakymuos tėvo, kaip rojuj. O žinai, iš manęs ką padarė? Aš keiksmu kartais viską bjauroju! Tik many tebemirga šventadienių varsos. Nors ir pats nežinau, kur rytoj beskraidysiu. Bet tai nieko... aš dar kalnus nuversiu, Aš dar marias išbraidysiu. * * * Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika, Taip viskas šioje žemėje praaidi; Kaip ir jaunystė dvidešimties metų, Marias uždegti įsigeidus. Svajojome net pataisyt pasaulį Ir laimę susikurt nemarią, didelę. Taip manėme, bet ar žinojome, Kad liksim kaip tikri paklydėliai? Kažin kaip tie, kurie gyventi moka Ar ilsis pamariuos baltose vilose? O ką gi aš dabar dainuot galiu Širdim išvarginta, beveik ir nusivylusia? Juk mums ir marios, ir pavasariai, Ir vyšnios žydinčios ne nauja. Kur einame, ko siekiame, kur plakamės, Ašai seniai gerai žinau jau... Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip moterys Taip viskas pamažu nublanksta. Palieki vienas kaip ant kalno karklas, Kurį nuo ryto visi vėjai lanksto... ŽODŽIAI IŠ LAUKO Tu nematei tokio žydėjimo, Laukų dainavimo smagaus. Ne veltui anuomet žadėjome Žvaigždes nukarstyt nuo dangaus. O paukščių koks repertuaras! - Jauties poetas ir žmogus. Vagas taip tiesiai broliai aria, - Jie nori vis užverst vargus. - Klausyk, tu spjauk į tualetus, Palik maliariją madų! Vaizduokis: per laukus gėlėtus Į pačią saulę aš vedu. Vedu ir pasakyt ryžtuos, Ko žvaigždės krūpčioja nakčia, - Kad laimė niekad nesugrįžta, Sugrįžta tik viena kančia. Tu nematei tokio žaliavimo. Ir nematysi gal daugiau. Mes ligi šiol ne ten keliavome Vieni tarp žemės ir dangaus. VYŠNIOMS ŽYDINT Žydinčios vyšnios priminė sniegą. Ėjau aš laimės kviesti. Spėliojau vienas, kur laimė miega Ir sieloj žydint miestui. Aš nežinojau, ko reikia klausti, Į kokį žvelgti kraštą, - Kas sidabru man žirgą pakausto Tolyn jaunystei nešti. Išėjo gatvės, parkai ir skverai Sutikt manęs tą kartą; Kiekvienam kvailiui širdį atvėriau, Lyg mylimai prie vartų. Man nepatiko veidai uvėrūs Ir ant kaklų žibučiai, Tai užsimiršęs šokau ir gėriau - Dvarus praūžęs būčiau! Man sumelavo grįžtantys paukščiai Ir baltas vyšnių šilkas. Kad aš nė močios neprisišaukčia, Melas akis apvilko... * * * Toks nuogas, toks nuogas ruduo. Stovi klevas liūdnumo kaip aš. Eisiu - bėga ten upės vanduo, Sakau - ir mane tegu neš. Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau, Laukuose daugel meilės žaliavo. Ir širdis tartum plaka rečiau, Kaip linguoja liūdnai nuogas klevas. Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių? Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus. Tiktai liūdesį didį jaučiu - Nuo pat žemės juodos ligi balto dangaus! Dar išeit, pažiūrėt ir pamot, - Nors ir visas pasaulis tevysta... Dar su vėtra pašvilpt sutemoj Taip, kaip lekia ir švilpia jaunystė! RUDENS VAKARAS Iš kambario šviesa raudonu abažūru žiūri. Ir veidas pasinėręs lango rūmuose. Laukuos jau gal žiema atsnigo - kelias baltas, Tik čia rudens gėla apėmusi. Nurimk, širdie! Vis tiek jau traukiniai išėjo - Dūdavo garvežiai - sustojo, šniokštė garas. Gyvenimas prisijuokė visokiu veidu Ir įvairių amerikų pridarė. Tegu. Tegu! Mirtin paspėsim pėsti... Dar žemės ašaras išgersime. Ir bus ne poema - ne padavimas, Jeigu net kraujas pasilies kaip versme. KO KRISTUS ŽODŽIAIS VERKĖ Rudens vakarų tylumoj tamsuma, - Nykumos nei išsemt, nei išbristi. Nuo medinių kapų nusileidžia laukuos Ir braidžioja verkdamas Kristus. - Žeme, varguos išplukdyta, Su auksu, šilkais kartu didelį skurdą veži; Pavydas, godumas vis ėda tave - Graužia kaip vėžio liga, kaip vėžys, kaip vėžys. - Žmogau, iškankintas aistrų, Veltui mano kojas medines bučiuosi! Nes tu šičia, žemėj, Kaip vienam tiktai vakarui svečiuose. - Ir kuo kaltas esi, Kad aistrus taip tau žemės kūnas ir krūtys? Kas akies primerkimas - Ir lengva bedugnėn įgriūti. - Tarp juoko, aistros ir griežimo dantų Tau ir kančių ligi valiai. Dar pranašas rašė, jog bus diena ir valanda bus, Kada klaupsis ant kelių karaliai. - Ir ką pasakysiu aš Tėvui Manajam, Kai iš keturių šalių pakels ugnį - pasauli, prapulki! - Kas jums sakė, kas sakė, o broliai, Jog nebus suskaityta skriaudų aliai dulkė?.. * * * Aš negaliu išpasakyt, Kaip gyslos trūkčioja ir kraujas plaukia; Tolydžio jau ir kaulai džiūsta, Lyg vasaros kaitra palaukėj. Nes pašauktas širdies virpėjimais matuot Gyvenimą, pakol į amžinąjį guolį kas. Aš alkanas - sergu gyvenimo liga, Kaip tūlas alkoholikas. O motina dalia ir jus pakinkė - Kas dieną vargą brendat sunerimę. Tačiau einu, pagarbinu šią žemę Ir jos mažiausią sutvėrimą. Viską perku! Perku ir nederu - Širdim už viską moku: Kiekvienas gyvas padaras - Mano kančia ir juokas! AGONIJA Įsirėmė naktis krūtinėn stačiai Ir plėšo kūną liesą. Išaugo rankos - ilgos, ligi lango, Ir nuraškyt Sietyno tiesias... O atminimai! Pragaru pakvipo Ir žalumu nuo beržo - Artyn artyn jau atbrenda per sienas Ir jau krūtinę veržia. Nebereikės! Jau baigia tirpti akys. Tik sudreba dar dešimt pirštų. Ateikit - ei! Dar pasijuokt visi - Šiandieną mano laimė miršta... Vėliau tylu taip tyliai. Vėl tyla. Akių žaibai nakties kasas praplauja. Žiūrėkite, mėnulis kvai-las! Mėnulis juokias, juokias mano saujoj. * * * Atapleška atašnara pavasaris! Šventadienis. Pasirėmiau verandoje. Gyvenimo prigėriau daug - ir vis dar maža - Nieko seniai širdis neranda jau... Akyse miestas grimzta aukštininkas, Ir lieka tik žaliai raudonos dryžės - (Tenai kadaise mylima išėjo; Išėjo, žinoma, ir nebegrįžo...) Ir man dabar jau tų dienų negaila! Prašūkavo kaip vėtra su sniegu pro tėvo pagirį. Juk būna ir blogiau: kiti didžius turtus paleidžia niekais Arba - iš tolo margais vartais - dvarą prageria...
Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
