Antanas Kalanavičius - Progiesmiai
Apie kūrinį
* * * Progiesmiais yra žvaigždės ir apuoko širdis žemiau jų ir medžio viršūnė, ir man to gana * * * Pavandenijusi pavasario širdis * * * Pritemdinėjantis žibučių paraistys mane paakino pradėti pašnekesį su vėjokšniu * * * Vėjo sumelsva Strėlė * * * Lytėjo mėlyna dangaus ranka, ir visąlaik rasa po kojom, virš galvų dangus. Kaip mes išbėgam iš vaikystės marškinių * * * Tos kryžkelės tarytum lietuviškas rašmuo kampuotas medy ir line * * * O mėnesienos ežeras raibėjo kaip gegutė, ir tamsavo žilvičio keras, vėjo paguldytas, žiedai jau mėnesienos su paukščio rutuliška akimi * * * Pasišokėjęs į gegutės Širdį * * * Ryto akmenų skaistybė, apsodinta gėlėm žydrom nelyginant jaunystės plunksna viršuj suakmenėjusių sakų * * * Vaivorykštė - vandens didysis kelias link debesų padangės, kurie liepsnoja tarsi rožės į saulėlydį * * * Akys rado vaivorykštę, rankos nieko neras * * * Liktie, erkėtas karvelėli, nepanešantis pats savęs * * * Karvelių mėnesį į širdį kritusi žibutė, prabudusi viršum pernykščių užpernykščių lapų šilumos * * * Po eglynėlį nardžiau, karvelių grūdėtasis burkavimas vis apiberdinėjo juodai taškuotais mėlynaisiais žirniais iš paauglystės * * * Jau kelio gulbei baltajai sparnus įsuko kaip rugiagėlė šviesūs viesulai * * * Skambėjo virš prasidedant pavasarių žiedams gulbė plunksnų baltų nelyginant diena balta * * * Praėję gyvenimai balsingi, po kojomis lig plėnies plonytėlės suslėgti * * * O paupio lakštingala, nendringas tavo garso plotas * * * Ir kas iš mano balso išravėjo saulės dygsnį * * * Abi pūkuotos - šilagėlė rasoj ir ta kamanė kaip ugnis * * * Kamanės, kaitrios tarsi ąžuolo žarijos * * * Vieversingas baltas spindulys jau nusileis į kraują * * * Vieversys plunksnų pilkų ir balso kaip dangus * * * Rankas paukščiai turi susidėję glotniai ant pečių, nuodėgulio kibirkštaičių paukščiai nelesa ir tiek * * * Paukštingasai laukų giedojimas, tiktai šiureno ilgesio žolė, tekėjo aido užmarštis - rasoj žvaigždelė * * * Į naktį sužvaigždėjo vieversių giesmės grūdeliai sidabriniai * * * Senoviškas grūdėtasai sidabre, pergyvenęs ir apgaviko gudrią sotį, ir dorojo kadgi jau akmeningą nuokalnę, ne vien tik dainiaus trumpaamžes švystelejusias akis * * * O ievmedžio pajuodusi šaknie, iš kur gėlelei savo tiek šviesos imi * * * Kai nė per menkutėlį ievžiedį, žiedlapį baltutėlaitės dienų vilties, ir vien tiktai nuleistą plaštaką pasidabruojanti kandis pritardinėja suodžiais byrančiai anglingai tylai * * * Buvo balsas - lyg medis į akmenį, vieškelėta akis, paukštis, balso gražesnio už plunksną, paukštis plunksnos gražios * * * Debesų paukštis juodai atsišvyti smėlynuos * * * Žiūriu, kaip kalkėm balina medžius, jūs išdegtu ir mano kauleliu nubalinkite pakelės verbas, kad net iš tolo šviestų tėviškėj užcementuoti ąžuolai * * * Lyg sidabrinių siūlų kamuoliai vyniojos liūtis * * * Girdėjai esant lyg stiklokšnius pliaupiančio lietaus lašnojimų varvėjimų įsiteškėime * * * Taip ir neprisirengęs pasiskainioti alyvžiedžių ir ievžiedžių gaivios skaistybės * * * Mergaitės žvilgsniai rožių aptaisuos prieš joms pražystant, aš esu visas rankose, siūbuojančiose virš šitos širdažolių pievaitės iki javapjūtės, dalgis nupjauna tai kemsą, tai juodą lyg išgąstis kurmiarausį, dėl to negaliu visąlaik į tave, pasaulieti, išlikti atsikreipęs nesudarkytąja veido puse, žiūrėk verčiau į mergaitės akis rožių aptaisuos * * * Neilgalaikių gėlių žmogus * * * Pribusiu kiek žiedo rasa * * * Liepžiedžių kvepėjimas, liepmedžių pačiuos vainikuos ir aplinkui švyti zvimbesys * * * Ir dūzgė tavasai alsavimas tuščiam ąsoty * * * Graižtvingam šuliny kur upėms ūkanėdavo srautai gelmėti vakarėjo rytėjo ugnis žiburėjo mėnesiena rūtėjo lieptėjo debesėjo žaibėjo spindulėjo amalėjo žolėjo devynžiedėjo svajonėjo rievėjo ten vanduo sidabrėjo žiogėjo man akys žalesy papartėjo tekėjo vieškelėjo žvaigždėjo mėnulėjo prieblandėjo žebenkštėjo ten takai slenkstėjo vakaras rytėjo, vakarėjo * * * Gėliautojas ligi juosmens * * * Man buvo žmonės skaistūs tarsi apimti grynos liepsnos, buvau aš jaunas tarsi rugiagėlė * * * Rugių šaknis, trumpa kaip vasaros naktis * * * Rugiagėlė, žinia, neprisidės prie žvirgždynėlio duonos, bet visgi be anos kad tik neįsiveistų rūdligė aky * * * O ir rugys girgždėjo tarp dantų su smiltele * * * Iš žemės išsiversdinėjo gulbėm, erkėtrožėm, perlamutru, skambtelėjimu minčių, kitom jėgom ir kaitaliojosi brangiausiais akmenim * * * Grūdingos smilgų grandinėlės laikė po saulužėlę kiekvienam gilios rasos laše * * * Skausmingai baltos kraujažolių gėlytės taupiai susiglaudę žiedynėlio ankštumoj * * * Tiktai žiogų čirpimas vakarą aną žolėj - sakytumei rasos šaltinis, jisai tarp akmenų taip žėri, čirenanti bangelė jo * * * Pripuolu prie savo neužrakintų ežerų smėlingų * * * Samstau vandenį supleišėjusioj laivėj, regis rūdžiuotoj rankoj peršinčioj esančia negyva sulankstyta skardine * * * Ir laumžirgiai sparnų lietingų nekėlė ūkanos iš smilgų * * * Prietema žalia, nelyginant jau laumžirgio lėkimas blizga * * * Ir prietemoj kaip vandeny drumstam dumblingam sužalsvas dangus, ir debesis žemai, jo žibantys kraštai net lenkė akį * * * Ieškosiu atminty jau stamantrios žuvėdros, gėlės, lig gūdasties baltos * * * Mano širdis yra kaip tas vijūnas įsižemėjęs merdėjantis ant karšto smalingo smėlio, mylėjau akmeningą žvyringą raibą kalną, nekenčiau griovos * * * Skausmo ajeras auga ir auga aukštyn ir gilyn, skausmo debesys renkas žaibuodami, ašakotos skausmo lydekos kaip žaibas, skausmo liepsna laižo mano krūtinės krūtinkaulio gyvas mėsas * * * Ir laikas mus išretins, spengianti šalis, balso nebuvimas, rasų viendieni vandenie * * * Man akį rišo, rišo man rankas ta vasarų žaibuojanti gėlė, šviesa, akimirksnį baltesnė ir už saulę * * * Vėrė akį gėlės viendienis spindulys ir debesų aštri ugnis, ir amžinatvė akmenų raibų * * * Priešaušrio raižyta taurė, čiulbesių byranti pažirdinėjime, ji, briaunotoji, iš paukščių balsų pavirpėjimo paūkanojusių virpesių samstyt riešutynų rasai duota * * * Kada nusistovės dienų šviesa, nelyginant vanduo pasemtas, ir įdienojusi akis * * * Visom spengiančiom šviesom, visom platom paplukę - praerdvėjusių dienų dvivėrių - gėlė ir vasaros dienų orai * * * Raudona tartum žemuogė diena taip suposi, nelyginant pro vandenį žiūrėtum * * * Ant paukščių balso suvertos mūsų širdys, nelyginant ant smilgos žemuogių rasa * * * Kada erškėtrožė rasojo kaip vaivorykštė ar lauko riedulys glotnus * * * Moteris karvaitei saujom druskos sūdė pavieškelės geltonąjį barkūną, grindelės skambčiojo nelyginant nušokusios nuo paukščių liežuvėlio * * * Barkūnų žiedynėlių baltas iki šventryčio šventumo, baltasis tas kvepėjimas, pakvipdinėjimas tasai * * * Dar virš baltojo, dar virš geltonojo barkūno šaknų esi * * * Tiktai pagilina žaizdas papieviuos blizguliuojantis širdažolių mirgėjimas * * * Aš esu nekošto pieno gėrėjas, pagerdinėtojas to prieš lietų vis paputojančio su širdažolių sėklom * * * Auksakaly, vis vien nieko glotniau neišvinguriuosi už smilgos grūdynėlį, kaip širdažolių mirgulidvimas vis pavirpsintis * * * Ir baltos moterys svyruoklės lingavo ant kalvų, braukydamos žiedyną miglės * * * Vaiskiai žalias ir žėrintis lapų virpėjimas * * * Nuo vakaro prieteminių, žaliai tamsėjančių, baltieji dobilaičiai dargi baltesni * * * Tie vakarai lyg sausas raudonasai dobilas traškėjo jau sidabrėjančiu virpėjimu žiogų * * * Keruži ąžuole mūs pakelės, žaibingas mūs galvų dangau * * * Tai lūžinėdavo perkūnijos akuotas, tai žaibo kamuolys ritavo nuokalnėn * * * Vien paukštis vasaros žaibų šviesos * * * Vilkžirniai žiedeliais mėlynais liūdesio medžių prietemoj * * * O buvo man skirta bijūno duona - stovėt rasojančioj nakty po vasaros langais * * * Ji atsiklaupusi žiūrėjo gėlei į akis * * * Tu prisiglauski prie širdingo mano žvilgsnio, baltabriaune ramunėle, atsineštu iš mėnesienos koteliu * * * Ir liūdesys - sakytumei lange įrėminta gėlė, ir duotas laikinai stovįs vanduo jos galvai vystančiai * * * Pribuvęs tiek, kiek įstrižai aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai * * * Papuošalais kaip vabalais apsmaigstytas apkarstytas, o apipintas buvo moters kūnas * * * Ir metė žiedlapį diena nelyginant jau paukštė plunksną * * * Iš saulės stipinų ištraukime akis nelyginant jau vinį ir vakaro vėsioj pasparnėj vilgatingoj paleiskim virš ugnies lig kuždesio giesmes, lig plėnies * * * Susitiksim susieisim gulbino širdy, neprasilenksim * * * Jau buvo įpusėjęs šventvakaris, šiugždėjo moterų šilkai ir sklaistės kvepalai, o maišėsi su geležingos muzikos aštriausiu pašinu * * * Aidai stamantrūs atšoka nuo sienojų, aidas iki slenksčio, ir balsas jų aštrus jau širdį apipašins, ir balsas jų lyg pašinas įsmigs * * * Aš neskolinau niekam šio pamiršto kelio, ir amalas kris iš aukštai, ir tavo lengva eigastis sužalsvai papuošta bus nelyginant vakaro žiežirbom * * * O beržo amale, įauki man į protą - turėčiau aš nors vieną gražią prijaukintą gėlę * * * Moters rankos mėnesienoj priepatamsiai krutėjo, rodės lyg vėžiai, nelyginant nutrauktos šaknys * * * Medaus kory nesutalpinus nieko, kas žydi amžinas, ten amžinas žydės, tiktai medum, tuo vasarų medum ir pasišviesim, tas amžinas akmuo, jis amžiais ir žydės * * * Tamsos kiaunės išgerdinėjo trynius pilnaties * * * Tamsutėlaitė tarsi iš po antvožo naktis, drobinis pašalvėjęs lininis ilgesys * * * Naktis ne saujaitė aguonų iš kelių neišbyrėjusių galvelių, neišlestų, o šitoji, o akmeningoji, ji be atodairos naktis * * * Iš visų juodsidabrių vilčių- delne tiktai kandžių sidabro miltelyčiai * * * Sapno išsižadėjęs, o jisai išsitenka plėnių žiupsny, vienam gražesnės peteliškės miltingam sparnely * * * Iki liūdesio rūgšties įsilijusį lopymų ir adymų, o ne liepžiedžių skaisčio kalne siuvinėjai savaitgalį, o apniukusį lig paniurakio tąjį šeštadienį * * * Anasai šventadienis pažvelgdinėjo žiūrėjo į mane negyva elnio skruzdėlėta akimi * * * Aštrus lietus tarytum lytų kraujo ašarom, tarytum lytų sparnuotais skruzdėlių žirgeliais * * * Pravažiuodamas prašalaitis užklausė, kieno tie šiaudai - mūsų mūsų visi tie šiaudai, tiktai saulės šiaudinė spalva jau ne mūsų * * * Aš vienišas kaip šulinys tarp žėrinčių rugių, pakilusių per laiką iš vienkiemių žarijos * * * Silpna šviesa nebūk tai smėlio nuobiros duobėj * * * Viduvasaris juodai geltonai rainas kaip vapsva * * * Namely pamestam ten įviji voratinkliai išgaudydavo švystelėjusį saulės spindulių stulpelį, ir dulkės vėlgi tvokstelėję susivydinėjo į virvagalius * * * Jau perdegė erškėtrožių žiedai apvyto jau erškėtrožių liepsna * * * Rože pasišviesk, jeigu nelinkęs - pasišviesk žaizdom pilnavidurėm * * * Erškėčiuotoji gėlė per mūsų nebuvimą ir mėlyna gėlė, nelyginant jau dūmas * * * Sielos savasties avietinis branduolys vijoklinės rožės strieguotoj atošvaistėj * * * Ne gervuogės tave vis stabdė, ne šunobelė, ne graibšti atžagarioji lig atšlydinėjimo šepšingė paraisty, savy priglobus paukščio birėsių gurinėlį sidabrinį, visai o ne erškėtrožė piliakalnių šlaitų paskliundėj, vis žemyn nuribinančioj, išeidinėtojau eiklus, skvernus atsikapojęs * * * Ir nieko nereikės tyliems erškėtrožės žiedams kaip man, išėjusiam iš žemės atminties ir sukančiam taku metalo * * * Kad nebūtų piktumo - ir ugnį, o ir žmogų apgesina žemių saujom * * * Kas dar su rožėm, kas seniai po rožėm, kieno rūgšties paėsdinėjama, ne vien tik sielvarto * * * Kas kamšeliojo pirštą tap lydekos žiomenų, to vakaras ir raudonesnis, spanguole * * * Ranktūri rudens, vien rūtos kėlė rasą misingėtą * * * Ir buvo tuščios mano akys lyg vieversio lizdelis rudeny * * * Ir paukštis sausai kvepėjo kaip suskaldyto akmenio kibirkštis * * * Ta pabyrėjus vakaro šviesa - nelyginant iš savo kailio kratytų šuo žemes, geltoną smėlį * * * Jau vasaros baigmė, jau kėkštas ąžuolus sodinti pasirengdinėja rudens pavieškelėj * * * Tik dantim tauškėdamas o šuniokėlis variaspalvis sukaliojos, gaudė kandį * * * Ir vėjas lėkė nelyginant į naktį šuo paleistas, jau išlukštentos žodžių ankštys, lyg koja įsukta tarp svetimų vežėčių stipinų * * * Prailgo man naktis kaip šuns kaukimas, raudona vėjuota šviesa ir patekėjusi žmogaus akis * * * Tik juodas kaip nuodėgulis šunėkas aplodinėjo krutnų savo atvaizdą stikle * * * Vien debesų žiedai sidabraplunksniai po nesava šviesa mėnulio * * * Pušynų poliruoti smuikai spyglių virpėjimu žėrėjimu nuspalvino akis * * * Rauplėtu veidu muzikantas vis priglausdinėjo ploną tarsi sapno plėnys smuiko medį * * * Senmedžiai senberžiai, drevėta mėnesiena, plėviasparnė tamsa * * * Siela vis vien tik laikinai o Viešpaties šiam mėsgaliui paskolinta, tai Viešpaties, tai jo * * * Jau rytas žnyplėm skaistvarinėm patamsių kerplėšoms karpė karštus juodus vilkdančius * * * Ir mano ilgesio vaisius lyg rudenio erškėtrožė nubers raudonas švieseles į žemę įšalvėjusią * * * Ir žiedlapiai pro spindulius byrėjo kaip laiko smiltis pro pirštus * * * Kai erškėtrožės žiedlapiai nukris, paskiau, paskiau * * * Ir nuskabyki nuo savo patamsėjusios širdies praeitą spinduli, jau būtų laikas * * * O juodas žiedlapi nakties dangaus, žaliu pakraštėliu žvaigždynų * * * Gryniausia sąžinė pernakt karštai žydėjo kiečiausiom aštriausiom nuospaudom ant plaštakų ir papadžių * * * Šakojosi kieti keliai lyg briedžio ragas, aš sugrįžau į tėviškę be laimės - į gero balso bangą slenkstis buvo man per aukštas * * * Aštrūs vieškeliai, juose sudilsi, nelyginant nuo tekėlo šveitriausias plienas * * * Lig karšto molgalio, ligi rūdžių nokintas ir neprinokintas jis vėl per slenkstį žingtelėdavo į vieškelį, į žvyrkelį, į karolėlių vėrinį * * * Aš tavo vieversėjančių akių tylusai brolis, keleivi vienišėjantis už kryžmo kelio * * * Į kryžkelių lizdus jau rinkosi vanduo * * * Dangus vis paplukęs krauju lyg į rudenį juodojo sausmedžio krūmas * * * Ir aš vienatvėj rūdiju nelyginant rasoj * * * Sugrįšiu i nuostabią šalį gimtosios kalbos, ir žodis kiekvienas bus giedantis paukštis * * * Giedojo pamirštą senovės giesmę, joj kaip viesule palaužtas liūdnas paukštis * * * Kai mano smilkinio vilnis į žemės gyslas mėlynai nueis, tai gal tada žiūrėsim, kuo protingas geras, kuo gudrus blogesnis, o dar pakolei kas aš paukštį garbinu, jo laiką trupantį ir jo lėkimą raibą viršugalvio gylėj ir dar aukščiau * * * Lyg kristų paukščio plunksnotas kraujas - švietė taip saulėlydis, ir prietema artėjo tarsi plunksnų šnaresiai * * * Akmenį rauplėtąjį kerpės aptraukė, jį minkšta samanų spalva apmegzdinėjo vis labiau, ir samanų liežuviuose sau rado vietą vabalėlis menkas tarp akmens ir debesies, ir mano galva aukštyn akim ilsėjos dar ne po akmenim, o ant akmens * * * Žmogus sutilpo vienaty, vien akmenys tie vanago raibumo, jie šaukėsi vandens, kad sužibėtų * * * Rudens dangaus žvaigždelės vaizdas akmens šaltoj drėgmėj * * * Ir gausi tiek, kiek vanagas išsinešė vandens nuo akmenų rasotų, gal vienas lašas ėmus, gal pusantro * * * Kai lėkė man į širdį išskrendantys paukščiai, jų atšvaito jau nematysi nendrių vandeny * * * Ir sruvo pažemėj šviesa raudona, nelyginant jau kas basom užmynęs būtų dalgį * * * O lieptas virš nematomos žuvies yra viltis, ir kitas krantas žydi patamsėjusiai, ir atmintis yra atpančioti žirgai, dviem kojom atsistoję, užsiliepsnoję karčiai tartum sausas ėglis GĘSTANTIS ERŽILAS Kai eržilas žvaigždes tik po pusiaunakčio naktigonėj užsižiūrėjo - akimirksniu jau vilko iltiniai sėdėjo jo gerklėj * * * Skerstuvininkai raudonais mėsgaliais jau papuošdinėjo kėkšto vėją * * * Mėsalius perimdinėjo vėjas vėju trenkiančiom mėsom * * * Mėsų rūkytojas tau mirktelėjęs šilto rūkymo akim * * * Ši rudenio diena yra į langą atsimušęs mažas paukštis prieš mėnesienos gruodą * * * Diena yra tiktai ugnaitėm apkraštuotas žvyrkelis, nueidinėjantis į vandenį pavandenių, į prieteminio gylę * * * Vandenėtaisiais rudenio lapais aplimpa akys ir širdis, aš permatau ugnies geltoną skiauterėtą žolę * * * Ir degė žaibiškas raudonas sauso ėglio spindulys * * * Žiūrėjau prieblandoj į ugnį šokančią, kad prisiminčiau saulės spindulingųjų sparnų vasnojimą * * * O inkile širdies mediniam, pervargusiam kūne mano * * * Vanagas įstrigdinėjo į tarpuakį jo lyg suompeilis, į raibą atmintį įlėkdinėjo, suglaudęs atsparnes nelyginant akmuo * * * Ir atmintis dabar yra viduvasario sapnas, kaip debesis linų, - vienu kraštu prišalęs prie apledėjusio pusiaužiemių akmens * * * Brolyt, kalbėkim šiaip arba anaip, vis vien sunkoka progiesmiais gyvent tarp auksadančių, o prokeiksmiais kad ir ne išeitis * * * Pamaniau: vandenjuostę jis užsimetęs ant dešinio peties, jie nešė plikšala apyšala apslydusį kryžių mėnesienoj * * * Mirtinas mano gyvenimas, jo savastis, jo buveinė pilna mirguliavimu sidabruojančių prietemoj akį kandžių * * * Senutė naktį valgė duoną pusbaltę, sėdėjo per patį vidurį naktigulto, smalingoj šviesoj jos guolis pilnas aštrėjančių trupinių * * * Kai artinsis senatvė lyg arkliai baltieji nuleistom galvom * * * Balta tėvynės meilė įsuodinta anglijanti kaip čigonėlio šokis, niekuo nekalta * * * Ir meilės laikas žydėjo prieš akis žibėjo žybtelėjo ir mes gyvenam jo žibėjimo lašu lig vieškelio baigties, irgi akių stulpelio * * * Toj nakty ji blyški ir nuoga tarsi daigas akmenvietėj * * * Erškėtrože laukties jau durys apipintos * * * Kas ims tavo stingstančią ranką nakties vėlumoj lig vėlai vėlumos * * * Ir paliktas, o paliktas, ir ne daugiau ir daugiau nieko * * * Tarp manęs ir krintančios saulės yra moteris ir jos pirštai, jos kūnas vaiskus tarsi stinta žuvelė * * * Kas akmenį atvers, kas saulės |leis paakmenėn - balta žolė tenai subalsva kas paisys subalsvos žolės, jinai tarsi koja nusėdėta nutirpusi visa * * * Naktis iš trijų pirštų žiupsnio žemių * * * Aplink tave mirties pjūkleliui dantingajam kelią vis išvesdinėjo sumirguliavę nuostolingai kandys * * * Aš užlaikytas nelyginant jau nuplėšta šaka šiekštų seklumoj, ir čiulbanti srovė mane aplenks * * * Kalbėk paskutinius žodžius, jau vieškelio virpėjimas į kraują eina * * * Va, žiedas tas lyg iš dangaus, lyg iš ugnies, ir vėjui kiekvienam po žiedlapį paskirta * * * Jau mano vienatvės kampas išgražintas skaisčiausiais vaiskiausiais sakytum žarija - rudens jurginais geltonaisiais, ilgakočiais * * * Paukščių vėjas tai paukščių balso vėjas nulenkė mane žemyn * * * Jau per labai pailsęs laisvei * * * Šitiek metų pasivykėjau mirgantį perluotąjį švytėjimą, jisai vis vien dar priešaky, dar nepabojęs niekieno akių * * * Giesme lengvutėlaite neprašviesinsi prieteminių akmeningiausios valandos * * * Dabartis yra kasdienės duonos rupokos raikymas, ateitis yra vilčių perlamutras, plunksnotas švytėjimas, apkaltinama praeitis yra vabalėlis, įšalęs gintare * * * Erdvu kaip nebūty * * * Negyvėlis gulėjo kojomis į tarpdurį, ir prakrikdinėjo tik dabar visų lūkesčių švytėjimas iš jo prakaulio sudėjimo * * * Iš vieškelio teliko vien tik aukštielninka pusinė ąžuolo pliauska * * * Žmogaus diena ateina pabūdinėjant titnagų kalnely ir išeina, o laikas lieka visąlaik * * * Mirusieji savęs neapverkdinėja, tam gyvieji yra, kol yra * * * Ir paukštis dar ne viskas, ir akmuo, o sauja žemių viskas * * * Gruntkelis virpės kaip gysla nutraukta * * * Viltys lūkesčiai kaukolės kevale, žemės kaukolės kevale * * * Taip ir yra, gražiausios liūdnos giesmės * * * Virš molduobės kriaušaitėj akmenėjančioj siūbuojanti širdis * * * Proverksmių įkalnėj, proverksmių nuokalnėj, progiesmių pačioj viršūnėj