404 Simonas Stanevičius "Šešios pasakos" | Antologija.lt

Simonas Stanevičius - Šešios pasakos

Apie kūrinį Turinys

PRAKALBA

   Šitai, mieli žemaičiai, jums pasakas į rankas duodame, ne iš kitos kokios kalbos perguldytas, bet prigimtoj mūsų kalboj surašytas. Jūs tiktai, mieli žemaičiai, su meilinga širdžia teikitės priimti!
    Senose gadynėse kone visi išminties ir teisybės mokytojai savo pamokslus per pasakas arba prilyginimus žmonėms pranešdavo. Galime daug tokių paveikslų ir parodų išrasti ir išaiškinti, mūsų vienok prakalbos kitas yra galas. Be to, dar kiekvienas ir tarp žemaičių rasis, kursai tą teisybę darodys, primindams pamokslus senųjų tėvų, per prilyginimus išguldytus. Ezopą vienok grikoną, frigionų žemėje penkis šimtus keturias dešimtis ir devynis metus pirm Kristaus užgimimo iš vargdieniškų tėvų gimusį, pirmuoju išrastoju pasakų esant visi senų dienų rašytojai tvirtina. Pagal visotimą žinią jis yra pirmas, kurs, vaikščiodamas per grikonų žemes, savo pasakas vietoj didžiųjų pamokslų vartodavo; tąpat ir kiti mokytojai rytų žemės darydavo. Sekančiose vienok po jo gadynėse pasakos darbu daugio rašytojų tapo. - Jau grikonys, Ezopo paminkslą garbėje laikydami, jo pasakas į knygas liepė surašyti; kurios tuo kartu liuosoj kalboj ištaisytos, lig šiuomet užsilaiko. Ne gana to, dar daug kitų atsirado, kurie eilėmis, tai yra surišta kalba, jas rašyti pasigundo. Tokiu būdu pas rymionis Fedras, pas prancūzus Lafontenas, o pas lenkus garsingas Krasickis pirmaisiais pasakų rašytojais pasirodė.
    Rados vienok vyrai, kurie, neužmiršdami ir neniekindami prigimtos savo žemaitiškos kalbos, bandė ir joj rašyti pasakas ir tame daikte juk paskutiniais nepasiliko; nesang jie dar darodė, jog lygiai, tai yra taip gražiai ir dailiai, gali žemaitiškoj kalboj ką nors rašyti ir aukštas giesmes ir dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose. Negana to, dar anie savo raštais patvirtino, kad mes žemaitiškoj kalboj, taip kaip senų dienų grikonai ir rymionys savo kalbose, eiles pėdomis, tai yra mieromis, galime rašyti.
    Tokiu vyru yra Krizas Donelaitis, iš lietuviškų gimdytojų Lazdynėlių kieme, parapijos Žirgupėnų, Prūsuose, metuose 1714 gimęs. Karaliaučiuje dievo moksle išmokintas, Tolminkiemio plebonu pastojo metuose 1743, kur garbėje metuose 1780 numirė. Tas dievotarnis ir dievobaimingas, ir pilnas teisingos dvasios vyras ne tiktai pasakas, kurias gale šių knygelių randate, bet dar ir kitas aukštas giesmes: apie pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo, kurios vertos yra, kad kožnas lietuvininkas ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų. - Garbingas ir didžiai mokytas vyras Dr. L.G.Rėza išdavė tas jo aukštas giesmes su vokišku išguldymu Karaliaučiuje metuose 1818, po antrašu: Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaab ins Deutsche übertragen. Šičia tas patsai Rėza ilgą ir labai mokytą pratarimą yra vokiškai rašęs, kur plačiai apie Donelaičio gyvatą ir darbus, kaipo didį ir mažne pirmą dainuotoją Lėtų žemės, pasakoja. Iš čia dar dasižinojome, kad Donelaitis ir gromatas tuo pačiu būdu - eilėmis - rašė, bet tos nebspaustos rankos raštuose guli.
    Norintiems pažinti rašymo būdą Donelaičio surištoj kalboj, tai yra eilėse, dedame šičia tyčiomis pluoštelį iš aprašo rudens:

| | | | | | | |

Žemė su visais | | pašaliais įmurusi verkia,

| | | | | | |

Kur pirm du kuinu | | lengvai mums pavežė naštą,

| | | | | |

Jaugi dabar keturiais | | arkliais pavažiuoti nepigu.

| | | | | | |

Ratas ant ašies | | braškėdams sukasi sunkiai

| | | | | | |

Irgi, žemes biaurias | | išplėšdams, teškina šmotais.

| | | | | | |

Vei, laukų sklypai, | | visur skendėdami, maudos,

| | | | | | |

O lytus žmonėms | | teškėdams nugarę skalbia.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

| | | | | |

Ak, kur dingot, giedros | | jūs gi pavasario dienos,

| | | | | | |

Kaip mes, pirmąsyk | | stubos atverdami langus,

| | | | | | |

Šildantį šiltos | | saulelės spindulį jautėm?

| | | | | | |

Lyg kaip sapnas koks, | | kurį miegodami matom,

| | | | | | |

Ogi pabudę jo | | po tam trumpai paminėjam,.

| | | | | | | | |

Lygiai taip | | prašoko mums | | su vasara džiaugsmas.

   Toks yra senovės gadynių rašymo būdas pėdomis (pedes poetici), arba mieromis, eilių, tai yra surištos kalbos, rasi ir įkyrus kitiems, vienok labai gražus ir meilingas tiems, kurie moka gerai jas skaityti.
    Jau minavotas garbingas vyras Rėza metuose 1824 išdavė vėl knygelę, po antrašu: Aisópas arba Pasakos iß Grykonû kalbôs pergulditos per D.L.J. Rhesa, kur gale pridėjo Donelaičio pasakas, kurias mes šičia taipogi išduodame, nieko neatmainydami ir rašymo būdą lietuvininkų Prūsų, pagal vokišką ir grikonišką kalbą ištaisytą, užlaikydami. Jis taipogi ir šičia prie tos savo knygelės labai gražią prakalbą, bet lietuviškai rašė; o turime prisipažinti, kad mūsų pratarime dabarčiui gyvais jo žodžiais daug vietose pasakojome.
    Mūsų šalyse vienok, kaip antai Žemaičiuose, nors daug esti raštininkų, kurie gražiai visokias eiles surašė, vienok, kiek mums žinoma, maž yra tokių, kurie pasakas žemaitiškai rašytų. Garsingas per visus Žemaičius ir garbingas, kaipogi mokytas vyras, Dionizas Paškevyčia, kurio plunksna daug visokiose eilėse pažįstama visiems yra, ar kuomet pasakas rašytų? - nėra žinoma! Pažįstami iš garso Žemaičių raštininkai yra Kobeckis ir Valinavyčia, bet tudviejų vyrų raštų niekur suvokti negalėjome. Matoma taigi, kad tie visi garbingi vyrai, netrokšdami teisingos šlovės ir tuščio garso šio pasaulio, slėpdami savo darbus, didžią mokslams Lemaičių žemės atneša iškadą.
    Puolė man į rankas šešios pasakos Simono Stanevyčios žemaičio, nekados mokytino Akademijos Vilniaus, ir tos, kaipo dailios plunksnos vaisius, vertos buvo apreiškimo šalip pasakų Donelaičio. Vienok reikalas pasakyti, kodėl Simono Stanevyčios pasakas pirmoj vietoj padėjome? Šitai ne kita kokia priežastis buvo, kaip tiktai, kad Jis yra mūsų žemės rašytojas: kad tuo tarpu Donelaitis, nors lietuvininkas, bet prūsas. - Gale pasakų Sim. Stanevyčios žem. rasite taipogi aukštą dainą, po antrašu ,,Šlovė Žemaičių", nuo to paties raštininko rankos, kurią ir man, lietuviui, skaitant, saldu rodės ir teisingai, kaip ten parašyta yra, prasidžiugau. - Ant galo išpažinti mums reikia, kad nieko nežinome, ar šis mūsų garbingas vyras ir raštininkas Simonas Stanevyčia žemaitis daugiaus turi surašytų pasakų? Ar ir dabarčiui vis rašo? Kaipo tolimi ir nebuvę dar Žemaičiuose, iš niekur dasižinoti negalėjome. Vienok tikimės, jog Jisai ir toliaus bengs savo šlovingą darbą, o kaipo dar jaunas (kaip mums sakyta) ir daugiaus galės išdūmoti ir surašyti. O idant Jam meilingas dievas padėtų!

      J.J.V.Lietuvis
      nuo Šventos upės krašto

Rašyta Vilkmergėj
m. 1828, mėnesyj
birželio, dienoj 27.